Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. F. ir A. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjos L. F. ir A. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) kuriame nurodė, jog L. F. iki 2012-03-12 dirbo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyboje vyriausiąja specialiste, karjeros valstybės tarnautoja, A lygis, 11 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė, nuo 2010-02-01 – A lygis, 11 kategorija, 2 kvalifikacinė klasė. Nuo 2012-03-13 ji dirba vyriausiąja specialiste. A. S. iki 2012-10-01 dirbo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos vyriausiąja specialiste, karjeros valstybės tarnautoja, turėjo A lygį, 10 kategoriją, trečią kvalifikacinę klasę. Nuo 2012-08-28 suteikta 11 kategorija. Nuo 2012-10-02 dirba vyriausiąja specialiste.

L. F. nurodo, jog nuo 2009-08-01 jai buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas nuo 5,2 iki 5,17, priedas už kvalifikacinę klasę – nuo 15 iki 10 proc. nuo 2012-02-01 iki 2013-07-15 priedas už kvalifikacinę klasę sumažintas nuo 30 iki 20 proc. A. S. nuo 2009-08-01 priedas už kvalifikacinę klasę sumažintas nuo 15 iki 10 proc. Nuo 2012-08-28 pareiginės algos koeficientas – nuo 5,2 iki 5,17 Dėl pareiginės algos koeficientų sumažinimo pareiškėjoms buvo apskaičiuotas mažesnis priedas už tarnybos stažą, o dėl pareiginės algos koeficientų, priedų už kvalifikacines klases ir tarnybos stažą sumažinimo apskaičiuoti mažesni apmokėjimai už atostogas, ligos ir kitos socialinio draudimo pašalpos.

Pareiškėja L. F. prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009-08-01 iki 2013-07-15, A. S. – nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30.

Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime (b. l. 25–28) nurodo, jog nesutinka su skundu, paaiškina, kad darbo užmokestis buvo perskaičiuotas teisėtai ir pagrįstai, tarnyba neturi teisinio pagrindo kompensuoti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (b. l. 41–43) nurodo nesutinkanti su skundu. Paaiškina, jog, apskaičiuodama pareiginę algą ir priedų už kvalifikacines klases dydžius, pagrįstai taikė tuo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. ir 1 priedo pakeitimo įstatymo nuostatas. Prašo atmesti skundą Nusprendus tenkinti skundą, taikyti senaties terminą.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjoms mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjos, manydamos, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeistos ir turi būti ginamos priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, 2014-04-16 sprendimą bei 2015-11-19 nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 str. aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų L. F. ir A. S. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.