- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-19
- Bylos Nr.
- Ik-1274-554/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00702-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius, Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- J. V.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, V. B.
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Audriaus Grauželio,
trečiojo suinteresuoto asmens - Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Simonai Morkūnaitei - Ruibavičienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. B. dėl praleisto termino atnaujinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į 286 kv.m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris priklausė nuosavybės teise J. Š. (iki santuokos – G.), o po jos mirties turtą paveldėjo sūnus (pareiškėjos tėvas) V. Š. , gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja pareiškime (b.l. 5-6) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad jos tėvas V. Š. , miręs (duomenys neskelbtini), iš savo motinos J. Š. (G.) paveldėjo dalį žemės sklypo (286 kv.m.), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. 1992-01-22 prašymu Institucijos pareiškėjos tėvas prašė atkurti nuosavybės teisę natūra į močiutės O. G. žemę – 819 kv.m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Į žemės sklypą pretendavo ir daugiau asmenų, todėl Institucija ilgą laiką negalėjo atkurti nuosavybės teisių ir reikalaudavo papildomų dokumentų, siekiant nustatyti pretendentams tenkančias turto dalis. To pasėkoje pasibaigė įstatymų leidėjo nustatytas terminas iki kurio pabaigos Institucijai buvo galima pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjos tėvas buvo nukentėjęs nuo okupacinio rėžimo, buvo silpnos sveikatos, todėl negalėjo pakankamai operatyviai rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Po jo mirties 1999 metais pareiškėja taip pat pradėjo skyrybų procesą su savo sutuoktiniu. Šie įvykiai pareiškėją išsekino, ji išgyveno depresiją. Be to, paveldėjimo teisės liudijimas pareiškėjai buvo išduotas tik 2000 metais, o Institucijos taip pat operatyviai nevertindavo pateiktų dokumentų, o tik vėliau reikalaudavo papildomų duomenų. Pareiškėja neturi specialių žinių, taip pat jokiam kitam nuosavybės teisių atkūrimo procese nedalyvavo.
Tretysis suinteresuotas asmuo - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir jos atstovė teismo posėdžio metu dėl pareiškėjos prašymo iš esmės prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškimą (b.l. 26-28) tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, taip pat teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovė paaiškino, jog tik teismo kompetencijai pavesta nuspręsti, ar pretendentas Įstatymo nustatytus terminus praleido dėl svarbių (ar dėl nesvarbių) priežasčių. Priėmus šiuo metu pareiškėjos turimus dokumentus, Institucija turės galimybę atkurti nuosavybės teises natūra.
Pareiškėjos pareiškimas patenkintinas visiškai.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 10 str. 1 d. numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Įstatymo 10 str. 4 d. nustato, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio Įstatymo 17 str. nurodytoms Institucijoms. Teismas pabrėžia, kad priimdamas sprendimą šioje administracinėje byloje, vadovaujasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nuostatomis, bet ir LVAT jau suformuota nuoseklia teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.). LVAT ne kartą konstatavo, jog okupacinei valdžiai 1940 metais ir vėliau nacionalizavus ir kitais neteisėtais būdais nusavinus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, žemę, miškus, vandens telkinius ir kitą privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu, tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990-11-15 priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti turtą natūra – gauti kompensaciją. Nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau svarbu, kad įstatymu, reglamentuojančiu restitucijos santykius, nustatytos sąlygos, dėl kurių turtas natūra negali būti grąžintas, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms (Konstitucinio Teismo 2007-07-05 nutarimas). Atkreiptinas dėmesys, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingu laiku reguliavo skirtingi teisės aktai: 1991-06-18 Aukščiausiosios Tarybos įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, įsigaliojęs 1991-08-01 ir galiojęs iki 1997-01-16 įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo, taip pat 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Pagal 1991-06-18 įstatymą Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų pradėjus atkurti nuosavybės teises piliečiams atsirado teisėtas lūkestis, kad jie galės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o valstybė prisiėmė konstitucinę pareigą vykdyti (tęsti) pradėtą restituciją tol, kol nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos visiems piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises. Minėtą piliečių teisėtą lūkestį, kad jiems įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2007-07-05 nutarimas). Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2002-11-05, 2003-03-04, 2003-03-17, 2003-07-04 nutarimai). Be to, pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003-12-03 nutarimas).
Teismui pateiktų duomenų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja turi konstitucinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (b.l. 7, 11, 12-16, 20, 30-35; šią teisė taip pat pripažino ir Nacionalinė žemės tarnyba, taip pat to neginčija ir tretysis suinteresuotas asmuo – b.l. 36-37), tačiau Įstatymo nustatytu terminu (iki 2003-12-31) nei pareiškėjos tėvas, nei vėliau pati pareiškėja nepateikė visų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kurie būtų pakankamas pagrindas pretendentui atkurti nuosavybės teises į žemę. Kaip jau buvo paminėta, Įstatymo 10 str. 4 d. numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų pateikti giminystės ryšį su žemės savininku ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti. Svarbiomis minėto termino praleidimo priežastimis pareiškėja nurodė, jog jos tėvas laiku pateikė prašymą bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, tačiau buvo silpnos sveikatos ir negalėjo operatyviai įgyvendinti savo teisių, o pati pareiškėja neturėjo pakankamai informacijos, be to, operatyviai tai padaryti sukliudė tėvo mirtis bei konfliktai šeimoje ir Institucijų neoperatyvūs veiksmai. Įstatymų leidėjo priimtose Įstatymo normose nėra įtvirtinta, kokios terminų praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ str. 5 d., 6 d.). LVAT pabrėžė, kad nežinojimas apie nuosavybės teise valdytą žemę, dokumentų trūkumą galėtų būti pripažįstama svarbiomis priežastimis terminui atnaujinti, tačiau tik įrodžius, kad asmuo tikrai neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą, bei pateikus įrodymus, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie tai sužinojo. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas galėtų vertinti, kiek laiko praėjo nuo sužinojimo apie reikšmingas aplinkybes, ar pareiškėjai elgėsi rūpestingai, ar operatyviai siekė įgyvendinti savo teises (pvz. LVAT 2008-08-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1516/2008 ir kt.). Pareiškėja tvirtina, jog prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus jos tėvas pateikė laiku – 1992-01-28. Šią aplinkybe patvirtina ir bylos rašytiniai dokumentai, Institucija iš esmės taip pat neprieštarauja pareiškėjos argumentams. Teismas taip pat akcentuoja, kad administracinėje byloje jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjos nurodytas aplinkybes, nesurinkta (ABTĮ 57 str.). Proceso dalyvių pateikti įrodymai (b.l. 35) patvirtina, kad pareiškėjos tėvui, kuris mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 12), 2002-03-19 buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl paveldėto turto dalies nustatymo, tačiau nieko nekalbama apie dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę, trūkumą. Pareiškėjai paveldėjimo teisės liudijimas išduotas tik 2000-03-23 (b.l. 20). Svarstydamas pareiškėjos prašymo pagrįstumą teismas taip pat vertina ir tai, jog iš Institucijos, kuri buvo betarpiškai atsakinga už nuosavybės teisių į žemę atkūrimo iki Įstatymo nustatyto termino pabaigos jokių priminimų apie dokumentų trūkumą negavo. Pareiškėjos tėvui minėtu laikotarpiu taip pat nebuvo siųsti raštai, susiję su dokumentų trūkumu (išskyrus 2002 metų raštą mirusiam pareiškėjos tėvui). Pareiškėjos argumentus dėl blogų santykių šeimoje patvirtina ir pateikto ištuokos liudijimo duomenys (b.l. 15). Atsižvelgiant į anksčiau aptartas faktines aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo principus, į administracinių teismų praktikoje suformuotą nuostatą, jog visos abejonės vertinamos skundą (pareiškimą) padavusio asmens naudai bei įvertinant tai, jog pareiškėjos nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų iš esmės nėra, tikėtina pareiškėjos argumentais ir to pasėkoje darytina išvada, jog pareiškėja neturėjo galimybės pateikti Institucijai trūkstamus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus iki 2003-12-31 (ABTĮ 57 str.). Byloje esančių dokumentų duomenys taip pat patvirtina, jog vėliau sužinojusi apie dokumentų trūkumą, pareiškėja operatyviai surinko trūkstamus dokumentus, kurie sudaro pagrindą tęsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūrą. Iš to seka išvada, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, kad pareiškėja nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo, siekiantis nuosavybės teisių atkūrimo (ABTĮ 57 str.). Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjos teiginiai nėra neginčijamai paneigti byloje surinktais įrodymais, todėl teismas sprendžia, kad jos nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų pateikimo termino atnaujinimui. Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo tikslus, kuriuos įgyvendinant Įstatymo 10 str. nustatyti terminai iš naikinamųjų buvo pakeisti į atnaujinamuosius, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjos nurodytos aplinkybės pripažintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis realizuoti jos subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat pabrėžia, kad nustatytinas protingas terminas per kurį pareiškėja Institucijai turi teisę pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2010-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-93/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 4 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. V. pareiškimą patenkinti visiškai.
Pareiškėjai J. V. atnaujinti 4 (keturiems) mėnesiams nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į 286 kv.m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris priklausė nuosavybės teise J. Š. (pavardė iki santuokos – G.), o po jos mirties turtą paveldėjo sūnus V. Š. , gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.