- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- e2-415-569/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02101-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- G. Š.
- Atsakovas
- R. Š., V. Š.
- Kategorijos
- 3.2.6.4Galutinis sprendimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovams R. Š., V. Š., bankrutavusiai V. Š. individualiai įmonei dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovo atstovė advokatė I. B. nurodė, kad ieškovas G. Š. ir atsakovė R. Š. yra brolis ir sesuo. Jų tėvai S. ir S. Š. prieškario Lietuvoje privačios nuosavybės teise valdė 23.68 ha žemės (sklypai Nr. 9 ir 42), iš jų 4 ha II rūšies, 9.85 ha III rūšies ariamos žemės, 9.73 ha IV rūšies pievų ir 0.1 ha neapmokestinto ploto (Lietuvos valstybinio archyvo 1993-12-14 pažymėjimas Nr. 13-64-Š), esančius (duomenys neskelbtini). Bylos šalių šeimą sudarė: tėvai: S. (miręs (duomenys neskelbtini)) ir S. (mirusi (duomenys neskelbtini)) Š., 4 broliai Č. (miręs (duomenys neskelbtini) V. (žuvęs rezistencinėje kovoje, laisvės kovų dalyvis), T. (miręs, sulaukęs garbaus amžiaus) ir G. Š. (ieškovas), 2 seserys R. (mirusi), R., gyvenanti (duomenys neskelbtini) (atsakovė). Įsigaliojus LR įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" įgyvendinimo tvarkos", atsirado galimybė atkurti nuosavybės teisę į tėvų iki Lietuvos okupacijos privačios nuosavybės teise valdytą žemę. Privačios nuosavybės teisė į žemę buvo atstatyta seseriai R. Š. ir broliui Č. Š.. Tėvų žemė (bendras plotas 23.68 ha) buvo skirtingose vietose (16.05 ha ir 7.63 ha), todėl broliui Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės į mažesnįjį 7.63 ha ploto žemės sklypą, o atsakovei - į didesnįjį, t.y. 16.05 ha ploto žemės sklypą, turint minty, kad jos vardu apiforminama ir ieškovui priklausanti žemės dalis. Č. ir R. pasirašė susitarimą dėl sklypo (23.68 ha) dalybų, kuris buvo notariškai patvirtintas. Remdamasi 1995-07-18 Apskrities valdytojo sprendimu, atsakovė savo nuosavybės teises į visą 16.05 ha ploto žemės sklypą įregistravo nekilnojamojo turto registre. Ieškovas G. Š. ilgus metus išgyveno tremtyje, vėliau gyveno (duomenys neskelbtini). Ieškovas nemoka nei rašyti, nei skaityti lietuviškai, todėl žemės reikalus patikėjo tvarkyti seseriai R. Š.. Atsakovė pasisiūlė visus žemės reikalus sutvarkyti savo vardu, o vėliau ieškovui priklausančią 1/2 žemės dalį įsipareigojo perleisti jam dovanojimo būdu. Tačiau kai visos nuosavybės atkūrimo procedūros buvo baigtos ir atėjo laikas sudaryti dalies žemės sklypo perleidimo sandorį, atsakovė vengė jį sudaryti. Atsakovė apgaulės būdu nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, todėl ieškovui priklausanti žemės dalis iš jos priteistina. Prašo priteisti ieškovui G. Š. iš atsakovės R. Š. be pagrindo įgytą turtą – 1/2 dalį žemės sklypo (16,05 ha bendro ploto, žemės ūkio paskirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)., priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovės R. Š. atstovas advokatas A. D. su ieškiniu sutinka, prašo jį tenkinti. Nurodė, kad atsakovė R. Š. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo pripažįsta ieškinį. Atsakovė pakeitė savo poziciją dėl ieškinio, nes, iškėlus bylą teisme, su ieškiniu ji nesutiko. Atsiliepime buvo nurodžiusi, kad, įsigaliojus Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų", ieškovas, atsakovė ir tuo metu dar gyvas trečiasis brolis Č. Š. sutarė, kad išlikusią tėvų žemę pasidalins į apylygias tris dalis: broliui Č. atiteks 7,63 ha atskiras žemės sklypas, o 16,05 ha bendras žemės sklypas po šiek tiek daugiau nei 8 ha priklausys ieškovui ir atsakovei. Bendras didesnis žemės sklypas jiems buvo paliktas dėl to, kad jie tarpusavy buvo sutarę, jog nuosavybės teisė į tėvų žemę bus atstatyta vien tik atsakovei R. Š., o ji vėliau jį padovanos savo broliui ieškovui G. Š.. Tačiau šis žodinis susitarimas buvo sudarytas daugiau nei prieš dvidešimt metų, šalys jo raštiškai neįformino, tuo tarpu su broliu Č. Š. buvo sudarytas notarinis susitarimas. Ieškovui niekuomet nerūpėjo šios žemės reikalai, jis jos neprižiūrėjo, ja nesidomėjo. Atsakovė tiek jai, tiek ieškovui turėjusią priklausyti žemės dalį prižiūrėjo kaip savo, reguliariai ten nuvykdavo, ją brangino kaip tėvų paliktą atminimą. Nors ieškovas žodžiu vis paprašydavo perleisti jam jo dalį, tačiau niekada nesiėmė jokių veiksmų tą padaryti. Todėl ji mano, kad ieškovui ta žemė nėra reikalinga, jis tik siekia materialinės naudos, o atsakovė nenori, kad ji būtų padalinta ir išparduota. Atsakovė nesutinka, kad apgaulės būdu nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis. Atsakovė turėjo teisinį pagrindą įgyti ginčo žemės sklypą ir galėjo bei turėjo teisę įgyti jį visą (16,05 ha), kadangi toks buvo jos ir ieškovo G. Š. susitarimas.
Atsakovas V. Š. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Šalies argumentai
Atsakovo bankrutuojančios V. Š. individualios įmonės atstovas advokatas G. M. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad nuosavybės teisė į 16,05 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), remiantis Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" Nr. 1-1454, buvo atkurta tik atsakovei R. Š.. Tokiu būdu atsakovė yra vienintelė teisėta minėto žemės sklypo savininkė. Tą patvirtina ir išrašas iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro apie minėtą žemės sklypą. Nors ieškovas ieškinyje ir teigia, jog tarp jo ir atsakovės neva buvo sudaryti tam tikri susitarimai, jog atsakovei atkūrus nuosavybės teisę į minėtą žemės sklypą, 1/2 žemės sklypo dalis jam bus padovanota, tačiau tokios aplinkybės nepagrindžia absoliučiai jokiais įrodymais. Nors pati atsakovė pripažino, kad susitarimas dėl žemės sklypo galbūt ir yra buvęs, tačiau jis buvęs tik žodinis, raštiškai neįformintas, todėl neįpareigojantis nei atsakovės, nei paties ieškovo. CK 6.237 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visą tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad atsakovė R. Š. turėjo teisinį - įstatyminį pagrindą įgyti minėtą žemės sklypą savo nuosavybėn, kas ir buvo padaryta, t. y. atsakovei atkurta nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tuo tarpu ieškovas, neturėdamas jokių teisių į žemės sklypą, pareiškė visiškai nepagrįstą ieškinį, kurio nepagrindė absoliučiai jokiais įrodymais, todėl ieškovo ieškinys turėtų būti atmestas. Be to, CK 1.124 straipsnis įtvirtina, kad ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Taip pat įstatymas numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). Atsakovei R. Š. nuosavybės teisė į minėtą žemės sklypą buvo atkurta dar 1995 m. liepos 18 d. Apskrities valdytojo sprendimu ir minėtas juridinis faktas įregistruotas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Tokie faktai jau nuo 1995 m. buvo žinomi ir pačiam ieškovui, kadangi jis tokias aplinkybes patvirtina ir nurodo teismui pateiktame ieškinyje. Be to, toks juridinis faktas buvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka viešajame registre, todėl nuo jo įregistravimo momento galioja prieš trečiuosius asmenis (tarp jų ir ieškovą) ir sukelia jiems atitinkamas teisines pasekmes (CK 1.75 str. 2 d.). Ieškovas yra praleidęs 10 metų ieškinio senaties terminą, kuris yra taikytinas šioje byloje ir ieškinys vien tuo pagrindu yra atmestinas. Atsakovė yra pateikusi pareiškimą dėl ieškinio pripažinimo, tačiau teismas negali jo priimti dėl analogiškų argumentų, dėl kurių negalėjo tvirtinti tarp šalių sudarytos taikos sutarties. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės R. Š. ½ dalį be pagrindo įgyto turto – 16,05 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės, esančios (duomenys neskelbtini), į kurią atsakovei buvo atkurta nuosavybės teisė. Atsakovė R. Š., po bylos iškėlimo teisme nesutikusi su ieškiniu, bylos nagrinėjimo metu pakeitė savo poziciją ir pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio pripažinimo.
Dėl atsakovės R. Š. ieškinio pripažinimo
Civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 1 dalis numato atsakovui teisę pripažinti ieškinį. Tačiau šio straipsnio 2 dalis numato, kad teismas nepriima atsakovo ieškinio pripažinimo, taip pat ir ieškinio atsisakymo, netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Taigi, sprendžiant, ar pareiškimas dėl ieškinio pripažinimo gali būti priimtas, yra vertinamos tos pačios aplinkybės, kaip ir tvirtinant taikos sutartį tarp šalių. Šalys – ieškovas ir atsakovė R. Š. – buvo pateikę teismui tvirtinti taikos sutartį, kurią Šiaulių apygardos teismas 2015m. gegužės 4d. nutartimi patvirtinti atsisakė. Lietuvos apeliacinio teismo 2015m. rugsėjo 17d. teismo nutartimi minėta nutartis buvo palikta galioti. Lietuvos apeliacinis teismas šioje nutartyje pažymėjo, jog Šiaulių apygardos teismas 2010-06-01 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-379-154/2010, atsakovę R. Š. įtraukė dalyvauti bendraatsakove bankrutavusios V. Š. individualios įmonės bankroto byloje, taip pat areštavo jai nuosavybės teise priklausantį 16,05 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad įregistruotas ginčo žemės sklypo areštas, nuo 2010-06-03 apribota disponavimo teisė ir šis apribojimas galioja iki šiol. Turto arešto aktų registro įstatyme numatyta, kad turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. Turto disponavimo teisės apribojimas – tai teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas. Atsakovei R. Š. dėl įsiteisėjusia teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galioja draudimas disponuoti ginčo sklypu, todėl ji negali nei civiliniu sandoriu, tvirtinamu notaro, nei taikos sutartimi perleisti ginčo sklypo kitų asmenų nuosavybėn, o patvirtinus teismui pateiktą taikos sutartį, būtų pažeistos imperatyvios įstatymo normos (CPK 42 str. 2 d., CK 1.80 str.), taip pat paneigtas įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria ginčo objektas areštuotas ir uždraustas juo disponavimas, privalomumo visiems asmenims principas (CPK 18 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismui priėmus atsakovės pareiškimą dėl ieškinio pripažinimo, būtų pasiektas analogiškas teisinis rezultatas, kaip ir taikos sutarties sudarymo atveju – ½ dalis sklypo būtų perleista ieškovui. Be to, atsakovė R. Š. yra patraukta bendraatsakove bankroto byloje, aplinkybės, ar ji turi prievolę kaip individualios įmonės savininko sutuoktinė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles, įskaitant turto arešto ginčo turtui taikymo pagrįstumą, turi būti įrodinėjamos būtent bankroto byloje.
Taip pat pažymėtina, kad atsakovės pareiškimas dėl ieškinio pripažinimo negali būti teismo priimtas ir kaip prieštaraujantis viešajam interesui. Viešasis interesas yra visuomenės ar atskirų jos socialinių grupių teisėtas ir pagrįstas interesas. Ieškovo ieškinys nagrinėjamas bankroto byloje, kurioje bendraatsakovė yra R. Š.. Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, turi viešą interesą, kas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu, suteikia teisę ir pareigą rinkti įrodymus, būtinus išnagrinėti bylą ir įvertinti reikšmingas jos aplinkybes visais esminiais aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-03-01 nutartis civilinėje byloje N. 2-141/2007). Teismui sprendžiant ginčą ir nustačius viešąjį interesą, jam atsiranda pareiga jį apginti. Priėmus atsakovės pareiškimą dėl ieškinio pripažinimo, neįvertinus visų byloje esančių įrodymų ir priteisus dalį turto ieškovui, būtų pažeisti kreditorių interesai, nes jų galimybės atgauti skolą sumažėtų. Todėl teismas gali nešališkai ginti bylos šalių interesus tik tiek, kiek tai atitinka viešojo intereso gynimo interesus.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, priimti atsakovės pareiškimą dėl ieškinio pripažinimo atsisakytina.
Dėl ieškovo reikalavimo priteisti be pagrindo įgytą turtą
Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovei R. Š. 1995m. liepos 18d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimu Nr. 71-2508-3255 buvo atstatyta nuosavybės teisė į 16,05 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (I t. b.l. 3,4). Iš Nekilnojamo turto registro išrašo matyti minėtas žemės sklypas registruotas atsakovės R. Š. vardu (I t. b.l. 5,6). Ieškovas įrodinėja, kad atsakovė R. Š. privalo jam grąžinti be pagrindo įgytą ½ dalį žemės sklypo, nes iki nuosavybės atkūrimo tarp jo ir atsakovės buvo žodinis susitarimas, kad atsakovė ½ dalį žemės sklypo jam padovanos. Atsakovė R. Š. pripažįsta, kad tarp jo ir ieškovo buvo susitarimas dėl žemės sklypo dalies perleidimo ieškovui po nuosavybės teisių atstatymo. Iš abiejų šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovė ketino dovanoti dalį žemės sklypo ieškovui, tačiau dovanojimo sandoris iki šiol neįvyko.
CK 6.237straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Tai reiškia, kad turto įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu, jis turi būti realiai gautas, šio turto negalima išsireikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais. Visų pirma atsakovė turtą įgijo įstatymo nustatyta tvarka jai atkūrus nuosavybę, turto įgijimo pagrindas yra administracinis aktas - 1995m. liepos 18d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimas Nr. 71-2508-3255. Todėl ieškovo argumentai, kad atsakovė turtą įgijo be pagrindo, yra teisiškai nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų ginčijęs šį administracinį aktą, todėl jis yra galiojantis. Šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas, ar ieškovas apskritai galėjo pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, nes šios aplinkybės nesusijusios su ieškinio dalyku šioje byloje, kaip jau buvo minėta, administracinis aktas nėra ginčijamas. Jei atsakovė ketino įgijusi nuosavybės teisę į žemę jos dalį padovanoti ieškovui, galėjo per eilę metų tai padaryti. Ieškovas, atsakovei neįvykdžius jų tarpusavio žodinių susitarimų, taip pat turėjo teisę kreiptis į teismą ir išsireikalauti šį turtą iš atsakovės kitokiais pagrindais, tačiau iki šiol savo teisių negynė. Pažymėtina, kad atsakovės pozicija dėl ieškinio pasikeitė tik tada, kai ginčas buvo perduotas į bankrutavusios V. Š. individualios įmonės bankroto bylą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Dėl atsakovo bankrutavusios V. Š. individualios įmonės procesinės padėties ir reikalavimo taikyti ieškinio senatį
Iš 2014m. liepos 4d. Šiaulių apygardos teismo nutarties matyti (I t. b.l. 78), kad šioje byloje buvo nutarta bendraatsakovais laikyti bankrutavusią V. Š. individualią įmonę ir V. Š.. Ieškovo ir atsakovės R. Š. atstovai bylos nagrinėjimo metu nesutiko, kad minėti proceso dalyviai būtų laikomi atsakovais šioje byloje, argumentuodami tuo, kad nurodyti atsakovus civilinėje byloje yra ieškovo, o ne teismo teisė (CPK 45str.). Tačiau, kaip nurodyta teismo nutartyje, Šiaulių apylinkės teismas persiuntė ieškovo ir atsakovės R. Š. ginčą spręsti Šiaulių apygardos teismui bankroto byloje, kurioje atsakovais jau buvo įtraukti bankrutavusi V. Š. individuali įmonė ir V. Š.. Todėl teismas šioje byloje neįtraukė naujų bendraatsakovų be ieškovo sutikimo, nes minėti bendraatsakovai bankroto byloje jau buvo įtraukti.
Atsakovo bankrutavusios V. Š. individualios įmonės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad atsakovei R. Š. nuosavybės teisė į minėtą žemės sklypą buvo atkurta dar 1995 m. liepos 18 d., minėtas juridinis faktas įregistruotas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, tokie faktai jau nuo 1995 m. buvo žinomi ir pačiam ieškovui, kadangi jis tokias aplinkybes patvirtina ir nurodo teismui pateiktame ieškinyje. Ieškovo atstovė nurodė, kad ieškinio senatį ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių - ieškovas ilgą laiką gyveno užsienyje, nemoka lietuvių kalbos, atsakovė vis žadėdavo, kad sudarys dalies žemės sklypo dovanojimo sandorį, bet savo pažadų nevykdė. Tačiau tokie ieškovo argumentai atmestini. Vien aplinkybė, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo įrodo, kad nei gyvenimas užsienyje, nei kalbos nemokėjimas nesutrukdė ieškovui ginti savo teises teisme, pasinaudojus advokato pagalba. Be to, iš byloje esančios pažymos apie deklaruotą gyvenamąją vietą matyti (I t. b.l. 11), kad ieškovas 2009-03-19 buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis, DK 27 straipsnis). Ieškinio senaties terminų nustatymas skatina asmenį, kurio teisės pažeistos, imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti tas teises. Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Iš byloje esančių duomenų teismas daro išvadą, kad ieškinio eigos pradžia laikytina 1995 m. liepos 18d., kai atsakovė įgijo žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisė jai buvo atkurta. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.), kurį ieškovas seniai yra praleidęs. Pagal CK 1.131str. 1d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus ieškinį, iš ieškovo atsakovui bankrutavusiai V. Š. individualiai įmonei priteistinos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą. Atsakovas prašo iš viso priteisti 2505,39 Lt (725,61 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Įvertinus atsakovo byloje pateiktų privalomų procesinių dokumentų, teismo posėdžių skaičių matyti, kad atsakovo prašomos bylinėjimosi išlaidos bendroje sumoje neviršija numatytų dydžių, todėl iš ieškovo atsakovui bankrutavusiai V. Š. individualiai įmonei priteistinos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263-268 str., 270 str., teismas
nusprendė:
Ieškovo G. Š. ieškinį atsakovams R. Š., V. Š., bankrutavusiai V. Š. individualiai įmonei dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo atmesti.
Priteisti atsakovui bankrutavusiai V. Š. individualiai įmonei 725,61 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.