Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S.-R. (D. S.-R.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S.-R. (D. S.-R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus universitetas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

5. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, nes jame nebuvo nurodyti jokie faktai (duomenys), pagrindžiantys tokį sprendimą, nenurodomi jokie tokio sprendimo motyvai, o nurodytų (išvardintų) raštų turinys taip pat nepagrindžia priimto sprendimo, todėl toks sprendimas naikintinas.

8. Migracijos departamentas surinko ir išanalizavo su pareiškėju susijusią ir prieinamą informaciją. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika nustatyta, kad anksčiau leidimai laikinai gyventi ar nacionalinė viza išduoti jam nebuvo. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y., kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (pareiškėjas neatvyko studijuoti, neįvykdė įsipareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje), tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, atsižvelgiant į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punkte nustatytą (3 metų) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, atsakovo vertinimu, yra proporcingas ir atitinkantis teisės aktuose įtvirtintus kriterijus.

9. Atsakovas pažymėjo, jog Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl jis atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II.

14. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog atsakovas skundžiamame Sprendime išanalizavo ir įvertino surinktus duomenis, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Sprendime atsakovas įvertino, surinko ir išanalizavo su pareiškėju susijusią ir prieinamą informaciją. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika nustatyta, kad anksčiau leidimai laikinai gyventi ar nacionalinė viza išduota nebuvo. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi – duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (pareiškėjas neatvyko studijuoti, neįvykdė įsipareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje), tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, atsižvelgiant į Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte nustatytą (3 metų) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, teismo vertinimu, pareiškėjui pagrįstai nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį teismas laikė proporcingu ir atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

III.

19. Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, tačiau ši išvada nėra pagrįsta jokiais bylos duomenimis ar įrodymais, kurie patvirtintų jo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog jis migracijos procedūromis nepiktnaudžiavo – pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, norėdamas studijuoti Lietuvoje, atvyko į Lietuvą ir sudarė studijų sutartį, sumokėjo mokestį, apsigyveno bendrabutyje, studijavo VU, pasiėmė akademines atostogas, o gavęs atsakovo pranešimą – grąžino Leidimą.

20. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo 7–8 puslapiuose pateikiamas sprendimo įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą reglamentavimas, nors tai apskritai nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi ginčijamu Sprendimu nebuvo nuspręsta įvesti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą, atitinkamai nebuvo ir ginčo dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pareiškėjo vertinimu, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos, pagal kurią vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, nėra pagrindo teigti, kad jis piktnaudžiavo migracijos procedūromis ar teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, siekdamas įgyti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu. Byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos užsieniečiui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Priimtas sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, todėl turi būti panaikintas.

24. Priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką kiekvieno užsieniečio situacija yra vertinama individualiai, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodyta teismų praktika, kuri nėra analogiška, nes nėra priimto sprendimo įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą, nėra aktuali.

25. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, pareiškėjui nustatytinas proporcingas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

26. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės nepriimti ginčijamo Sprendimo. Jis pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl, atsakovo manymu, Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 24S236638, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011 ir kt.).

31. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir / ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

32. Teisėjų kolegija, palyginusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ir atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą turinį, nustatė, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje iš esmės yra perrašyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstyti argumentai: perrašytos faktinės bylos aplinkybės, nustatytos Sprendime, pacituotas atsakovo atsiliepime nurodytas teisinis reguliavimas (teisės normos ir teismų praktika), perrašyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstyti argumentai iš esmės ta pačia, atsiliepime nurodyta, tvarka. Taip pat teismo sprendime, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė pareiškėjas, pasisakyta dėl teisinio reguliavimo, susijusio su perspėjimo įvedimu į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, nors šioje byloje ginčijamu Sprendimu toks perspėjimas dėl pareiškėjo nebuvo įvestas. Be to, teismo sprendime liko neįvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis sudarė studijų sutartį su VU ir buvo VU studentas nuo 2022 m. balandžio 12 d. iki 2023 m. rugsėjo 21 d., tačiau su juo buvo nutraukta studijų sutartis, kadangi jis neužsiregistravimo studijoms po akademinių atostogų, todėl, nors šios aplinkybės ir nekeičia situacijos, kad leidimo laikinai gyventi teisinis pagrindas išnyko, jos turi būti įvertintos, sprendžiant dėl pareiškėjo duomenų, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, atitikimo tikrovei. Nustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumai yra esminiai, nes bylos išsprendimas, kai teismas teisiškai ir motyvuotai neįvertina apskųsto Sprendimo teisėtumo, nesuformuluoja savarankiškų motyvų dėl pagrindinių skundo argumentų, pagrįstų teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų vertinimu ir ginčui aktualių teisės normų ir teismų praktikos taikymu ir aiškinimu nėra bylos išnagrinėjimas iš esmės. Toks, t. y. nemotyvuotas, teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu sprendimu ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme. Konstatavimas, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kaip minėta, yra besąlyginis pagrindas jį panaikinti.

33. Teismo sprendimą panaikinus dėl vieno iš sprendimo negaliojimo pagrindų, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).

34. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą patenkinti pareiškėjo skundą, pažymėtina, kad šiuo atveju vien tik apeliacinės instancijos teismui įvertinus pareiškėjo argumentus, kurių, kaip nustatyta, tinkamai neįvertino ir jų iš esmės neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, reikštų, kad bus pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, neužtikrinus galimybės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą. Todėl aptartas apeliacinio skundo reikalavimas netenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

35. Apibendrinusi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

36. Kadangi byloje nagrinėjant pareiškėjo skundą galutinis procesinis sprendimas dar nėra priimtas, šioje proceso stadijoje bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. S.-R. (D. S.-R.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.