Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Aidai Dailidienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam T. M., gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. Ž. ir T. M. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio kuriuo :

L. Ž. nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metas 3 (trims) mėnesiams; pagal LR BK 284 str. 1d. laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1d., 4d., 9d. bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir skirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. prie nuosprendžiu skirtos bausmės iš dalies pridėta 2005-06-13 nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas 3(trejiems) metams 4(keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

T. M. nuteistas pagal LR BK 284 str. 1d. laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1d., 4d., 9d. prie griežčiausios bausmės, paskirtos 2006-08-03 teismo nuosprendžiu dalinai pridėta skundžiamu nuosprendžiu bei 2005-06-23, 2005-10-21 teismo nuosprendžiais paskirtos ir neatliktos švelnesnės bausmės ir skirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš L. Ž. priteista 180 (šimtas aštuoniasdešimt) litų R. V. civiliniam ieškiniui patenkinti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

T. M. ir L. Ž. nuteisti pagal LR BK 284 str. 1d. už tai, kad jie 2005m. lapkričio 18d. apie 20 val. 40 min. Alytuje, prie parduotuvės „Bangelė", esančios (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliais veiksmais, tyčia, bendrais veiksmais su L. G. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius), prikibo prie nukentėjusiojo V. B. ir, L. Ž., suduodamas rankomis ne mažiau 6 kartų V. B. į veidą ir kitas kūno vietas, T. M.- suduodamas kojomis ne mažiau 10 kartų V. B. į įvairias kūno vietas, padarė nukentėjusiajam V. B. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl dešinės akies sumušimo, poodinių kraujosruvų dešinio skruosto srityje, pereinant ant dešinės akies abiejų vokų, kairės akies abejuose vokuose, kaktos kairėje pusėje, kairės ausies srityje, smakro kairėje pusėje, nosies nugarėlės vidurinėje dalyje, kairės šlaunies apatiniame 1/3 šoniniame paviršiuje, paviršinio odos nubrozdinimo dešinio skruosto srityje ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, L. Ž. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, iš ant žemės gulinčio R. V. kelnių kišenės ištraukė nukentėjusiojo R. V. piniginę, iš kurios pagrobė nukentėjusiojo R. V. 180 Lt., tuo padarydamas nukentėjusiajam R. V. 180 Lt turtinę žalą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis T. M. ir gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nuteistojo T. M. apeliacinio skundo

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, šiuos įstatymo reikalavimus teismas įvykdė.

Atmestinas apelianto skundo argumentas, kad teismas jo atžvilgiu nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad T. M. yra kaltas padaręs BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką V. B. atžvilgiu. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl apelianto kaltės ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas motyvuotai atmetė, o ne ignoravo nuteistojo T. M. parodymus, kad jis nepadarė viešosios tvarkos pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas byloje išsamiai ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, visapusiškai ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus nepažeisdamas LR BK 20 str. reikalavimų. Teismo išvados dėl V. B. atžvilgiu atliktų veiksmų pagrįstos byloje išsamiai ištirtais, visapusiškai ir nešališkai įvertintais įrodymais, jų visuma.

T. M. kaltė įvykužius LR BK 284 str. 1d. numatytą nusikaltimą įrodyta nukentėjusiojo V. B. parodymais, netiesioginiais liudytojo A. M. parodymais, specialisto išvada, V. B. protokolu-pareiškimu, V. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, kitais bylos duomenimis. Nors nuteistasis T. M. nepripažino spardęs nukentėjusįjį, tačiau jo versija, kad jis tik stovėjo ir nieko nedarė, paneigta šiais bylos duomenimis. Protokole pareiškime V. B. nurodė, kad parduotuvėje, pardavėjų akivaizdoje, prie jo ir R. V. prikibo, koliojo necenzūriniais žodžiais trys vaikinai, jų tarpe buvo L. Ž. ir Tomas. Šie trys vaikinai jį(V. B.) ir R. V. parduotuvės kieme užpuolė ir sumušė. Apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. B. patvirtino, kad jį užpuolė L. Ž. ir T. M., užpuolikai jį spardė. Šiuos V. B. parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo R. V. ikiteisminio tyrimo tyrėjui ir teisėjui duoti parodymai, kad V. B. užpuolė trise, T. M. jį pargriovė, spardė. R. V. savo parodymus apie T. M. smurtavimą V. B. atžvilgiu, patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, o parodymus, duotus tyrime, patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu.

R. V. nurodytos aplinkybės sutapo su V. B. parodymais. Parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotos aplinkybės, jog V. B. parodė vietas, kuriose jį ir R. V. sumušė L. Ž., T. M. ir dar vienas asmuo. Šią aplinkybę taip pat patvirtina netiesioginiai liudytojo A. M. parodymai, kuriais jis aiškino, kad matė, jog V. B. stipriai sumušta akis, V. B. ir R. V. pasakojo, kad prieš kelias minutes juos sumušė Linas ir Tomas. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu V. B. atpažino T. M. kaip asmenį, kuris jį sumušė išėjus iš parduotuvės. Specialisto išvadoje Nr. G-1360/05(06) konstatuota, kad V. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl dešinės akies sumušimo, poodinių kraujosruvų dešinio skruosto srityje, pereinant ant dešinės akies abiejų vokų, kairės akies abiejose vokuose, kaktos kairėje pusėje, kairės ausies srityje, smakro kairėje pusėje, nosies nugarėlės vidurinėje dalyje, kairės šlaunies apatiniame 1/3 šoniniame paviršiuje, paviršinio odos nubrozdinimo dešinio skruosto srityje, kurie padarytu kieto buko daikto poveikyje, sužalojimai padaryti ne mažiau 10 poveikių pasekoje. Dešinės akies voko kirstinės žaizdelės galėjo būti padarytos aštraus daikto poveikyje, kuo galėjo būti ir atsuktuvo aštrios dalys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų T. B. ir L. G. parodymais, nes jie prieštarauja aukščiau paminėtiems įrodymams, be to, T. B. yra L. Ž. artima draugė, jie augina bendrą vaiką, todėl yra pagrįstas pagrindas abejoti jos parodymų objektyvumu. Liudytojo L. G. parodymai nenuoseklūs, jo parodymai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visiškai skiriasi nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu. Jie taip pat prieštarauja nukentėjusiųjų R. V. ir V. B. parodymams, liudytojo A. M. parodymams, be to aukščiau aptartiems asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole, V. B. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotiems duomenims. Nukentėjusysis V. B. buvo užpultas nesant jokios priežasties, įžūlūs veiksmai buvo padaryti viešoje vietoje, konfliktą girdėjo ar matė ir kiti asmenys, konflikto pradžia įvyko parduotuvėje. Konflikto metu buvo mušama rankomis ir spardoma, kas neabejotinai rodo įžūlumo požymį. Šiais veiksmais buvo išreikšta nepagarba visuomenei, aplinkiniams. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo T. M. veika pagal LR BK 284 str. 1d. kvalifikuota teisingai. T. M. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai prikibo prie nukentėjusiojo V. B., sudavė jam smūgius dėl ko padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir šiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu T. M. buvo įtariamas bei kaltinamas sudavęs smūgius ne tik V. B., bet ir spyręs R. V..

Byloje nuosprendžiu T. M. nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, suduodamas smūgius, nesunkiai sutrikdė sveikatą ir padarė viešosios tvarkos pažeidimą nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu.

Aprašant įrodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, nuosprendyje nėra nurodyta, kad T. M. būtų atlikęs smurtinius veiksmus R. V. atžvilgiu. Todėl laikytina, kad apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė ir T. M. nenuteisė už veiksmus R. V. atžvilgiu. Dėl tokių veiksmų(viešosios tvarkos pažeidimo R. V. atžvilgiu) T. M. skundžiamu nuosprendžiu nenuteistas.

BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma: nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės(nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės). Teismas neišdėstė nusikalstamos veikos aplinkybių, kas liečia T. M. atliktus veiksmus R. V. atžvilgiu, todėl laikoma, kad T. M. ir nenuteisė.

Tačiau, teismas motyvuose pasisakė ir nurodė, kad T. M. spyrė R. V.. Taigi, motyvuojamoji dalis prieštarauja teismo aprašytoms ir įrodyta pripažintoms nusikalstamos veikos aplinkybėms.

Šiuo atveju būtina iš nuosprendžio pašalinti nurodytus motyvus, kad T. M. spyrė R. V..

Byloje nėra prokuroro apeliacinio skundo tuo pagrindu, kad T. M. nenuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą bei atlikęs smurtinius veiksmus R. V. atžvilgiu. Byloje yra tik nuteistojo apeliacinis skundas, kur jis ginčija ir neigia veiksmus R. V. atžvilgiu. Dėl šių aplinkybių nuteistojo apeliacinio skundo argumentas dėl to ar jis atliko smurtinius veiksmus R. V. atžvilgiu nenagrinėtinas. Apeliacinės instancijos teismas neesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, sunkinti ar pabloginti nuteistojo padėties negali.

Bausmė nuteistajam už LR BK 284 str. 1d. numatytą nusikaltimą skirta teisingai. Teismas įvertino visas LR BK 54 str. numatytas aplinkybes, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo sunkumą, pavojingumą, kaltės formą, nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. T. M. teisiamas ketvirtą kartą, nusikalto būdamas teistas du kartus, bausmių vykdymo atidėjimo metu, tepraėjus vos daugiau nei mėnesiui po to, kai buvo priimtas 2005-10-21 nuosprendis, kuriuo bausmės vykdymas nuteistajam buvo atidėtas. Be to, T. M. baustas administracine tvarka, nevykdė teismo nustatytų įpareigojimų, neturi šeimos, oficialaus pragyvenimo šaltinio, nedirba, nesimoko. Nuteistasis skunde teigia, kad nepagrįstai teismas nurodė, jog jis nedirba ir nesimoko, nes turi kelias specialybes ir dirba privačiai. Iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo matyti, jog nuteistasis prisistatydamas pats nurodė, kad nedirba ir nesimoko. Be to, byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių šiuos nuteistojo teiginius apie jo darbinę veiklą, todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tesimas pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimas įvykdytas bendrininkų grupėje, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visas šias aplinkybes, jų tarpusavio santykį ir pagrįstai skyrė nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams. Paskirtoji bausmė, teisėjų kolegijos manymu, atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą, sunkumą, o taip pat ir paties nuteistojo pavojingumą, yra pakankama ir būtina norint pasiekti LR BK 41 str. numatytus bausmės tikslus. Paskirtoji bausmė nei savo rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežta.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nuteistais T. M. buvo laikinai sulaikytas 2005-11-29, 17 val. 50 min., iš suėmimo paleistas 2005-12-01, 17 val. 10 min., t.y. sulaikyme išbuvo 2 paras.

Vadovaujantis LR BK 66 str. 1d. teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas šio klausimo neišsprendė, laikinajame sulaikyme išbūto laiko į bausmę neįskaitė. Šis trūkumas ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme, nustatant, kad į Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7d. nuosprendžiu T. M. skirtą bausmę įskaitytinas sulaikyme išbūtas laikas 2 paros.

Dėl nuteistojo L. Ž. apeliacinio skundo

Nuteistasis L. Ž. apeliaciniame skunde teigia, kad jis R. V. pinigų nevogė, teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl šio nusikaltimo, nuosprendis priimtas remiantis spėlionėmis. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pirmosios instancijos teismas dėl šio kaltinimo(R. V. pinigų vagystės) išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus, juos tinkamai bei objektyviai įvertino.

Nuteistojo L. Ž. kaltė padarius LR BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, t.y. padarius kišenvagystę, įrodyta nukentėjusiojo R. V., V. B., liudytojo A. M. parodymais, asmens parodymo atpažinti protokolu, R. V. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota informacija, kita bylos medžiaga. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, R. V. patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, kad jį sumušus, gulint jam ant žemės, L. Ž. atvertė jį ir ištraukė piniginę, pasiėmė pinigus, piniginę numetė. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis V. B. patvirtino, jog matė kaip L. Ž. buvo pasilenkęs prie R. V., R. V. sakė, kad pasigedo 180 litų. Šiuos parodymus patvirtina ir liudytojo A. M. parodymai, kad V. B. pasakojo, jog muštynių metu nuteistieji pavogė iš V.o 180 litų. Parodymų patikrinimo vietoje metu R. V. parodė vietą, kur jam gulint L. Ž. ištraukė piniginę ir paėmęs pinigus, numetė piniginę prie jo. Asmens parodymo atpažinti metu R. V. atpažino L. Ž. kaip asmenį, kuris iš jo pagrobė 180 litų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino L. G. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir pagrįstai atmetė jo versiją, kad pinigus pagrobė būtent L. G.. Ikiteisminio tyrimo metu L. G. šių aplinkybių nebuvo nurodęs, teigė, jog matė, kaip prie R. V. buvo pasilenkęs L. Ž.. Liudytojo S. C. parodymais paneigti L. G. parodymai, kad jis tyrėjui teigęs, jog jis paėmė piniginę, kad jis apklausos metu buvęs neblaivus. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino L. G. parodymus ir juos atmetė. Nuteistasis L. Ž. teigia, kad jo nekaltumą taip pat įrodo ir liudytojos T. B. bei T. M. parodymai, kurie, nuteistojo teigimu, buvo nuoseklūs. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, liudytoja T. B. nurodė, jog nemačiusi, kad kas būtų pinigus paėmęs, tačiau ji yra L. Ž. artima draugė, augina bendrą jų vaiką, todėl teismas pagrįstai šiuos parodymus vertino kritiškai. Nuteistasis T. M. nurodė, kad L. Ž. prie R. V. nebuvo priėjęs, neigia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pirmosios instancijos teisme T. M. duoti parodymai nepatvirtinami jokiais kitais ištirtais bylos duomenimis, prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, ir paties T. M. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino L. G., T. B. parodymus ir jais nesirėmė. Teismas, pagrįsdamas L. Ž. kaltę įvykdžius LR BK 178 str. 2d. numatytą nusikaltimą, nurodė įrodymus, kurie patvirtina apelianto kaltę, išvadas išsamiai motyvavo. Remdamasi aukščiau aptartų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes. Įrodymus įvertino, nepažeisdamas LR BPK 20 str. reikalavimų. L. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už kišenvagystę. Nuteistojo veika pagal LR BK 178 str. 2d. kvalifikuota teisingai. Nuteistasis taip pat skunde teigia, kad teismas nuteisdamas jį pagal LR BK 284 str. 1d. buvo šališkas, mano, kad jo veika turi būti įvertinta kaip padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principų yra ne kartą pasisakę Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Teismo nešališkumo principo turinyje svarbiausia yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad buvo rodomas palankumas vienai iš proceso šalių arba pažeistos kaltinamojo teisės, numatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad nei apeliantui, nei jo gynėjui nebuvo suvaržyta teisė teikti įrodymus, reikšti prašymus, duoti paaiškinimus, užduoti nukentėjusiiesiems ir liudytojams klausimus ir pan. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.

Aplinkybės, sudarančios pagrindą abejoti teismo objektyvumu, sudaro nušalinimo pagrindus, kurie numatyti LR BPK 58 str. Šiuos pagrindus galima skirstyti į tris pagrindines grupes: buvimą proceso dalyvavimu ar kitų proceso dalyvių artimų giminaičiu ar šeimos nariu, ankstesnį dalyvavimą šioje byloje proceso šalimi, tiek liudytoju ar kitu proceso dalyviu, tiek vykdant pareigas, o taip pat kitą asmeninį ar šeimos narių suinteresuotumą bylos baigtimi. Nuteistojo skunde nurodyti motyvai nesusiję nei su vienu iš nušalinimo pagrindų, iš skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su įrodymų vertinimu. Nuteistojo manymu tai, kad jis tik gindamasis sumušė nukentėjusįjį V. B., patvirtina L. G., T. M., T. B. parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įrodymus vertina vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistasis neneigia, kad jis sudavė nukentėjusiajam V. B.. Tą patvirtina ir pats nukentėjusysis, smurto panaudojimo faktą patvirtina taip pat specialisto išvada, kurioje nustatyti V. B. padaryti sužalojimai, sveikatos sutrikdymo mastas, bei kiti bylos duomenys. LR Baudžiamojo Kodekso 28 str. 1d. nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybė interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis apibrėžiama kaip situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Tačiau būtinoji gintis galima ne prieš visus pavojingus veiksmus. Baudžiamasis įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais teisės aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pabrėžtina, kad būtinoji gintis, susijusi su žalos puolančiajam padarymu, bus aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei atitiks ginties teisėtumo sąlygas, kurios susijusios su dviems esminiais momentais – kėsinimui ir gynyba. Kėsinimais turi būti realus, akivaizdus ir pavojingas. Gynyba laikoma teisėta, jei ji atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“5. p. 4 dalyje pasakyta, kad nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis.

Iš bylos aplinkybių matyti, kad konflikto iniciatorius buvo būtent L. Ž., kuris prikibo prie nukentėjusiųjų, reikalavo nupirkti alaus. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistajam būtų grėsęs realus, akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis. Priešingai, iš bylos aplinkybių matyti, kad L. Ž. prikibus prie R. V., V. B. išsitraukė peilį, kurį L. Ž. greitai išmušė. Tačiau, išmušus peilį, L. Ž. savo nusikalstamų veiksmų nebaigė, toliau sudavė keletą smūgių rankomis. L. Ž. versija, kad jį sužalojo nukentėjusysis atsuktuvu paneigta ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir byloje esančiu telefoniniu pranešimu, kas patvirtina, kad kirstinė žaizda nuteistajam buvo padaryta vėliau, ne įvykio prie parduotuvės metu. Be to, byloje nustatyta, kad tai L. Ž. turėjo atsuktuvą ir juo sužalojo V. B. veidą. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad V. B. dešinės akies voko kirstinės žaizdelės galėjo būti padarytos aštraus daikto poveikyje, kuo galėjo būti ir atsuktuvo aštrios dalys. Be to, L. Ž. buvo sužalota galva, o ne smakras. Šios aplinkybės patvirtina, kad nebuvo jokio realaus, akivaizdaus, pavojingo kėsinimosi L. Ž. atžvilgiu, nebuvo būtinosios ginties situacijos. Esant šioms aplinkybėms, L. Ž. savo veiksmais padarė žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo būtinosios ginties situacija ir juo labiau jos peržengimas. Kad V. B. sužalojo L. Ž. atsuktuvu nurodė T. B. ir liudytojas L. G., tačiau teismas jų parodymus pagrįstai vertino kritiškai dėl aukščiau nurodytų aplinkybių.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaltu ir nuteisė L. Ž. už tai, kad viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jis prikibo prie nukentėjusiojo V. B., sudavė jam smūgius, dėl ko padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir šiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Nuteistojo veika pagal LR BK 284 str. 1d. kvalifikuota teisingai.

Analogiškai kaip ir T. M., apeliantas L. Ž. nenuteistas už smurtinius veiksmus R. V. atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo metu įtarimas dėl smurtinių veiksmų jo(R. V.) atžvilgiu jam nebuvo pareikštas. Gi, nuosprendžio motyvuose dėl nusikalstamos veikos (BK 284 str. 1 d.) nurodoma, kad kaltinamieji sumušė nukentėjusiuosius. Tai reiškia, kad teismas motyvuoja bei pasisako dėl L. Ž. ir jo smurtinių veiksmų R. V. atžvilgiu.Esant šioms aplinkybėms, būtina šią nurodytą aplinkybę(R. V. sumušimo) iš motyvų pašalinti.

Bausmė nuteistajam skirta teisingai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į nusikaltimų pavojingumą ir sunkumą, nuteistojo asmenybę bei šeimyninę padėtį charakterizuojančias aplinkybes, įvertino atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsižvelgė į tai, jog nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismas įvertino tai, kad L. Ž., būdamas dar jauno amžiaus, teisiamas jau penktą kartą, nusikalto ir padarė vieną apysunkį ir vieną nesunkų tyčinius nusikaltimus, neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo taip pat už tyčinį nusikaltimą, bausmės vykdymo atidėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimai tyčiniai, nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai laikė tai, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį skiriant bausmę ir pagrįstai skyrė bausmes už kiekvieną iš nusikaltimų, mažesnes nei straipsnio sankcijoje numatyti bausmių vidurkiai. Vadovaujantis LR BK 61 str. 4 dalimi, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, t.y. ne didesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis skiriama bausmė tik jei nėra nei vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir yra bent viena, tačiau būtina, atsakomybę lengvinanti aplinkybė- prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Tačiau net ir esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei bei nesant būtinos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, teismas nuteistajam skyrė bausmes mažesnes nei sankcijose numatyti šių bausmių vidurkiai. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę ir teisingai ją individualizavo. Įvertinus veikos pavojingumą, sunkinančią atsakomybę aplinkybę, nuteistojo asmenybę bei šeimyninę padėtį charakterizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirtoji bausmė yra būtina ir optimali siekiant LR BK 41 str. numatytų bausmės tikslų, nei savo rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos eismas teisingai paskyrė atskiras bausmes už kiekvieną padarytą nusikaltimą, tačiau jas subendrindamas nepagrįstai vadovavosi LR BK 63 str. 9 dalimi ir tuo netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. LR BK 63 str. 9d. nustatyta, kad bausmės LR BK 63 str. nustatyta tvarka bendrinamos ir tuomet, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju nei viena veika nebuvo padaryta iki ankstesnio nuosprendžio. Abi veikos(BK 284 str. 1 d. ir BK 178 str. 2 d.) padarytos tą pačią dieną, abi veikos padarytos po paskutinio 2005-06-13 nuosprendžio priėmimo, todėl jos turi būti bendrinamos vadovaujantis LR BK 63 str. 1d., 4d., o po to- vadovaujantis BK 64 str. Gi, BK 63 str. 9 dalimi vadovautis nereikia. Kadangi subendrintos bausmės dydžio ši aplinkybė neįtakoja, subendrinta bausmė nekeičiama. Panaikinama nuoroda į bausmės bendrinimą BK 63 str. 9 d. pagrindu.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nuteistajam L. Ž. šioje byloje buvo taikyta kardomoji priemonė-suėmimas. L. Ž. buvo laikinai sulaikytas 2005-11-29 d. 16 val. Alytaus rajono apylinkės teismo 2005-12-01 nutartimis skirta kardomoji priemonė suėmimas. Nuteistasis suėmime išbuvo iki 2006-05-01 (t.1. b.l. 165, 177-178, 185-186, 193-194, t.2. b.l. 24).Vadovaujantis LR BK 66 str. 1d. teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas šio klausimo neišsprendė, sulaikyme ir suėmime išbūto laiko į bausmę neįskaitė. Šis trūkumas ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme, nustatant, kad į Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7d. nuosprendžiu L. Ž. skirtą bausmę įskaitytinas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2005-11-29 iki 2006-05-01.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų veikų įvykių, sudėties, nuteistųjų kaltės pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apeliantai nuteisti pagrįstai, todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (LR BPK 328 str. 1p.,) ir netinkamai išspręsto klausimo- neįskaitymo į bausmę suėmime išbūto laiko.(LR BPK 328 str. 4p.)

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7d. nuosprendį iš dalies pakeisti.

Panaikinti nuorodą, kad L. Ž. bausmė bendrinama BK 63 str. 9 d. pagrindu.

T. M. į skirtą bausmę įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2005-11-29 iki 2005-12-01.

L. Ž. į skirtą bausmę įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2005-11-29 iki 2006-05-01.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.