Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo D.S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo

D.S. nuteistas pagal LR BK 135 str. 2 d. 8 p., taikant BK 62 str. 1 d., 3 d. 1 p., laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 284 str. 1 d. 20 MGL dydžio (2500 litų) bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš D.S. priteista 867 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D.S. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 2 d., apie 3 val. 30 min., Panevėžyje, prie Savanorių a. esančio 11-o namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia dėl chuliganiškų paskatų sudavė tris smūgius peiliu J.G. į krūtinę ir dešinę koją, padarydamas jam kiauryminį durtinį-pjautinį dešinės krūtinės ląstos pusės sužalojimą su oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, durtinį-pjautinį kairės krūtinės ląstos pusės sužalojimą su poraktinės venos pažeidimu bei pjautinę žaizdą dešinėje šlaunyje, ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė J.G. sveikatą. Be to, šiais įžūliais veiksmais jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir tokiu būdu padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo gynėjas prašo patenkinti nuteistojo D.S. apeliacinį skundą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas. Nuosprendis nuteistojo D.S. atžvilgiu keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Iš paduotų apeliacinių skundų turinio matosi, kad abu apeliantai D.S. dalyvavimo nusikaltimų padaryme, jo pripažinimo kaltu ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo neginčija. Prokuroras su nuosprendžiu nesutinka tik dėl BK 62 str. 1 d. taikymo skiriant bausmę ir dėl neteisingos bausmės paskyrimo. Pats nuteistais apeliaciniame skunde irgi nesutinka tik su jam paskirta bausme. Vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas, skirdamas nuteistajam D.S. bausmę pagal BK 135 str. 2 d. 8 p., taikė BK 62 str. 1 d., 3 d. 1 p. nuostatas ir paskyrė jam švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatyme. Nors BK 135 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo 2 iki 12 metų, D.S. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Kolegijos nuomone, prokuroro apeliacinis skundas dalyje dėl BK 62 str. 1 d. taikymo skiriant bausmę, yra pagrįstas, nes taikyti šį baudžiamąjį įstatymą tikrai nebuvo tam būtinų aplinkybių ir sąlygų. BK 62 str. 1 d. nurodoma, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas nuteistajam D.S. bausmę, jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų, o taip pat savanorišką didžiosios dalies J.G. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai atlyginimą. Be to, teismas pagrįstai nustatė ir nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamų veikų padarymą apsvaigus nuo alkoholio, nes tai turėjo įtakos tų veikų padarymui ir tai teisminio nagrinėjimo metu pripažino pats nuteistasis. Skirdamas bausmę, teismas taip pat atsižvelgė į D.S. padarytų nusikaltimų pobūdį, jų pavojingumo laipsnį, pažymėjo tai, kad nusikaltimo metu buvo panaudotas peilis. Atsižvelgta ir į nuteistojo asmenybę. Nuosprendyje nurodoma, kad D.S. yra jauno amžiaus, dirba, anksčiau nėra padaręs teisės pažeidimų ir iš to teismas padarė išvadą, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė. Dar atsižvelgta į tai, kad nuteistajam jokių pretenzijų neturi nukentėjusysis. Visos šios aplinkybės nustatytos teisingai.

Tačiau toliau nuosprendyje dar nurodoma, kad nuteistasis neturėjo jokios galimybės pats atvykti į policiją arba pranešti apie savo padarytas nusikalstamas veikas, nes jis buvo iš karto sulaikytas policijos netoli nusikaltimo vietos. Teismo nuomone, jo pasišalinimas iš tos vietos negali būti vertinamas siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes D.S. pabėgo siekdamas išvengti nukentėjusiojo J.G. draugų smurto. Pabėgdamas, jis toje vietoje netgi paliko savo daiktus. Nuosprendyje teismas taip pat nurodė, kad nuo pirmosios apklausos D.S. prisipažino kaltu, nors sulaikymo metu dar nebuvo surinkta duomenų, kad tai būtent jis sužalojo J.G., juo labiau, kad kartu su nuteistuoju kaip įtariamasis buvo sulaikytas ir jo brolis. Iš to teismas padarė išvadą, kad D.S. padėjo išaiškinti nusikaltimą.

Kolegijos nuomone, paskutinės išdėstytos teismo išvados yra nepagrįstos ir jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atvykimas ir pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, kad asmuo turi savanoriškai atvykti į valstybės instituciją ir pranešti apie savo nusikalstamą vietą. Apie tai turi būti pranešama institucijoms, įgalintoms vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Be to, asmens atvykimas ar pranešimas apie nusikalstamos veikos padarymą laikytinas savanorišku, kai jis tai padaro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Iš šios bylos matosi, kad D.S. nei į policiją, nei į kitas valstybės institucijas savo noru neatvyko ir apie savo nusikalstamas veikas nepranešė. Nors teismas bando tai motyvuoti tuo, kad D.S. tiesiog negalėjo niekur atvykti, nes iš karto buvo sulaikytas netoli nuo nusikaltimo vietos, tai vis tiek nepaneigia to, kad paties atvykimo ir pranešimo apie nusikaltimų padarymą fakto tikrai nebuvo. Tuo tarpu kiti bylos duomenys leidžia padaryti išvadą ir apie tai, kad savo noru nuvykti į policiją ir pranešti apie nusikaltimų padarymą D.S. net ir neketino. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad D.S. su savo broliu iš nusikaltimo vietos bėgo į savo namų pusę, kurioje jokios policijos įstaigos nebuvo. Svarbu pažymėti tai, kad ir pats nuteistasis nei vienos jo apklausos metu niekada nebuvo parodęs apie savo ketinimus vykti į policiją ir pranešti apie savo padarytus nusikaltimus. Iš to darytina išvada, kad pats savo noru atvykti ir pranešti apie padarytą nusikaltimą nuteistasis net ir neketino ir tam nesiruošė, o tiesiog pasišalino iš nusikaltimo vietos bijodamas būti sulaikytas. Tai, kad jis bėgo dar ir bijodamas būti sumuštas nukentėjusiojo draugų ir net pametė įvykio vietoje vieną savo batą, padėties nekeičia. Nuteistasis pats be jokios dingsties, dėl chuliganiškų paskatų pradėjo konfliktą, peiliu subadė nukentėjusįjį, todėl jo draugai turėjo ne tik teisę, bei ir visuomeninę pareigą nuteistąjį sulaikyti, nors tai jiems ir nepavyko.

Teismo išvada apie tai, kad D.S. padėjo išaiškinti savo paties padarytą nusikalstamą veiką, irgi nepagrįsta ir ji taip pat neatitinka nustatytų bylos aplinkybių. Padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką gali būti nustatytas tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, aktyviais veiksmais padeda išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, surinkti daiktinius įrodymus, nurodo nusikaltimo liudytojus ir pan. Šioje byloje tokios aplinkybės nustatytos nebuvo. Nuosprendyje padėjimu išaiškinti nusikaltimą teismas įvertino vien tik D.S. prisipažinimą kaltu jau pirmosios apklausos metu, be to, teismo nuomone, šis prisipažinimas padėjo nustatyti, kas iš tikrųjų sužalojo peiliu nukentėjusįjį – nuteistasis ar jo brolis L.S. Tokius teismo argumentus kolegija vertina kaip nepagrįstus. Pirmiausia, prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad jau nuo paties sulaikymo momento šis nusikaltimas iš esmės buvo išaiškintas. Po J.G. sužalojimo nusikaltimo įvykį matę liudytojai iš karto iškvietė policiją ir D.S. buvo sulaikytas netoli nuo nusikaltimo vietos. Sulaikymo metu nuteistasis avėjo tik vieną batą, o jo drabužiai buvo kruvini, todėl policijos pareigūnams, turėjusiems pirminę informaciją apie nukentėjusiojo sužalojimą peiliu, dėl D.S. sulaikymo net negalėjo kilti abejonių. Netrukus po sulaikymo D.S. parodymo atpažinti metu atpažino liudytoja M.S., parodžiusi, jog matė, kad smūgius peiliu J.G. sudavė būtent nuteistasis D.S. Iš bylos taip pat matosi, kad policijos automobilyje iš karto po sulaikymo, toje vietoje, kur sėdėjo nuteistasis, buvo surastas ir paimtas ten numestas nusikaltimo įrankis – peilis, ant kurio matėsi kraujo pėdsakai. Visa tai reiškia, kad nuteistojo dalyvavimą nusikaltimo padaryme patvirtinančių duomenų buvo pakankamai surinkta jau nuo paties jo sulaikymo momento ir tai buvo padaryta be jokios nuteistojo pagalbos. Liudytojai M.S. atpažinus D.S., neliko abejonių ir dėl to, kad nusikaltimą padarė jis, o ne jo brolis. Labai svarbu taip pat įvertinti ir paties D.S. elgesį ir jo veiksmus iš karto po sulaikymo. Iš bylos matosi, kad brolius S. sulaikius gatvėje, abu jie ne tik nepranešė apie tikrąsias įvykio aplinkybes, tačiau priešingai, policijos pareigūnams melavo, kad jie patys buvo užpulti. Pats nuteistasis parodė, kad sulaikymo metu policijos pareigūnai jam su broliu liepė viską, ką turi, mesti ant žemės. Nepaisant to, kišenėje turėto peilio nuteistasis ne tik nenumetė ant žemės, pats jo neatidavė policijos pareigūnams, o numetė jį po automobilio sėdyne kai buvo vežamas į policiją. Tas peilis buvo surastas tik vėliau atliktos apžiūros metu. Tai reiškia, kad nuteistasis ne tik savo noru neatidavė nusikaltimo įrankio ir nepadėjo jo surasti, bet dar ir mėgino tą įrankį paslėpti.

Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į pačius nuteistojo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus. Nors visų apklausų metu D.S. visiškai prisipažino kaltu, tačiau parodymus davė ne apie visas esmines bylos aplinkybes, daug ką nutylėjo, o kai kurias aplinkybes netgi bandė nurodyti sau palankesne linkme. Iš D.S. parodymų matosi, kad jis faktiškai neprisipažino buvęs konflikto iniciatoriumi, o smūgių peiliu sudavimą J.G. aiškino tuo, kad išsigando nukentėjusiojo bei jo draugų ir vos ne būtinąja gintimi. Iš nuosprendžio matosi, kad pats teismas šias nuteistojo versijas turėjo paneigti ir savo išvadas pagrindė kitais ištirtais įrodymais. Visa tai parodo, kad vėliau nuosprendyje išdėstyta teismo išvada apie D.S. padėjimą išaiškinti nusikaltimą yra nepagrįsta ir neatitinka bylos aplinkybių.

Kadangi, kaip jau buvo aptarta, D.S. pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie padarytas nusikalstamas veikas, be to ir nepadėjo tas veikas išaiškinti, skirti jam bausmę taikant BK 62 str. 1 d. nuostatas nebuvo tam įstatymo numatytų sąlygų, o tai padaręs teismas netinkamai pritaikė šį baudžiamąjį įstatymą.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas teismui pateikė papildomus dokumentus, iš kurių matosi, kad D.S. jau sumokėjo likusią, teismo iš jo priteistą pinigų sumą Valstybinei ligonių kasai, kad jo brolis L.S. kviečiamas atlikti karinę tarnybą, o nuteistojo motina G.S. yra 3-čios grupės invalidė. Invalidumo pažymėjime nurodoma, kad jai rekomenduojama dirbti lengvesnius darbus be ilgo vaikščiojimo. Tačiau ir šių aplinkybių, kolegijos nuomone, nepakanka tam, kad nuteistajam D.S. bausmė būtų skiriama taikant ne tik BK 62 str. 1 d., bet ir šio straipsnio 2 dalies nuostatas. Taikant BK 62 str. 2 d., švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tais atvejais, kai yra ne mažiau negu dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu yra dar bent viena iš šiame įstatyme išvardintų šešių aplinkybių. Viena iš tokių aplinkybių, numatytų BK 62 str. 2 d. 1 p., yra tai, kad kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Kaip jau buvo minėta, teismas nustatė dvi D.S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, viena iš kurių buvo nuostolių Valstybinei ligonių kasai atlyginimas. Tačiau šiai aplinkybei BK 62 str. 2 d. suteikta savarankiškos papildomos sąlygos reikšmė. Tai reiškia, kad likusios vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės taikymui jau nepakanka. Be to, nėra pagrindo laikyti, kad trečios grupės invalidė nuteistojo motina serga būtent sunkia liga, kad ji būtų neįgali ir kad ją nuteistajam reikėtų prižiūrėti. Tai reiškia, kad skirti D.S. švelnesnę negu įstatymas numato bausmę taikant BK 62 str. 2 d. nuostatas taip pat nėra galimybės, nes ir tam nėra įstatymo numatytų būtinų sąlygų.

Dėl visų jau išdėstytų aplinkybių negali būti tenkinamas ir paties nuteistojo apeliacinis skundas, kuriame jis prašo, taikant to paties BK 62 str. nuostatas, skirti jam ne laisvės atėmimo, o kitos rūšies bausmę. Nesant tokios galimybės ir tam būtinų aplinkybių bei sąlygų, D.S. skirtina būtent BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Šiame baudžiamajame įstatyme numatytas nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių, todėl taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 75 str. ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą taip pat nėra galimybės.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes šiame skunde D.S. pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. prašoma paskirti bausmė būtų aiškiai per griežta.

Kolegija atsižvelgia į visas jau aptartas su bausmių skyrimu susijusias aplinkybes, kurios rodo, kad nors nuteistasis ir padarė labai sunkų nusikaltimą, tačiau ši jo padaryta nusikalstama veika tikrai buvo atsitiktinė. Nuteistasis jauno amžiaus, dirba, anksčiau neteistas. Nukentėjusysis jam pretenzijų nereiškia. Teismo nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės aiškiai nusveria vieną sunkinančią. Atsižvelgiant dar ir į papildomai pateiktus dokumentus apie savanorišką visišką nuostolių Valstybinei ligonių kasai atlyginimą, taip pat į nuteistojo motinos sveikatos būklę, kolegijos nuomone, D.S. pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. yra pagrindas paskirti bausmę, atitinkančią šio įstatymo sankcijos minimumą.

Įvertinus tas pačias jau aptartas aplinkybes, kolegija atmeta prokuroro skundą toje dalyje, kurioje D.S. prašoma paskirti laisvės atėmimo bausmę ir pagal BK 284 str. 1 d. Šio baudžiamojo įstatymo sankcija numato ir kitokių rūšių bausmes, todėl teismo jau paskirtos bausmės – baudos keisti jokio pagrindo nėra. Pažymėtina ir tai, kad jokių motyvų ir argumentų, dėl kurių reikėtų keisti ir šią bausmę, nenurodoma pačiame prokuroro apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam D.S. pagal LR BK 135 str. 2 d. 8 p. paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., 2 p., šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta Panevėžio apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d., ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo D.S. apeliacinį skundą atmesti.