Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. nutarimo E. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą E. J. už tai, kad jis, 2008 m. lapkričio 21 d., apie 18.35 val., Šiauliuose, Vilniaus gatvėje, vairavo automobilį būdamas neblaivus (2,24 promilės). Tuo E. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundžiamu nutarimu E. J. skirta administracinė nuobauda už pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, kurioje įtvirtinta, jog transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo – užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų. E. J. pažeidimą pripažįsta, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl asmens kaltės padarius paminėtą pažeidimą, tačiau apeliantas mano, kad šiuo atveju buvo pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Nagrinėjamu bylos aspektu pažymėtina, jog ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1‑1396/2007, N17‑103/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, nes: pirma, padarytas pažeidimas yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. Taip pat pažymėtina, jog toks pažeidimas darytas sąmoningai, nes nustatytas 2,24 promilės girtumo laipsnis nepalieka asmeniui abejonių, jog jo būklė nebėra tokia, kai dar galima vairuoti. Antra, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų (ATPK 20 str.), todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų; trečia, darbo pobūdis nėra išimtinė aplinkybė ir nesuteikia jokio esminio prioriteto, svarstant administracinės atsakomybės švelninimą (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N3-34/2007, N1-1378/2007); ketvirta, kitos apelianto skunde įvardintos aplinkybės (nuoširdus gailestis, šeiminė padėtis, sveikatos būklė) taip pat nesudaro pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Asmuo dar prieš sėsdamas prie automobilio vairo turi numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam dėl pažeidimo darymo, todėl turi prisiimti ir neigiamas tokio veikimo pasekmes.

Apeliaciniame skunde E. J. nurodo, kad nuobauda jam buvo paskirta praleidus ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatytus terminus. Toks jo teiginys atmetamas kaip nepagrįstas. ATPK 35 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Todėl Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2009 m. liepos 3 d. nutartimi panaikinus Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutarimą, ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas pradėtas skaičiuoti iš naujo ir 2009 m. liepos 21 d. jis nebuvo pasibaigęs.

Taip pat atmestinas apelianto argumentas, kad remiantis ATPK 35 straipsnio 4 dalimi, administracinį teisės pažeidimą padaręs asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn neribotą laiką, o tai prieštarauja Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks argumentas yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administracinės atsakomybės senaties institutas ATPK nėra išsamiai apibrėžtas, tačiau niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip nei įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka (ATPK 7 str.). Siekiant paisyti šios nuostatos, nesant atitinkamų normų, reikalingų nagrinėjamam visuomeniniam santykiui reglamentuoti, paprastai vadovaujamasi įstatymo analogija. Administracinių teismų praktikoje vertinama, kad taikant administracinės atsakomybės senatį, turi būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsniu ir Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje apibrėžtu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu, kai padarytas baudžiamasis nusikaltimas (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N17-240/2006). Suprantama, kad žmogaus teisių apsaugos požiūriu būtų nepateisinama, jeigu atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą galėtų būti taikoma ilgesnį laiko tarpą, nei Baudžiamajame kodekse numatytas laiko tarpas, per kurį gali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis padarius baudžiamąjį nusižengimą. Minėtame Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje numatyta, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas. Įvertinus tai, kad E. J. pažeidimas buvo padarytas 2008 m. lapkričio 21 d., o nuobauda paskirta 2009 m. liepos 21 d., darytina išvada, kad minėtas dvejų metų terminas nebuvo pažeistas.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. J. skirta ATPK 126 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatyta minimali nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, nutarimas priimtas nepažeidžiant procesinių teisės normų, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

E. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. nutarimą E. J. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.