- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-15
- Bylos Nr.
- I-142-243/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00358-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vida Stonkuvienė, Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujančios ir pranešėjos), Aušrelės Mažrimienės, Remigijaus Armino, sekretoriaujant Nataljai Sliževskajai, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovei Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl 2011-09-22 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-178-11, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja S. S. skunde nurodo, jog 2011-08-22 Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai padavė prašymą suteikti jai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjos teigimu, 2000 metais buvo neteisėtai nusavintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas, kurios 100 procentų akcijų savininkė ji buvo. Nurodo, jog ji kreipėsi į prokuratūrą, įvairias institucijas, tačiau jos teisės ir interesai apginti nebuvo. Mano, jog sunaikinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus turi būti nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai. Argumentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas Tarnyba turi priimti sprendimą iš karto, kai asmuo kreipiasi, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas. Pareiškėjos teigimu, tarnyba vilkino sprendimo priėmimą, nepagrįstai reikalavo pateikti dokumentus, pagrindžiančius jos prašymą, nepagrįstai vertino jos ieškinio dalyką dalyką, nors tiksliai suformuluoti ieškinio reikalavimą gali tik advokatas, todėl sprendimą priėmė tik 2011-09-22, atsisakydama teikti antrinę teisinę pagalbą. Nurodo, jog nuo prašymo nagrinėjimo nenusišalino Tarnybos direktorius, kuris, pareiškėjos teigimu, yra suinteresuotas veikti prieš jos interesus, o priimdamas sprendimą neteikti jai antrinės teisinės pagalbos vadovavosi nenurodyto advokato išvada. Prašo panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-09-22 sprendimą Nr. (1.31)-TPB-178-11, kuriuo atsisakyta teikti jai antrinę teisinę pagalbą.
Atsiliepimas
Atsakovė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu pareiškėjos S. S. skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog 2011-08-24 pareiškėja prašyme Tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nurodė, jog 2000 metais buvo neteisėtai pasisavinti jai nuosavybės teise priklausančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ daiktai, dokumentai ir turtas, todėl būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kuriuo būtų nustatyta, kad šios bendrovės atžvilgiu nebuvo teisminio ginčo ir išduoto vykdomojo dokumento. Nurodo, jog prie prašymo nebuvo pridėtų dokumentų, kurie pagrįstų prašymo reikalavimą, o pareiškėjos prašymo turinys nebuvo aiškus, todėl 2011-08-26 raštu Nr. (1.7)-SR-3233 Tarnyba kreipėsi į pareiškėją ir įpareigojo pateikti papildomą informaciją, t.y. nurodyti, kokias konkrečiai teisines pasekmes pareiškėjai sukeltų juridinio fakto nustatymas, kodėl negali kita tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų. Argumentuoja, jog tokia informacija Tarnybai buvo būtina siekiant išsiaiškinti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrindų buvimą (CPK 444-445 str.), kuriems esant būtų galima vertinti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą. 2011-09-08 gavo pareiškėjos 2011-09-07 raštą, kuriame ji nurodė, kad juridinio fakto nustatymas sukurs jai teisines pasekmes, t.y. konstatavus, kad 2000 metais be pagrindų buvo pasisavintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ materialus turtas ir dokumentai, atsiras teisė reikalauti neteisėtai pasisavinto labai didelės vertės turto kompensaciją. nurodo, jog 2011-09-13 vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, Tarnyba kreipėsi į advokatą L. Z., prašydama pateikti išvadą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų buvimo ar nebuvimo. 2011-09-19 gavo advokato išvadą, kurioje jis pateikė argumentuotą teisinę nuomonę, jog antrinė teisinė pagalba pagal pareiškėjos 2011-08-24 prašymą negali būti suteikta remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu, nes prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Šių aplinkybių pagrindu ginčijamu 2011-09-22 sprendimu Nr. (1.31)-TPB-178-11 Tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal jos 2011-08-24 prašymą. Argumentuoja, jog pareiškėja nepateikė prašymą pagrindžiančių įrodymų, o manydama, jog neteisėtai pasisavintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ labai didelės vertės turtas, turėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas. Nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2004-04-05 nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, jos administratore paskirta UAB „Simpatija“. Klaipėdos apygardos teismo 2007-01-16 sprendimu likviduojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla pripažinta pasibaigusia. Argumentuoja, jog dėl pareiškėjos prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto į teismą galėtų kreiptis tik pati UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri šiuo metu nebeegzistuoja, o S. S. neturi reikalavimo teisės ir teismas jos pareiškimą atsisakytų priimti CPK 137 straipsnio 8 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, todėl jos reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra akivaizdžiai nepagrįstas. Argumentuoja, jog pareiškėja nepagrįstai tapatina juridinio asmens turtą ir akcininkų turtą, klaidingai manydama, jog akcininkui nuosavybės teise priklauso ir visas juridinio asmens turtas. Teigia, jog sprendimo dėl teisinės pagalbos suteikimo priėmimui buvo būtinas reikalavimą pagrindžiantis dokumentas. Rašytinį paaiškinimą pareiškėja Tarnybai pateikė 2011-09-08, o advokato išvadą Tarnyba gavo 2011-09-19, todėl argumentuoja, jog skundžiamas sprendimas 2011-09-22 priimtas nepažeidus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyto trijų darbo dienų termino. Dėl Tarnybos direktoriaus nusišalinimo nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo nurodo, jog pareiškėjos teiginys dėl interesų konflikto pagrįstas subjektyvia jos nuomone, o ne objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais. Pačiam Tarnybos direktoriui nėra žinomos aplinkybės, kurios galėtų sukelti jo viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą ir trukdytų išnagrinėti pareiškėjos prašymą objektyviai ir nešališkai, todėl direktorius nenusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo. Argumentuoja, jog Tarnybos funkcija yra ne tik antrinės teisinės pagalbos suteikimas, bet visų pirma pareiškėjo prašymo suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pagrįstumo vertinimas (b.l. 18-22).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
pareiškėja S. S. prašo panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-09-22 sprendimą Nr. (1.31)-TPB-178-11, kuriuo jai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą (b.l. 38-40).
Lietuvos Respublikos CPK 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, turintiems teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama Įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Tai yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitą teisės aktą, kuris nustato teisės gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą realizavimo detales. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau - Įstatymas). Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais. Vadinasi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-06 sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-3611/2011, 2011-03-31 sprendimas Nr. A822–1082/2011, 2010-12-02 nutartis Nr. A756–1390/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A146–1162/2010, 2011-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–1268/2010, 2011-07-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A575–2848/11 ir kt.), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo, turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (Įstatymo 9 straipsnis, 18 straipsnio 7 dalis). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Vadinasi, Tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai turėjo teisę ir pareigą atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje. Byloje aktualios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostata, kuria grindžiamas ginčijamas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas, ir kurioje įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.
Pareiškėja S. S. siekia gauti antrinę teisinę pagalbą. Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka reglamentuota įstatymo 18 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1 punktas numato asmens, besikreipiančio dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, pareigą bendradarbiauti su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 2 punktas įpareigoja asmenį, besikreipiantį dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją.
Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja 2011-08-24 prašyme Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nurodė, jog antrinė teisinė pagalba jai reikalinga civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t.y. jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu nebuvo teisminio ginčo ir išduoto vykdomojo dokumento, kurių pagrindu buvo paimtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ labai didelės vertės turtas. Iš prašyme nurodytų duomenų matyti, jog tik bendro pobūdžio teiginiais pareiškėja apibūdino teisinį ginčą, kurio išsprendimui ji siekia naudotis antrine teisine pagalba. Papildomų dokumentų ar duomenų, iš kurių būtų galima aiškiai ir konkrečiai įvertinti teisinio ginčo (bylos), kuriame pareiškėja pageidauja naudotis antrine teisine pagalba, pobūdį, nenurodė ir prie prašymo nepridėjo. Teismo vertinimu, Tarnyba 2011-08-26 raštu Nr. (1.7.)-SR-3233 pagrįstai pasiūlė pareiškėjai patikslinti prašymą, nurodyti, kokias konkrečias teisines pasekmes jai sukels fakto nustatymas ir kodėl ji negali kita tvarka gauti tokį faktą patvirtinančių dokumentų (b.l. 27-28). Patikslintame 2011-09-07 prašyme, Tarnybai pateiktame 2011-09-08, pareiškėja nurodė, jog nustačius tokį faktą, jai atsirastų teisė reikalauti grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtą turtą, kuris jai priklausė nuosavybės teise, o skunde teismui pareiškėja dar papildė, jog turėjo 100 procentų bendrovės akcijų (b.l. 29-33, 26, 6-7). Tarnyba 2011-09-13, t.y. per tris darbo dienas nuo pareiškėjos patikslinto prašymo gavimo, kreipėsi į advokatą L.Z. pateikti išvadą, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų (b.l. 23). Tokią teisę Tarnyba turi pagal Įstatymo 11 straipsnio 9 dalį. Įvertinusi teisės normomis pagrįstą advokato 2011-09-19 išvadą Tarnyba per tris darbo dienas priėmė ginčijamą 2011-09-22 sprendimą Nr. (1.31)-TPB-178-11, kuriuo pareiškėjai nesuteikė antrinę teisinę pagalba (b.l. 24-25, 38-40). Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, jog nepagrįstas pareiškėjos teiginys dėl vilkinimo išnagrinėti jos prašymą. Ginčijamą sprendimą Tarnyba priėmė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodytu trijų darbo dienų terminu. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba paisė teisėkūros subjektų nustatytų taisyklių bei gero administravimo principo, veikė operatyviai, taip, kaip numatė teisės aktai, todėl nėra teisinio pagrindo daryti išvadą apie neteisėtus Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmus. Pažymėtina ir tai, jog bendradarbiauti su Tarnyba ir teikti prašomus duomenis yra pareiškėjos pareiga, įtvirtinta įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktuose. Taisyklės, jog pareiškėja privalo ne tik nurodyti savo keliamus reikalavimus, bet ir juos pagrįsti, teikti įrodymus, savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14–225/07, 2010-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A438 – 401/2010, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575–662/11, 2011-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3218/2011 ir kt.).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 444 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. CPK 445 straipsnyje nurodyta, jog teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškėja argumentuoja, jog jos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas suteiks jai teisę reikalauti neteisėtai pasisavintą labai didelės vertės turtą. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėja siekia įgyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusį turtą motyvuodama, jog buvo įmonės akcininkė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 2.48 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, jog juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Turtas, kurį juridinis asmuo valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, priklauso juridinio asmens steigėjui ar dalyviui nuosavybės teise. Skundžiamame Tarnybos sprendime nurodyta, jog S. S. nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, pagrindžiančių pastarąją aplinkybę, tokių duomenų nėra ir administracinėje byloje. Teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, jog turi subjektinę teisę kelti reikalavimus, susijusius su kito asmens – UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtu. Materialius reikalavimus pareiškėja galėjo reikšti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu nagrinėjamoje bankroto byloje, nes iš bylos duomenų matyti, jog įmonė po bankroto procedūros yra likviduota. Šiuo metu juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ neegzistuoja ir turto neturi. Manydama, jog įmonės turtas nusavintas neteisėtai, pareiškėja, įrodžiusi atitinkamą teisę, turi kreiptis į teisėsaugos institucijas inicijuodama baudžiamuosius procesus dėl svetimo turto pasisavinimo. Ginčo atveju pareiškėja siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kuris neatitinka CPK 444 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, t.y. nuo tokio fakto buvimo ar nebuvimo nepriklauso pareiškėjos asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.
Skundo argumentas, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius R. V. nenusišalino dėl interesų konflikto ir priešiškumo taip pat pripažįstamas nepagrįstu. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra valstybės institucija (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis), todėl privalo vadovautis ne tik šiuo įstatymu, bet ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų veiklą. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievoles, 1, 2, 4 punktuose nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo sąžiningai, nešališkai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto; priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, be to, asmuo dirbantis valstybinėje tarnyboje negali atstovauti valstybei ar savivaldybei arba valstybės, savivaldybės institucijoms, jeigu dėl to kyla interesų konfliktas (12 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal įstatymo 2 straipsnio 4 dalies definiciją interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su privačiais interesais. Privatūs interesai – turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (2 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis. Vienas iš šių principų yra objektyvumo principas (2 punktas), kurį įstatymų leidėjas apibrėžė kaip reiškiantį, jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnis nustato viešojo administravimo subjekto nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje pagrindus ir tvarką. Šio straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato valstybės tarnautojo ir darbuotojo nušalinimo pagrindą, jeigu tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių (1 ir 2 punktuose numatyti giminystės ryšiai, pavaldumo santykiai), galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimą dėl valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas. Sprendimą dėl viešojo administravimo subjekto vadovo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialus viešojo administravimo subjekto vadovas. Iš aptartojo teisinio reguliavimo matyti, kad administravimo subjekto nušalinimo ar nusišalinimo nuo administracinės procedūros tvarka ir sąlygos yra detaliai aptartos. Jeigu toks nušalinimas reiškiamas asmens, kuris kreipėsi dėl administracinės procedūros ir mano, kad tarnautojas yra šališkas, pirmiausia turi būti teikiamas prašymas, kuriame išdėstyti argumentai dėl asmens interesų konflikto ar kitų aplinkybių keliančių pagrįstų abejonių dėl asmens šališkumo.
Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja prašė nuo jos prašymo nagrinėjimo dėl interesų konflikto nusišalinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių. Prašyme pareiškėja nenurodė aplinkybių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Prašymas nemotyvuotas, nenurodyti ir nepateikti duomenys, įrodantys Tarnybos vadovo suinteresuotumą. Atsakovo atsiliepime nurodoma, jog antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimas nesusijęs su Tarnybos direktoriaus privačiais interesais, todėl jis, neįžvelgęs viešųjų ir privačių interesų konflikto, nuo prašymo nagrinėjimo nenusišalino ir nenusišalinimo pagrindus išdėstė skundžiamame sprendime. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima atitinkama tarnyba. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-04-05 įsakymu Nr. 1R-105 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatai (toliau – Nuostatai), kurių 6 punkte numatyta, kad Tarnybos veiklos sritis – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą Klaipėdos apygardos teismo veiklos teritorijoje, o 7 punkte išvardintos Tarnybos funkcijos ir viena iš jų – sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimas (7.3 punktas). Pagal 8 punkto nuostatas Tarnybos vadovas (direktorius) yra atsakingas už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiką ir jo funkcijos apibrėžtos 9 punkte. Remiantis įstatymo nuostatomis, sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kompetentingas priimti yra Tarnybos vadovas. Ginčo teisiniame santykyje sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmė kompetentingas pareigūnas, turintis teisę priimti sprendimą. Tarnybos direktoriui neįžvelgus nei interesų konflikto, nei kitų aplinkybių, dėl kurių jis negalėtų priimti sprendimo, pareiškėjai nepagrindus ir tinkamai nesuformulavus nušalinimo pagrindų, nebuvo kliūčių išspręsti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, todėl pareiškėjos argumentai dėl sprendimo neteisėtumo, kad jį priėmė suinteresuotas ir šališkas Tarnybos direktorius yra nepagrįsti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis numato vienintelį atvejį, kada sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje turi priimti kita tarnyba. Įstatymu nustatyta, kad taip daroma, kai ginčo dalykas yra tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos. Tada sprendimą priima kita Tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Šiuo atveju ginčo dalyku nebuvo tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, todėl pareiškėjos prašymą galėjo išnagrinėti Klaipėdos Tarnybos direktorius. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog Tarnybos vadovas pagrįstai nenusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo ir vykdydamas jo kompetencijai priskirtas pareigas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija nustatytu teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuoja, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-09-22 sprendimas Nr. (1.31)-TPB-178-11, kuriuo S. S. atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti. Pareiškėjos S. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.
Prieš teismo posėdį 2012-02-07 gautas pareiškėjos prašymas atidėti administracinės bylos nagrinėjimą arba sustabdyti bylą, kol Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta byla Nr. I-168-162/2012, kurioje pareiškėja skundžia Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-11-07 sprendimą atsisakyti suteikti jai teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-07-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2009-08-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-921/2009, 2010-09-20 sprendime Nr. A-438-1150/2010 konstatavo, kad padėtis, kai pareiškėja siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nutraukimo ar nesuteikimo, prašydama tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėja jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, o tokios elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjos siekio, sąžiningo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Būtent tokia situacija susidarė ir nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra teisinių pagrindų, numatytų ABTĮ 80 straipsnyje, atidėti bylos nagrinėjimą arba teisinių pagrindų, numatytų ABTĮ 98 straipsnyje, bylą sustabdyti iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-168-162/2012. Pareiškėjos įgaliotas atstovas UAB „Liva“ direktorius J. S. teismui pranešimą, jog jis neatstovaus pareiškėjos teismo posėdyje. Tarp pareiškėjos ir jos atstovo yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai (b.l. 13). Nagrinėjamu atveju nei pareiškėjos, nei jos atstovo dalyvavimas teismo posėdyje nėra pripažintas būtinu. Pareiškėjai, jos atstovui ir kitoms proceso šalims apie posėdžio vietą ir laiką yra pranešta šaukimais (ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis). Bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems raštu buvo pranešta apie teismo posėdį tinkamai, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).
Pagal Lietuvos Respublikos ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundas nepatenkintas, todėl ji neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
atmesti pareiškėjos S. S. skundą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-09-22 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-178-11, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, panaikinimo,
nepatenkinti pareiškėjos prašymą dėl turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.