- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-06
- Bylos Nr.
- 1S-712-350/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algirdas Gaputis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,
teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo A. T. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 12 d. nutarties, kuria įtariamajam A. T. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. T. įtariamas tuo, kad jis neteisėtai, pažeisdamas nustatytą tvarką, disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o būtent: pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-312, 2010 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 4-31, 2010 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 4-443 redakcija) 2 punkto 2.1., 2.1.1., 2.2. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiuose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose it kitose vietose tabako gaminius <...>, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, 2014 m. liepos 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens įgijo akcizais apmokestinamas prekes – 11124 cigarečių pakelius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė su mokesčiais viršija 250 MGL dydžio sumą, ir šias neteisėtai įgytas akcizais apmokestinamas prekes – 11034 cigarečių pakelius nuo 2014 m. liepos 11 d., tiksliau nenustatytos valandos iki 2014 m. liepos 11 d. 21 val. 35 min., laikė sugyventinei – E. P. priklausančiame garaže Nr. 9, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), F korpusas, Panevėžys, ir 90 pakelių cigarečių laikė prekybos vietoje, esančioje Panevėžio miesto centrinėje turgavietėje, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, kol Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai rado ir paėmė cigaretes bei sulaikė jį – A. T., buvusį garaže. Tai yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² str. 1 d..
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, A. T. buvo sulaikytas 2014 m. liepos 11 d. bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-07-12 nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviems mėnesiams.
A. T. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-07-12 nutartį, prašo ją panaikinti ir paleisti jį iš suėmimo. Įtariamasis cituoja skundžiamą teismo nutartį ir teigia, jog ši yra nepagrįsta faktiniais duomenimis, nemotyvuota bei paremta deklaratyviais teiginiais, kadangi vien ta aplinkybė, jog jo padaryta veika yra laikoma sunkiu nusikaltimu nenulemia išvados, kad jis, būdamas laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, kaip ir tai, kad jis anksčiau teistas ir turi neišnykusį teistumą ar, kad yra baustas administracine tvarka, neleidžia daryti išvados, kad jis darys naujas nusikalstamas veikas. Plėtodamas savo skundą įtariamasis cituoja BPK 122 str. nuostatas bei jų taikymą teismų praktikoje ir teigia, kad skundžiamos nutarties priėmimo dieną ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių faktinių duomenų visuma nesudarė pagrindo pagrįstai manyti, kad jis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, kadangi jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą kur gyvena su savo šeima – sugyventine bei dviem mažamečiais vaikais, taip pat rūpinasi ir dar dviem savo mažamečiais vaikais gyvenančiais su motina. Nors jis oficialiai niekur nedirba, nėra užsiregistravęs darbo biržoje, tačiau padeda dirbti savo sugyventinei, kuri dirba pagal verslo liudijimą Panevėžio miesto centrinėje turgavietėje, taigi jo šeima turi pastovias bei legalias pajamas, iš kurių ir pragyvena. Be to jis yra visuomeninio žvejų klubo narys bei priklauso žvejus vienijančiai asociacijai ir nuolat dalyvauja žūklės varžybose, kur laimi prizines vietas bei apdovanojimus piniginėmis sumomis. Be viso to jis rūpinasi savo neįgalia mama, kuriai nustatytas vidutinių specialių poreikių lygis bei tėvu, sergančiu onkologine liga. Nors jis anksčiau ir buvo teistas, tačiau nebuvo pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą, niekada nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, atliko paskirtas bausmes. Taip pat nevengia atsakomybės ir dėl šiame ikiteisminiame tyrime jam inkriminuotos nusikalstamos veikos – visiškai pripažino savo kaltę, davė išsamius ir detalius parodymus. Taigi, įtariamojo manymu, jam galėtų būti paskirtos ir kitos, švelnesnės nei suėmimas, kardomosios priemonės, kurios užtikrintų BPK 119 str. numatytų tikslų įgyvendinimą.
Teismo posėdyje gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį bei teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-07-12 nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.
Vadovaujantis BPK 119 str. kardomosios priemonės gali būti taikomos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. BPK 120 str. 1 ir 2 d. įtvirtintas baigtinis kardomųjų priemonių sąrašas, iš kurio matyti, kad suėmimas yra pati griežčiausia kardomoji priemonė, kuri pagal BPK 122 str. nuostatas gali būti skiriama tik tais atvejais, kai iš byloje esančių duomenų galima pagrįstai manyti, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, arba trukdys procesui, arba darys naujus nusikaltimus ir tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų, taip pat tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. BPK 121 str. 2 d. leidžia taikyti kardomąsias priemones tik tais atvejais, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Susipažinus su teismui pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga matyti, kad įtariamasis A. T. prisipažįsta padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje įtariamajam A. T. pareikštas įtarimas grindžiamas paties A. T. prisipažinimu, įvykio vietos apžiūros, kratos protokolais, tarnybiniais pranešimais bei kita ikiteisminio tyrimo medžiaga, taigi kardomosios priemonės įtariamajam skyrimo pagrindas, numatytas BPK 121 str. 2 d., sprendžiant teismui kardomosios priemonės skyrimo klausimą buvo.
Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apylinkės teismas paskirdamas įtariamajam A. T. kardomąją priemonę – suėmimą, bei nustatydamas dviejų mėnesių šios priemonės taikymo terminą, nurodė, jog A. T. yra teistas penkis kartus, teistumai neišnykę, turi galiojančių administracinių nuobaudų, taip pat daug kartų yra baustas praeityje. Taip pat jis neregistruotas Darbo biržoje, nedirba, jo veikla leidžia abejoti, kad jis turi nuolatinį ir legalų pragyvenimo šaltinį. Be to jis yra įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, už ką yra numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, kaip pats nurodo, dažnai vyksta į keliones užsienyje, kur dalyvauja žūklės varžybose, vienas jo vaikas su motina gyvena užsienyje, o šios aplinkybės padidina slėpimosi nuo gresiančios bausmės tikimybę, ir dėl išvardintų priežasčių yra pagrindo manyti, kad būdamas laisvėje jis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir darys BPK 122 str. 4 d. nurodytus nusikaltimus. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka.
Skirti suėmimą ar pratęsti jo terminą tuo pagrindu, kad įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus, galima tik tada, kai yra duomenų, jog asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BK 178 str. 2 d., 180 str. 1 d., 181 str. 1 d., 187 str. 2 d. numatytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų, taip pat jei yra duomenų, kad būdamas laisvėje asmuo, įtariamas grasinimu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos, A. T. yra įtariamas padaręs vieną tyčinį sunkų nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog įtariamasis A. T. yra teistas penkis kartus bei šie teistumai nėra išnykę, tačiau kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo byloje esančio įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo bei pridėtų nuosprendžių, ankstesni (2004 m., 2005 m. ir 2006 m.) teistumai yra išnykę, Panevėžio apylinkės teismo 2010-09-02 nuosprendžiu A. T. buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 201 str. 3 d., padarymą, o, vadovaujantis BK 97 str. nuostatomis, asmenys padarę baudžiamąjį nusižengimą nėra laikomi turinčiais teistumą. Taigi, šiuo metu A. T. yra laikomas teistu tik pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-06 nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 164 str. (vengimas išlaikyti vaiką), t.y. pastaroji veika tiek pagal pavojingumą bei kėsinimosi objektą yra labai skirtinga nuo veikos, kuria jis įtariamas byloje, kurioje priimta skundžiama nutartis. Pirmosios instancijos teismas paskirdamas įtariamajam suėmimą taip pat nurodė, jog šis neturi nuolatinio ir legalaus pragyvenimo šaltinio, tačiau vien tai, kad A. T. nėra registruotas Darbo biržoje ir oficialiai nedirba dar neleidžia tvirtinti nesant legalaus pragyvenimo šaltinio, kadangi kaip matyti iš bylos duomenimis nepaneigtų paties įtariamojo paaiškinimų, jis pajamų gauna dirbdamas su E. P., su kuria kartu gyvena ir augina bendrus vaikus ir kuri dirba pagal verslo liudijimą, bei dalyvaudamas Lietuvoje bei užsienyje vykstančiose žūklės varžybose. Ir todėl atsižvelgiant į nusikaltimo, kurio padarymu šioje byloje yra įtariamas A. T. pobūdį bei į iki šiol byloje nustatytas bei pirmiau aptartas aplinkybes, nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad įtariamasis būdamas laisvėje iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar BPK 122 str. 4 d. numatytų nusikaltimų (BPK 122 str. 1 d. 3 p.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti A. T. suėmimą BPK 122 str. 1 d. 3 p. numatytu pagrindu yra nepagrįstas. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog aplinkybė, kad A. T. yra ne kartą baustas administracine tvarka taip pat jokiu būdu nesudaro pagrindo manyti, kad įtariamasis ateityje darys naujas nusikalstamas veikas ir negali būti pagrindas griežčiausios kardomosios priemonės taikymui.
BPK 122 str. 2 d. nustato, jog kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeimyninę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 str. 2 d. vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai, tačiau pažymėtina, jog vien gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė, kurios svarbą, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pernelyg sureikšmino pirmosios instancijos teismas, nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, jos būtinumą turi patvirtinti ir kitos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju to nėra. Kaip jau ir minėta, A. T. yra įtariamas padaręs sunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 199² str. 1 d., ir už kurio padarymą baudžiamieji įstatymai numato alternatyvias, baudos arba laisvės atėmimo iki septynerių metų, bausmes. Nors įtariamasis yra teistas, tačiau, atsižvelgiant į visas pirmiau aptartas aplinkybes iš esmės nėra pagrindo manyti, jog pripažinus jį kaltu, jam bus parinkta bausmė laisvės atėmimas, o ne bauda.
Be to, A. T. Lietuvos Respublikoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kur gyvena su savo šeima – sugyventine bei dviem mažamečiais vaikais, taip pat turi ir dar du mažamečius vaikus gyvenančius su motina, be to, kaip pats nurodo rūpinasi savo neįgalia mama, kuriai nustatytas vidutinių specialių poreikių lygis bei tėvu, sergančiu onkologine liga, taigi visos šios aplinkybės leidžia tvirtinti, jog A. T. socialiniai ryšiai yra pakankamai tvirti, ir vien tai, kad vienas iš įtariamojo vaikų su motina gyvena užsienyje, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, niekaip nerodo slėpimosi nuo gresiančios bausmės tikimybės. Taip pat, kaip jau ir buvo aptarta pirmiau, nepaneigta, jog jis turi pragyvenimo lėšų šaltinį aprūpinant savo šeimą. Be viso to iš A. T. apklausos matyti, kad jis apie padarytą veiką iš karto po sulaikymo davė išsamius parodymus, prisipažino ją padaręs. Iš to galima daryti išvadą, kad įtariamasis nesiekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to, atkreiptinas dėmesys ir tai, jog A. T., kaip jau ir minėta, praeityje buvo teistas, tačiau jam paskirtas bausmes yra atlikęs, taip pat ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad įtariamasis praeityje būtų slėpęsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ar kaip kitaip būtų siekęs išvengti atsakomybės, kas rodo, jog jis nėra linkęs slėpdamasis išvengti ir šios bausmės atlikimo ir todėl darytina išvada, kad suėmimo pagrindas, numatytas BPK 122 str. 1 d. 1 p., pimosios instancijos teismo nustatytas taip pat nepagrįstai.
Taigi, įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir dėl ko nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas įtariamajam taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, taip pat, kad kardomosioms priemonėms keliamų tikslų negalima pasiekti paskyrus įtariamajam kitas, švelnesnes kardomąsias priemones, ir todėl skundžiama nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta. Paminėtos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese šiuo atveju galima įtariamajam A. T. paskyrus ir švelnesnes kardomąsias priemones, todėl skundžiama nutartis naikinama.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 12 d. nutartį, kuria A. T. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.