Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. prašymą dėl termino pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių žemės savininkų valdytą žemę trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Kupiškio skyriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas, ir V. G.) prašymu ir patikslintu prašymu (toliau – abu dokumentai vadinami prašymu) prašė atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. (P.) ir P. M. (toliau – ir buvę savininkai, ir P. M., P. M.) nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini).

V. G. prašyme nurodė, kad B. M. (toliau - B. M.), pareiškėjo motinos P. G. (toliau – P. G.), mirusios (duomenys neskelbtini), tėvas, gimė buvusių žemės savininkų P. M. ir P. M. šeimoje. Pareiškėjas gavo dokumentus, kurie patvirtina, kad P. M. ir P. M. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 3,45 ha žemės, iš jų -1,2 ha II rūšies, 1 ha - III rūšies ariamos, 1,2 ha - III rūšies pievų, 0,05 ha - neapmokestinamos žemės. Pareiškėjas teigė, kad tik 2019 m. liepos mėnesį jis iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kupiškio skyriaus (toliau - NŽT Kupiškio skyrius) gauto rašto Nr. 22D-(14.22.137E.) „Dėl informacijos pateikimo“ sužinojo, jog tuometinei Subačiaus apylinkės agrarinės reformos tarnybai P. G. 1991 m. lapkričio 21 d. buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į jos senelių P. M. ir P. M. valdytą žemę. Pareiškėjas tvirtino, kad iki to laiko jam apie tokį motinos prašymą nebuvo žinoma, kadangi ji niekada neminėjo, jog yra pateikusi tokį prašymą. Be to, V. G. prašyme nurodė, jog nežinojo, kad motinos seneliai turėjo žemės. Paaiškino, kad po motinos mirties tuometiniame Subačiaus seniūnijoje veikusiame žemėtvarkos skyriuje domėjosi, ar yra duomenų apie P. M. ir P. M. valdytą žemę. Jam buvo pasakyta, jog P. M. ir P. M. žemės sklypų nėra, be to, buvo įtikintas parašyti pareiškimą, kad atsisako žemės, nors tai neatitiko jo valios. Nurodė, kad iš archyvo gavo dokumentus, patvirtinančius, jog P. M. ir P. M. valdė žemės sklypus. Teigė, kad jis, būdamas paprastas žmogus, nesuvokė ir nežinojo, kaip tvarkyti dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. Prašė pripažinti, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleido dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas Juozas Talalas (toliau – ir pareiškėjo atstovas) 2020 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio metu prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjo atstovas iš esmės pakartojo V. G. prašyme išdėstytus motyvus ir argumentus bei pritarė pareiškėjo teismo posėdyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad viešojo administravimo subjektas suklaidino V. G., jam buvo suteikta klaidinga informacija, jo tikroji valia buvo ignoruojama, nuosavybės teisių atkūrimo procesas vilkinamas, ir vertino, kad NŽT Kupiškio skyrius pažeidė gero viešojo administravimo principą. Teigė, kad pareiškėjui adekvačiai suvokus tikrąją situaciją, jis nebūtų atsisakęs įgyti nekilnojamąjį turtą.

Suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujantis NŽT Kupiškio skyrius atsiliepimu prašė V. G. prašymą atmesti.

NŽT Kupiškio skyrius vertino, jog pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas terminas dokumentams, patvirtinantiems buvusių savininkų P. M. ir P. M. žemės valdymą nuosavybės teise bei giminystės ryšį, pateikti. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad, peržiūrėjus turimą archyvinę medžiagą, nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) žemės vienkiemiais išskirstymo plane, patvirtintame 1933 metais, yra nurodyta, kad P. M. ir P. M. valdė 3,45 ha žemės plotą, susidedantį iš dviejų žemės sklypų, plane pažymėtų Nr. 7 ir Nr. 15. Be to, 1936 metų (duomenys neskelbtini) mokesniais apdėjimo žemių sąraše nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) P. M. ir P. M. valdė 3,45 ha žemės. Paaiškino, kad tuometinei Kupiškio rajono Subačiaus apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į P. M. ir P. M. valdytą žemę 1991 m. lapkričio 21 d. pateikė P. G.. Tvirtino, kad prie šio prašymo pateikti dokumentai - P. G. (M.) gimimo liudijimo kopija - neįrodo giminystės ryšio su buvusiais žemės savininkais. Nurodė, jog NŽT Kupiškio skyriuje turimoje P. G. dokumentų byloje yra pareiškėjo 1999 m. balandžio 27 d. surašytas raštas, kuriame nurodyta, kad jis atsisako ieškoti žemės pagal mamos P. G. 1991 m. lapkričio 21 d. parašytą prašymą. NŽT Kupiškio skyrius nurodė, kad negali paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis ir kieno iniciatyva buvo parengtas šis raštas, bei nurodyti, koks tuometinio Kupiškio rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojas jį priėmė, nes atsisakymo raštas nėra registruotas. Patvirtino, kad daugiau prašymų atkurti nuosavybės teises į P. M. ir P. M. valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nebuvo pateikta, nuosavybės teisės į buvusių savininkų valdytą žemę nėra atkurtos.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmetamas.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad V. G. motina P. G. 1991 m. lapkričio 21 d. tuometinei Kupiškio rajono Subačiaus apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo senelių P. (P.) M. ir P. M. valdytą 3,45 ha žemę, pagal ankstesnį administracinį-teritorinį suskirstymą buvusią Panevėžio apskrities Subačiaus valsčiaus (duomenys neskelbtini). P. G. pateiktame prašyme nurodė, kad P. M. mirė apie (duomenys neskelbtini) metus, P. M. – apie (duomenys neskelbtini) metus, ji yra buvusių savininkų anūkė ir vienintelė pretendentė atkurti nuosavybės teises į jų valdytą žemę. P. G. prašymo dalyje „7. Prie prašymo pridedami šie dokumentai“ nurodyta, kad pretendentė pridėjo žemės sklypo plano nuorašą. NŽT Kupiškio skyriaus pateiktais duomenimis, P. G. pateikė tik savo gimimo liudijimo kopiją.

Civilinės būklės dokumentų duomenimis, P. G. gimė (duomenys neskelbtini) B. M. ir P. M. (iki santuokos – S.) šeimoje; P. G. santuoką su P. G. sudarė 1963 m. rugsėjo 7 d.; P. G. mirė (duomenys neskelbtini); V. G. yra pretendentės P. G. sūnus.

Pareiškėjo pateikti dokumentai - Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus (duomenys neskelbtini) sklypų paskirstymo protokolas, 1933 m. sausio 25 d. patvirtintas žemės vienkiemiais išskirstymo planas, (duomenys neskelbtini) žemės ištyrimo 1935 m. rugpjūčio 19 d. žiniaraštis Nr. 188, 1936 m. kovo 26 d. skundas, 1936 metų (duomenys neskelbtini) mokesniais apdėjimo žemių sąrašas - patvirtina P. (P.) M. ir P. M. 3,45 ha žemės sklypo, buvusio tuometiniame Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus (duomenys neskelbtini), valdymą nuosavybės teise.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad V. G. motina P. G. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų P. M. ir P. M. nuosavybės teise valdytą žemę tuometinei Kupiškio rajono Subačiaus apylinkės agrarinės reformos tarnybai padavė įstatymo nustatytu terminu, tačiau ji iki savo mirties (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas - iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d., atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgaliotam viešojo administravimo subjektui visų dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais, nepateikė.

Byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Atkūrimo įstatymo, priimto 1997 m. liepos 1 d. ir pakeitusio nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. priimtą Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 10 straipsnio 1 dalyje (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.; piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties straipsnio 4 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139, 2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1634 ir 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai; piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms; piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintų nuostatų prasmę, įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises ir dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus, kurie gali būti atnaujinami tik dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje yra suformavęs nuoseklų Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintų nuostatų aiškinimą, pagal kurį, sprendžiant, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, būtina įvertinti bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1209/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje A261-553/2010; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018); svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016); kadangi teisės aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis, sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme bei teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., 2010 m. birželio 18 d. sprendimą byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-610-525/2020).

Atsižvelgus į nurodytą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintų nuostatų aiškinimą, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar V. G. buvo kilę objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti buvusių žemės savininkų P. M. ir P. M. nuosavybės teises bei P. G. giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais patvirtinančius dokumentus. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, pareiga įrodyti, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl termino atnaujinimo padavusiam V. G..

V. G. skunde kaip vieną iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, nurodė tai, kad jis tik 2019 m. liepos mėnesį sužinojo apie motinos pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises į jos senelių žemę, o iki to laiko, jam nebuvo žinoma, jog P. M. ir P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės ir kad jo motina P. G. buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į jos senelių turėtą žemės sklypą. Vertinant šias aplinkybes, atsižvelgiama, kad V. G. teismo posėdyje nurodė, jog po motinos mirties jis gavo pranešimą, kad archyve apie P. M. ir P. M. turėtą žemę duomenų nerasta, kad tuometinėje Kupiškio rajono Subačiaus apylinkės agrarinės reformos tarnyboje domėjosi, ar motinos seneliai turėjo žemės, kad buvo įkalbėtas parašyti 1999 m. balandžio 27 d. atsisakymą, jog neieškos motinos senelių turėtos žemės, kad jam buvo žinoma, jog B. M., jo senelis, naudojosi buvusių savininkų P. M. ir P. M. žeme, tačiau nebuvo susitvarkęs žemės nuosavybės dokumentų.

Teismas sprendžia, jog pareiškėjo teismo posėdyje pateikti paaiškinimai apie bylai reikšmingas faktines aplinkybes leidžia daryti išvadą, kad jam buvo žinoma apie buvusių savininkų P. M. ir P. M. valdytą žemę, ją naudojusį B. M.. Be to, atsižvelgus į pareiškėjo 1999 m. balandžio 17 d. rašyto atsisakymo rašto turinį, sprendžiama, kad jam turėjo būti žinoma ir apie jo motinos P. G. tuometiniam Kupiškio rajono žemėtvarkos skyriui pateikto prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo turinį, kadangi jame V. G. nurodė tikslius duomenis apie šį dokumentą – jo datą, pavadinimą, esmę.

Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą praleido dėl nežinojimo apie buvusių savininkų valdytą žemę.

Kaip nepagrįsti atmetami pareiškėjo atstovo argumentai, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą V. G. praleido dėl to, kad nuosavybės teisių atkūrimą administravęs įgaliotas viešojo administravimo subjektas, įkalbėjęs atsisakyti rinkti įrodymus dėl žemės, į kurią pretendavo jo motina P. G., pareiškėją suklaidino, ignoravo jo tikrąją valią, vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir taip pažeidė gero administravimo principą.

Teismas nenustatė objektyviais įrodymais pagrįstų aplinkybių, galinčių neabejotinai patvirtinti V. G. teiginius, kad jis 1999 m. balandžio 27 d. atsisakymo raštą parengė ne savo valia, neįvertinęs situacijos, įkalbėtas tuometinių žemėtvarkos skyriaus darbuotojų. Atsižvelgus į viešosios įstaigos Kupiškio rajono savivaldybės Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro 2020 m. gegužės 28 d. pažymoje Nr. S-330 „Dėl duomenų“ pateiktą informaciją, vertinama, kad dėl 1994 m. sausio - balandžio mėn. laikotarpiu nustatytų sveikatos sutrikimų pareiškėjas turėjo gebėti tinkamai įvertinti susiklosčiusią situaciją ir priimti adekvatų sprendimą. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjas, apsvarstęs, kad 1999 m. balandžio 27 d. priėmė skubotą sprendimą, iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo galimybių pasidomėti, ar, nepaisant jo atsisakymo rašto, galima toliau tęsti nuosavybės teisių atkūrimą pagal P. G. pateiktą prašymą. Byloje duomenų apie tokio turinio pareiškėjo kreipimusis nebuvo nustatyta.

Teismas sprendžia, kad, pagal Atkūrimo įstatyme ir jo įgyvendinimo tvarką nustatančiuose teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, patys suinteresuoti nuosavybės teisių atkūrimu asmenys turi pareigą aktyviai domėtis ir rūpintis savo teisių įgyvendinimu, įgaliotos institucijos tik nustatytais atvejais privalo pretendentams, kitiems suinteresuotiems asmenims išaiškinti teises ir nepasinaudojimo jomis pasekmes, pranešti apie atliekamas procedūras, priimamus administracinius aktus ir kt. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, ir tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui, pasiekti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Apibendrinus tai, kas nurodyta, konstatuojama, kad nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, jog už nuosavybės teisių į žemę atkūrimą atsakingos institucijos savo pareigas vykdė netinkamai, nesuteikė pareiškėjui jo prašomos informacijos ir pažeidė gero viešojo administravimo principą. Teismo vertinimu, pareiškėjo atstovo teiginiai apie aplaidžius įgaliotos institucijos darbuotojų veiksmų nepagrįstos įrodymais ir nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas, kaip suinteresuotas teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimu asmuo, neturėjo galimybių pasidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Be to, V. G. ir jo atstovas kaip vieną iš svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas, vertino pareiškėjo sveikatos būklę.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sveikatos būklė gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi tuo atveju, jeigu paties pretendento liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1102-261/2015).

Tenkinant pareiškėjo prašymą, teismas įpareigojo viešąją įstaigą Kupiškio rajono savivaldybės Pirminės asmens sveikatos priežiūros centrą pateikti duomenis apie V. G. diagnozuotus sveikatos sutrikimus. Nurodyta gydymo įstaiga apibendrintus duomenis pateikė 2020 m. gegužės 28 d. pažymoje Nr. S-330 „Dėl duomenų“.

Išanalizavus gautus duomenis, daroma išvada, kad 1993 m. gruodžio 22 d. - 2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjas turėjo tam tikrų sveikatos sutrikimų, dėl kai kurių jų penkis kartus (iš viso 80 dienų) buvo gydomas stacionariai, o dėl kitų susirgimų gydėsi ambulatoriškai. Tačiau, teismo vertinimu, nurodytu laikotarpiu pareiškėjui nustatyti susirgimai nebuvo ilgalaikiai arba tokio pobūdžio, kad būtų ženkliai apriboję pareiškėjo socialinius ryšius, galimybes pasirūpinti savo interesais ir teisių įgyvendinimu, apsispręsti dėl nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų rinkimo ir pateikimo. Pažymėtina, kad 2003 metais, kai baigėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas, pareiškėjui tik vieną kartą buvo diagnozuotas sveikatos sutrikimas (konjuktyvitas, t. y. akies junginės uždegimas).

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad nėra pagrindo iki 2003 m. gruodžio 31 d. buvusios V. G. sveikatos būklės vertinti kaip svarbios priežasties, dėl kurios buvo praleistas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas.

Teismas sprendžia, kad nėra pagrindo svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą, pripažinti ir kitų pareiškėjo nurodytų priežasčių - nedarbo, bendravimo su valdžios institucijomis patirties neturėjimo, nuovokumo trūkumo, patirtų išgyvenimų tarnaujant sovietinėje armijoje Afganistane. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad nesugebėjimas įgyvendinti savo teisių į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą gali būti vertinamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti.

Bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) mirus pareiškėjo motinai P. G., pareiškėjui 1999 m. balandžio 27 d. pateikus atsisakymo raštą, V. G. tik nuo 2018 m. vidurio pradėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. liepos 4 d. Pažyma Nr. R4-1637 „Apie P. ir P. M. nuosavybę“, NŽT Kupiškio skyriaus 2019 m. liepos 17 d. raštas Nr. 22SD-1858-(14.22.137E.) „Dėl informacijos pateikimo“, parengti atsakant į pareiškėjo atstovo prašymus, 2019 m. rugpjūčio 22 d. su advokatu sudaryta atstovavimo sutartis. Pareiškėjas nepateikė duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis, siekdamas gauti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, dar iki 2018 m. birželio mėn. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ar kitus šalyje veikiančius valstybės archyvus. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas nevykdė jam tenkančios pareigos būti aktyviam ir operatyviai surinkti visus duomenis ir dokumentus, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui. Be to, teismas daro išvadą, kad, nežiūrint į tam tikrus diagnozuotus pareiškėjo sveikatos sutrikimus, tačiau nesant tinkamais įrodymais patvirtintų duomenų, jog V. G. be kitų pagalbos neturėjo galimybių rūpintis savo asmeniniu gyvenimu, turtu, dalyvauti socialiniame gyvenime, priimti sprendimų, nėra pagrindo spręsti, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d., t. y. per daugiau kaip dešimt metų po G. G. mirties, V. G. neturėjo realių galimybių pats ar per įgaliotus atstovus pasirūpinti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimu. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjas į teismą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo kreipėsi, praėjus daugiau nei šešiolikai metų po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pasibaigimo, irgi patvirtina, jog pareiškėjo elgesys buvo neaktyvus, neapdairus ir nerūpestingas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis; įstatymų nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010).

Apibendrinus byloje nustatytų aplinkybių visetą ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, konstatuojama, kad nėra pagrindo V. G. nurodytų priežasčių pripažinti nuo jo valios nepriklausančiomis, objektyviomis ir svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, ir tenkinti jo prašymą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. G. prašymą atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.