Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

nukentėjusiųjų S. R., M. R. ir E. R. atstovei pagal įstatymą V. Ž., nukentėjusiosios S. R. įgaliotai atstovei advokatei Jovitai Usonytei, nukentėjusiųjų M. R. ir E. R. įgaliotai atstovei advokatei Marinai Saveljevai,

teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

E. R. , a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Plungėje, (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), išsituokęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, teistas 2016 m. lapkričio 25 d. Kretingos rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį viešaisiais darbais 4 mėn., bausmę atlikęs,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

E. R. piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis laikotarpiu nuo 2012 m. vasaros iki 2016 m. pabaigos (duomenys neskelbtini), sistemingai smurtaudamas prieš mažametę dukrą M. R., gim. (duomenys neskelbtini), bausdamas ją fizinėmis bausmėmis, gąsdindamas diržu, tokiu būdu fiziškai bei psichiškai dukrą gniuždė:

- laikotarpiu nuo 2012 m. vasaros iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos, tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), namuose E. R. sudavė M. R. ranka į nugarą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą;

- laikotarpiu nuo 2012 m. vasaros iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos, tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), namuose ir kieme E. R. sudavė M. R. nenustatytą skaičių smūgių ir kartų ranka, šlepete per sėdmenis, už nepaklusimą gąsdino diržu ir taip sukėlė dukrai fizinį skausmą, ją išgąsdino;

- laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos iki 2016 metų, tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), E. R., spyrė M. R. į pilvą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą;

- 2016 m. pavasario-vasaros laikotarpiu, tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) namo kieme, E. R. du kartus medine lazda sudavė M. R. į sėdmenis ir taip sukėlė dukrai fizinį skausmą, išgąsdino, pravirkdė.

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimas

Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, jog kaltinamojo E. R. kaltė dėl fizinio ir psichologinio smurtavimo prieš dukrą M. R. yra įrodyta.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-495/2024).

Pagal E. R. inkriminuojamą kaltinimą, veikos padarymo metu nukentėjusiosios buvo mažametės: M. buvo nuo 5 iki 9 metų, S. nuo 3 iki 7 metų, E. – nuo 1 iki 5 metų. Vaikų amžius ir įvykių buvęs laikas, nuo kurio jau yra praėję aštuoneri metai, įtakoja galimybes prisiminti ir teisingai papasakoti įvykio aplinkybes, tačiau teismas sprendžia, kad vis tik vien vaiko pasakojimų, kurie nėra konkretūs ir aiškūs, be to, kurie nepatvirtina kaltinamojo padarytų veiksmų jo asmens atžvilgiu, nepakanka, kad pagrįsti kaltinamojo kaltę dėl tokių veiksmų. Teismas atkreipia dėmesį, kad nei S., nei E. neparodė, jog yra patyrusios kokį nors fizinio kontaktinio smurto atvejį iš kaltinamojo pusės, jautė dėl to skausmą ar ką nors panašaus. S. parodė, kad vieną kartą teko jai klūpėti ant kruopų ir jai skaudėjo. Kad kaltinamasis mušė S., parodė M., kad mušė E. - parodė S. Pačios tariamai smurtą patyrusios nukentėjusiosios S. ir E. šių atvejų apklausoje nenurodė. S. parodė, kad neprisimena, ar ją mušdavo, E., kad jai tėtis nieko nėra daręs. Kaltinamasis šių mergaičių mušimą neigia, tą patį tvirtina ir liudytoja V. Ž., kad jis mažesnių mergaičių neskriaudė, E. buvo mažiausia, ją mylėjo. Taip pat kaltinamasis neigia klupdęs S. ant kruopų, pripažįsta tik statęs į kampą. V. Ž. patvirtino tokius kaltinamojo teiginius ir pripažino, kad ji pati yra klupdžiusi vaikus į kampą ant kruopų. Kaltinamasis ir nukentėjusiosios bei jų atstovė pagal įstatymą vieni daugiau, kiti mažiau nurodė aplinkybes, kad kaltinamasis mušė dukrą M., ką pripažįsta ir pats kaltinamasis. Esant tokiems įrodymams, teismas pripažįsta, kad egzistuoja abejonės dėl kaltinamojo veiksmų dukrų S. ir E. atžvilgiu, todėl jas vertina kaltinamojo naudai ir aplinkybes dėl fizinio smurto naudojimo šių nukentėjusiųjų atžvilgiu teismas iš kaltinimo šalina, kaip ir aplinkybę, kad jis klupdė S. ant kruopų, nes tai dariusi pripažino V. Ž., o S. prisimena tik vieną tokį atvejį.

Nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, M. R. nurodyta ir pastoviai nuosekliai kartota aplinkybė vaikų teisių specialistams, psichologams ir ekspertams, kad tėvas vaikystėje prieš ją smurtavo, vaikų atstovės pagal įstatymą parodymai bei paties kaltinamojo parodymai tarpusavyje yra pakankamai nuoseklūs, vienas kitą papildo, yra tarpusavyje neprieštaraujantys ir pagrindžia prieš mažametę M. R. tėvo naudotą fizinį bei psichologinį smurtą, kurio neigiamą poveikį mergaitės psichinei būsenai pripažįsta specialistai ir šiuo metu.

Teismas tikslina kaltinimo aplinkybes dėl veiksmų laiko ir vietos, smurto panaudojimo priežasčių, nes pastarosios visų proceso dalyvių (šeimos narių) buvo įvardintos bendrai – dėl M. R. neklausymo, todėl konstatuoti dėl kokios konkrečiai priežasties vienu ar kitu atveju buvo suduoti kaltinamojo smūgiai nukentėjusiai, nėra galimybių, bet tai nepaneigia paties smurtinių veiksmų atlikimo fakto.

Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė numatyta už piktnaudžiavimą tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku.

Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-157-495/2021). Šio apysunkio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti.

Kaltinamasis neigia turėjęs tikslą nusikalstamai veikti dukters atžvilgiu ir teigia, kad jo veiksmai buvo auklėjamojo pobūdžio. Teismas sutinka, kad kaltinamasis, būdamas mergaitės tėvu, buvo atsakingas ne tik už jos gerovę, bet ir už poelgius ir tam tikrais atvejais privalėjo imtis aktyvių veiksmų, koreguodamas vaiko elgesį, tačiau kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys vaikui fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017). Tai, kad kaltinamasis teigia, jog nenorėjo vaiko skriausti, pats veiksmų pobūdis byloje priešingai, nes suaugęs žmogus suvokia, kad smūgiai vaikui sukelia skausmą ir vaiko reakcija tai akivaizdžiai rodė. V. Ž. parodė, kad pati yra sakiusi kaltinamajam, jog nemuštų mergaitės į kitas vietas nei užpakalį, matė verkiančią dukrą, paraudusias kūno vietas. Tėvo žiaurumą prisimena ir vaikai, dėl ko net ir po tiek metų nenori su juo bendrauti.

Pagal teisme ištirtus įrodymus, teismas daro išvadą, kad E. R. veiksmai – smūgiai mažametei dukrai ranka, šlepete, lazda, spyris, grasinimai diržu už neklausymą, nesimokymą, nesitvarkymą ir pan. akivaizdžiai peržengė tiek civilinės, tiek administracinės atsakomybės ribas, yra baudžiamojo įstatymo uždrausti ir pavojingi bei užtraukia baudžiamąją atsakomybę, t. y. kaltinamasis E. R. savo elgesiu, sistemingai naudodamas fizinį ir psichologinį smurtą prieš savo mažametę dukrą M. R., ją fiziškai ir psichologiškai gniuždė ir šiais savo veiksmais piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, todėl jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje, požymius. Vaiko statymas į kampą už nederamą elgesį nelaikytinas nusikalstamu veiksmu, todėl iš kaltinimo šalintinas.

Bausmės skyrimas, kiti klausimai

Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes.

Kaltinamasis E. R. veikdamas tiesiogine tyčia padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje. Jis nusikalto būdamas neteistas, teistumas darant šią veiką buvo išnykęs (BK 97 straipsnis 6 dalis) (2 t., b.l. 45-48), baustas administracine tvarka, baudų nemoka (2 t., b. l. 50-51), nedirbantis (2 t., b.l. 53). Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Įvertinus kaltinamojo E. R. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, veikos padarymo laiką (veika padaryta (paskutiniai veiksmai atlikti) prieš aštuonerius metus), padarytas nusikaltimas nėra sunkus, todėl kaltinamajam skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu - laisvės apribojimas, kurios dydis artimas sankcijos vidurkiui. Kartu su laisvės apribojimo bausme kaltinamajam intensyvi priežiūra neskirtina, nes netikslinga kaltinamąjį taip prižiūrėti, kadangi veika baigėsi pakankamai seniai ir bausmės tikslų pasiekimui ši sąlyga, teismo nuomone, šiuo metu jau nebereikalinga. Tačiau kaltinamajam skirtini įpareigojimai, kurie, teismo vertinimu, padės įgyvendinti bausmės paskirtį ir užkirsti kelią naujų veikų padarymui - įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje, kad kaltinamasis suvoktų ir įvertintų savo netinkamą elgesį ir jo subjektyvų vertinimą bei dirbti, kad būtų užtikrintas kaltinamojo pajamų gavimas bei galimybė atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Kaltinamajam E. R. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios (BPK 139 straipsnis).

Dėl civilinio ieškinio

Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos patyrę turtinės ar neturtinės žalos asmenys turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Nepilnametės nukentėjusiosios M. R. atstovė pagal įstatymą V. Ž. pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimo. Atstovė ieškiniu prašo priteisti M. R. 4000 Eur neturtinės žalos (1 t., b. l. 70-72).

Kaltinamasis pareikštą ieškinį pripažįsta iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio nuostatas kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK normos nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtus neigiamus išgyvenimus.

Byloje nustatyta, kad kaltinamasis E. R. nusikalstamais (smurtiniais) veiksmais piktnaudžiavo savo kaip tėvo valdžia dukters nukentėjusiosios M. R. atžvilgiu, tarp jo padarytų veiksmų ir nukentėjusiosios išgyvenimų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai.

Teismui nekyla abejonių, kad neteisėtais kaltinamojo E. R. veiksmais nukentėjusiajai M. R. buvo padaryta neturtinė žala. Mergaitė ilgą laikė jautė ir patyrė nemalonius dvasinius išgyvenimus, skausmą, nesaugumą, girdėjo grasinimus, kas negatyviai veikė jos savivertę, stiprino nepasitikėjimo savimi jausmą ir šios pasekmės jos psichinei sveikatai jaučiamos iki šiol. Tačiau, esminis kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį, šiuo atveju yra tai, jog E. R. neteisėti veiksmai nesukėlė itin sunkių pasekmių.

Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, nukentėjusiajai M. R. iš kaltinamojo E. R. priteistina 1000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismo manymu, toks neturtinės žalos dydis atitinka padarytos veikos pavojingumą, kaltinamojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas.

Teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis). Laikantis šio principo, neturtinė žala priteistina nukentėjusiajai M. R.. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiosios pilnametystės skirtina jos atstovė pagal įstatymą (mama V. Ž.).

Dėl proceso išlaidų

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Nukentėjusiąsias M. R. ir E. R. byloje atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė Marina Saveljeva, S. R. – Jovita Usonytė (2 t., b.l. 85, 93, 94).

Byloje gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų: 2024 m. gegužės 2 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2024-04837 (patikslinta), kurioje nurodyta, kad teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą M. R. ir E. R. susidarė 591,23 Eur dydžio išlaidos (2 t., b.l. 113); 2024 m. gegužės 2 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2024-04804 (patikslinta), kurioje nurodyta, kad teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą S. R. susidarė 535,84 Eur dydžio išlaidos (2 t., b.l. 116). Šias išlaidas patyrė valstybė.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Byloje duomenų apie kaltinamojo turimą nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, santaupas nėra. Nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą parodė, kad kaltinamasis išlaikymo nukentėjusiosioms nemokėjo ir nemoka. Kaltinamasis nedirba, pagal Sodros duomenis jo draudžiamųjų pajamų nėra.

Byloje, patenkinus nuketėjusiosios M. R. ieškinį iš dalies, iš kaltinamojo priteista 1000 Eur. Įgaliotų atstovų dalyvavimo būtinumą šioje byloje lėmė BPK 55 straipsnio 4 dalis, t.y. nagrinėtos bylos pobūdis ir įstatymo reikalavimas užtikrinti nukentėjusiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus procese.

Įvertinus kaltinamojo turtinę padėtį, turimus finansinius įpareigojimus, antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį ir bylos rezultatą, teismas sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš kaltinamojo E. R. šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimo ir būtų neteisingas, todėl šios išlaidos iš kaltinamojo neišieškotinos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Dėl daiktinių įrodymų

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – skaitmeninė laikmena su nepilnamečių liudytojų M. R., S. R. ir E. R. apklausų teisme vaizdo ir garso įrašais, esanti baudžiamojoje byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktina saugoti byloje.

Prie bylos pridėtas tris tuščias laikmenas sunaikinti kaip mažavertį turtą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi, 302–305 straipsniais, 307-308 straipsniais,

nusprendžia:

E. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnyje ir nuteisti laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti pradėjus bausmės vykdymą.

Priteisti iš kaltinamojo E. R. nukentėjusiajai M. R. 1000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti. Priteistų M. R. lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusios pilnametystės paskirti jos atstovę pagal įstatymą (mamą) V. Ž.. Likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, skaitmeninę laikmeną su vaizdo ir garso įrašais palikti baudžiamojoje byloje, tuščias laikmenas – sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.