- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-26
- Bylos Nr.
- ATP-246-557/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-24-3-00013-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Linas Pauliukėnas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. M. atstovo adv. L. Straukos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarimo, kuriuo G. M. nubaustas pagal ATPK 126 str. 4 d. 2500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. M. 2012 m. sausio 5 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2012 m. sausio 5 d. apie 18.14 val., Užuovėjos g., Gargžduose, vairavo UAB „G“ priklausantį automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas 3,05 promilių neblaivumo (girtumo) laipsnis. Tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą ir padarė administracinį teisės pažidimą, numatytą ATP 126 str. 4 d.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 15 d. nutarimu G. M. pripažino kaltu padarius ATPK 126 str. 4 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą ir skyrė jam 2500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Teismas, pripažindamas G. M. kaltu, rėmėsi administracinio teisės pažeidimo protokolu, asmens blaivumo testu, pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo, tarnybiniu pranešimu, patikros sertifikatu, pažyma apie asmens baustumą (b.l.3-17), liudytojų D. L. ir R. L. teismo posėdžio metu duotais parodymais, G. M. rašytu paaiškinimu protokole. Tuo tarpu liudytojų J. T. ir A. R. teismo posėdžio metu duotais parodymais teismas nesirėmė, nes jie aplinkybių, susijusių su įvykiu, paaiškinti negalėjo, kadangi įvykio nematė, o liudytojo G. J. parodymais nesirėmė konstatuodamas, kad jis yra kolegiškuose darbiniuose santykiuose su G. M. ir yra suinteresuotas bylos baigtimi – siekia padėti išvengti gana grėsmingos administracinės nuobaudos bendradarbiui. G. M. teiginį, kad jis prie vairo tik sėdėjo ir laukė kolegos G. J., teismas įvertino kaip administracinės atsakomybės vengimą. Konstatavo, jog esant nurodytoms aplinkybėms bei įvertinus visus įrodymus teismas daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad G. M. automobilį vairavo nei nevairavo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. M. atstovas prašo teismo nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą G. M. atžvilgiu nutraukti. Nurodo, jog ATPK 126 str. numato atsakomybę už transporto priemonės vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems. Lingvistinės analizės metodu galima išskirti šiuos transporto priemonės vairavimo, esant vairuotojui neblaiviam, pažeidimo objektyviuosius požymius: 1) veika, kuria pasireiškia pažeidimas, yra vairavimas; 2) pažeidimas padaromas vairuojant transporto priemonę. Taigi, sprendžiant dėl vairavimo fakto nustatymo, teismų praktikoje remiamasi lingvistine žodžio „vairuoti“ prasme. Vairavimo, esant vairuotojui neblaiviam, veika nesiejama su nuvažiuotu atstumu, o šios normos taikymui pakanka konstatuoti, kad transporto priemonė judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N1-413/2007). Mano, jog teismas, priimdamas sprendimą, kad G. M. vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, rėmėsi prielaidomis, kurios nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Šioje byloje jokiais įrodymais nebuvo nustatyta, kad G. M. transporto priemonę vairavo, ir kad transporto priemonė judėjo, valdoma G. M..
Byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai G. M. vairuojančio transporto priemonę nesustabdė, policijos pareigūnai bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad vairuojančio transporto priemonę G. M. nematė, be to, transporto priemonėje sėdėdamas G. M. transporto priemonės nevaldė, t.y. nevairavo, nes policijos pareigūnai, atvykę pagal budėtojo nurodymą, patvirtino tą aplinkybę, kad transporto priemonė „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nejudėjo, o automobilyje sėdintis G. M. visiškai nesiorientavo aplinkoje. Be to, automobilis savarankiškai važiuoti negalėjo, stovėjo šalikelėje, įvažiavęs į minkšto grunto dalį. Byloje apklausti liudytojai J. T. ir A. R. patvirtino, kad kitos transporto priemonės padėjo transporto priemonę „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buksyro pagalba ištraukti. Nori atkreipti dėmesį, kad byloje nėra paneigti liudytojo G. J. parodymai, kuriais jis patvirtino, kad transporto priemonę vairavo būtent jis, o ne G. M., taip pat atkreiptinas dėmesys, kad transporto priemonė priklauso UAB „G“ ir šios bendrovės direktoriaus įsakymu yra paskirta valdyti ir naudoti būtent G. J., duomenų, kad transporto priemonę savavališkai būtų paėmęs G. M., byloje nėra nustatyta, be to, šių aplinkybių nesiaiškino ir policijos pareigūnai, kurie buvo atvykę į įvykio vietą. Vien ta aplinkybė, kad G. M. sėdėjo transporto priemonėje, dar nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šis asmuo vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, nes nėra nustatyta, kad G. M. valdoma transporto priemonė judėjo. Nori atkreipti dėmesį, kad policijos pareigūnai neva tai nurodė, kad budėtojui skambino žmonės, kurie pranešė, kad automobilis atsitrenkė į stulpą ir sėdi neblaivus vairuotojas. Policijos pareigūnai nurodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą, minėti asmenys buvo vietoje, o moteris atidavė mašinos raktelius, tačiau paaiškinimą rašyti atsisakė, bijodama dėl susidorojimo grėsmės. Tačiau nori atkreipti dėmesį, kad šiuo atveju tokiais policijos pareigūnų parodymais vadovautis negalima, kadangi policijos pareigūnų parodymai yra tik jų iškelta versija. Tam, kad policijos pareigūnų parodymai būtų laikomi įrodymais, policijos pareigūnų veiksmai turėjo būti įvertinti pagal patrulių veiklą reglamentuojantį teisės aktą, t.y. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtinta „Policijos patrulių veiklos instrukcija“, kurios 42 ir 47 punktai numato:
42. Jeigu policijos patrulis gavo informacijos apie įvykį ne iš budėtojo, jis pagal galimybę turi išsiaiškinti:
42.1. asmens, pranešusio apie įvykį, anketinius duomenis (vardą, pavardę, gimimo datą arba asmens kodą, gyvenamąją vietą, telefono numerį), pranešimo laiką;
42.2. nukentėjusio asmens būklę, šio asmens anketinius duomenis, kokia pagalba jam reikalinga;
42.3. įvykį mačiusius asmenis (liudytojus), jų anketinius duomenis;
42.4. jeigu įvykio metu buvo padarytas teisės pažeidimas, asmens (-ų), įtariamo (-ų) jį padarius, požymius, pasitraukimo kryptį.
Visa ši informacija surašoma į tarnybinę knygelę ir informacija perduodama budėtojui, o toliau policijos patrulis privalo veikti pagal budėtojo nurodymus.
47. Policijos patrulis nustatęs, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, privalo vietoje surinkti faktinius duomenis, kvalifikuojančius administracinį teisės pažeidimą (pareiškimas, liudytojų parodymai ir kt.), ir surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą arba įstatymų nustatyta tvarka pristatyti pažeidėją į policijos įstaigą tokiam protokolui surašyti. Jei pažeidėjo pristatyti nėra galimybės, į policijos įstaigą pristatoma tik administracinio teisės pažeidimo medžiaga, o asmuo įpareigojamas atvykti nustatytu laiku.
Instrukcija nenustato jokių išimčių ir pasiteisinimų, tokių kaip neva tai „nenustačiau liudytojų, nes liudytojai bijojo“. Instrukcija numato, kad duomenys apie liudytojus įrašomi į policijos patrulio tarnybinę knygelę, ir tik perdavus visą medžiagą dėl administracinės nuobaudos taikymo yra sprendžiamas klausimas, kviesti liudytojus apklausti ar ne, įvertinama, ar bus daroma jiems kokia nors įtaka ar ne, t.y. asmenims, kurie gali duoti parodymus, susijusius su bylai reikšminga medžiaga, yra sudaromos visos galimybės išvengti galimos įtakos jų atžvilgiu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo toleruoti akivaizdžių policijos patrulių veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, kas paneigs, kad policijos patruliai visą šią versiją tik išgalvojo, juk niekas jiems nekliudė liudytojų anketinius duomenis užfiksuoti į tarnybinę knygelę. Nori atkreipti dėmesį, kad aukščiau nurodytos instrukcijos 34 punktas numato, kad įvykio liudytojus reikia išklausyti negirdint kitiems liudytojams ar asmenims, įtariamiems padarius teisės pažeidimą.
Tokiu būdu policijos patruliai akivaizdžiai pažeidė jų veiklą reguliuojančios instrukcijos reikalavimus, todėl jų paaiškinimais, kaip įrodymais, byloje remtis negalima, jų paaiškinimus būtina vertinti kritiškai, nes policijos pareigūnams, kaip statutiniams valstybės tarnautojams, yra keliami didesni reikalavimai, susiję su jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų vykdymu. Mano, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas formuoja netinkamą praktiką, nekreipdamas dėmesio į policijos patrulių veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Dėl šių priežasčių, šiems liudytojams nebuvo jokių priežasčių ko nors bijoti, juk, anot policijos pareigūnų, jie raktą buvo paėmę iš transporto priemonės, t.y. rakto paimti iš transporto priemonės nebijojo, o, be to, policijos pareigūnai nenurodė, kad liudytojai būtų nurodę, kad transporto priemonės raktą paėmė iš G. M..
Nori atkreipti dėmesį, kad asmuo, kuris yra apsvaigęs nuo alkoholio, paprastai nesuvokia savo veiksmų prasmės, sunkiai orientuojasi aplinkoje (tą patvirtino ir patys policijos pareigūnai, kad G. M. sunkiai orientavosi aplinkoje), paprastai elgiasi neadekvačiai esančiai situacijai, todėl kritiškai reikia vertinti teismo išvadas, kad neva tai pats G. M. pripažino vairavęs transporto priemonę rašydamas paaiškinimą administracinio teisės pažeidimo protokole. Iš byloje esančio G. M. paaiškinimo yra sunkiai įmanoma suprasti, kas yra parašyta, todėl galima daryti išvadą, kad paaiškinimą rašė asmuo, kuris nesiorientavo aplinkoje, negalėjo tinkamai suvokti esamos padėties, elgėsi neadekvačiai situacijai, o tokiam asmeniui gali būti lengvai padaroma įtaka, juk policijos pareigūnai matė, kad G. M. sveikatos būklė nėra gera, jis orientuojasi sunkiai, nesuvokia, kur esąs, bet vis tiek siūlo jam rašyti paaiškinimą, nors mato ir žino, kokios būklės yra G. M.. Jei G. M. orientavosi sunkiai, tai darytina išvada, kad bijoti liudytojams, kad su jais susidoros ar jiems bus daroma įtaka, nebuvo jokio pagrindo, todėl policijos pareigūnų iškelta versija, kad jie liudytojų neužfiksavo dėl to, kad liudytojai bijojo susidorojimo, yra nepagrįsta. Šios aplinkybės dar kartą įrodo, kad policijos pareigūnai, surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą G. M., elgėsi tendencingai, pažeisdami jų veiklą reguliuojančią instrukciją, yra nusistatę priešiškai G. M. atžvilgiu, dėl ko policijos pareigūnų parodymais administracinėje byloje vadovautis negalima. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad administracinėje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad G. M., būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę, todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismas netinkamai įvertino šioje byloje surinktus įrodymus, dėl ko 2012 m. vasario 15 d. nutarimas yra naikintinas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nors apeliaciniame skunde itin akcentuojamas neva netinkamas policijos pareigūnų tarnybinių pareigų atlikimas tiriant nagrinėjamą įvykį, apeliacinis teismas pažymi, jog administracinėn atsakomybėn skundžiamu nutarimu patrauktas G. M., todėl šioje byloje nagrinėjamas ir vertinamas ne policijos pareigūnų, o G. M. veiksmų teisėtumo ir įrodymų pakankamumo klausimas. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas neteisingai aiškina, kad policijos pareigūnai privalėjo tarnybinėje knygelėje užfiksuoti liudytojų anketinius duomenis. Pažymėtina, jog tokia pareiga pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintą „Policijos patrulių veiklos instrukcijos“ 42 punktą pareigūnui kyla tuo atveju, jeigu policijos patrulis informacijos apie įvykį gavo ne iš budėtojo. Šiuo atveju, kaip parodė policijos pareigūnai (b.l. 25-27) ir užfiksuota tanybiniame pranešime (b.l. 9), informacija apie įvykį buvo gauta iš budėtojo. Be to, minėtame punkte nurodyta, jog informacija turi būti išsiaiškinta pagal galimybę. Policijos pareigūnai, vadovaudamiesi „Policijos patrulių veiklos instrukcijos“ 47 punktu, nustatę, jog galimai padarytas administracinis teisės pažeidimas, vietoje rinko faktinius duomenis, kvalifikuojančius administracinį teisės pažeidimą, t.y. patikrino galimai pažeidimą padariusio asmens blaivumą, paėmė jo pasiaiškinimą bei surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pažymėtina ir tai, jog įstatymas nedraudžia iš asmens, kuriam nustatomas sunkus neblaivumo (girtumo) laipsnis, prašyti rašyti pasiaiškinimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 259). Pagal ATPK 248 str. administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 str. 1 d. nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 str.). Vadovaujantis ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas. Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta.
Kaip minėta, visapusiškam ir objektyviam aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 str.). Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 1 d., 2 d.).
Apeliacinis teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. M. kaltu padarius ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą, tokio savo procesinio sprendimo nepagrindė visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, todėl skundžiamas teismo nutarimas negali būti pripažintas pagrįstu.
Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo ( b.l. 3) matyti, jog G. M. inkriminuotas pažeidimas – vairavo automobilį būdamas neblaivus, kurį jis galimai padarė vairuodamas UAB „G“ priklausantį automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Tame pačiame administracinio teisės pažeidimo protokole pažymėta, jog G. M. dirba UAB „G“ santechniku. Tuo tarpu iš byloje esančio UAB „G“ direktoriaus 2011 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. 11-45-3-1 Dėl automobilio paskyrimo matyti, jog bendrovės automobilis „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtas santechnikui G. J., kuris įpareigotas vykdyti automobilio priežiūrą, plauti, valyti bei stebėti automobilio techninę būklę, automobilį naudoti tik bendrovės tikslams. Teismo posėdyje (b.l. 25) G. M. parodė, jog įvykio metu jis automobilio nevairavo, jį vairavo jo bendradarbis G. J.. Pastarasis šiuos G. M. parodymus patvirtino (b.l. 28-29). Teismas tokius G. J. parodymus įvertino siekimu padėti bendradarbiui išvengti gana grėsmingos administracinės nuobaudos. Teismas padarė išvadą, jog G. M. vairavo UAB „G“ priklausantį automobilį „Ford Mondeo“, tačiau visiškai nebuvo aiškintasi, ar jis realiai turėjo galimybę naudotis minėtu automobiliu, kokia naudojimosi automobiliu „Ford Mondeo“ tvarka nustatyta UAB „G“, ar G. J., kuriam direktoriaus 2011 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 11-45-3-1 suteikta teisė naudotis automobiliu ir pareiga jį prižiūrėti ir naudoti tik bendrovės tkslams, galėjo įmonės automobilį perduoti G. M., ar pastarasis galėjo minėtą transporto priemonę pasiimti savavališkai. Taip pat posėdžio metu G. M. nurodė, jog įvykio dieną iš darbo, t.y. iš garažų, esančių Sodros kieme, išvažiavo apie 17.00 – 17.10 val., išvažiuojant buvo priduota garažų signalizacija. Tačiau teismas šių G. M. parodymų nepatikrino, nesiaiškino, kas atsakingas už minėtų garažų signalizacijos pridavimą, ar įmanoma nustatyti, kas įvykio dieną ją pridavė. Taip pat nebuvo nustatinėjama, ar minėti garažai nėra filmuojami, jei taip, ar nėra užfiksuota, kas įvykio dieną išvažiavo sėdėdamas už automobilio „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairo.
Posėdžio metu (b.l. 25) G. M. nurodė, jog atvažiavus pareigūnams automobilyje jis buvo vienas, kadangi G. J. buvo išėjęs iš vaikų darželio pasiimti vaiko. Tokius G. M. parodymus teismo posėdyje patvirtino ir G. J. (b.l. 28-29), paaiškindamas, jog vaikų darželis dirbo tik iki 18 val., todėl jis privalėjo pasiimti vaiką. Tačiau ši versija patikrinta nebuvo, nebuvo aiškintasi, iki kelintos valandos tą dieną vaikų darželis dirbo, ar įvykio dieną G. J. vaikas buvo vaikų darželyje ir ar jį tikrai tą dieną paėmė būtent G. J..
Apklausiami liudytojais policijos pareigūnai D. L. ir R. L. parodė (b.l. 25-27), jog pranešimą apie įvykį radijo ryšiu gavo iš budėtojo, kuriam apie įvykį pranešė telefonu paskambinę žmonės. Minėti pareigūnai taip pat paaiškino, jog įvykio vietoje buvusi moteris, kuri ir pranešė apie eismo įvykį, rašyti paaiškinimą atsisakė. Policijos pareigūno D. L. tarnybiniame pranešime (b.l. 9) užfiksuota, jog pranešimas apie Užuovėjos g., Gargžduose, atsitrenkusį į stulpą ir nuvažiavusį nuo kelio automobilį buvo gautas 2012-01-05 apie 18.10 val. iš Klaipėdos rajono policijos komisariato. Taigi, kaip matyti, pranešimas Klaipėdos rajono policijos komisariato budėtojų dalyje iš asmenų, galimai mačiusių eismo įvykį ir turinčių žinių apie bylai reikšmingas aplinkybes, buvo gautas telefonu. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo aiškintasi, ar Klaipėdos rajono policijos komisariatas turi duomenų, kas pranešė apie įvykį, ar pranešimo metu buvo užfiksuotas skambinusio ir apie įvykį pranešusio asmens telefono numeris, jei taip, ar yra galimybė identifikuoti minėtą asmenį ir tokiu būdu nustatyti įvykio liudininkus bei juos apklausti.
Pažymėtina, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (LVAT nutartys Nr. N444-216/2011; N444-619/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (LVAT nutartis Nr. N9-990/2006). Todėl išsamiai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių padaryta pirmosios instancijos teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad G. M. automobilį vairavo nei nevairavo, šių aplinkybių kontekste yra visiškai nepriimtina.
Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog negalima pripažinti, kad apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo bylą G. M. atžvilgiu išnagrinėjo ir byloje esančius įrodymus įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Esant nustatytoms aplinkybėms, G. M. atstovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarimas naikintinas ir administracinio teisės pažeidimo byla perduotina Klaipėdos rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarimą panaikinti, ir administracinio teisės pažeidimo bylą perduoti Klaipėdos rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.