Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. E. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Kauno AVPK 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 20-11-IL-5704, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas Nr. 293 laikyti (nešiotis) ginklus. Šis sprendimas grindžiamas tuo, kad G. E. neužtikrino, jog jam priklausantis ginklas būtų tinkamai saugomas, dėl ko jis buvo pavogtas iš automobilio.

Ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, taigi ir ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – GŠKĮ) (2002 m. sausio 15 d. Nr. IX-705.bei su jo įgyvendinimu susiję kiti poįstatyminiai teisės aktai.

GŠKĮ 40 straipsnyje yra nustatyti pagrindai panaikinti leidimus nešiotis ir laikyti ginklus bei šaudmenis. Šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte, kuriame numatyto pažeidimo sudėtis yra formalaus pobūdžio, nustatyta, kad leidimas nešiotis ar leidimas laikyti ginklus panaikinamas, kai fizinis asmuo dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praranda savo ginklą. Analogiška nuostata yra numatyta ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau ir – Taisyklės) 59.5 punkte (2012 m. rugsėjo 28 d. redakcija). Taigi, GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytos dvi sąlygos, kurioms esant leidimas nešiotis ir laikyti ginklus panaikinamas: pirma, fizinis asmuo pažeidė ginklų ir šaudmenų apyvartos taisykles ir, antra, dėl šių taisyklių pažeidimo asmuo prarado savo ginklą. Byloje vertinamu atveju nekyla ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas savo šaunamąjį ginklą prarado. G. E. iš esmės teigia, kad jis minėtų ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių nepažeidė, nes, siekdamas užtikrinti turimo ginklo saugumą tiek, kiek toje situacijoje pagal galimybes galėjo užtikrinti, tinkamai įvykdė savo pareigas, veikė rūpestingai, ginklą įdėjo į dėklą ir saugiai užrakino automobilio bagažinėje su įjungta signalizacija.

Vertinant byloje nustatytas faktines aplinkybes pažymėtina, kad GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas bendro pobūdžio imperatyvas, reikalaujantis, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai užtikrintų jų saugojimą, taip pat nurodyta, jog konkrečias ginklų ir šaudmenų laikymo bei saugojimo sąlygas ir reikalavimus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Ši nuostata įtvirtinta ir Taisyklų 98 punkte, nustatančiame, jog ginklo savininkas, naudotojas ginklą laiko, nešiojasi, gabena ir naudoja Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Paminėtos teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenims, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. ( KT 2013 sausio 25 d. nutarimas byloje Nr. 50/2009).

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011m. kovo 3 d. patvirtinto įsakymo Nr. 5-V-180 „Dėl reikalavimų, keliamų patalpoms, kuriose vykdoma ginklų, šaudmenų, jų dalių apyvarta, patvirtinimo“ 35 punkte, siekiant užtikrinti ginklo saugumą bei galėjimą pašaliniams asmenims pasinaudoti ginklu, reglamentuoti itin griežti reikalavimai, keliami ginklų ir šaudmenų laikymui gyvenamojoje patalpoje. Pabrėžtina, kad teisės aktai išsamiai nereguliuoja, kaip turi būti užtikrinta ginklo apsauga ir priežiūra tuo metu, kai jis nėra laikomas gyvenamojoje patalpoje, tačiau itin aukšti apsaugos reikalavimai, keliami šaunamojo ginklo apsaugai laikant jį gyvenamoje patalpoje, suponuoja tai, kad savo pobūdžiu, pasekmėmis analogiški apsaugos reikalavimai taikytini ir kitose teisės aktuose neaptartose situacijose.

Įvertinusi minėtas teisės normas teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, pasibaigus medžioklei, elgdamasis rūpestingai ir atsakingai, net ir trumpam laikui negalėjo palikti ginklo be jokios priežiūros. Sistemiškai aiškinant GŠKĮ, Taisyklių ir Reikalavimų nuostatas darytina išvada, kad juose įtvirtinta bendra asmens, laikančio ir nešiojančio ginklą, pareiga imtis visų įmanomų atsargumo priemonių, kad ginklas nebūtų prarastas, elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nors pareiškėjas teigia, kad šaunamojo ginklo automobilyje nepaliko tinkamai nepasirūpinęs ginklo apsauga, tokį teiginį paneigia tai, kad ginklas vis dėlto buvo prarastas. Taigi sąlygos išvengti žalingų padarinių nebuvo sudarytos, vagystė pastebėta tik atėjus prie automobilio. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie tai, jog ginklas buvo saugiai paliktas užrakinto automobilio bagažinėje, kuriame buvo įjungta signalizacija (pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės), prieštaringos aplinkybėms, kurias pareiškėjas nurodė liudytojo apklausos protokoluose ikiteisminio tyrimo medžiagoje (b.l. 30-32). Apklaustas liudytoju pareiškėjas teigė, kad automobilis nebuvo signalizuotas, tuo tarpu teismo posėdžio metu jis tvirtino įjungęs signalizaciją. Pareiškėjas 2013 m. liepos 3 d. protokole (b.l. 30,31) nurodė, kad vagystės metu buvo išdaužtas galinis automobilio bagažinės stiklas. Papildomos apklausos metu 2013 m. liepos 17 d. (b.l.32) pareiškėjas pripažino šį stiklą išdaužęs neatsargiai pats, o teismo posėdžio metu jis vėl šią aplinkybę neigė, kaltindamas tyrėją darius spaudimą. Nors teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad buvo išlaužta automobilio bagažinės spynelė, ši aplinkybė objektyviai nėra nustatyta, ji, be kita ko, nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl ginklo saugumo užtikrinimo. Nustatyti prieštaravimai kelia pagrįstas abejones G. E. paaiškinimų nuoseklumu ir teisingumu, patvirtina, kad pareiškėjas nėra nuoširdus, todėl pareiškėjo argumentai, kuriasi jis bando pagrįsti užtikrinus ginklo saugumui keliamus reikalavimus, pripažintini nepatikimais ir neobjektyviais. Sprendžiant dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo pažymėtina ir tai, kad tiek pareiškėjui, tiek ir kitam medžiotojui R. S. priklausantys ginklai automobilio VW Golf bagažinėje buvo palikti viešai matomi per automobilio stiklus, atremti į sėdynę. Šios aplinkybės taip pat vienareikšmiai patvirtina faktą, kad pareiškėjas nesielgė atidžiai, apdairiai ir rūpestingai, nesiėmė visų įmanomų atsargumo priemonių, jog ginklas nebūtų prarastas ir ginklo neteko dėl aplinkybių, kurios nėra nepriklausančios tik nuo jo valios. Kolegijos nuomone, pareiškėjas susiklosčiusioje situacijoje turėjo galimybę pasirinkti kitokį saugų ginklo laikymo variantą, atitinkantį atidaus ir rūpestingo elgesio standartus, t. y. ginklą palikti ne automobilyje, bet laikyti jį pašaliniams asmenims neprieinamoje ir nuolat stebimojoje vietoje - patalpoje, kurioje medžiotojai dorojo žvėrieną.

Pareiškėjas nurodo, kad jo atžvilgiu nepriimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, taigi nėra konstatuota, jog jis pažeidė ginklų ir šaudmenų laikymo taisykles, aplaidžiai bei nerūpestingai saugojo savo ginklą. Tik nustatytas ginklo vagystės faktas, jo nuomone, nesudaro prielaidos ginčijamam sprendimui priimti. Kolegijos vertinimu, tokia pareiškėjo pozicija nepagrįsta. Taisyklių 93 punkte nustatyta, kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pagrindas yra aplinkybes, dėl kurių gali būti panaikinamas leidimas, patvirtinanti medžiaga. Ja remiantis ir priimamas sprendimas. Byloje esanti ir aptarta medžiaga patvirtina tas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galima daryti objektyvią išvadą, jog pareiškėjas neužtikrino jam priklausančių ginklų ir šaudmenų saugumo, ginklą paliko be nuolatinės priežiūros, pašaliniams asmenims akivaizdžiai matomoje ir prieinamoje vietoje, kuo ir buvo pasinaudota. Akivaizdu, kad pareiškėjas, pasirinkdamas tokį elgesio modelį, privalėjo numatyti, jog tokiais savo veiksmais jis sukūrė sąlygas tretiesiems asmenims prieiti prie daikto (ginklų), kurio apyvarta dėl visuomenės saugumo užtikrinimo yra apribota, ir jį neteisėtai užvaldyti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginklai priskiriami prie pavojingų įrenginių, pritaikytų gyviesiems ar kitiems objektams naikinti, žaloti ar kitaip juos paveikti, ir reikalauja ypatingos valstybės kontrolės, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nesiimdamas visų būtinų saugumo priemonių, pažeidė GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Vertinant pažeidimo šiurkštumo ir jo atžvilgiu taikytos priemonės proporcingumo klausimą, dėmesys visų pirma atkreiptinas į tai, kad GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto pažeidimo sudėtis yra formalaus pobūdžio, įtvirtinant imperatyvią nuostatą – esant šioje teisės normoje įtvirtintoms sąlygoms leidimas nešiotis ir laikyti ginklą privalo būti panaikintas. Atsižvelgiant į ginklų apyvartos ribojimų prevencinę reikšmę bei siekiamus tikslus, griežtų atsakomybės standartų taikymą ginklų savininkams ir naudotojams, ši sankcija nėra pernelyg griežta ir neproporcinga. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios pozicijos buvo laikomasi ir analogiškoje Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą (Administracinė byla Nr. I-1746-644/2013). Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad ginklo praradimas negali būti traktuojamas kaip mažareikšmis, nes jis gali sukelti itin negatyvias pasekmes (pvz., ginklo panaudojimas darant nusikaltimus). Tapačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-3360/2011, LVAT 2013 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1075/2013).

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjas, prarasdamas ginklą dėl aplinkybių, kurios nėra nepriklausančios nuo jo valios, padarė šiurkštų pažeidimą, o priimtas atsakovo sprendimas panaikinti leidimą bei realizuoti ginklus – pagrįstas ir proporcingas, todėl pagrindo tenkinti skundą nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.