Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas LAVL laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. netinkamomis, kankinančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Laisvės atėmimo vietų ligoninė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas kelia pretenzijas dėl atvykimo į LAVL dieną per ilgo jo laikymo laikino sulaikymo patalpoje, nurodė, kad buvo laikomas virš 6 valandų, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus. Taip pat tvirtino, kad atvykus jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 11.2 punktą, laikino sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą ( b. l. 16) nurodė, kad pareiškėjas į LAVL Priimamąjį – skubios pagalbos skyrių atvyko 2018 m. kovo 28 d. 13.10 val. ir buvo patalpintas į šiame skyriuje įrengtą laikino sulaikymo kamerą. Tvirtino, kad nuteistųjų (suimtųjų) laikymo trukmė laikino sulaikymo kameroje priklauso nuo objektyvių aplinkybių, tokių kaip atvykstančių ar išvykstančių asmenų skaičius, atliekamų kratų ir gydytojų apžiūrų laikas. Po visų atliktų privalomų procedūrų pareiškėjas buvo paskirtas į gydomąjį skyrių. Tikslaus laiko, kada pareiškėjas buvo perkeltas į gydomąjį skyrių, atsakovės atstovė nenurodė.

Įvertinus aukščiau nurodytą, akivaizdu, kad byloje objektyvių duomenų apie pareiškėjo kalėjimą laikino sulaikymo patalpoje laiką jo atvykimo į LAVL dieną nėra, todėl lieka nepaneigta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad 2018 m. kovo 28 d. laikino sulaikymo patalpoje jis buvo laikomas ilgiau nei 6 valandas.

Higienos normos HN 134:2015 18 punktas numato, jog, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

LAVL atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje įrengta centralizuota karšto vandens sistema ir karštas vanduo į dušus yra tiekiamas, karšto vandens tiekimo į Priėmimo skyrių sutrikimų ginčo laikotarpiu nebuvo. Šią aplinkybę atsakovės atstovė pagrindė LAVL išduotu higienos pasu, LAVL Ūkio skyriaus vyriausiosios specialistės pažyma (b. l. 64–68) bei Kamerų techninių apžiūrų apskaitos žurnalo duomenimis (b. l. 46–53). Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovės pateiktus duomenis, todėl tikėti pareiškėjo tvirtinimu dėl šilto vandens nebuvimo Priėmimo skyriaus dušinėje nėra pagrindo.

Pareiškėjas tvirtino, kad jam nebuvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam (suimtajam) tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11 ⁴ punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. Vidaus ligų skyriaus 301 kamerų tipo patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 31,98 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 54).

Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovės pateiktų duomenų apie ginčo kamerų tipo patalpos plotą, joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių neginčijo, todėl teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, byloje vertinamu laikotarpiu gydantis LAVL, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei šiame kontekste konstatuoti.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje nebuvo pakabų, todėl neturėjo kur pasikabinti rankšluosčio.

Pagal Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 47:2011) 2 punktą palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti.

Reikalavimai sanitarinio mazgo patalpoms įtvirtinti Higienos normos HN 47:2011 32 punkte, pagal kurį įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose).

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie LR TM 2017 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), nurodyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti metalinė lova kiekvienam asmeniui, stalas, taburetė ir/arba kėdė, ir/arba suolai 1 sėdima vieta 1 asmeniui, sanitarinis mazgas (klozetas ir praustuvė), sieninė viršutinių drabužių pakaba 2 kabliukai 1 asmeniui, sieninė lentyna tualeto reikmenims, šiukšlių dėžė, komplektas valymo inventoriaus (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės ir t.t.

Taigi akivaizdu, kad pagal aukščiau nurodytų teisės normų nuostatas kamerų tipo patalpoje reikalavimo įrengti pakabų rankšluosčiams kabinti nėra, tačiau į bylą pateiktos 301 kamerų tipo patalpos nuotraukos (b. l. 117, 121) patvirtina, kad šios kameros sanitariniame mazge įrengti kabliukai, kurie galėjo būti pritaikyti rankšluosčiams pasikabinti, tai paneigia pareiškėjo argumentus dėl jų nebuvimo.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš atsakovės atstovės veiksmų, nekeičiant kas savaitę jam išduotos pižamos bei patalynės, dėl to, pareiškėjo tvirtinimu, jis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų.

Higienos normos HN 134:2015 43 punkte nustatyta, jog lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Nors atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad lovos skalbiniai bei pižamos keičiami kartą per savaitę (pacientus išvedus į dušą), nešvarūs skalbiniai skalbiami su UAB „Kauno skalbykla“ sudarytos sutarties pagrindu bei pateikė teismui šią sutartį (b. l. 55–62) ir PVM sąskaitas faktūras (b. l. 101–102), tačiau, teismo vertinimu, šie dokumentai neįrodo, kad buvo laikomasi Higienos normos HN 134:2015 43 punkto reikalavimų. Objektyvių duomenų patvirtinančių, kad pacientams (tarp jų ir pareiškėjui) patalynė ir pižama buvo keičiama rečiausiai kartą per savaitę atsakovės atstovė nepateikė, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pižamos ir patalynės nekeitimo lieka nepaneigtos.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą grindė tuo, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo skirtas dietinis maitinimas.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius.

Remiantis Taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.

Nurodytos Taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, kad pagal dietinį valgiaraštį maitinami asmenys tuo atveju, jeigu juos gydantis gydytojas, atsižvelgęs į patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, jiems skyrė dietinį maitinimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atvykus į LAVL Alytaus pataisos namų 2018 m. kovo 26 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime įrašo apie pareiškėjui paskirtą dietinį maitinimą nėra (b. l. 69–70). Tokių duomenų nėra ir Alytaus PN 2018 m. kovo 28 d. asmens bylos pažymoje Nr. 15799 (b. l. 71). Įrodymų, patvirtinančių, kad dėl jam taikytino dietinio maitinimo pareiškėjas kreipėsi į LAVL gydytojus, administraciją, nėra. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, LAVL nebuvo jokio teisinio pagrindo skirti pareiškėjui dietinį maitinimą, todėl pareiškėjo skundas dėl šių argumentų yra nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl teisės pasivaikščioti gryname ore ribojimo, tvirtindamas, kad pasivaikščioti kasdien nebuvo vedamas. Taip pat teigė, kad 7 – as pasivaikščiojimo kiemas buvo nešvarus, jame nebuvo šiukšlinės ir kabliukų.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore reglamentuota BVK 103 straipsnyje, pagal kurio 1 ir 2 dalis nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.

LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-30 patvirtintoje Dienotvarkėje (toliau – ir Dienotvarkė) (b. l. 86) nustatyta, kad 11-to Psichiatrijos skyriaus, Vidaus ligų skyriaus pacientai pasivaikščioti vedami nuo 9.30 val. iki 12.30 val. ir nuo 13.15 val. iki 17.30 val. Dienotvarkės 1 punkte nurodyta, kad pareigūnai pacientus į pasivaikščiojimus veda atsižvelgdami į esamą darbo krūvį ir kitas objektyvias aplinkybes (pvz., pacientų sveikatos būklę). Pacientų atsisakymai pasivaikščioti ir praustis duše fiksuojami žurnaluose (Dienotvarkės 3 p.).

Iš į bylą pateikto LAVL Apsaugos ir priežiūros skyriaus tarnybinių pranešimų apie budėjimą Gydomajame skyriuje žurnalo duomenų matyti, kad 2018 m. kovo 28 d. – 2018 m. balandžio 1 d. ir 2018 m. balandžio 3 d. – 2018 m. balandžio 10 d. pareiškėjas pasivaikščioti atsisakė, 2018 m. balandžio 2 d. buvo išvestas pasivaikščioti, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl teisės kasdien pasivaikščioti gryname ore nesuteikimo atmestinos kaip nepagrįstos.

Bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka.

Dienotvarkės 6 punkte nurodyta, kad gyvenamąsias patalpas nuteistieji (suimtieji) pacientai tvarko patys pagal grafiką (išskyrus pacientus, kuriems nustatytas gulimas režimas). Bendro naudojimo patalpas tvarko Ūkio aptarnavimo būrio nuteistieji. Gyvenamųjų patalpų tvarkymui nuteistiesiems (suimtiesiems) pacientams išduodamas įstaigos valymo inventorius (grąžinamas po tvarkymo) (b. l.97– 99).

Akcentuotina, kad pareiškėjas, nenurodė kada pasivaikščiojimo kiemelyje buvo blogas kvapas, šios aplinkybės bei galimai pareiškėjui sukeltų pasekmių neindividualizavo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovo atstovą dėl netvarkingo pasivaikščiojimo kiemelio, todėl, nesant tokių duomenų, abstraktaus ir niekuo nepagrįsto pareiškėjo tvirtinimo pagrindu nagrinėjamame kontekste atsakovo atstovo civilinė atsakomybė yra negalima.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Šiose teisės normose reikalavimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšlines ir pakabas nėra įtvirtinta, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelio įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus aukščiu nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 28 d. buvo per ilgai laikomas laikino sulaikymo kameroje, taip pat nepaneigta, jog gydymosi metu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti švarią patalynę ir pižamą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs, kad byloje nustatyti pažeidimai turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas reiškė pretenzijas LAVL pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijos, atsižvelgdamas Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į teisės aktų nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo Š. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. buvo pažeista pareiškėjo Š. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas.

Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.