- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-23
- Bylos Nr.
- ATP-487-519/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-02396-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Gražvydas Poškus
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gražvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubaustosios T. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutarimo, kuriuo T. A. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 41³ str. 1 d. paskirta administracinė nuobauda – 868 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015 m. liepos 3 d. 10.20 val. (duomenys neskelbtini), esančioje prekyvietėje atlikto patikrinimo metu Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoja pirko 1 litrą mėlynių už 3,50 Eur, prekę pardavė A. K., kuri realiai atliko T. A. pavestą darbą. T. A. nubausta už tai, kad ji būdama darbuotojo atžvilgiu darbdaviu, A. K. leisdama dirbti pardavėjos darbą, nesudariusi su ja rašytinės darbo sutarties, kurios sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 straipsnyje, ir nepateikdama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui pranešimo apie A. K. priėmimą į darbą, pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 98 str. 1 d. 1 p., 99 str. 2 ir 3 d. reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu T. A. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Teismui vertinant, kad nėra pagrindo administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti, prašo taikyti ATPK 30¹ str. ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais jai skirtą 868 Eur baudą sumažinti arba visai netaikyti.
Nurodo, kad teismas skundžiamu nutarimu tik aptaria galimai atliktus A. K. veiksmus, tačiau nėra nei vieno įrodymo, kad minimi veiksmai – prekių pardavimas, pinigų priėmimas ir pan., būtų buvę atliekami T. A. pavedimu. Teigia, kad ji negali atsakyti už savavališkai atliktus kito asmens veiksmus, net jei tie veiksmai ir nebūtų žalingi. Teismas įvardija veiksmus, kurių iš esmės negalėjo atlikti A. K.. Pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, kokias ji prekes turėjo bei kokiomis ji realiai galėjo prekiauti, o tokios prekės kaip bananai net nėra. Nurodo, kad kontrolinį pirkimą atlikusi darbuotoja netinkamai apibūdina asmenį, iš kurio galimai atliko pirkimą, kas taip pat verčia abejoti, ar išties visos byloje nurodytos aplinkybės buvo užfiksuotos tinkamai ir patikimai, tai verčia abejoti VMI atstovės liudijimo patikimumu. Liudytoja A. P. nurodė, kad jai atvykus tikrinimui prekybą vykdė tamsi mergina, tuo tarpu A. K. yra šviesiaplaukė, be to ji negalėjo patvirtinti prekybos su kitais asmenimis fakto, nes kaip nurodyta, tikrino kitus asmenis. Pažymi, kad toje vietoje buvo ir daugiau prekiaujančių asmenų, todėl neatmestina ir klaidos tikimybė, kad liudytoja stebėjo kitą asmenį, o ne A. K.. Tačiau teismas ir šios aplinkybės tinkamai neįvertino ir visų neaiškumų netraktavo jos naudai.
Teigia, kad VMI atstovė teismo posėdžio metu liudijo, jog T. A. prekybos vietoje nematė, tačiau lieka neatsakoma į klausimą, kokiu būdu tuomet 2015-07-08 operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (43.6)FR1042-6689, kurią rengė byloje liudijusi A. S., yra nurodoma, kad atlikus kontrolinį pirkimą prekiautojos paprašius išduoti pinigų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, pardavėja jo neišdavė, bet paprašė šalia stovinčio asmens, kaip vėliau paaiškėjo T. A., išrašyti dokumentą. Tokiu būdu liko neištirta esminė aplinkybė, kad pati liudytoja nurodo skirtingas situacijos variacijas, t. y. liudijimo teisme metu įrodinėjo, kad A. K. prekiavo viena ir jokio asmens šalia jos nebuvo, o pagal pažymą teigiama, kad minimas asmuo buvo. Apeliantės manymu, teismas tinkamai neištyrė ir nenustatė, ar tikrai A. K. prekiavo viena ilgesnį laiką ir kiek ši aplinkybė patikima, ar tai daugiau pavienio pobūdžio savavališkas veiksmas.
Pažymi, kad būtinas nelegalaus darbo požymis – darbdavio valia ir žinia, kad asmuo atliks jo pavestą darbą bei faktas, kad yra paklūstama vidaus darbo tvarkai. Teismas nenustatė ir netyrė, kokiu būdu egzistavo A. K. paklusimas vykdyti prekybą su jos žinia, kokio pobūdžio sutarimas buvo dėl pačios darbo funkcijos vykdymo. Akivaizdu, kad šių elementų nebuvo ir negalėjo būti. Teismas teigia, kad A. K. buvo nustatyta pardavėjos funkcija, tačiau prekybos vietoje buvo T. A., todėl visiškai nelogiška būtų buvę leisti A. K. leisti vykdyti prekybą, juolab neperduodant jai kvitų ar kitų oficialių dokumentų. Pasak apeliantės, akivaizdu, kad minėtos aplinkybės tik patvirtina, jog prekybai susitarimo tarp jos ir A. K. nebuvo, todėl ir nebuvo apibrėžtos darbo funkcijos, kas eliminuoja iš situacijos darbo santykių, o tuo pačiu ir pareigos sudaryti darbo sutartį buvimą, ko tinkamai neįvertino pirmosios instancijos teismas.
Nurodo, kad T. A., A. K. ir jos parodymai buvo nuoseklūs visą laiką ir nekito tiek teikiant pirminius paaiškinimus, tiek ir nagrinėjant bylą teisme, todėl pagrindo abejoti parodymų patikimumu nėra. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojai nuosekliai patvirtino, kad nebuvo susitarimo dėl darbo funkcijų atlikimo, t. y. ne vien tik dėl atlygio, bet ir prekybos, akivaizdu, kad ir darbo santykiai tarp šalių susiklostę nebuvo taip pat. Pasak apeliantės, kito asmens savivalė, negali tapti baudimo pagrindo asmens, kuris hipotetiškai gali būti traktuojamas kaip darbdavys. Kadangi būtina sąlyga ne tik darbo funkcijos vykdymas, tačiau su darbdavio žinia ir leidimu, jei asmuo pats atlieka veiksmus, dėl kurio nėra sutarimo su darbdaviu, tai negalima vertinti, kaip darbdavio pavedimo ir tuo labiau paklusimo jo nustatytai tvarkai.
Teigia, kad byloje nenustatyta svarbaus darbo santykių požymio – atlyginimo už darbą sistemos. Tiek A. K., tiek ir kiti byloje dalyvavę liudytojai nurodė, kad nebuvo jokio sutarimo dėl atlygio už uogų parūšiavimą. Pažymi, kad šis veiksmas atlygio negalėjo nulemti, kadangi esminė ekonomiškai naudinga veikla yra prekyba, dėl kurios ji su A. K. nesitarė, kaip ir nesitarė dėl atlygio už kitus veiksmus. Nurodo, kad savitarpio pagalba, nesiekiant ekonominės naudos, negali būti vertinama kaip darbo santykių elementas, už ką privaloma atlyginti (pvz. darbo užmokesčio minimumas, net jei nėra sutarimo dėl atlyginimo). Byloje nenustačius darbo santykių buvimo, netampa privalomu ir darbo užmokesčio mokėjimo sąlyga. Nors tam tikri santykiai ir gali išoriškai turėti darbo santykių elementų, tačiau visuomet būtina paisyti, kad visa eilė civilinių santykių turi panašumo į juos, tačiau civilinių normų pažeidimas, negali būti vertinamas, kaip darbo santykių egzistavimas ir juolabiau nelegalus darbas (pvz. rangos sutartis, autorinė sutartis ir pan.). Pažymi, kad ji ir jos vyras veikė individualios veiklos pagrindais, kurie reguliuojami civilinės teisės normų, todėl net neracionalu būtų kitą asmenį priimti dirbti darbo sutarties pagrindais, kuomet iš esmės tai galima ir leistina civilinių santykių forma, t. y. pačiai A. K. įsiforminant ir naudojant individualią veiklą. Tai, kad A. K., jei ir nesilaikė civilinės teisės reikalavimų, pvz. savavališkai atlikusi individualią veiklą, tai nesudaro prielaidų šio santykių perkvalifikuoti į darbo santykius, kadangi civilinė atsakomybė yra savarankiška atsakomybės rūšis ir sukelia kitokio pobūdžio padarinius. Pasak apeliantės, tokiu būdu nenustačius visų privalomų darbo sutarties požymių, nebuvo pagrindo ir išvadai dėl darbo funkcijos vykdymo ir tuo pačiu jos pareigos sudaryti darbo sutartį su A. K., kas paneigia faktą, kad egzistavo nelegalus darbas. Todėl mano, kad teismo išvados dėl ATPK 41³ str. 1 d. pažeidimo jos skunde nurodytais argumentais yra paneigtos.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad ji nepadarė ir negalėjo padaryti pažeidimo numatyto ATPK 41³ str. 1 d., tačiau svarbu ir tai, kad pažeidimas galimas tik tyčia, sąmoningai asmeniui siekiant nuslėpti darbo santykius, jų neįforminant darbo sutartimi. Teigia, kad faktinės bylos aplinkybės liudija, jog ji pati nebuvo prekybos vietoje dėl itin svarbios priežasties ir itin ribotą laiką, todėl akivaizdu, kad ji neturėjo tikslo užmegzti darbo santykius su A. K. ir jei vis tiek teismas vertintų, kad toks neatidumas ar nepakankamas rūpestingumas gali būti kvalifikuotas kaip nelegalus darbus, laikytina, kad buvo pagrindas individualizuoti atsakomybę ir ją taikyti švelnesnę.
Nurodo, kad paskirtoji nuobauda akivaizdžiai yra per griežta, neproporcinga kvalifikuotam pažeidimui, kuris nėra šiurkštus, neatitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijų. Kadangi byloje nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas, net skirdamas nuobaudą turėjo pagrindą jos atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas.
Teigia, kad jai inkriminuotas administracinis teisės pažeidimas savo pobūdžiu nėra šiurkštus. Galiojančių ar anksčiau skirtų administracinių nuobaudų nėra. Ji gali būti charakterizuojama tik teigiamai, yra nėščia, jos uždirbamos pajamos yra nedidelės, kas savaime daro prielaidas neskirti administracinės nuobaudos, ar ją taikyti švelnesnę nei numatyta įstatymo. Pažymi, kad anksčiau nebausta, yra pozityvi, todėl ir ateityje galima pagrįstai manyti, kad ji nedarys jokių pažeidimų. Mano, kad ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, tai yra taikant ATPK 30¹ str. ir skiriant jai mažesnę administracinę baudą ar jos iš vis netaikant, kadangi tai nulemia ir sunki jos turtinė padėtis.
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į T. A. apeliacinį skundą nurodo, jog teismas visapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą, tinkamai konstatavo nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, įvertino visas nustatytas aplinkybes, kuriomis remiantis buvo priimtas sprendimas nubausti T. A. minimalia straipsnio sankcijoje numatyta 868 Eur bauda. Taip pat nurodo, jog jie neprieštarauja, kad teismui nustačius bei konstatavus aplinkybes švelninančias pažeidėjo atsakomybę, paskirta bausmė būtų sumažinta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
Administracinė atsakomybė pagal ATPK 41³ str. 1 d. darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims kyla už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Nelegaliu darbu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. 1 d. laikomas darbas, esant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 str. darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Pažymėtina, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu: darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą; už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 str. 2 d., 3 d.). Jeigu darbo santykių subjektai (darbdavys ir darbuotojas) nepasirašo darbo sutarties, konstatuojama, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-19-2013). Taigi tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.
Apeliaciniu skundu T. A. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.
Pažymima, kad ATPK 257 str. įtvirtinta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Pagal ATPK 257 str., administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.
Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad apeliantė padarė ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą.
Kaip matyti iš liudytojos, Šiaulių apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijos vyresniosios specialistės A. S., parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdyje, ji nurodė, kad 2015 m. liepos 3 d. atliko kontrolinį pirkimą adresu (duomenys neskelbtini). Priėjusi prie prekiautojos vaisias ir daržovėmis, ji įsigijo 1 litrą mėlynių už 3,50 euro ir paprašė verslo liudijimo. Asmuo pradėjo blaškytis ir pasakė, kad verslo liudijimo neturi, tada paprašė pateikti pinigų priėmimo kvitą, ji pasakė, kad neturi, pradėjo ieškoti asmens, kuris gali išrašyti tą kvitą. Iš mašinos išlipo T. A., jis išrašė pinigų priėmimo kvitą, pasakė, kad verslo liudijimą turi jo žmona, kurios tuo metu prekybos vietoje nebuvo. Taip pat liudytoja nurodė, jog prekes ji pirko iš A. K., ją stebėjo apie pusvalandį, matė, kad ji pardavinėjo prekes ir kitiems asmenims, jog A. K. paėmė iš jos pinigus, padavė grąžą, svėrė prekes. Šias liudytojos nurodytas aplinkybes patvirtino teisme apklausta liudytoja A. P.. Ji teigė, kad su bendradarbe A. S. atvyko daryti paikrinimo (duomenys neskelbtini) esančiame turgelyje. Matė merginą, kuri prekiavo daržovėmis ir uogomis, tarp jų ir mėlynėmis. A. S. atsistojo į pirkėjų eilę, prieš ją stovėjo dvi moterys. Matė, kai mergina vienai pirkėjai įpylė mėlynių ir jas pardavė, t. y. pasvėrė mėlynes, paėmė pinigus. Pati liudytoja A. K. tiek teikdama paaiškinimą, tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme neneigė, kad ji pardavė mėlynes ir paėmė pinigus, tačiau teigia, jog ji kitiems pirkėjams nieko nepardavė, jog T. A. jos iš draugiškumo paprašė ateiti ir padėti jos vyrui parūšiuoti uogas, prekiauti jos neprašė, jokio atlygio T. A. jai nežadėjo. T. A. taip pat nurodė, kad ji A. K. tą dieną paprašė parūšiuoti braškes, tačiau jos prekiauti neprašė ir neleido. T. A. taip pat parodė, jog jam nuėjus iki automobilio atsinešti daržovių, prie A. K. priėjo moteris, A. K. jai pardavė mėlynes. Liudytojo teigimu, A. K. parduoti prekes niekas neleido, ji pardavė savavališkai.
Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. liepos 8 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (43.6) FR1042-6689 užfiksuota, kad 2015 m. liepos 3 d. 10.20 val. prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), prekybos vietoje, buvo atliekamas kontrolinis prekių pirkimas, kurio metu už 3,50 Eur pirktas vienas litras mėlynių. Prekiautojos paprašius išduoti pinigų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, pardavėja jo neišdavė, bet paprašė šalia stovinčio asmens T. A., išrašyti dokumentą. Patikrinimo metu nustatyta, kad mėlynes pardavė A. K., kuri paaiškino, kad ji su verslo liudijimu dirbančią T. A. išleido į ligoninę, atlygio už dirbtą laiką ji negaus, su prekių kainomis buvo supažindinta žodžiu. Taip pat nustatyta, kad A. K. realiai atliko T. A. pavestą darbą, T. A., kaip darbdavys, pranešimo apie A. K. priėmimą į darbą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui nepateikė (6–7 b. l.).
Visi aptarti įrodymai ir paaiškinimai, taip pat rašytinė bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad 2015 m. liepos 3 d., T. A., vykdančios veiklą pagal verslo liudijimą, prekybos vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), pirkėjus aptarnavo A. K., atlikdama pardavėjos funkcijas, t. y. ji svėrė mėlynes, iš pirkėjo už uogas paėmė pinigus, atidavė pirkėjui grąžą. Taigi šios nustatytos aplinkybės rodo, kad A. K. realiai atliko darbines funkcijas darbdavio – T. A. naudai, ir kad tarp jų buvo susiklostę teisiniai darbo santykiai, kurie turėjo būti įforminti teisės aktų nustatyta tvarka. O dėl apeliantės nurodomų aplinkybių, kad su A. K. nebuvo jokio sutarimo dėl atlygio, pažymima, kad ir nesant konkretaus susitarimo dėl darbo užmokesčio asmuo, faktiškai dirbdamas darbdavio naudai, turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ str. Apeliantės nurodomas aplinkybes, kad jai išvykus pas gydytojus, prekybos vietoje liko jos sutuoktinis T. A., kuris ir prekiavo, paneigia liudytojų A. S. ir A. P. parodymai. Liudytojos nurodė, kad tikrinimo metu T. A. prekybos vietoje nebuvo, jis į prekybos vietą atėjo tik pakviestas A. K., kai buvo prašoma išduoti pinigų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais, aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo. Dėl to kas paminėta, T. A. kaltės padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, nepaneigia pačios T. A., liudytojų A. K. ir T. A. parodymai, kad A. K. neprekiavo ir jai tai nebuvo leista daryti.
Taigi savo apeliaciniame skunde T. A. nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o vien tai, kad apeliantės netenkina pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas ir priimtas sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, kad teismo padarytos išvados dėl jos kaltės padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą yra neteisingos.
Apeliaciniu skundu T. A. prašo jos atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir neskirti jai administracinės nuobaudos.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai).
Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ str., gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-7-4/2013).
Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas atsižvelgė į tai, kad T. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau pažeidimų ji nėra padariusi, tačiau kitų nuobaudos individualizavimui svarbių aplinkybių – pažeidimo pobūdžio, jo padarymo aplinkybių, pažeidėjos asmenybės, neaptarė, į jas neatsižvelgė.
Aukštesnysis teismas negali nesutinki su tuo, kad vertinant nelegalaus darbo reikšmę ir pavojingumą, būtina atsižvelgti į padarytą materialinę žalą, jos dydį, į tai, kokia žala tokiu pažeidimu daroma darbuotojo interesams, taip pat ir visai darbo rinkai, ekonominei sistemai, kad nelegaliu darbu pažeidėjas siekia nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį faktą, turėdamas tikslą nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą, įmokų į socialinio draudimo fondus, išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių. Tačiau kaip paminėta aukščiau, individualizuojant nuobaudą, svarbu įvertinti ir konkretaus pažeidimo aplinkybes. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju darbas truko neilgą laiko tarpą, jo apimtys buvo mažos ir faktiškai nesumokėti mokesčiai ar gauta darbdavio nauda nebuvo didelė. Taip pat negalima neįvertinti ir to, kad T. A. administracine tvarka nebausta, pripažino šio pažeidimo faktines aplinkybes, tik jas kitaip interpretavo. Visos šios aplinkybės leidžia spręsti, kad šis pažeidimas buvo atsitiktinis ir ji ateityje pažeidimų nedarys. Aukštesnysis teismas įvertinęs aukščiau aptartas aplinkybes bei tai, kad apeliantei nustatytas nėštumas (41 b. l.), jos uždirbamos pajamos yra nedidelės ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, konstatuoja, kad T. A. pagal ATPK 41³ str. 1 d. paskirta nors ir minimali 868 Eur dydžio bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. Šioje nutartyje aptartos aplinkybės sudaro pagrindą dėl padaryto nusižengimo taikyti apeliantei T. A. ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas ir jai skirti įspėjimą, todėl skundžiamo nutarimo dalis dėl pažeidėjai paskirtos nuobaudos keistina.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutarimą pakeisti:
T. A. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ str. 1 d., padarymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. 1 d., skirti įspėjimą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama