Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo D. M. atskirąjį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui D. M., institucija, teikianti išvadą byloje, Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, turto padalijimo bei atsakovo D. M. priešieškinį ieškovei J. M., institucija, teikianti išvadą byloje, Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, dovanojimo sutarties panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pakeitimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Laikinosios apsaugos priemonės šeimos bylose taikomos, iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 str. 1 d.). Nors CK 3.65 straipsnyje nėra numatyta tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas, tačiau teismas gali nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką remdamasis CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu. CK 3.165 straipsnyje numatyta, kad abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai, atlikdami šias pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 str., 3.170 str. 1 d.). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 str. 3 d.). Laikinoji bendravimo su vaiku tvarka yra reguliacinio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė, skirta civilinės bylos nagrinėjimo metu apsaugoti vaiko interesus bendrauti ir matytis su abiem savo tėvais bei tėvų teisėtus interesus bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, taikoma siekiant išvengti konfliktinių situacijų, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium ir dėl bendravimo su vaiku tvarkos nesutaria. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.), t. y. įstatymo leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad labiausiai nepilnamečio vaiko interesus atitinka maksimalus, kiek tai įmanoma, bendravimas su abiem tėvais.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo atmetė, įvertinęs vaiko amžių bei bylos dalyką. Teismas konstatavo, kad, nustačius bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką, iš esmės būtų nagrinėjamas ieškinys, todėl neišnagrinėjus bylos nėra pagrindo tenkinti šį prašymą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Tarp šalių akivaizdžiai egzisutoja konfliktas dėl bendravimo su vaiku, šalys nesusitaria, kada ir kokiu būdu atsakovas turi teisę bendrauti su vaiku. Atsakovas pasiūlė bendravimo su vaiku tvarką. Ieškovė nurodė, kad minėta tvarka nėra tiksli, be to, atsakovas gali daryti neigiamą poveikį jų vaikui, todėl minėtas atsakovo prašymas turėtų būti atmestas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas minėtą atsakovo prašymą, remdamasis vienintėliu motyvu, jog tokiu atveju bus pasisakyta dėl vieno iš priešieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo, iš esmės minėto prašymo nenagrinėjo. Susidaro situacija, kai atsakovui teismo nėra uždrausta bendrauti su vaiku, bet realiai bendrauti su vaiku galbūt trukdoma. Pirmosios instancijos teismas nevertino susiklosčiusios situacijos, neatsižvelgė į prioritetinius vaiko interesus, į abiejų tėvų teises ir teisėtus interesus. Ieškovė savo atsiliepime į atskirąjį skundą pažymėjo, kad su vaiku atsakovui matytis leido, neketina trukdyti atsakovui bendrauti su vaiku. Taigi, vienai iš šalių teigiant, kad ji su ja gyvenančiu vaiku bendrauti leidžia, o kitai šaliai tokį teiginį ginčijant, teismas turėjo įvertinti nurodytas aplinkybes ir atsižvelgti į vaiko teises ir teisėtus interesus, spręsti, ar atsakovo pareikštas prašymas dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo atitinka vaiko interesus. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių nevertino, apsiribodamas formaliu faktinių aplinkybių konstatavimu.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, negalima laikyti teisėta ir pagrįsta, todėl ji naikintina. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui išsprendus minėtą klausimą ir priėmus atitinkamą procesinį sprendimą, būtų pažeista šalių teisė į apeliaciją, todėl klausimas dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Pažymėtina, kad ieškovės nurodyta aplinkybė dėl to, kad teismui nustačius bendravimo su vaiku tvarką, būtų priimtas procesinis sprendimas, priešingas Klaipėdos apygardos teismo 2015-04-09 nutarčiai, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir atsakovas įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės ir dukters, laikytina nepagrįsta. Kaip minėta, tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams. Taigi, pati aplinkybė, kad teismo nutartimi atsakovas įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės ir vaiko, pati savaime nereiškia, jog atsakovui draudžiama bendrauti su vaiku. Teismas privalo kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar tėvo(-ų) bendravimas su vaiku šiam vaikui turės neigiamą poveikį, darys žalą, kokios galimos pasekmės ir pan. Šiuo konkrečiu atveju minėtoje 2015-04-09 nutartyje nustatytos aplinkybės dėl buvusių konfliktinių situacijų tarp ieškovės ir atsakovo. Vaiko bendravimo tvarkos nustatymo klausimas minėta nutartimi spręstas nebuvo. Konstatuota, kad atsakovo gyvenimas su ieškove ir vaiku, jam konfliktuojant su ieškove, o ne atsakovo tiesioginis bendravimas su vaiku turi neigiamos įtakos nepilanemčiam vaikui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tik nustačius, kad galbūt nustatytina bendravimo tvarka kenks šalių vaiko interesams ar kad atsakovas netinkamai atliks savo pareigas ar piktnaudžiaus tėvo valdžia ir darys žalą savo vaikui, jam būtų galima taikyti atitinkamus bendravimo su vaiku apribojimus. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad galbūt teismo nustatytina bendravimo su vaiku tvarka prieštaraus 2015-04-09 procesiniam sprendimui.

Dėl laikino išlaikymo dydžio pakeitimo

Vadovaujantis LR CPK 148 straipsnio 1 dalimi, teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos bet kurioje proceso stadijoje (LR CPK 144 straipsnio 3 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis ir, priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai. Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai. Dėl to teismas, spręsdamas prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, turi įvertinti, ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys nebeįmanomas, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų taikymu siekiamus tikslus (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2328/2013). Paminėtina, kad įrodyti, kad atsirado laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo pagrindą sudarančios aplinkybės, turi atsakovas ar kitas suinteresuotas asmuo, kuriam taikytos tokios priemonės (LR CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2015-02-24 nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, mokant po 235 EUR kas mėnesį periodinėmis išmokomis, iki bus priimtas sprendimas byloje. Savo tokį procesinį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad bylos nagrinėjimas ir teismo sprendimo priėmimas gali užsitęsti, todėl būtina atsižvelgti į nepilnamečio vaiko interesus, jo poreikius, įvertinti susiformavusią teismų praktiką. Atsakovas prašė iš dalies pakeisti 2015-02-24 Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi taikyto laikino išlaikymo, priteisto iš atsakovo nepilnamečiam vaikui, dydį, jį sumažinant iki 100 EUR. Pirmosios instancijos teismas 2015-04-22 nutartimi atsakovo prašymo pakeisti minėta nutartimi priteisto išlaikymo dydį netenkino. Teismas konstatavo, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-02-24 nutartimi ir Klaipėdos apygardos teismo 2015-04-09 nutartimi, patenkinus ieškovės prašymą ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo išspręstas klausimas dėl laikino išlaikymo priteisimo iš atsakovo, todėl pagrindo pakeisti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę nėra. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis LR CPK 148 straipsnio 1 dalimi, apie gautą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (pagal savo pobūdį atsakovas pateikė būtent tokį prašymą) privalėjo pranešti ieškovei, kuri dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šio įstatymo nustatyto įpareigojimo tinkamai neįvykdė, apie gautą atsakovo prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones (pakeisti laikino išlaikymo dydį) ieškovei nebuvo pranešta. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas formaliai ir pažeidė šią įstatymo nuostatą, šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, teismo nepranešimas byloje dalyvaujantiems asmenims apie laikinųjų apsaugos priemonių keitimo klausimo nagrinėjimą nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti atitinkamą procesinį teismo sprendimą negaliojančiu, t. y. šis pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties minėtu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovė savo argumentus dėl atsakovo pareikšto prašymo pateikė atsiliepime į atskirąjį skundą, o pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą, skundžiamos nutarties nepasinaikino, perdavė bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tokiu būdu palikęs priimtą procesinį sprendimą ieškovės naudai. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui (nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prieš tai minėtas netinkamas procesinių normų taikymas nelėmė neteisingos teismo nutarties priėmimo ir nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties vien formalaus pažeidimo pagrindu, juolab kad skundžiamos nutarties dalys priimtos ieškovės naudai, t. y. asmens, kuriam turėjo būti pranešta apie prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Tačiau minėta nutarties dalis yra neteisėta ir nepagrįsta dėl kitų priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikino išlaikymo dydis neturi būti lygus prašomam priteisti išlaikymui. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti nuolatinį ir nepertraukiamą išlaikymo vaikui teikimą, iki teismas priims galutinį sprendimą ir priteis nuolatinį išlaikymo dydį, kuris bus teikiamas vaikui. Šis laikino išlaikymo priteisimas ne visais atvejais yra ir gali būti adekvatus prašomam priteisti išlaikymo dydžiui, kai nėra aišku, koks išlaikymas bus teikiamas vaikui, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įskaitant ir šalių turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo 2015-02-24 nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, tai nėra šios apeliacijos objektas. Nagrinėjamu atveju vertintini realūs nepilnamečio vaiko poreikiai ir atsakovo galimybė tenkinti jam priklausančią dalį šių poreikių.

Nagrinėjamu atveju matyti, jog atsakovas šiuo metu dirba, gauna (jo teigimu) 391 EUR darbo užmokestį, turi išlaidų gyvenamosios vietos ir savo išlaikymui. Neatliekant pateiktų įrodymų teisinio vertinimo, nepasisakant dėl jų pagrįstumo, t. y. kiek šie įrodymai pagrindžia atitinkamas aplinkybes, pripažintina, kad atsakovas nėra pajėgus mokėti 235 EUR dydžio išlaikymo, kuris akivaizdžiai viršija pusę vienos minimalios mėnesio algos. Pažymėtina, kad CK 6.461 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA), kuri šiuo metu yra 300 EUR. Yra pagrindas pirmosios instancijos teismo 2015-02-24 nutartimi taikyto laikino išlaikymo, priteisto iš atsakovo nepilnamečiam vaikui, dydį pakeisti, jį sumažinant. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikino išlaikymo dydžio pakeitimo, negalima laikyti teisėta ir pagrįsta, todėl ji naikintina, klausimas dėl laikino išlaikymo dydžio pakeitimo išspręstinas iš esmės (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Atsakovas teigia, jog gali teikti nepilnamečiam vaikui kas mėnesį po 100,00 EUR. Tačiau ši išlaikymo suma nesiekia net pusės vienos minimalios mėnesio algos. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes bei į vaiko amžių (vaikas yra 6 metų amžiaus), išlaidas būtiniems poreikiams tenkinti (maisto, aprangos, higienos, vaistų ir t. t.), darytina išvada, kad atsakovo nurodyta išlaikymo suma (100 EUR) neatitinka nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas atskirajame skunde yra pažymėjęs, jog sutinka mokėti po 150 EUR kas mėnesį vaiko išlaikymui, taip pat yra pažymėjęs, jog ateityje galėtų mokėti po 145 EUR, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovas pripažįsta, kad jo vaiko vieno mėnesio laikino išlaikymo vertė turėtų siekti vieną minimalią mėnesio algą, t. y. 300 EUR.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo 2015-02-24 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių dydis (mastas) pakeistinas, sumažinant priteisto iš atsakovo laikino išlaikymo dydį nuo 235 EUR iki 150 EUR, skaičiuojant išlaikymą nuo priešieškinio teismui pateikimo iki galutinio procesinio sprendimo civilinėje byloje priėmimo (CPK 148 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad laikino išlaikymo dydis po 150 EUR per mėnesį atitinka vieną iš prioritetinių tikslų – užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą, jo teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų nepertraukiamai ir tokio dydžio, kad būtų patenkinti minimalūs vaiko poreikiai (CK 3.3 straipsnio 1 dalis, 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutarties dalis dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir laikino išlaikymo dydžio pakeitimo.

Perduoti klausimą dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pakeisti pirmosios instancijos teismo 2015-02-24 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių dydį (mastą), sumažinant priteisto iš atsakovo laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui M. M. dydį nuo 235 EUR iki 150 EUR, mokamų kas mėnesį nuo priešieškinio teismui pateikimo iki galutinio procesinio sprendimo civilinėje byloje priėmimo.