- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-11-20
- Bylos Nr.
- 1A-763-487-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00363-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- N. G., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros, ir J
- Kaltinamasis
- R. Z.
- Advokatai
- Ramūnas Vanagas, Aleksandras Palamarčukas
- Kategorijos
- 1.1.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.14.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.18.2Netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis (BK 214 str.)
- 1.2.18.3Neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas (BK 215 str.)
- 2.4.6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A - 763-487/2013
2013 m. lapkričio 20 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės J. Č.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. (N. G.) ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinius skundus dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal LR BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu septyniems mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmės pagal LR BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. subendrintos, jas apimant, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas septyniems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., ši bausmė subendrinta su pagal LR BK 214 str. 1 d. paskirta bausme, iš dalies jas sudedant, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – per šešis mėnesius atlyginti 1772,51 Lt dydžio turtinę žalą, ir įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi.
R. Z. pagal LR BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. bei 182 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš N. G. ir J. G. solidariai priteista 965,93 Lt UAB „MCB Finance“ naudai, 1199,81 Lt UAB „ITM Inkasso“ naudai ir 1377,29 Lt UAB „4finance“ naudai turtinei žalai atlyginti.
Iš N. G. priteista 75 Lt proceso išlaidų UAB „MCB Finance“ naudai.
Iš N. G. priteista 21 Lt proceso išlaidų į valstybės biudžetą.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir J. G., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. G. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su J. G., neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti: 2011-06-27, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš anksto susitarę ir bendrai veikdami, turėdami tikslą atlikti finansines operacijas ir savo naudai įgyti svetimą turtą, prie AB „Swedbank“ patalpų, esančių Lentupio g. 14, Švenčionių m., piktnaudžiaudami pasitikėjimu, iš nukentėjusiosios L. J. neteisėtai įgijo - gavo, nukentėjusiajai perdavus, elektroninę AB „Swedbank“ mokėjimo priemonę, išduotą L. J. vardu - sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) banko kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms inicijuoti -slaptažodį ir kodų kortelę, kuriuos laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą laikotarpį, tuo padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 214 str. 1 d.
Taip pat N. G. nuteistas už tai, kad kartu su J. G. neteisėtai panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę ir jos duomenis finansinėms operacijoms atlikti ir apgaule įgijo svetimą turtą: 2011-06-27 13.35 val., veikdami bendrai, Mokyklos g. 14 Švenčionėlių m., Švenčionių r., pasinaudodami personaliniu kompiuteriu, kurio IP adresas 78.56.239.54, administruojamu AB „T“ (duomenys pakeisti), registruotu paslaugos „DSL Takas“ vartotojo R. Z. vardu, panaudodami L. J. tapatybę patvirtinančius duomenis, atliko jos vardu finansinę operaciją internetinėje svetainėje www.credit24.lt - sudarė paskolos sutartį dėl 600 Lt dydžio paskolos gavimo iš UAB „M“ (duomenys pakeisti) ir, panaudodami L. J. vardu išduotą AB „Swedbank“ elektroninę banko mokėjimo kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, nurodė bankui iš nukentėjusiosios L. J. sąskaitos pervesti 600 Lt į O. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, ir tokiu būdu įgijo UAB „M“ priklausančius pinigus, tuo padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d.,
tęsdami nusikalstamą veiką, 2011-06-27 13.54 val. Švenčionių r., Švenčionėlių m., Mokyklos g. 14, pasinaudodami personaliniu kompiuteriu, kurio IP adresas 78.56.239.54, administruojamu AB „T“, registruotu paslaugos „DSL Takas“ vartotojo R. Z. vardu, panaudodami L. J. tapatybę patvirtinančius duomenis, atliko jos vardu finansinę operaciją internetinėje svetainėje www.smspinigai.lt - sudarė paskolos sutartį dėl 700 Lt dydžio paskolos gavimo iš UAB „N“ (duomenys pakeisti), ir, panaudodami L. J. vardu išduotą AB „Swedbank“ elektroninę banko mokėjimo kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, nurodė bankui iš nukentėjusiosios L. J. sąskaitos pervesti 700 Lt į O. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, ir tokiu būdu įgijo UAB „M“ priklausančius pinigus, tuo padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d.
taip pat, tęsdami nusikalstamą veiką, 2011-07-03 11.50 val. Švenčionių r., Švenčionėlių m. Mokyklos g. 14, pasinaudodami personaliniu kompiuteriu, kurio IP adresas 78.56.239.54, administruojamu AB „T“, registruotu paslaugos „DSL Takas“ vartotojo R. Z. vardu, panaudodami L. J. tapatybę patvirtinančius duomenis, atliko jos vardu finansinę operaciją internetinėje svetainėje www.smsCredit.lt – sudarė paskolos sutartį dėl 750 Lt dydžio paskolos gavimo iš UAB „4f“ (duomenys pakeisti), ir, panaudodami L. J. vardu išduotą AB „Swedbank“ elektroninę banko mokėjimo kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, nurodė bankui iš nukentėjusiosios L. J. sąskaitos pervesti 750 Lt į O. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, ir tokiu būdu įgijo UAB „M“ priklausančius pinigus, tuo padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d.
R. Z. buvo pareikštas kaltinimas, kad jis analogiškomis aplinkybėmis, veikdamas bendrai su N. G. ir J. G., neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti ir tuo padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 214 str. 1 d. Taip pat R. Z. buvo kaltinamas tuo, kad jis analogiškomis aplinkybėmis, veikdamas bendrai su kaltinamaisiais N. G. ir J. G., neteisėtai panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę ir jos duomenis finansinėms operacijoms atlikti ir apgaule įgijo svetimą turtą ir tuo padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 215 str. 1 d., 182 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu N. G. prašo panaikinti 2013 m. liepos 24 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jis buvo nuteistas už nusikaltimus, numatytus LR BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. bei 182 str. 1 d. ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadarė nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nurodo, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą bei suformuotą teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas nusikalstamos veikos požymis turi būti konstatuojamas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Teigia, jog šiuo atveju nuosprendžio aprašomoji dalis dėl neteisėto mokėjimo kortelės įgijimo (LR BK 214 str. 1 d. ) jam visai nėra aiški. Neaišku, kokius veiksmus apeliantas, kaip bendrininkas atliko, koks buvo susitarimas ir kuo pasireiškė jo veiksmų neteisėtumas. Pažymi, jog nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. suvokiant, kad mokėjimo instrumentas tokiu būdu užvaldomas neteisėtai.
Apeliantas neneigia tos aplinkybės, kad nuosprendyje nurodytą dieną jis vežė J. G. pastarojo prašymu į banką kartu su nukentėjusiąja L. J. ir R. K.. J. G. jis dažnai kur nors paveža, nes šis neturi automobilio, užpila kuro ir atsilygina. J. G. paskambino jam telefonu ir prašė atvažiuoti, nes jo draugė Rūta nori jam pervesti pinigus, tačiau negali, nes jo sąskaita užblokuota, todėl reikia pasinaudoti kažkokio pažįstamo žmogaus sąskaita. Tame apeliantas nieko blogo neįžvelgė, važiuodami kalbėjo apie sąskaitos atidarymą, tačiau asmeniškai jis L. J. kortelės neprašė. Neneigia, kad, privažiavus prie R. Z. namų, jis galėjo paduoti voką su banko kortele J. G., kadangi L. J., turbūt, sėdėjo automobilio gale. Tačiau N. G. pas R. Z. nėjo, nuėjo vienas J. G., N. G. galbūt ir buvo išlipęs iš automobilio, kol laukė J. G.. Apeliantas pažymi, jog jo veikoje jokios tyčios nėra.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad už paskolų užvaldymą per tris kartus pasinaudojant R. Z. kompiuteriu ir L. J. mokėjimo kortelės duomenimis, t.y. už nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. yra nuteistas nepagrįstai, be to, nuosprendyje net nenurodyti jo, kaip bendrininko veiksmai. Jis R. Z. bute tuo metu, kai J. G. naudojosi pastarojo kompiuteriu, nebuvo ir niekaip prie tų paskolų užvaldymo neprisidėjo. Kai J. G. pasakė, kad R. Z. turi kompiuterį ir vežė pas jį, tikrai nežinojo tikrųjų R. Z. tikslų.
Teigia, jog jo kaltę dėl pastarųjų trijų epizodų teismas grindė tik prielaidomis ir ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo J. G. duotais parodymais, neva nusikaltimus padarė jis. Atkreipia dėmesį į tai, jog teismas, išteisindamas R. Z., J. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pripažino nepatikimais, o, nuteisdamas jį, šiuos parodymus įvertino kaip patikimus. Nurodo, kad teisme J. G. prisipažino ir pasakė tiesą, jog nusikaltimus darė vienas. Nei L. J., nei R. K., nei R. Z. parodymai nepatvirtina, kad N. G., naudodamasis R. Z. kompiuteriu ir L. J. banko kortele, užvaldė paskolas. Priešingai, R. Z. paliudijo, kad J. G. naudojosi jo kompiuteriu vienas. Faktas, kad jie su J. G. atsiprašė L. J., jo kaltės nepatvirtina. Teigia, jog po to, kai išaiškėjo, ką iš tikrųjų įvykdė J. G. ir buvo apkaltinti abu, jis išsigando. Todėl, nenorėdamas turėti problemų, važiavo pas L. J. atsiprašyti. Teismo nuosprendyje yra akcentuota, jog nukentėjusioji įsitikinusi, kad ją apgavo apeliantas ir J. G., tačiau tai tėra tik jos vertinimai, kadangi ji gali paliudyti tik objektyvius faktus, kuriuos matė ar kitaip suvokė.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį į tai, kad ir tuo atveju, jei būtų pripažintas nuteistu pagrįstai, nuosprendis negalėtų būti laikomas teisėtu, nes buvo netinkami pritaikyti LR BK 54 ir 55 straipsniai, reglamentuojantys bausmių skyrimą. Skirdamas bausmę, teismas privalo įvertinti veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens bendrininkavimo formą ir rūšį, lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. LR BK 55 str. nurodo, jog asmeniui, pirmąkart teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pažymi, jog pagrindinis motyvas jam skirti laisvės atėmimo bausmę buvo jo asmenybės įvertinimas, aplinkybės, jog jis nepripažino kaltės, nedirba, nuteistas nebuvo, tačiau teisme yra nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kuriose jis kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu. Apelianto nuomone, toks teismo vertinimas yra netinkamas. Visų pirma, neprisipažinimas bei nedarbas šiuo sunkiu ekonominiu laikotarpiu negali būti laikoma aplinkybėmis, neigiamai apibūdinančiomis asmenybę. Teigia, jog byloje nėra duomenų, kad jis vengia dirbti. Pažymi, kad jokių jo asmenybę neigiamai charakterizuojančių duomenų byloje pateikta nebuvo. Teismas taip pat nevertino nusikaltimų pavojingumo, kaip pagrindo jam skirti laisvės atėmimo bausmes. Nurodo, kad tie nusikaltimai, jeigu apeliantas juos ir būtų įvykdęs, neturėtų būti laikomi kuo nors išskirtinai pavojingais, kadangi padarytoji žala nebuvo didelė, nusikaltimų būdas taip pat nepasižymėjo išskirtiniu pavojingumu. Anot apelianto, jam turėjo būti skiriamos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, kurios numatytos BK straipsnių, už kuriuos yra nuteistas, sankcijose.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-07-24 nuosprendį dalyje dėl R. Z. išteisinimo panaikinti dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir priimti naują nuosprendį:
pripažinti R. Z. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 214 str. 1 d. ir nubausti jį laisvės atėmimu 8 mėnesiams;
pripažinti R. Z. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 215 str. 1 d. ir nubausti jį laisvės atėmimu 9 mėnesiams;
pripažinti R. Z. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 1 d. ir nubausti jį laisvės atėmimu 1 metams;
Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes pagal LR BK 215 str. 1 d ir 182 str. 1 d. subendrinti jas apėmimo būdu ir paskirti bausmę laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., šią bausmę subendrinti iš dalies ją sudedant su bausme paskirta pagal BK 214 str. 1 d., ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti 2 metams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonė - per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti jo dalies turtinę žalą, įpareigojant nuo 21 val. iki 06 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymosi; neišvykti už miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Žemesnės instancijos teismas
Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti, nuosprendžiui įsiteisėjus. Civilinius ieškinius patenkinti visiškai ir priteisti solidariai iš kaltinamųjų J. G., N. G. ir R. Z. 965,93 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą UAB „M“; 1199,81 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą UAB „IT“ (duomenys pakeisti) ir 1377,29 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą UAB ,,4f“.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dėl R. Z. priėmė neteisingą nuosprendį, nes netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą. Išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
Anot prokurorės, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių kaltinamojo R. Z. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Teismas tai motyvavo tuo, kad pats kaltinamasis nepripažino savo kaltės, kiti kaltinamieji, nukentėjusioji ir liudytojai nepatvirtino jo dalyvavimo nusikaltimuose. Teismas netinkamai įvertino surinktų faktinių duomenų visumą, kuri patvirtina, kad visi trys kaltinamieji veikė grupėje, jie apgaule įgijo nukentėjusios L. J. vardu banke atidarytos sąskaitos numerį, identifikavimo kodą, elektroninės bankininkystės slaptažodžius bei, panaudodami neteisėtai įgytus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojos L. J. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis - naudotojo ID, slaptažodį, prisijungimo prie internetinės bankininkystės kodus, internetu prisijungė, kaip teisėti naudotojai ir nukentėjusiosios vardu paėmė kreditus bei pinigus pasisavino.
Apeliantas tvirtina, jog nusikalstama veika padaryta, bendrai veikiant trims kaltinamiesiems, kiekvienas iš jų atliko savo veiksmus, t.y. veikdami bendrai, jie pasiskirstė veikas: kaltinamasis J. G. paprašė nukentėjusiosios atidaryti savo vardu banko sąskaitą, klaidingai nurodydamas, kad jam bus pervesti pinigai, todėl norėtų pasinaudoti jos sąskaita; kaltinamasis N. G. nurodė nukentėjusiajai L. J., kaip atidaryti banke sąskaitą, vėliau paėmė banke gautus dokumentus - elektroninės bankininkystės kortelę bei voką su slaptažodžiu ir PIN kodu, kartu su kaltinamuoju J. G. nuvažiavo pas R. Z., kur paprašė pasinaudoti jo kompiuteriu, J. G. taip pat paprašė R. Z. rasti kieno nors sąskaitos duomenis; R. Z. paprašė draugės O. K. sąskaitos duomenų, į kurią vėliau buvo pervesti pinigai, paimti nukentėjusios vardu, kaip kreditas; O. K. pinigus nuėmė per du kartus ir perdavė kaltinamajam J. G., trečią kartą pinigus išgrynino pats kaltinamasis R. Z., kuriam O. K. perdavė banko kortelę su PIN kodu. Nusikalstamą veiką kaltinamieji pakartojo maždaug po savaitės, nes kaltinamasis J. G. negrąžino nukentėjusiajai L. J. prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenų.
Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas konstatavo, jog nusikaltimai šioje byloje buvo padaryti bendrininkų grupėje, tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad grupėje veikė tik kaltinamieji J. G. ir N. G.. Pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką tuo atveju, kai nusikalstamą veiką kartu padarė keli asmenys, baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi jie atliktų veiksmus, atitinkančius visus nusikaltimo objektyviuosius požymius. Kaltinamieji gali atlikti dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų bendrininkų veiksmus. Nurodo, jog pastarieji suvokė, kad kėsinosi į tą patį objektą, suprato kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan., byloje nustatyta, kad visi jie veikė sutartinai, kartu siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį ir pritarė vieni kitų neteisėtiems veiksmams prieš nukentėjusiąją L. J.. Tai, kad pastarieji turėjo išankstinę tyčią apgauti nukentėjusiąją, patvirtina byloje surinkti įrodymai. Anot prokurorės, būtent grupiniai kaltinamųjų veiksmai turėjo lemiamą reikšmę, realizuojant bendrą tyčią.
Nurodo, jog kaltinamojo R. Z. apgaulė, įgyjant svetimą turtą, pasireiškė tuo, kad jis sudarė sąlygas kaltinamiesiems J. G. ir N. G. pervesti lėšas į O. K. sąskaitą, kuriai prieš tai paskambino ir paprašė leidimo pervesti jai pinigus, J. G. ir N. G. iš R. Z. asmeninio kompiuterio paėmė kreditus nukentėjusiosios vardu, vėliau padėjo juos išgryninti (2011 m. liepos 3 d. būtent R. Z. nuėjo pas O. K., kuri jam perdavė banko kortelę su PIN kodu ir jis asmeniškai išgrynino lėšas), o dar vėliau - juos pasidalinti. Kaltinamasis J. G. surado nukentėjusiąją, kurios vardu banke buvo atidaryta sąskaita, kartu su N. G. nuvyko pas R. Z., kur, pasinaudojus apgaule gautais dokumentais, paėmė kreditą nukentėjusios L. J. vardu, per du kartus atsiėmė iš O. K. išgrynintus pinigus, kartu su N. G. sumokėjo 40 litų L. J., negrąžino nukentėjusiajai banko kortelės, nes pakartojo nusikalstamus veiksmus 2011-07-03. Be to, N. G. paaiškino L. J., ką jai reikia daryti banke, paėmė banke gautus dokumentus, kartu su J. G. nuvyko pas R. Z., kur kartu panaudojo gautus duomenis nukentėjusios vardu paskoloms paimti. Apeliantės teigimu, šie trijų kaltinamųjų veiksmai leidžia pagrįstai manyti, kad visi trys kaltinamieji (J. G., N. G. ir R. Z.) veikė kaip bendrininkai.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas konstatavo, jog tik vienas iš kaltinamųjų - J. G. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad pinigus, gautus apgavus nukentėjusiąją L. J., pasidalino visi trys kaltinamieji, tačiau šiuos parodymus nepagrįstai vertino kritiškai, nurodęs, kad kiti kaltinamieji, nukentėjusioji ir liudytojai šios aplinkybės nepatvirtino. Atkreipia dėmesį į tai, jog kaltinamieji N. G. ir R. Z. visiškai nepripažino kaltės, todėl jie neprisipažino ir dėl kitų nusikaltimo aplinkybių. Be to, nukentėjusioji ir liudytojai ir negalėjo žinoti apie kaltinamųjų susitarimą. Pažymi, jog aplinkybė, kad būtent J. G. ir N. G. grąžino nukentėjusiajai 400 litų, kaip atlygį už moralinę žalą, o R. Z. nedalyvavo pinigų perdavime, neleidžia daryti išvados, kad R. Z. nedalyvavo šiame nusikalstamame sumanyme. Pinigai, kurios grąžino kaltinamieji, galėjo būti gauti nusikalstamu būdu, juos galėjo perduoti bet kas iš kaltinamųjų, nes lėšos buvo pasidalintos tarp trijų kaltinamųjų. Pažymi, kad, nors kaltinamasis J. G. keitė savo parodymus teisme, tačiau manytina, kad jo pirminiai paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo pradžioje, atitinka tikrovę, tuo metu jis dar negalvojo apie tyrimo pasekmes bei nebuvo įtakojamas kitų kaltinamųjų duoti jiems naudingus parodymus. Iš teismo posėdyje duotų J. G. paaiškinimų matyti, kad jis bandė pagelbėti savo bendrininkams N. G. ir R. Z., nes nepatvirtino savo ankstesnių parodymų, nenaudingų kitiems kaltinamiesiems. Šie jo paraiškinimai, anot prokurorės, vertintini kritiškai, kaip bandymas gelbėti bendrininkus N. G. ir R. Z..
Kaip nurodo apeliantė, kaltinamojo R. Z. vaidmuo buvo svarbus, nes būtent jis surado asmenį, į kurio sąskaitą buvo pervesti pinigai, nusikaltimas buvo pakartotas po savaitės, todėl R. Z. turėjo suprasti ir suvokė, kad, pasinaudodami jo kompiuteriu ir jo draugės sąskaita, kaltinamieji N. G. ir J. G. daro nusikalstamus veiksmus. Be kaltinamojo R. Z. veiksmų nusikaltimai nebūtų įvykdyti. Kaltinamųjų susitarimas nebūtinai turėjo būti užfiksuotas, arba aptartas žodžiu, pakako ir konkliudentinių veiksmų, t.y. to, kad visi trys atliko tam tikrus veiksmus, kurie buvo nukreipti į galutinį tikslą - svetimų pinigų užvaldymą apgaule. Prokurorės teigimu, kaltinamojo R. Z. parodymai, kad pinigus 100 Lt per du kartus - jis gavo, kaip atlygį už tai, kad buvo pasinaudota jo kompiuteriu, vertintini kritiškai, kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. R. Z. paaiškino, kad jis su N. G. pažįstamas apie 10 metų, su kaltinamuoju J. G. - apie trejus metus, todėl jo versija, kad pinigus jis gavo kaip atlygį už pasinaudojimą kompiuteriu, mažai tikėtina, kadangi jis pats patvirtino, kad kompiuteriu jie pasinaudojo trumpai - apie 15 min., abu kaltinamieji buvo jo geri pažįstami, be to, kompiuteris pas jį buvo nuolat įjungtas, kadangi jis siuntęsis filmus.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog surinktų faktinių duomenų visuma patvirtina, kad R. Z. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d, 182 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis N. G. ir jo gynėjas advokatas R. V. prašė N. G. apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti, išteisintasis R. Z. ir jo gynėjas advokatas A.Palamarčuk prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė patenkinti jos apeliacinį skundą, o nuteistojo N. G. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo N. G. apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės I. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl nuteistojo N. G. apeliacinio skundo
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma bei skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, jog apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso 20 str., 301 str. reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 str. 5 d.), ko pasekoje padarė pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Apeliantas teigia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas jį kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, kadangi jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios neteisėtai užvaldyti svetimus elektroninius mokėjimo instrumentus bei panaudojus juos, apgaule įgyti svetimą turtą.
Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, be kitų alternatyvių nusikalstamų veikų, baudžiamoji atsakomybė numatyta ir tam, kas neteisėtai įgijo ar laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ar jo naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Pagal suformuotą teismų praktiką elektroninė mokėjimo priemonė ar jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenys nuosavybės teise priklauso eminentui (šiuo atveju AB „Swedbank“), kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis šiomis priemonėmis. Todėl kiekvienam trečiajam asmeniui šios priemonės yra svetimos, o jų laikymas ir panaudojimas finansinei operacijai inicijuoti yra neteisėtas. Kaltininko tyčios turinį nulemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė ar jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys yra svetimi.
BK 215 straipsnio 1 dalyje, be kitų alternatyvių veikų, baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas neteisėtai panaudojo tikrus naudotojo tapatybės identifikavimo duomenis, inicijuodamas ar nustatyta tvarka atlikdamas finansinę operaciją.
Abi nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog svetimų elektroninių mokėjimo instrumentų įgijimas ir laikymas bei finansinės operacijos inicijavimas, pasinaudojus šiais instrumentais, yra neteisėtas, ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios momentas išreiškia veikos siekimą (norėjimą).
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas - tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminis šios nusikalstamos veikos požymis, kuri naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Sukčiavimas padaromas, tik veikiant tiesiogine tyčia. Taigi nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip sukčiavimą, padaromą tiesiogine tyčia, turi būti neabejotinai ir neginčytinai įrodyta, kad kaltininkas suvokė, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, meluodamas jiems, falsifikuodamas, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas neteisingus duomenis, nutylėdamas bei iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus, numatė, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir norėjo apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ar teisę į jį.
Apeliantas neigia savo kaltę, motyvuodamas tuo, kad apkaltinamasis nuosprendis iš esmės yra grindžiamas tik prielaidomis ir nepatikimais ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo J. G. parodymais, visiškai neįvertinus J. G. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, kur jis prisipažino vienas daręs nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmos instancijos teismo įvertintų įrodymų visuma paneigia šią apelianto N. G. poziciją ir patvirtina jo kaltę.
Apelianto kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, patvirtina nuoseklūs nukentėjusiosios L. J. parodymai, kuri nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios apklausų metu ir duodama parodymus teismo posėdyje, teigė, jog 2011-06-27 pažįstamas J. G. paprašė atidaryti elektroninės bankininkystės sąskaitą, kad jo pažįstama vardu Rūta galėtų pervesti perlaidą iš užsienio, nurodė, jog į savo vardu atidarytą sąskaitą pinigų gauti negali, nes turi problemų su antstoliais. Nukentėjusiajai sutikus, J. G. iš karto paskambino N. G., kuris atvažiavo prie jos namų savo automobiliu, ir jie visi kartu, t.y. ji, N. G., J. G. ir R. Č. (K) nuvažiavo į Švenčionių mieste esantį Swedbanką. Atvažiavus prie banko J. G. ir N. G. paaiškino jai, kad jiems bus reikalinga elektroninės bankininkystės kortelė, sąskaita banke bei nurodė, ką reikia sakyti banko darbuotojai. N. G. davė jai 5 litus, nurodydamas juos įnešti į atidaromą sąskaitą, kad jie galėtų gauti laukiamą perlaidą. Į banką ji ėjo kartu su J. G., kur ji savo vardu sudarė elektroninės bankininkystės sutartį bei gavo iš banko darbuotojos plastikinę kortelę ir voką. Atsisėdus į automobilį, N. G. paprašė jos atiduoti jam visus iš banko gautus dokumentus, ką nukentėjusioji ir padarė. Po to jie visi nuvažiavo prie R. Z. namų, kur N. G. su banko dokumentais išlipo iš automobilio bei užėjo į namo vidų. Ji su Jonu ir Rasa liko laukti automobilyje. Praėjus penkioms minutėms, prie automobilio priėjo N. G. ir paprašė jos asmens paso, sakydamas, kad trūksta duomenų, norint gauti piniginę perlaidą. Nukentėjusioji, nieko nelaukdama, savo pasą atidavė N. G., kuris vėl nuėjo į namo vidų. Gana greitai Nikolajus grįžo į automobilį, atidavė jai pasą, pasilikdamas sau visus duotus dokumentus iš banko. Atvežus nukentėjusiąją prie namų, N. G. siūlė jai 50 Lt už paslaugą, tačiau ji pinigus imti atsakė. Vėliau, pasikalbėjusi su drauge, ji nutarė paimti pinigus, parašė SMS žinutę ar Jonui, ar N, prašydama atvežti jai pinigus. Kaltinamiesiems atvažiavus prie bendrabučio, N. G. ištraukė iš piniginės 40 Lt, perdavė juos J. G., o šis atidavė pinigus nukentėjusiajai, kuri stovėjo prie automobilio iš jo - keleivio pusės. Paėmusi pinigus ji nuėjo namo, o kaltinamieji išvažiavo. Tik vėliau, gavusi pranešimą, jog jai buvo suteiktas kreditas, nukentėjusioji suprato, kad buvo apgauta (t.1 b.l.6, 7, 10, 11, 19). Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t.2 b.l.140-151).
Netikėti šiais nuosekliais nukentėjusiosios parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, kadangi juose nurodytas aplinkybes patvirtina kita bylos medžiaga.
Byloje esantis nukentėjusiosios L. J. sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2011-06-27, atidarius šią banko sąskaitą, į ją buvo įnešta 5 Lt. Tą pačią dieną iš šios sąskaitos registracijos patvirtinimui buvo pervesta po 0,01 Lt kreditus išduodančioms įmonėms. UAB „M“ ir UAB „N“ tą pačią dieną į nukentėjusiosios sąskaitą atitinkamai pervedė 600 Lt ir 700 Lt. Minėti pinigai, t.y. 1295 Lt vėlgi tą pačią dieną buvo pervesti į O. K. sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį - „skolos grąžinimas“. 2011-07-03 UAB „SM“ (duomenys pakeisti) į nukentėjusiosios sąskaitą pervedė dar 750 Lt, kurie tą pačią dieną vėl buvo pervesti į O. K. sąskaitą, nurodant tą pačią mokėjimo paskirtį - „skolos grąžinimas“ (t.1 b.l.35). Kreditus išduodančių įmonių duomenimis, paraiškos dėl kreditų pervedimo į L. J. vardu atidarytą sąskaitą buvo gautos internetu, kurio IP adresas 78.56.239.54 (t.1 b.l.50-51; 59; 68-70). Iš byloje esančios Vilniaus apskrities VPK Operatyvinės veiklos valdybos pažymos matyti, kad nurodytas IP adresas priklausė vartotojui R. Z. įregistruotu adresu Mokyklos g. 14, Švenčionėlių m., Švenčionių r. (t.1 b.l.47). Parodymų patikrinimo vietoje metu L. J. nurodė būtent tą patį gyvenamąjį namą, esantį Mokyklos g. 14, Švenčionėliuose, prie kurio ji atvažiavo su N. G. bei J. G. ir į kurį su jos iš banko paimtais dokumentais nuėjo N. G. (t.1 b.l.16-18). Be to, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokolu nukentėjusioji atpažino R. Z., kaip asmenį, išėjusį iš jos nurodyto namo, esančio Mokyklos g. 14, Švenčionėliuose, į kurį su jos banko dokumentais buvo nuėjęs N. G. (t.1 b.l.12-5).
Taigi, įvertinusi aukščiau išdėstytus įrodymus, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios L. J. parodymai apie įvykio aplinkybes yra nuoseklūs bei neprieštaraujantys byloje surinktai medžiagai. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog nukentėjusioji yra asmeniškai suinteresuota apkalbėti apeliantą ir to siektų, tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui, todėl nėra pagrindo netikėti šiais parodymais.
Pažymėtina tai, kad be pirmiau aptartų įrodymų, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir nuteistojo J. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. J. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad 2011 m. birželio mėnesio pabaigoje N. G., pravarde „Koka“, paprašė jo surasti žmogų, turintį internetinės bankininkystės kortelę, kad jo pažįstamas iš užsienio galėtų pervesti jam pinigus. Nuėjęs pas savo kaimynę L. J., jis paprašė jos atidaryti elektroninės bankininkystės sąskaitą. Jai sutikus, jie visi nuvažiavo į AB „Swedbank“, esantį Švenčionių mieste. Važiuojant į banką N. G. aiškino nukentėjusiajai tą patį, ką ir jam, t.y. kam jam yra reikalingi elektroninės bankininkystės duomenys bei aiškino, ką reikia sakyti banke, davė jai 5 Lt, kad ji šiuos pinigus įneštų į atidarytą sąskaitą. Atvažiavus prie banko, J. G. kartu su nukentėjusiąja nuėjo į banką, kur L. J. pati pasirašė visus reikiamus dokumentus bei gavo iš banko plastikinę kortelę ir voką. Atsisėdusi į automobilį nukentėjusioji iš karto atidavė iš banko gautą voką ir plastikinę kortelę N. G. bei jie visi nuvažiavo prie R. Z. namų. N. G. su nukentėjusiajai išduotais banko dokumentais nuėjo į namo vidų, o jie liko laukti jo automobilyje. Po 10 minučių N. G. priėjo prie automobilio, paprašė nukentėjusiosios paso, teigdamas, jog trūksta jos duomenų, norint gauti piniginę perlaidą. L. J. padavė savo pasą N., kuris vėl nuėjo į R. Z. namą. Po to N. G. grįžo į automobilį, atidavė nukentėjusiajai pasą, nurodydamas, jog banko dokumentus jai grąžins tuomet, kai gaus perlaidą, bei jie nuvežė Liudmilą namo. Nikolajus siūlė nukentėjusiajai 50 Lt už paslaugą, tačiau ji pinigus imti atsisakė, teigdama, jog padėjo draugiškai. Po to J. G. į savo telefoną iš nukentėjusiosios gavo SMS žinutę, kuria ji prašė atvežti jai žadėtus pinigus. Apie tai jis pasakė N. ir jie abu nuvažiavo į nukentėjusiosios nurodytą vietą, kur Nikolajus ištraukė 50 Lt kupiūrą, padavė jam, o jis per automobilio priekinių durelių langą perdavė šiuos pinigus nukentėjusiajai. Tą pačią dieną, maždaug po valandos Nikolajus davė jam 100 Lt už tai, kad surado žmogų su internetinės bankininkystės kortele. Tos pačios dienos vakare prie parduotuvės „Maxima“ jam iš matymo pažįstama mergina, vardu Oksana, perdavė dalį išgrynintų pinigų, kuriuos jis atidavė „Kokai“ (t.2 b.l.4-5; 10; 15).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo J. G. teisiamajame posėdyje duoti parodymai apie tai, kad jis vienas prašė nukentėjusiosios elektroninės bankininkystės duomenų, pats iš R. Z. namuose esančio kompiuterio prisijungė prie nukentėjusiosios sąskaitos, o N. G. jį tik vežiojo, atmestini, kaip prieštaraujantys nuosekliems nukentėjusiosios parodymams. L. J. aiškiai nurodė, jog būtent N. G. prašė jos elektroninės bankininkystės duomenų, aiškino jai, ką reikia sakyti banke, davė 5 litus, kuriuos ji turėjo įnešti į savo vardu atidarytą sąskaitą, pasiėmė iš jos banke išduotą voką ir plastikinę kortelę, su kuriais ėjo į R. Z. namus. Kaip jau buvo minėta, teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kadangi jie yra nuoseklūs bei paremti kita bylos medžiaga. Tuo tarpu J. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, kad jis vienas padarė nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti, kaip siekis padėti kitiems kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir teismas jais nesirėmė. Įvertintina ir aplinkybė, kad J. G. ikiteisminio tyrimo metu nepasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus ir nuosekliai paaiškino visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes.
R. Z. ir liudytojos R. Č. (K) parodymai apie tai, kad į R. Z. namą su nukentėjusiosios vardu išduotais banko dokumentais ėjo J. G., o N. G. laukė jo automobilyje, taip pat atmestini, kaip prieštaraujantys tarpusavyje bei kitiems byloje surinktiems įrodymams. R. Z. teisiamajame posėdyje teigė, jog į jo namą ėjo tik J. G., o N. G. iš automobilio išlipo tik pasisveikinti ir po to išvažiavo, tuo tarpu J. G. nuėjo prie parduotuvės „Maxima“ paimti pinigų. Gi liudytoja R. Č. (K) teigė, kad, J. G. grįžus iš R. Z. namų, jie nuvežė nukentėjusiąją namo, o po to N. G. nuvežė ją į geležinkelio stotį. Ši liudytoja nepatvirtino R. Z. nurodyto fakto, kad N. G. išvažiavo, palikdamas J. G. prie R. Z. namų. Nukentėjusioji taip pat nurodė, jog iš R. Z. jie išvažiavo visi kartu.
Taigi, įvertinusi aptartų įrodymų visumą, kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina N. G. kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Byloje neabejotinai nustatyta, kad apeliantas, įtikindamas nukentėjusiąją atidaryti sąskaitą banke su internetine bankininkyste bei po to, pasinaudodamas jos pasitikėjimu ir paimdamas iš jos visus banke išduotus dokumentus, neabejotinai suprato, jog įgijo ir laikė svetimus, nukentėjusiosios L. J. vardu išduotus mokėjimo instrumentus, kuriuos bendrininkaudamas be nukentėjusiosios L. J. žinios ir sutikimo, panaudojo, prisijungdamas per jos banko sąskaitą prie internetinių svetainių, suteikiančių galimybę, naudojantis elektronine bankininkyste, gauti momentinius kreditus ir atliko tris finansines operacijas - 600 Lt, 700 Lt ir 750 Lt kreditų paėmimus. Be to bendrininkaudamas, prisijungęs prie L. J. banko sąskaitos, atliko šių pinigų pervedimą į O. K. banko sąskaitą. Perduodama apeliantui naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, nukentėjusioji buvo įsitikusi, kad jos banko sąskaita bus panaudota tik piniginės perlaidos gavimui iš užsienio ir savo sutikimo kreditų paėmimui ji nebuvo davusi. Apeliantas apie kreditų paėmimus nukentėjusiosios taip pat neinformavo ir nepranešė jai apie tai, kad savo veiksmais, L. J. nežinant, sukūrė jai finansinius įsipareigojimus. Nukentėjusioji apie šias finansines operacijas sužinojo, tik gavusi jai adresuotus kredito įmonės laiškus su perspėjimu apie būtinumą grąžinti kreditus. Atsižvelgiant į tai, kad N. J. nebuvo davusi N. G. ir bendrininkams sutikimo jos vardu imti kreditus, vadinasi, tokie savavališki jo veiksmai vertintini kaip neteisėti bei atitinka BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtį.
Kaip jau buvo minėta, apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo, arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Šioje byloje būtinasis veikos požymis - apgaule pasisavinant svetimą turtą - pasireiškė tuo, kad N. G. bendrininkaudamas kredito įmonėms pateikė kito asmens, šiuo atveju L. J., duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą), prisistatydamas juo elektroninėje erdvėje, ir taip suklaidino UAB „MCB Finance“, UAB „N“ (duomenys pakeisti) ir UAB „SMSCredit“, kurios apgaule įtikintos, kad būtent šis asmuo sudaro kredito sutartis, pervedė atitinkamai 600 Lt, 700 Lt ir 750 Lt dydžio kreditus į L. J. sąskaitą, kuriuos vėliau N. G. bendrininkaudamas pervedė į kitą sąskaitą ir po to, kitų asmenų pagalba, išgrynino. Sukčiavimas šioje byloje pasireiškė tuo, kad N. G. bendrininkaujant, neteisėtas prisijungimas prie L. J. sąskaitos ir pateikimas kito asmens kaip sąskaitos turėtojos L. J., suklaidino kredito įmones, kurios dėl to jos perleido pinigus, kurie vėliau pasisavinti. Tokia bendrininkų veika taip pat teisingai kvalifikuota kaip sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.
Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo naikinti nuosprendį N. G. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, netinkamai taikė BK 54 ir 55 straipsnius, reglamentuojančius bausmių skyrimą, nes pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).
BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Ši teisės norma nėra imperatyvi, nes tokiam asmeniui motyvuotu sprendimu gali būti skiriama ir laisvės atėmimo bausmė. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe.
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, aukščiau išdėstytomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis vadovavosi ir jų nepažeidė.
BK 182 straipsnio 1 dalies sankcija numato penkias alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų. BK 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies sankcijos numato tris alternatyvias bausmės rūšis – baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų.
Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas N. G., už veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgė į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką jis padarė bendrininkų grupe, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad yra padarytas vienas nesunkus ir du apysunkiai tyčiniai nusikaltimai, taip pat į tai, kad apeliantas niekur nedirba ir neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio bei pagrįstai skyrė jam laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijose numatytam šios bausmės rūšies minimumui, o jos vykdymą LR BK 75 str. pagrindu atidėjo.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad N. G. daug kartų buvo baustas administracine tvarka (t.1 b.l.144-155), Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012-05-10 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, 2011-06-15 įvykdęs analogišką BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, susitaikius su nukentėjusiuoju (t. 2 b.l.100-102). Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinkamai charakterizuoja apeliantą bei rodo jo polinkį nesilaikyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių.
Taigi, įvertinusi apelianto padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo tyčios kryptingumą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą bei apelianto asmenybę charakterizuojančią medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog keisti šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei skirti N. G. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, pagrindo nėra.
Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės I. K. apeliacinio skundo
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą dėl R. Z. veiksmų ir nepagrįstai jį išteisino pagal BK 214 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir 215 str. 1 d., kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. Z., savo sprendimą motyvavo tuo, kad pats kaltinamasis savo kaltės nepripažino, o kiti kaltinamieji, nukentėjusioji ir liudytoja nepatvirtino jo dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu, kadangi byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina faktą, kad prie nukentėjusiosios banko sąskaitos buvo prisijungta iš R. Z. priklausančio kompiuterio. Be to, R. Z. prašė savo draugės O. K. sąskaitos duomenų, į kurią būtų galima pervesti iš nukentėjusiosios L. J. sąskaitos neteisėtai gautus kreditus. Liudytojai su tuo sutikus, iš L. J. banko sąskaitos buvo atliktas pinigų pervedimas į O. K. banko sąskaitą, tokia pat operacija buvo pakartota po savaitės. Gautus pinigus O. K. išgrynino per du kartus ir atidavė juos J. G.. Trečią kartą pinigus išgrynino pats R. Z., kuriam O. K. perdavė savo banko kortelę bei pasakė PIN kodą. Šiuos pinigus, R. Z. teigimu, jis taip pat atidavė J. G..
Kaip nustatyta iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, nusikalstama veika padaryta, bendrai veikiant trims kaltinamiesiems J. G., N. G. ir R. Z., kiekvienas iš jų atliko savo veiksmus, t.y. veikdami bendrai, jie pasiskirstė veikas: J. G. paprašė nukentėjusiosios atidaryti savo vardu banko sąskaitą, klaidingai nurodydamas, kad jam reikalinga pasinaudoti jos sąskaita, nes jam bus pervesti pinigai, N. G. nurodė nukentėjusiajai L. J., kaip atidaryti banke sąskaitą, davė pinigų įnešti į sąskaitą ir paaiškino, dėl ko tai reikia padaryti, vėliau paėmė banke gautus dokumentus - elektroninės bankininkystės kortelę bei voką su slaptažodžiu ir PIN kodu, N. G. kartu su J. G. nuvažiavo pas R. Z., kurio paprašė pasinaudoti jo kompiuteriu, taip pat surasti kieno nors sąskaitos duomenis; R. Z. paprašė draugės O. K. sąskaitos duomenų, į kurią vėliau buvo pervesti pinigai, paimti nukentėjusios vardu, kaip kreditas; O. K. pinigus nuėmė per du kartus ir perdavė J. G., trečią kartą pinigus išgrynino pats R. Z., kuriam O. K. perdavė banko kortelę su PIN kodu. Nusikalstamą veiką J. G., N. G. ir R. Z. pakartojo maždaug po savaitės, dėl to nukentėjusiajai L. J. nebuvo grąžinti prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenys.
Įvertinusi baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad R. Z. vaidmuo, darant šias nusikalstamas veikas, buvo svarbus, nes be jo šie nusikaltimai nebūtų įvykdyti, nebūtų pasiektas nusikalstamas tikslas - apgaule užvaldyti svetimą turtą. Būtent R. Z. surado asmenį, į kurio sąskaitą buvo pervesti neteisėtai gauti pinigai, kurie vėliau buvo išgryninti. Pažymėtina tai, kad analogiškas nusikaltimas buvo pakartotas po savaitės, todėl R. Z. puikiai suvokė, jog pasinaudodami jo kompiuteriu ir jo draugės sąskaita, kaltinamieji N. G. ir J. G. daro nusikalstamas veikas. R. Z. paaiškino, kad jis su N. G. pažįstamas apie 10 metų, su kaltinamuoju J. G. - apie trejus metus, todėl jo pozicija, kad jis tik leido J. G. pasinaudoti savo kompiuteriu, nieko nežinodamas apie jo atliekamas neteisėtas finansines operacijas, o pinigus jis gavo kaip atlygį už pasinaudojimą kompiuteriu, paneigta jo paties tvirtinimu, kad kompiuteriu jie pasinaudojo trumpai - apie 15 min., abu kaltinamieji buvo jo geri pažįstami, be to, kompiuteris pas jį buvo nuolat įjungtas, kadangi jis siuntęsis filmus. Be to, nuteistasis J. G. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog, O. K. išgryninus pinigus, J. G. jais pasidalino su N. G. ir R. Z. (t.1 b.l.39), kas rodo, kad R. Z. bendrininkavo nusikaltimų padaryme. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti J. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi jie yra nuoseklūs, neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams bei byloje surinktų įrodymų visumai. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog J. G., duodamas šiuos parodymus, būtų asmeniškai suinteresuotas apkalbėti kitus kaltinamuosius ir to būtų siekęs.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad jis nukentėjusiosios anksčiau nepažinojo, J. G. ir N. G. atvažiavus prie jo namų, jis kapojo malkas, o nukentėjusiąją pamatė tik tada, kai ši atvažiavo su policija. Tuo tarpu nukentėjusioji aiškiai nurodė, kad jiems privažiavus prie R. Z. namų, šis stovėjo kieme ir jų laukė. Šie nukentėjusiosios parodymai yra paremti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokolu, kuriuo nukentėjusioji neabejotinai atpažino R. Z., kaip asmenį, išėjusį iš jos nurodyto namo, esančio Mokyklos g. 14, Švenčionėliuose, į kurį su jos banko dokumentais buvo nuėjęs N. G. (t.1 b.l.12-15). Be to, R. Z. parodymai apie tai, kad jis per du kartus gavo 100 Lt atlygį iš J. G. už tai, kad leido pasinaudoti savo kompiuteriu, taip pat leidžia teismui daryti išvadą, jog jis žinojo apie kitų kaltinamųjų daromas nusikalstamas veikas. Aiškinimas, kad tik už 15 minučių trukmės pasinaudojimą kompiuteriu būtų imamas toks didelis mokestis iš pažįstamų, su kuriais bendraujama ne vienerius metus ir žinoma jų materialinė padėtis, negyvenimiškas . Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012-05-10 nuosprendžio, kuriuo N. G. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiuoju už analogišką nusikaltimą, matyti, kad N. G., naudodamasis V. Š. banko sąskaitos indentifikavimo duomenimis, taipogi buvo prisijungęs iš R. Z. priklausančio kompiuterio (t.2 b.l.100-102). Taigi, šie byloje esantys įrodymai neabejotinai leidžia teismui daryti išvadą, jog R. Z., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitais asmenimis, dalyvavo inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme.
R. Z. apgaulė, įgyjant svetimą turtą, pasireiškė tuo, kad jis sudarė sąlygas J. G. ir N. G. pervesti lėšas į O. K. sąskaitą, prieš tai J. G. ir N. G. iš R. Z. asmeninio kompiuterio neteisėtai paėmus kreditus nukentėjusiosios vardu. Vėliau R. Z. padėjo pinigus išgryninti, paskambinęs ir susitaręs dėl to su O. K. bei po savaitės pats išgrynino pinigus, paėmęs iš O. K. jos banko kortelę. Vėliau pinigais pasidalino visi trys kaltinamieji.
Tai, kad nukentėjusioji bei liudytojai nepatvirtino R. Z. dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme, R. Z. veiksmų teisiniam įvertinimu neturi reikšmės, kadangi nukentėjusiajai bei liudytojai aplinkybės apie kaltinamų asmenų tarpusavio susitarimą ir veiksmų suderinimą nebuvo žinomos.
Kaip jau buvo minėta aukščiau, pirmos instancijos teismas pagrįstai nuteistojo J. G. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, atmetė, kaip prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams, ir jais nesivadovavo. Nuteistasis J. G., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino aplinkybes apie visų trijų kaltinamųjų bendrus veiksmus nusikaltimų padaryme, siekiant bendro nusikalstamo tikslo, J. G. tuo metu nebuvo įtakojamas kitų kaltinamųjų duoti jiems naudingus parodymus. Gi teisme neigdamas N. G. ir R. Z. dalyvavimą nusikaltimų padaryme, jis siekė padėti jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Pagal formuojamą teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad R. Z., J. G. ir N. G. veikė bendru susitarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais (t.y. pritarimu kito asmens atliekamiems veiksmams ir prisijungimu prie jų). Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. R. Z., leisdamas pasinaudoti kitiems nuteistiesiems savo kompiuteriu, surasdamas asmenį, į kurio sąskaitą būtų pervedami neteisėtai gauti kreditai, padėdamas išgryninti pinigus bei vėliau dalindamasis pinigais, suvokė, jog bendrai su kitais nuteistaisiais dalyvauja jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme, pritarė šiai veikai, kas rodo jo tyčios kryptingumą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą.
Esant nurodytoms aplinkybėms, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-07-24 nuosprendis dalyje dėl R. Z. išteisinimo pagal LR BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. bei 182 str. 1 d., nepadarius jam veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikintinas ir R. Z. atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog R. Z., veikdamas kartu su J. G. ir N. G., neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti: 2011-06-27, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš anksto susitarę ir bendrai veikdami, turėdami tikslą atlikti finansines operacijas ir savo naudai įgyti svetimą turtą, prie AB „Swedbank“ patalpų, esančių Lentupio g. 14, Švenčionių m., piktnaudžiaudami pasitikėjimu, iš nukentėjusiosios L. J. neteisėtai įgijo - gavo, nukentėjusiajai perdavus, elektroninę AB „Swedbank“ mokėjimo priemonę, išduotą L. J. vardu - sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) banko kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms inicijuoti -slaptažodį ir kodų kortelę, kuriuos laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą laikotarpį, tuo padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 214 str. 1 d.
Taip pat R. Z. kartu su J. G. ir N. G. neteisėtai panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę ir jos duomenis finansinėms operacijoms atlikti ir apgaule įgijo svetimą turtą: 2011-06-27 13.35 val., veikdami bendrai, Mokyklos g. 14 Švenčionėlių m., Švenčionių r., pasinaudodami personaliniu kompiuteriu, kurio IP adresas 78.56.239.54, administruojamu AB „T“, registruotu paslaugos „DSL Takas“ vartotojo R. Z. vardu, panaudodami L. J. tapatybę patvirtinančius duomenis, atliko jos vardu finansinę operaciją internetinėje svetainėje www.(duomenys neskelbtini) - sudarė paskolos sutartį dėl 600 Lt dydžio paskolos gavimo iš UAB „M“ ir, panaudodami L. J. vardu išduotą AB „Swedbank“ elektroninę banko mokėjimo kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, nurodė bankui iš nukentėjusiosios L. J. sąskaitos pervesti 600 Lt į O. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, ir tokiu būdu įgijo UAB „M“ priklausančius pinigus, tuo padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d.
Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).
R. Z. nedirba, mokosi, anksčiau teistas nebuvo (t.1 b.l.96), baustas administracine tvarka (t.1 b.l.97-110), turi galiojančių administracinių nuobaudų. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. R. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.).
Kolegijos vertinimu, prokurorės apeliaciniame skunde R. Z. siūlomos skirti bausmės ir subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams ir dviem mėnesiams, jos vykdymą atidedant dvejiems metams, yra aiškiai per griežta, kadangi kitam nuteistajam N. G. už tų pačių nusikalstamų veikų padarymą buvo skirta žymiai švelnesnė bausmė, nors jo vaidmuo, darant šiuos nusikaltimus, nebuvo antraeilis. Prokurorė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl N. G. paskirtos bausmės neskundė, todėl skirti R. Z. žymiai griežtesnę bausmę, nei buvo paskirta N. G., pagrindo nėra.
Kaip jau buvo minėta, BK 182 straipsnio 1 dalies sankcija numato penkias alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų. BK 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies sankcijos numato tik tris alternatyvias bausmės rūšis- baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų.
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, R. Z. tyčios kryptingumą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą bei jį charakterizuojančią medžiagą, į tai, kad jis nedirba ir jo galimybės sumokėti baudą būtų apribotos, o taip pat į tai, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui bausmės, susijusios su nors ir trumpalaikiu laisvės atėmimu - arešto paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Įvertinus nurodytas aplinkybes, R. Z. skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima straipsnių sankcijose numatytam šios bausmės rūšies minimumui, o jos vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu atidėtinas, padarius išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
P. R. Z. bausmės rūšį - laisvės atėmimą, o jos vykdymą LR BK 75 str. pagrindu atidedant bei paskiriant teismo įpareigojimus, bausmė bus teisinga ir atitiks tiek nusikalstamų veikų, tiek kaltininko asmenybės pavojingumą, o taip pat bus įgyvendinti bausmės tikslai, įtvirtinti LR BK 54 str. Ši bausmė nuteistajam padarys pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir žalingumą visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes. Tokia bausmė nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo principą ir yra pakankama ne tik nubausti R. Z. už nusikalstamų veikų padarymą, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo.
Nuosprendis keistinas visų nuteistųjų asmenų atžvilgiu dalyje dėl proceso išlaidų priteisimo iš jų, švelninant jų teisinę padėtį.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Nuteistojo N. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės I. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. nuosprendį dalyje dėl R. Z. išteisinimo pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:
R. Z. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje bei nubausti:
pagal BK 214 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams;pagal BK 215 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;pagal BK 182 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams;
Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes pagal BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, bei skirti R. Z. subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis, šią bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 214 str. 1 d., ir skirti R. Z. galutinę subendrintą bausmę -laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 1181,01 Lt (vieno tūkstančio vieno šimto aštuoniasdešimt vieno lito 01 ct) dydžio turtinę žalą bei įpareigojant jį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ir mokymusi.
Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta išieškoti solidariai iš N. G. ir J. G. UAB „M“ naudai – 965,93 Lt turtinei žalai atlyginti, UAB „IT“ naudai – 1199,81 Lt turtinei žalai atlyginti ir UAB „4f“ naudai – 1377,29 Lt turtinei žalai atlyginti bei išieškoti solidariai iš N. G., J. G. ir R. Z. UAB „M“ naudai – 965,93 Lt (devynis šimtus šešiasdešimt penkis litus 93 ct) turtinei žalai atlyginti, UAB „IT“ naudai – 1199,81 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt devynis litus 81 ct) turtinei žalai atlyginti ir UAB „4f“ naudai – 1377,29 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt septynis litus 29 ct) turtinei žalai atlyginti.
Išieškoti iš R. Z. 50 Lt (penkiasdešimt litų) proceso išlaidų UAB „M“.
Išieškoti iš R. Z. 14 Lt (keturiolika litų) proceso išlaidų į valstybės biudžetą.
Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nutarta išieškoti iš N. G. 75 (septyniasdešimt penkis litus) proceso išlaidų UAB „M“ bei išieškoti iš N. G. 50 (penkiasdešimt litų) proceso išlaidų UAB „M“.
Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nutarta išieškoti iš J. G. 75 (septyniasdešimt penkis litus) proceso išlaidų UAB „M“ bei išieškoti iš J. G. 50 (penkiasdešimt litų) proceso išlaidų UAB „M“.
Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nutarta išieškoti iš N. G. 21 (dvidešimt vieną litą) proceso išlaidų į valstybės biudžetą bei išieškoti iš N. G. 14 (keturiolika litų) proceso išlaidų į valstybės biudžetą.
Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nutarta išieškoti iš J. G. 21 (dvidešimt vieną litą) proceso išlaidų į valstybės biudžetą bei išieškoti iš J. G. 14 (keturiolika litų) proceso išlaidų į valstybės biudžetą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.