- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- A-143-2219-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00404-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–6) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. lapkričio 11 d. buvo konvojuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių ir paskirtas į kamerą Nr. 51, kurioje su pertraukomis buvo laikomas iki 2010 m. kovo 29 d., o 2010 m. kovo 29 d. buvo paskirtas į kamerą Nr. 103. Vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 52, 70 straipsniais bei Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013 m. vasario 6 d. raštu Nr. 17/01-156, pareiškėjas teigė, jog buvo laikomas kamerose su kitais nuteistaisiais, kurie nebuvo paminėtose įstatymų nuostatose numatyti asmenys, t. y. valstybės tarnautojai, policijos pareigūnai. Dėl laikymo su kitais suimtaisiais jam buvo padaryta didelė neturtinė žala, patyrė didelių dvasinių, psichologinių ir emocinių išgyvenimų, kuriuos įvertino 15 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 108–110) prašė taikyti senaties terminą ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Nurodė, jog pareiškėjas kalėti į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2009 m. lapkričio 11 d. ir su pertraukomis buvo laikomas įstaigoje iki 2010 m. liepos 2 d. Nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. kovo 29 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 51. Kitais kalėjimo įstaigoje laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 103. Teigė, kad asmenų priskyrimas suimtųjų ir nuteistųjų kategorijoms įstaigoje vykdomas vadovaujantis turima asmens bylos medžiaga, kitų įstaigų pateiktais duomenimis arba asmens nurodytomis aplinkybėmis, patikslinus jų tikrumą. Poreikis tikslinti duomenis kyla asmens byloje esant duomenų apie jo priskirtinumą suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, kategorijai. Įstatymas nereikalauja, kad priskiriant asmenį konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai ši aplinkybė būtų nustatoma kokiu nors specialiu būdu, todėl atsakovo veiksmai negali būti pripažįstami neteisėtais. Nesant duomenų apie tai, kad asmuo yra buvęs ar esantis valstybės politikas, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojas, asmuo paskiriamas į kamerą pagal kitus kriterijus. Atsakovas pažymėjo, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, negali atsirasti prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 151–157) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. kovo 29 d. buvo laikomas vienoje kameroje su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę/esami policijos pareigūnai. Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Teismas nurodė, kad suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatyme. Šio įstatymo III skyriuje yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. Suėmimo vykdymo režimą Suėmimo vykdymo įstatymas apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą (9 str. 1 d.). Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.). Teismas pažymėjo, kad ši asmenų grupė, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso, reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 70 straipsnio 3 dalimi, esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pristatytas 2009 m. lapkričio 11 d. Pareiškėjas skunde nenurodė, tačiau teismo posėdžio metu teigė, kad pasakė, jog yra buvęs pareigūnas. Teismas taip pat nustatė, kad 2010 m. kovo 10 d. pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui pateikė prašymą, kuriame prašė nukreipti atlikti bausmę į pareigūnų pataisos namus, nes nuo 1993 m. iki 1994 m. atliko tarnybą Pagėgių pasienio policijos rinktinės Rusnės užkardoje. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010 m. kovo 19 d. rašte Nr. 14/01-4513 Pagėgių pasienio policijos rinktinės Rusnės užkardos prašoma atsiųsti pažymą, patvirtinančią, kad pareiškėjas dirbo jų dalinyje nuo 1993 m. iki 1994 m. Žinant tokią informaciją, pareiškėjas nuo 2010 m. kovo 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 103. Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010 m. sausio 29 d. suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planu Nr. 20/01-231, teismas nustatė, jog kameroje Nr. 103 yra laikomi buvę ir esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai. Šiaulių tardymo izoliatorius 2010 m. balandžio 9 d. išvadoje Nr. 20/07-615 „Dėl D. B. paskyrimo į Vilniaus 1-uosius pataisos namus“ pasiūlyta paskirti pareiškėjui laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus 1-uosiuose pataisos namuose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2010 m. balandžio 21 d. „Nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyra“ pareiškėjas nusiųstas atlikti bausmę į Vilniaus 1-uosius pataisos namus. Pareiškėjas prie skundo pateikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės 2013 m. vasario 26 d. pažymą Nr. (21/22)-10-815 „Dėl tarnybos Pagėgių rinktinėje“, kurioje pažymėta, kad pareiškėjas atliko privalomąją pradinę karo tarnybą Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio policijos rinktinės Rusnės pasienio policijos užkardoje nuo 1994 m. lapkričio 30 d. iki 1995 m. lapkričio 30 d. Taip pat pareiškėjas prie skundo pateikė Vilniaus pataisos namų 2013 m. kovo 12 d. pažymą Nr. 42-62(2), kad jis į Vilniaus pataisos namus atvyko 2010 m. liepos 9 d.
Teismas konstatavo, kad šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis, vadovaujantis aptartomis Suėmimo vykdymo įstatymo bei Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, turėjo bei turi būti laikomas suimtas bei vėliau kalinamas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Tik nuo 2010 m. kovo 29 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 103, kurioje laikomi buvę ir esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai. Nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. kovo 29 d. pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kartu su kitais suimtaisiais (kamera Nr. 51), t. y. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.
Teismas akcentavo, kad vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo tam tikrai asmenų grupei. Nustatė, kad pareiškėjas atliko privalomąją pradinę karo tarnybą Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio policijos rinktinės Rusnės pasienio policijos užkardoje nuo 1994 m. lapkričio 30 d. iki 1995 m. lapkričio 30 d. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo atstovo paaiškinimą, kad įstatyme nėra numatyta ir niekur imperatyviai nėra pabrėžta, jog įstaiga privalo tam tikrais specialiais metodais išsiaiškinti, ar asmuo yra priskirtinas konkrečiai kategorijai, ar ne. Be to, atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių nebuvo pildoma išplėstinė anketa, o buvo vadovaujamasi Klaipėdos areštinės užpildyta Areštuoto asmens anketa. Tačiau, teismo nuomone, tai neatleidžia atsakovo nuo aukščiau nurodytos pareigos nustatyti, ar suimtas/ kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai. Nagrinėjamu atveju, vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl tam tikrai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis.
Teismas pažymėjo, jog, sprendžiant šioje konkrečioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atstovo tiek atsiliepime, tiek posėdžio metu pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga. Akcentavo, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. Teismas taip pat vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog, sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Pareiškėjas teigė, kad 2013 m. pradžioje paanalizavęs Bausmių vykdymo kodeksą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. nutartį, pabendravęs su kitais kartu kalinčiais asmenimis, suprato, kad buvo pažeistos jo teisės, tačiau, teismo nuomone, šios ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2010 m. kovo 10 d. Po teismo, kaip teigė pareiškėjas, kada buvo priimtas sprendimas jį įkalinti Alytaus pataisos namuose, jis parašė raštą, jog atsisako ten vykti. Tuomet buvo iškviestas pokalbiui pas būrio vadą, kur pasakė, kad yra pareigūnas. Po šio pokalbio buvo perkeltas į atskirą kamerą. Tolesni atsakovo veiksmai tai patvirtina, nes pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 103, o po to perkeltas atlikti laisvės atėmimo bausmę į Vilniaus pataisos namus. Taigi pareiškėjas ne tik suvokė, bet ir atsakovo aktyviais veiksmais buvo perkeltas į kamerą Nr. 103, o vėliau paskirtas atlikti bausmę į Vilniaus pataisos namus, todėl pareiškėjo teigimą, kad jis tik 2013 m. pradžioje suprato, kad buvo pažeistos jo teisės, teismas laikė nelogišku ir vertino kritiškai. Teismo nuomone, pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą iki 2010 m. kovo 20 d., todėl jo skundas iki šios datos atmestinas. Senatis netaikoma 8 dienoms nuo 2010 m. kovo 20 d. (pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013 m. kovo 20 d.) iki 2010 m. kovo 29 d., kada pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 103. Taigi lieka 8 dienos, kurioms senaties terminas netaikomas. Per šį laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 51, pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus, tačiau šis terminas per trumpas, kad būtų galima konstatuoti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, o ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog dėl valstybei nustatytos pozityvios pareigos nevykdymo jis patyrė neturtinę žalą, kurią apibūdino kaip stresą, nemigą, baimę. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus trejiems metams, jo asmens sveikatos istorijoje nėra jokių įrašų apie patirtą stresą, baimę, nemigą, jam esant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas neturėjo ketinimų pažeminti ar žeminti pareiškėją, jokio neigiamo poveikio dėl kalinimo sąlygų pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatyta, nepateikta medicininių dokumentų, patvirtinančių neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl saugumo, streso, nemigos, baimės, todėl jo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pastebėjo, jog taip pat administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad su pareiškėju nurodytu laikotarpiu galėjo būti siekiama susidoroti.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 160–165) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad skundas buvo atmestas pritaikius senaties terminą, kuris nėra pasibaigęs. Teismas akcentavo, kad terminas buvo trumpas, tačiau per šį terminą, t. y. nuo 2010 m. kovo 21 d. iki 2010 m. kovo 29 d., buvo stipriai sukrėstas emociškai ir psichologiškai. Buvo laikomas daug ilgesnį laiką kameroje su kitais asmenimis, kurie neatitinka Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnio reikalavimų, t. y. nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. kovo 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012 akcentuojama, kad įkalinimo įstaigose tarp nuteistųjų galioja sukurtos „nerašytos taisyklės“, bei konstatuojama, kad, siekiant išvengti aptartos situacijos, įstatymų leidėjas ir nustatė tokių asmenų laikymo/kalinimo atskirai režimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją. Pabrėžia, kad neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Akcentuoja, kad nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 170–171) prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis pretenzijomis ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas įvertino, jog pareiškėjo argumentai dėl patirtos neturtinės žalos niekaip nepagrįsti ir ryšio tarp nustatytų asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aplinkybių ir tariamo neigiamo poveikio pareiškėjui įžvelgti negalima. Be to, teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgė į svarbias senaties termino eigos pradžios nustatymui aplinkybes. Pareiškėjas nurodė bendro pobūdžio senaties termino praleidimo priežastis – įstatymų nežinojimą. Pareiškėjas senaties termino praleidimo nesieja su konkrečiais laikotarpiais ir konkrečiomis priežastimis. Bendro pobūdžio teiginiai dėl pareiškėjo galimybių negali būti pripažinti svarbia senaties termino praleidimo priežastimi. Atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdžiai neigiamų pareiškėjui pasekmių, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus (CK 6.271 str. taikymo prasme - Institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į Bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnį bei Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį, kuriuose yra įtvirtinta nuostata, kad asmenys (suimtieji ir nuteistieji), buvę ar esami valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai (valstybės tarnautojai) turi būti laikomi (uždaromi kamerose) atskirai nuo kitų (suimtųjų ir nuteistųjų) arba atskirose areštinėse, jeigu yra tokia galimybė.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas priklauso nurodytose teisės normose išskirtų asmenų grupei (nes nuo 1993 m. iki 1994 m. jis atliko tarnybą Pagėgių pasienio policijos rinktinės Rusnės užkardoje) ir kad nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. kovo 29 d. jis buvo laikomas pas atsakovo kameroje (Nr. 103), kurioje taip pat buvo laikomi (Bausmių vykdymo kodekso 52 str. ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. taikymo prasme) kiti asmenys. Nurodytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad paminėtu laikotarpiu (nuo 2009-11-11 iki 2010-03-29) pareiškėjo atžvilgiu buvo daromas aukščiau nurodytų teisės normų nuostatų pažeidimas. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems paminėtų teisės normų aiškinimo argumentams taip pat, atsižvelgdama į šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką (pvz., 2013-01-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012), sutinka su teismo padaryta išvada, kad toks atsakovo padarytas pažeidimas negali būti pateisinamas paties suimtojo ar nuteistojo asmens elgesiu ta prasme, kad asmuo, atvykdamas į areštinę, privalo deklaruoti savo priklausomumą tam tikrai izoliuotai nuo kitų asmenų laikomai grupei, todėl turi būti pripažintas neteisėtu veiksmu ir CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Taigi valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu byloje galima konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumą. Tuo pačiu galima konstatuoti vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.
Pasisakydama dėl kitos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos – (pareiškėjo nurodytos) neturtinės žalos – fakto nustatymo, kolegija pažymi, kad aukščiau aptartas atsakovo veiksmų neteisėtumas savaime nesuponuoja tokio fakto atsiradimo. Tam, kad tam tikri valstybės valdžios institucijos asmens atžvilgiu padaryti veiksmai (arba neveikimas) būtų pakankamu pagrindu konstatuoti pinigais įvertintos neturtinės žalos asmeniui atsiradimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismui yra būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką asmeniui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai CK 6.250 straipsnio taikymo prasme būtų pripažinti neabejotinu pagrindu konstatuoti, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų asmuo patyrė šio straipsnio 1 dalyje nurodytą neigiamą poveikį (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita), o Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme tokie (neteisėti) veiksmai galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu.
Pasisakydama dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, kolegija, pažymėdama tai, kad pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą tik 2013 m. kovo 21 d. (t. y. praėjus daugiau negu trejiems metams po didelės dalies jo buvimo pas atsakovą neteisėtomis sąlygomis), ir tai, kad atsakovas, pasinaudodamas CK 1.126 straipsnio jam suteikta teise reikalauti taikyti ieškinio senatį, prašė taikyti šią senatį, sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas sužinojo (CK 1.127 str. 1 d. taikymo požiūriu turėjo sužinoti) apie teisės aktų saugomos jo teisės (būti izoliuotam nuo kitų asmenų) pažeidimą 2010 m. kovo 10 d., kai pateikė atsakovui prašymą nukreipti jį atlikti bausmę į pareigūnų pataisos namus. Tuo pačiu kolegija sutinka su teismo išvada, kad, taikant nurodytą senatį, pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo turi būti ginama nuo 2010 m. kovo 10 d. iki paminėtos pažeidimo pabaigimo dienos – 2010 m. kovo 29 d. Taigi aukščiau aptartos deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai yra reikšmingas tik šis atsakovo neteisėto elgesio laikotarpis. Vertindama šį pareiškėjo atžvilgiu padarytų neteisėtų veiksmų laikotarpį CK 6.250 straipsnio ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu, kolegija kartu pažymi, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl galbūt turėtų nepatogumų, sietinu su jo buvimu kartu su jo asmenų grupei nepriklausančiais asmenimis, arba tokių asmenų jam daromos neigiamos įtakos (pastebėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 1 d. 1 p. tokios įtakos vengimas yra vienas iš pagrindinių nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo tikslų). Pareiškėjo toks ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskriaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu, kolegijos manymu, taip pat leidžia daryti prielaidą, kad skunde jo nurodyti kaip patirti sutrikimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška. Išvardytų aplinkybių visuma, taip pat bylai reikšmingas pakankamai trumpas pareiškėjo laikymo pas atsakovą Bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnio bei Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpis (8 d.), bei konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo patyręs CK 6.250 straipsnyje ir Konvencijos 3 straipsnyje nurodytą neigiamą poveikį nebuvimas, leidžia kolegijai sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada, jog dėl paminėto atsakovo veiksmų neteisėtumo pareiškėjas nebuvo patyręs pinigine išraiška atlygintinos neturtinės žalos.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio bei Konvencijos 3 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pripažįsta teisingu ir pagrįstu.
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.