Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. gynėjo advokato Juozapo Surblio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį areštu dvidešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Pritaikius BK 64¹ straipsnį, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines ir psichotropines medžiagas, o būtent: 2014 m. gegužės 8 d., apie 18.45 val., vykdamas iš Lietuvos Respublikos į Švediją, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. per Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto postą, esantį Perkėlos g. 10, Klaipėdoje, automobiliu BMW valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , neturėdamas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos leidimo bei pažeisdamas 1998 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 8 ir 20 straipsnius, po apatiniais rūbais gabeno du polietileninius paketėlius su narkotine medžiaga – 1,911 g kanapių, kurių sudėtyje ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis viename paketėlyje yra 12,8 %, kitame 14,9 %, ir kosmetiniame krepšyje gabeno dvi ampules po 2 ml „Relanium“, kuriose yra psichotropinės medžiagos – 0,02 g diazepamo.

L. B. taip pat nuteistas už tai, kad neteisėtai gabeno nedidelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent: 2014 m. gegužės 8 d., apie 18.45 val., automobiliu BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , vykdamas iš Panevėžio, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t.y. per Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto postą, esantį Perkėlos g. 10, Klaipėdoje, į Švediją, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai gabeno po apatiniais rūbais narkotinę medžiagą – 1,911 g kanapių, ir kosmetiniame krepšyje psichotropinę medžiagą – 0,02 g diazepamo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis L. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo L. B. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, taikyti nuteistajam L. B. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sutrumpinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką iki 8 mėnesių, t.y. tiek, kiek jis yra jau atlikęs bausmės. Kitoje dalyje apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. B. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. L. B. kaltė dėl neteisėto nedidelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimo bei šių narkotinių ir psichotropinių medžiagos kontrabandos, t. y. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 2 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, yra įrodyta.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnį asmuo, padaręs nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog klausimą ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kuris, atsižvelgęs į aplinkybių visumą, privalo padaryti išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Kartu pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-170/2012).

Byloje nustatyta, kad L. B. neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nedidelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų - kanapių ir diazepamo, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Kanapių ir diazepamo kiekis nustatytas remiantis specialisto išvada, šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio vertinimas, remiantis 2003 m. balandžio 23 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, kaip nedidelis nėra ginčijamas apeliaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad L. B. veikė tiesiogine tyčia, jis suvokė, jog šių medžiagų (kanapių) negalima gabenti per Lietuvos Respublikos sieną, jų nedeklaruojant, ką įrodo ir pats faktas, jog kanapės buvo surastos pas nuteistąjį paslėptos už rūbų, taip pat nustatyta, jog receptinis vaistas „Relanium“ su psichotropine medžiaga – diazepamu nebuvo skirti L. B. gydymo tikslais, priešingai nei teisiamojo posėdžio metu bandė įrodyti nuteistasis. Taigi nuteistasis L. B. suvokė, kad neteisėtai disponuoja nedideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei neturėdamas leidimo šias medžiagas gabeno per Lietuvos Respublikos sieną ir norėjo tai daryti. Taigi apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, jog L. B. yra padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje.

Skundžiamame nuosprendyje aptartų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, jog L. B. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 2 dalyje, pripažintina mažareikšme net ir įvertinus tai, kad pas nuteistąjį surastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis yra žymiai mažesnis už Sveikatos apsaugos ministro rekomendacijose nurodytus kiekius.

Aplinkybės, jog pas nuteistąjį surastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis yra žymiai mažesnis už Sveikatos apsaugos ministro rekomendacijose nurodytus nedidelius kiekius, minėtos medžiagos buvo gabenamos asmeniniam vartojimui, yra reikšmingos skiriant nuteistajam bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje, padarymą atsižvelgė į šias aplinkybes, paskirtosios bausmės rūšis ir dydis (nuteistajam paskirta minimali laisvės atėmimo) leidžia daryti išvadą, jog šios aplinkybės buvo įvertintos.

Nuteistojo L. B. gynėjas taip pat skundžia nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo, neatsižvelgė į BK specialiojoje dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus ir netinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir jį charakterizuojančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam L. B., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija L. B. gynėjas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam L. B. bausmes, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, t. y. kad nuteistasis padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, ir vieną sunkų nusikaltimą, šių medžiagų kontrabandą (BK 11 straipsnio 5 dalis), taip pat įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo visuomenei laipsnį, t. y. kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo gabenamas nedidelis narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis, šios medžiagos buvo skirtos vartoti pačiam nuteistajam. Taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, t. y. kad nuteistasis L. B., būdamas darbingas, niekur nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, praeityje buvo penkis kartus teistas, taip pat ir už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis neturint tikslo jas platinti, nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis); L. B. baustas administracine tvarka, pagrinde už kelių eismo taisyklių pažeidimus, kuriuos padarė būdamas neblaivus; L. B. turi sugyventinę ir nepilnametį sūnų, kurį, kaip nurodė pats nuteistasis, yra pasiryžęs auklėti ir išlaikyti. Teismas įvertino, jog L. B. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); nėra nuteistojo L. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kolegijos manymu, visas šias aplinkybes apygardos teismas įvertino išsamiai bei nešališkai ir į jas atsižvelgęs pagrįstai nuteistajam L. B. paskyrė BK 259 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą arešto bausmę, mažesnę nei BK 49 straipsnio 3 dalies nustatytas arešto bausmės, skiriamos už baudžiamąjį nusižengimą, vidurkis, o BK 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Tokios L. B. paskirtos bausmės atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos. Dar kartą atsižvelgti į gynėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios jau buvo tinkamai įvertintos apygardos teismo nuosprendyje, ir tuo pačiu pagrindu švelninti paskirtas bausmes apeliacinės instancijos teismas neturi įstatyminio pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad už šias nusikalstamas veikas L. B. paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos nuteistajam palankesniu - bausmių apėmimo būdu, nes padarytos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, nuteistajam paskiriant subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra per griežta. Taip pat nuteistajam L. B. pagrįstai pritaikytas BK 64¹ straipsnis, leidžiantis vienu trečdaliu sumažinti šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, dėl ko nuteistajam paskirta galutinė dviejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Apeliaciniame skunde nuteistojo L. B. gynėjas nepagrįstai teigia, kad yra pagrindas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį taikyti jo ginamajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostata nagrinėjamoje byloje negalėjo būti pritaikyta.

BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą, aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011 ir kt.). Šioje byloje tokių aplinkybių nebuvo nustatyta, į visas apelianto nurodytas aplinkybes teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, todėl nėra teisinio pagrindo manyti, kad L. B. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės būtų aiškiai per griežtos ar neteisingos.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. B. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.