Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

2011-03-10 · Civilinė byla Nr. 2-16-723/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-03-10
Bylos Nr.
2-16-723/2011
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-02998-2010-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilmantas Ambrulevičius
Ieškovas
B. M.
Atsakovas
A. U.
Civilinė byla Nr. 2-16-723/2011Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02998-2010-3Procesinio sprendimo kategorija: (S) 35.3.6; 35.5; 42.10; 99.5; 99.7; 104.10; 113.2; 114.9.3; 116.5.
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 10 d.Vilnius
Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Vilmantas Ambrulevičius,sekretoriaujant D.Dubakienei,dalyvaujant ieškovei B. M.,atsakovei A. U.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovei A. U. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė B. M. kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodė, kad ji su sugyventiniu V. M. (V. M.) ir sūnumi N. M. (M.) gyvena gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Tame pačiame name, kitoje jo dalyje, gyvena atsakovė A. U., kuri, be kitų namo gyventojų sutikimo laiko neveislinį, rudos spalvos, apie 50 cm. šunį (kalę). Tiek ieškovė, tiek jos motina T. M. ne kartą prašė atsakovės nepaleisti šuns lakstyti po bendro naudojimo kiemą be pavadėlio, be antsnukio ir be priežiūros; prašė pririšti šunį ar jį aptverti, tačiau atsakovė į tokius prašymus nereagavo. Teigia, jog atsakovė pažeidžia Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007-03-23 sprendimu T3-73 patvirtintų Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 39 p.,52 p..

Nurodė, kad 2010-08-01 apie 12 val. bendro naudojimo kieme be jokios priežiūros lakstė atsakovės šuo, kuris užpuolė tuo metu kieme buvusį ieškovės sūnų N. M. - užšoko ant jo ir atėmė iš jo rankų riestainį. Tiek sūnus, tiek jo motina - ieškovė buvo labai išsigandę ir įbauginti palaido atsakovės šuns. Kadangi tuo metu šuo (kalė) neseniai buvo atsivedusi šuniukų, ji buvo dar agresyvesnė ir piktesnė, po bendro naudojimo kiemą nuolat vaikščiojo urgzdama ir toliau juos gąsdindama. Vaikas buvo labai išsigandęs, nuolat verkė ir trūkčiojo, ieškovė niekaip negalėjo jo nuraminti. Kelias dienas po minėto įvykio kūdikio būklė nepagerėjo, jis vis dar buvo labai jautrus, išgirdęs bet kokio šuns lojimą, iš karto imdavo verkti, todėl 2010-08-04 ieškovė kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambulatoriją. Gydytoja, apžiūrėjusi sūnų, diagnozavo miego sutrikimą, padidinto dirglumo sindromą, išrašė vaikui raminamųjų vaistų (Dormiplant). Nuo ketvirto mėnesio mano sūnus sirgo atopiniu dermatitu. Apie du su pusę mėnesio tęsėsi remisija. Kūdikis jau puikiai miegojo tiek naktį, tiek pietų miego, normaliai reagavo į aplinką. Po šuns užpuolimo ieškovės sūnui atsinaujino atopinio dermatito požymiai. Remdamasi gydytojos aiškinimu, nurodo, jog ši liga galėjo atsinaujinti nuo patirto didelio išgąsčio, nervinio priepuolio, nes būtent po šio įvykio sutriko kūdikio miegas, jis per naktį atsikelia apie 10 kartų, ko anksčiau nebūdavo, kūdikis pasidarė dirglus, neadekvačiai reaguoja į bet kokius dirgiklius, bijo savo žaislų.Suvartojus gydytojos išrašytų vaistų kursą,jos sūnus vis nesijautė gerai,o atopinio dermatito požymiai vis dar matėsi.2010-09-15 ieškovė dar kartą kreipėsi į gydytoją, kuri konstatavo, kad kūdikis dar nėra visiškai pasveikęs ir vėl išrašė vaistų.Būtent šiuo metu ieškovės kūdikiui yra intensyvus vystymosi etapas, aplinkos pažinimas, todėl toks šuns užpuolimas pakenkė ne tik jo sveikatos būklei, bet ir tolimesniam raidos etapui: kūdikis tapo baikštus, irzlus, bijantis aplinkos ir nenorintis jos pažinti.

Iš karto po šuns užpuolimo kreipėsi į A. U., prašydama pririšti šunį ir daugiau jų nebegąsdinti, tačiau atsakovė į prašymus nereagavo ir toliau šunį laikė palaidą bendro naudojimosi kieme. Ieškovė 2010-08-02 parašė (duomenys neskelbtini) policijos nuovadai pareiškimą ir prašė ištirti šuns užpuolimą, A. U. patraukti atsakomybėn už šuns nepriežiūrą ir įpareigoti ją toliau šunį laikyti tinkamai pagal nustatytas taisykles. 2010-09-07 gavo atsakymą, iš kurio matyti, kad A. U. nebuvo patraukta atsakomybėn už teisės pažeidimą, su ja tebuvo pravestas profilaktinis pokalbis apie gyvūnų laikymo taisykles ir galimą atsakomybę už taisyklių pažeidimą. A. U. ir toliau paleidžia savo šunį bendro naudojimo kieme be pavadėlio, be antsnukio ir be priežiūros lakstyti, laiko jį alkaną. Remdamasi CK 6.267 str. 1 d., nurodo, kad naminių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti savininkas (valdytojas).

Kadangi ieškovės sūnus iki šuns užpuolimo jautėsi gerai, jo sveikatos būklė taip pat buvo gera, mano, kad pablogėjusią jo savijautą ir sveikatą sukėlė būtent atsakovės šuns užpuolimas, dėl kurio ieškovė patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Turtinę žalą sudaro išlaidos, skirtos kūdikio gydymui, vaistams, t.y. 16,64 Lt, o neturtinę žalą vertina 5000,00 Lt.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes, prašė jį tenkinti, papildomai paaiškino, kad įvykio metu buvo prie vaiko, bet nuėjo į verandą paimti šakutės. Sūnui davė riestainį.Tuo metu atsakovės šuo (vardu Nora) lakstė aplink.Nora pažinojo juos.Iš šuns agresijos nebuvo, ji buvo atsivedusi šuniukų.Šuo užšoko ant vežimėlio, griebė už riestainio, vaiko nesužalojo, tačiau pastarasis išsigando, ėmė verkti.Po išgąsčio atsirado atopinis dermatitas, padidintas dirglumas. Pripažino, jog gydytojas užrašė tai, ką ieškovė jam sakė. Nurodė, kad gydytojas apžiūrėjo vaiką – jis bijojo žmonių, lojant šunims ima verkti, iki šiol geria raminamuosius vaistus. Pažymėjo, kad bėrimas atsirado iškart po išgąsčio,buvo 4 mėnesių remisija, t.y. po užpuolimo dermatitas atsinaujino. Teigia, jog padidintas vaiko dirglumas, miego sutrikimas yra šuns išgąsdinimo pasekmė, nes iki to laiko vaikas buvo ramus, gerai miegojo, todėl anksčiau į specialistus nesikreipė. Vaiką dėl alergijos maistui tyrė, turi neigiamus atsakymus. Taip pat paaiškino, kad dėl užpuolimo ir dėl to, kad šuo nuolat laksto nepririštas, kreipėsi į policiją.Teigia, kad po užpuolimo praėjus 2-3 valandoms buvo nuėjusi pas atsakovę. Su atsakove nebendrauja nuo 2010 m. kovo mėnesio, kai per Velykas ieškovė kvietė policiją. Nuo 2010-08-23 ieškovė išsikraustė iš to namo.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime (b.l.16) nurodė, kad 2010-08-01 buvo namie.Apie šį įvykį sužinojo tik rugsėjo pradžioje, kai buvo iškviesta į policiją. Buvo labai nustebusi, nes iki tos dienos, būdama namie, nieko panašaus negirdėjo ir nematė. 2010-08-01 dieną nebuvo iškviesta nei policija, nei medikai, taipogi tą dieną niekas nebuvo priėjęs ir pasakęs dėl šuns užpuolimo.Teigia, jog tą dieną jos šuo buvo pririštas, ką gali patvirtinti atsakovės dukra M. U..Tuo tarpu ieškinyje nurodytos liudininkės tikrai nebuvo, tai taip pat gali patvirtinti jos dukra M. U.. Nurodė, jog atsakovės vaikas N. M. visą laiką yra neramus, o dirglumu pasižymėjo nuo gimimo, jis visą laiką būdavo ant rankų. Pažymėjo, kad atsakovė ne viena laiko šunį bendro naudojimosi kieme - B. M. ir jos tėvai laiko du šunis bendro naudojimosi kieme, kurie taipogi laksto nepririšti ir niekada konfliktų dėl šunų tarp jų nebuvo. Neigia, jog savo šunį laiko alkaną ir palieka kelioms dienoms be priežiūros.Nurodė, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini) gyvena jau ne vienerius metus; jame gyvena ir jos dėdė M. M. su savo šeima. Anksčiau gyveno draugiškai, be pykčių ir konfliktų, kol atsakovės mama J. U. nepadavė į teismą dėl senelio V. M. (V. M.) testamento - nuo tada prasidėjo pykčiai ir įvairūs konfliktai bei policijos kvietimai, tikrinimai.

Teismo posėdžio metu atsakovė su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes, papildomai paaiškino, kad konfliktai prasidėjo, kai atsakovė ieškovei pasakė sumokėti už elektrą.Nurodė, kad jų kiemas yra atviras, į kiemą gali atbėgti ir kiti šunys, be to, ieškovė pati turi du šunis.Patvirtino aplinkybę, jog jos kalė buvo atsivedusi šuniukus, tačiau rugpjūčio 1 d. jie jau buvo išdalinti. Atsakovė teigia, jog jos šuo yra pririštas, turi būdą.Ieškovė pati šerdavo atsakovės šunį iš rankų, rodė vaikui. Taip pat paaiškino, kad ieškovė buvo iškvietusi policiją dėl per garsiai leistos muzikos per Velykas.Tvirtina visą rugpjūčio mėnesį nieko nežinojusi apie įvykį, tą dieną buvo po naktinės pamainos,grižo 3-4 valandą nakties.Tokiu atveju paprastai miega iki 3-4 valandos. Atsakydama į ieškovės klausimą, paaiškino, kad rugpjūčio 1 d. negirdėjo ką ieškovė aiškino policijoje,ji buvo policijoje dėl savo vaikų. Teigia, jog tarp šalių yra konfliktinė situacija – mano, jog ieškovė nori iškeldinti iš namo. Mano, kad atopiniu dermatitu gali sirgti visi dirbtinai maitinami vaikai, be to vyras rūkantis. Teigia, jog ieškovė neįrodė, kad būtent atsakovės šuo užpuolė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Byloje nustatyta ieškovė B. M. 2001-03-06 deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 6). Ieškovė turi sūnų, N. M. (M.), gimusį (duomenys neskelbtini), kurio tėvas V. M. (V. M.) (b.l. 8).

2010-08-02 ieškovė kreipėsi į policiją su pareiškimu, kuriame nurodė, kad 2010-08-01 apie 12.17 val. (duomenys neskelbtini), A. U. šuo užpuolė jos 8 mėnesių kūdikį; vaikas sėdėjo vežimėlyje ir rankoje laikė duonos gabalėlį, šuo užšoko ant vaiko ir griebė duoną; tuo labai išgąsdindamas vaiką; vaikas verkė apie 1 valandą. Taip pat pareiškime nurodė, kad palaidas šuo po kiemą bėgioja apie 2 savaites; į prašymus pririšti šunį A. U. nereagavo. Nurodė, kad šuns išgąsdintas vaikas patyrė šoką, išgąstį, ir nežinia kaip tai gali atsiliepti jo tolesnei fizinei bei protinei raidai. Prašo ištirti šį įvykį ir nubausti A. U. už gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimą (b.l. 9).

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK VTS PP (duomenys neskelbtini) PN 2010-09-08 rašte dėl pareiškimo nagrinėjimo rezultatų nurodyta, kad B. M. pareiškimo nagrinėjimas baigtas; tyrimo metu 2010-09-02 A. U. buvo iškviesta į policijos įstaigą, kur įvyko profilaktinis pokalbis; jai paaiškinta, kad įstatymai numato atsakomybę už gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklių pažeidimą (b.l. 10).

2010-09-15 išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad 2010-08-04, t.y. po to, kai vaiką užpuolė šuo, ieškovė su sūnumi N. M. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambulatoriją.Išraše nurodyta, jog N. M. tapo neramus, baikštus, sutriko miegas (naktį keliasi apie 10 kartų); jam diagnozuotas padidintas dirglumo sindromas, miego sutrikimas (b.l. 11).

Ieškovės nurodytas aplinkybes apie turėtas 16,64 Lt išlaidas vaistams, patvirtina ne pateiktas 2010-09-15 receptas, išduotas N. M., bet vaistų (Cutivate 0,005 %) įsigijimo kvitas (b.l.12).Tačiau teismui nepateikta įrodymų dėl gydytojo paskyrimo šio vaisto vaiko gydymui.

Atsakovė pateikė teismui kopiją iš savo darbo grafiko,kuriame matyti,kad 2010-08-01 jai yra nedarbo diena(b.l.23).Taip pat pateikė pažymėjimą apie šuniui atliktus skiepus(b.l.24).

(duomenys neskelbtini) ambulatorijos vedėjas L. K. išdavė pažymą ieškovei, kurioje nurodyta, kad 2010-08-04 į (duomenys neskelbtini) ambulatoriją kreipėsi B. M. su sūnumi N. M.. B. M. skundėsi, kad jos sūnus, išgąsdintas šuns, tapo neramus, irzlus, sutriko vaiko miegas, per naktį jis keliasi virš 10 kartų, verkia. Vaikui atsinaujino bėrimai ant skruostų. Nuo 2010-03-29 N. M. nustatytas atopinis dermatitas. Maistinių alergenų testas neigiamas. Gydytojo alergologo rekomendacijos: intensyvus odos drėkinimas, pablogėjus būklei būtina pakartotinė gydytojo konsultacija. 2010-08-04 apžiūros metu įvertinta bendra vaiko būklė ir nustatytas padidinto dirglumo sindromas. Išgirdęs stipresnį garsą, vaikas krūpčiodavo, jo miegas buvo sutrikęs, į rodomus žaislus vaikas reagavo neadekvačiai - verkė. N. M. skirti raminamieji vaistai Dormiplant 1/4 tabletės per dieną, taip pat raminamosios žolelių arbatos, veido odos drėkinimui, rekomenduoti „Essex“ arba „Excipial“, arba „Inikar“ tepalai. Atopinio dermatito atsinaujinimo priežastimi gali būti emocinės būsenos sutrikdymas, stresas, išgąstis.2010-09-15 B. M. pakartotinai kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambulatoriją dėl suintensyvėjusių bėrimų sūnaus veide. Buvo išrašytas „Cutivate 0,005%“ gydomasis tepalas, rekomenduotas intensyvus odos riebalinimas, drėkinimas (b.l. 34).

Atsakovė, pagrįsdama savo nurodytas aplinkybes apie konfliktus tarp šalių, pateikė policijai rašytus pareiškimus – 2010-08-02 A. U. kreipėsi į policiją dėl to, kad 2010-08-01 apie 22 val. kaimynė T. M. necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo atsakovės dukrą (b.l. 17).2010-05-19 A. U. kreipėsi dėl to, jog tą dieną T. M. ir jos dukters B. M. sugyventinis įžeidė ir išvadino necenzūriniais žodžiais atsakovę, girdint jos nepilnamečiams vaikams ir kaimynams (b.l. 18).2010-05-06 T. M. kreipėsi į policiją dėl to, kad 2010-05-05 A. U. triukšmavo, t.y. garsiai leido muziką, šūkavo (b.l. 19). 2010-05-21 A. U. parašė pareiškimą dėl to, kad 2010-05-21 T. M. ją įžeidė ir išvadino necenzūriniais žodžiais (b.l. 20).

Liudytojas V. M. nurodė, jog yra ieškovės sugyventinis.Paaiškino, kad 2010-08-01 buvo kieme su savo sese,tvarkė jos automobilį.Išgirdęs vaiko klyksmą pamatė A. U. šunį su baronka.Pagalvojo, kad atėmė.Šuo nedidelis, kalytė turėjo šuniukų, kurie buvo būdoje, todėl buvo agresyvi. Nurodė, kad šuo būna pririštas, tačiau dažnai nutrūksta nuo grandinės. Nora dažnai laksto palaida, be antsnukio, tvora kieme yra, bet vartai visuomet atviri.Uošvių šuo visada pririštas. Tuo metu namuose nebuvo nei A. U., nei vaikų, durys buvo užrakintos, mašinos kieme nebuvo.Bandė iš karto pranešti,bet niekas neįleido.Jo sugyventinė su atsakove kalbėjo vakare – apie 16 val. ji informavo apie įvykį, jis pats nekalbėjo. Patvirtino, kad ieškovė su atsakove nebendrauja, yra susipykusios. Nurodė, kad vaikas po pusės metų susirgo atopiniu dermatitu; jį gydė ieškovė.Liga šiuo metu nesibaigusi.Liga pastoviai buvo ir yra. Dabar gydo rimtai.Po įvykio vaikas blogai miega, jam duoda raminamųjų arbatų; sveikata vaiko gerėja; iki įvykio vaikas buvo ramus, dantys tuo metu nedygo.Į B. U. klausimą atsakė(klausimas buvo -ar buvo išnykęs dermatitas ar ne?),kad prieš įvykį dermatitas buvo išnykęs.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teismui pavesta vykdyti teisingumą, todėl jo veikla turi užtikrinti, kad nebūtų priimti ir neįsigaliotų nepagrįsti ir neteisėti teismų sprendimai. Teismo procesinė veikla reglamentuota civilinio proceso įstatymuose. Civilinės bylos tinkamas išnagrinėjimas, taigi ir civilinio ginčo teisingas išsprendimas visų pirma priklauso nuo to, kaip tiksliai teismas nustatys šalių materialinius teisinius santykius. Bylos faktinių aplinkybių nustatymas teismui tampa išeities tašku, leidžiančiu atsakyti į klausimą, buvo ar ne pažeistos ieškovo teisės ir ar jas pažeidė atsakovas. Šie tikslai pasiekiami įrodinėjimo procese. Įstatymas įrodinėjimo tikslą apibrėžia kaip teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Šios bylos kontekste yra susiduriama su įrodymų vertinimo klausimais. Įstatymas nustato tik tai, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais bei nesuteikiant jokiems įrodymams, išskyrus CPK nustatytas išimtis, iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnis). Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.Ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam. Visiško žalos atlyginimo principas, viena vertus, neleidžia teisės pažeidėjui gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, kita vertus, užtikrina, kad civilinė atsakomybė atliktų kompensacinę, o ne nubaudimo funkciją.

Kaip žinoma, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.), o neturtinė žala CK 6.250 straipsnio pirmojoje dalyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Kartu, vienintelis tinkamas šios žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias yra įvertinti ją pinigais, kuris toli gražu nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios kaina. Kaip nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialaus toks moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Dėl to, kaip jau minėta, įstatymas nustato tik kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas. Ieškovės, kreipdamasi į teismą, prašė priteisti dėl sveikatos sužalojimo patirtą neturtinę žalą. Neturtinės žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju nustato CK 6.283 straipsnio 1 dalis ir 6.250 straipsnio 2 dalis. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Materialinės kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas, jokie pinigai, joks materialus turtas negali atstoti. Neturtinė žala yra padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui. Jeigu išgyvenimai sukeliami dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų – sveikatos sužalojimo, grėsmės gyvybei sukėlimo, tai išgyvenimai yra ypač dideli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255).

CK 6.247 str. 1 d. numatyta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės. Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių gyvūnų padarytą žalą.

Ieškovė prašo priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.).

Bylose dėl žalos atlyginimo įrodinėtinos tokios teisinės aplinkybės: žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė, jeigu žala atlyginama kaltės pagrindu, todėl šalys turi įrodyti šių aplinkybių buvimą(nebuvimą) (CPK 178 str.).

Nagrinėjamu atveju atsakovė nepripažįsta fakto, jog būtent jos šuo užpuolė ir išgąsdino ieškovės mažametį vaiką.

Analizuojant byloje surinktą medžiagą ir nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad be ieškovės paaiškinimų į bylą nepateikta objektyvių tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytą aplinkybę, kad atsakovės šuo užpuolė ieškovės mažametį vaiką.Dėl nurodomų aplinkybių galima padaryti tik tikimybinę prielaidą su sąlyga,kad ieškovės ir liudytojo(jos sugyventinio) parodymai yra sąžiningi, teisingi ir nuoseklūs,neprieštaringi,logiški.

Vertinant ieškovės paaiškinimus, svarbi aplinkybė, jog ieškovės ir atsakovės santykiai yra konfliktiniai, dėl tarpusavio nesutarimų ne kartą kreiptasi į policiją.Tai posėdžio metu patvirtino tiek šalys, tiek liudytoju apklaustas ieškovės sugyventinis V. M.. Be to, aplinkybė, kad liudytojas V. M. yra ieškovės sugyventinis, leidžia pagrįstai manyti, kad jis suinteresuotas bylos baigtimi, todėl jo parodymai vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad ieškinyje ieškovė nenurodė, jog įvykį matė V. M., neprašė jo apklausti,o teismo posėdžio metu nurodė jį liudininku.

Ieškovė teisme nurodė,kad šuo ramus ir iki įvykio niekada jų negąsimo.Po to ieškovė jau nurodo,kad šuo po to ir iki šiol kelia jai ir vaikui grėsmę.Tokiame teiginyje yra logika tuo aspektu,kad ieškovė pateikia aplinkybes taip,kad šuo yra pavojingas ir dėl keliamo pavojaus kaltas šeimininkas.Tačiau atsižvelgiant į tai,kad ieškovė negyvena name su atsakove nuo 2010-08-23,tai savo paaiškinimais ji nepagrindžia savo parodymų,o priešingai,leidžia juos vertinti kritiškai.

Teismas neturi pagrindo remtis ieškovės nurodomais Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 39 p.,52 p.,nes jie su ginčo esme neturi nieko bendro,kadangi šių taisyklių pažeidimai susiję su asmens administracine atsakomybe. Pažymėtina, kad net ir nustačius, jog atsakovė pažeidė gyvūnų laikymo bei priežiūros taisykles, savaime nereiškia, jog dėl to buvo padaryta žala.

Kad šuo vaikščiodamas palaidas nebuvo agresyvus patvirtino ieškovė ir jos sugyventinis-liudytojas V. M. teisme.Ieškinyje nurodomas priešingas šuns elgesys(agresyvus,keliantis pavojų).

Ieškovė sako buvo nuėjusi į verandą,bet matė ,kaip šuo užšoko ant vaiko ir atėmė riestainį.Be to ir pats V. M. paaiškino, jog išgirdęs vaiko klyksmą, pamatė A. U. šunį su baronka šalia vėžimėlio, t.y. paties užpuolimo fakto nematė.

Ieškovė kreipėsi į policiją kitą dieną-2010-08-02.Tą pačią dieną ir tuo pačiu metu, pagal abiejų šalių paaiškinimus,į policiją kreipėsi atsakovė,tik jų pareiškimų turinys skirtingas-ieškovė kreipėsi dėl šuns vesmų,atsakovė dėl T. M.,ieškovės motinos veiksmų jos vaiko atžvilgiu.Tai tik patvirtina,kad šalių santykiai yra tokie blogi,kad kreiptis į policiją yra įprastas reikalas.Pareiškimo policijoje metu atsakovei buvo išaiškinta, kad įstatymai numato atsakomybę už gyvūnų laikymo bei priežiūros taisyklių pažeidimą; taigi tikslių duomenų apie ieškovės nurodytą dieną įvykusį incidentą nenustatyta ir byloje esančiame 2010-09-08 atsakyme nėra.

Teismas,analizuodamas atskirai ir sistemiškai esamus įrodymus ir paaiškinimus, daro išvadą,kad nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad atsakovės šuo puolė ant ieškovės vaiko, ir būtent tai sukėlė vaiko sveikatos pablogėjimą.

Įrodinėdama savo teiginius, jog atsakovės šuns užpuolimas sukėlė jos sūnaus pablogėjusią savijautą ir sveikatą, ieškovė remiasi medicininiais dokumentais.Jokių tiesioginių medicininių dokumentų,įrodančių,kad 2010-08-04 ji buvo pas gydytoją dėl minėto įvykio nėra.Teismui pateiktame išraše 2010-09-15 gydytojas L. K.( (duomenys neskelbtini) ambulatorijos vedėjas) rašo diagnozę,kurią duoda gydytojas neurologas-„padidinto dirglumo sindromas“,ir nieko neužsimena apie ligonio atopinį dermatitą(b.l.11).Tokiai diagnozei duoti pakako ieškovės paaiškinimo,tačiau teismui tokia pažyma šioje byloje ir atsižvelgiant į aplinkybių visetą nėra neabejotinu įrodymu.Pateikta teismui pažyma(b.l.34) pagal ieškovės parodymus teisme surašyta iš pačios ieškovės žodžių telefonu gydytojui- duomenys apie šuns užpuolimą, vaiko savijautą (kad neramus, kad sutriko miegas, naktį keliasi apie 10 kartų) įrašyti remiantis pačios ieškovės paaiškinimais(b.l.28,antra pusė).Esant 1,5 mėnesio laikotarpiui tokiai vaiko būsenai,kai vaikas kas valandą prabunda per nakties miegą(vertinant ,kad vaikas turėtų miegoti 10 valandų),akivaizdu,kad ieškovė nepateikė objektyvių tai patvirtinančių įrodymų ir taip pat,kad vaikas buvo gydytas nuo tokios miego būsenos,nes realiai ir logiškai vertinant tai jau rimta būsenos anomalija,nes vaikas praktiškai naktimis normaliai nemiega.Teismui nesuprantama,kodėl dėl to vaikas rimtai nėra gydomas.Tokią išvadą galima padaryti todėl,kad tai patvirtinančių jokių įrodymų teismui nepateikta,o buvus gydymui pateikti įrodymus- paciento ligos istoriją- labai paprasta,tereikėjo prašymo.Įrodymų pateikimas teismui yra ieškovo teisė ir pareiga.Tik teismui pareikalavus ieškovė pateikė pažymą(b.l.34).Be to,ieškovė teismui yra nurodžiusi,kad vaikas keliasi po 20 kartų per naktį(b.l.37).Tai teismo nuomone yra perdėta ir nekritiška,ir rodo,kad ieškovė nori pasiekti savo tikslą bet kokiomis priemonėmis.

Vienintelis vaistas,kuris buvo panaudotas vaiko gydymui-tepalas odai(b.l.12) buvo nupirktas 2010-10-03,t.y. prieš pat paduodant ieškinį teismui.Pagal ieškinį ir parodymus vaikas gydomas buvo ir nuo dermatito,ir nuo dirglumo sindromo.Tai teismui kelia pagrįstų abejonių.

Taip pat gydytojo pažymoje (b.l. 34) nurodyta, kad atopinis dermatitas ieškovės sūnui nustatytas 2010-03-29, t.y. 4 mėnesiai iki ieškovės nurodomo įvykio.Teisme ieškovė nurodo,kad recesija buvo jau 4 mėnesiai,kas reiškia,kad ji prasidėjo nustačius vaiko diagnozę,kas yra nelogiška ir nerealu.Akivaizdu,kad gydytojas nurodė tik teorinę galimybę-prielaidą, jog atopinio dermatito atsinaujinimo priežastimi gali būti emocinės būsenos sutrikdymas, stresas, išgąstis, tačiau tai neįrodo, kad šiuo konkrečiu atveju mažamečiui N. M. buvo išnykęs atopinis dermatitas ir jo atsinaujinimo priežastis buvo išgąstis, o tuo labiau neįrodo aplinkybių, kad jis patirtas dėl šuns užpuolimo. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas V. M. nurodydamas aplinkybes apie vaiko sveikatą, nurodė, kad vaikas atopiniu dermatitu susirgo būdamas pusės metų, ši liga nuolat buvo ir yra,nors vėliau parodymus pakeitė paklaustas ieškovės(visiškai galimas susitarimas dėl parodymų) ir nurodė, kad prieš įvykį dermatitas buvo išnykęs.Parodymų pakeitimą teismas vertina kritiškai,nes šis liudytojas suinteresuotas bylos baigtimi.

Atsakovės parodymai ir įrodymas,kad ji 2010-08-01 turėjo nedarbo dieną paneigia ieškovės ir liudytojo parodymus,kad atsakovės įvykio metu nebuvo namuose,kadangi tai logiškai paaiškinama tokia apimtimi,kad 12 valandą ji tikrai galėjo būti namuose,nes tarp3-4 nakties užmigus ir miegant 8 valandas(kas yra normalu) 12 valanda dienos yra ši riba,kai buvo nurodomas įvykis.Be to,teismas negali nematyti,ad savo ieškinyje ieškovė nurodė,kad „iš karto po šuns užpuolimo kreipėsi į A. U., prašydama pririšti šunį ir daugiau jų nebegąsdinti, tačiau atsakovė į prašymus nereagavo ir toliau šunį laikė palaidą bendro naudojimosi kieme.“.Tai visiškai skiriasi nuo teisme duotų parodymų,nors ieškinys teismui pateiktas 2010-10-08,kai logiškai atmintis turėjo būti „šviežesnė“,t.y. geriau turėjo prisiminti visas aplinkybes ir jas aiškiai išdėstė raštu.

Teismas konstatuoja,kad jis savarankiškai neatlieka tyrimo dėl buvusių įvykių ir nerenka įrodymus,išskyrus įstatymo numatytais atvejais,kurių iki šios bylos nagrinėjimo iš esmės baigimo nebuvo,o vertina ieškinį ir jo pagrįstumą pagal pateiktus teismui į bylą įrodymus.Kaip aukščiau minėta teismas neturi pagrindo vadovautis ieškovėse ir liudytojo parodymais,nes juos vertina kritiškai.Įvertinus byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei liudytojo parodymus, konstatuotina, jog teismui nepakanka duomenų pripažinti įrodytomis aplinkybes, jog ieškovės nurodytą dieną atsakovės šuo puolė ieškovės mažametį sūnų, atėmė iš jo riestainį ir jį išgąsdino taip,kad jam atsinaujino atopinis dermatitas(kuris tai diena turėjo būti išnykęs) ir tokie šuns veiksmai sukėlė padidintą dirglumo sindromą.Teismas daro išvadą,kad taip pat neįrodytas priežastinis ryšys tarp galimo atsakovės gyvūnų laikymo bei priežiūros taisyklių pažeidimo,galimų šuns veiksmų ir vaiko sveikatos pablogėjimo, todėl,vadovaudamasis CK 1.5 str. principais, ieškinį,kaip neįrodytą,netenkina,todėl neturinė žala taip pat nėra priteisiama (CPK 178 str.).

Iš ieškovės priteistina 10,98 Lt pašto išlaidų valstybei (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 176,177,185,259-269 str., 270str. teismas,

nusprendė:

Ieškinį netenkinti.

Priteisti iš ieškovės B. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 10,98 Lt (dešimt litų 98 ct) pašto išlaidų valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Teisėjas Vilmantas Ambrulevičius