Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis R. B. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, jog savo kaltę pripažįsta tik toje kaltinimo dalyje, kuri susijusi su R. Z. ir R. K., kituose epizoduose savo kaltės nepripažįsta, nes žmonės važiavo dirbti ir dirbo.

Dėl sukčiavimo epizodo įgyjant R. K. ir A. J. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad R. K. ir A. J. jam yra žinomi, su jais bendravo. Jam skambino pažįstami iš Vokietijos, prašė surinkti brigadą darbui statybos sektoriuje, reikėjo susitvarkyti verslo liudijimus. Negali tiksliai pasakyti, kas tai pasiūlė. Pasiūlė V. K., kuris užsiima statybomis. Jis (t. y. R. B.) pasiėmė savo brolį ir internete pagal savo įdėtą skelbimą susirado R. K. bei A. J. Skelbime jis nurodė, kad skubiai ieško dviejų žmonių darbui, įdėjo telefono numerį. Minėti asmenys jam paskambino ir pasakė, kad važiuos. Jis ir pats sakė, kad pirmą kartą važiuos, dar nebuvęs, nežino, kaip ten viskas bus. Sakė asmenims, kad viena iš sąlygų ir laikina registracija, kuri kainuoja tiek ir tiek. R. K. bei A. J. atvažiavo pas jį į namus, esančius (duomenys neskelbtini), visi apsitarė dalykus, klausė asmenų, ar jie Vokietijoje mokės, ar dabar. Sakė žmonėms, kad yra jo pažįstamas asmuo, nei savo vardo, nei duomenų neslėpė. Asmenys jam davė po 600 Lt (jis ir pats už save tiek sumokėjo). Sakė asmenims, jog reikia ir instrumentų. Pasirašė su asmenimis sutartį ir išsiskirstė. Didžiausias absurdas tai, kad asmenys teigia, kad jie nepasirašė sutarties. Sekančią dieną asmenys pas jį atvažiavo, sakė, jog prisiskaitė internete, neva jis nerimtas žmogus, pradėjo pykti, rėkti. Jis sakė asmens, kad jie sudarė susitarimą, kad per porą savaičių išvažiuos. Pirko ir kelis daiktus „Senukuose“ – tris „Fiskars“ kirvius (vienas kainavo gal 170 Lt, kitas – apie 200 Lt), grandinę benzopjūklams (kuri kainavo apie 100 Lt), įrankiams išleido apie 600-700 Lt. Atvykusiems asmenims sakė, kad pinigai sumokėti už „Gewerbe“, kad pirko daiktus ir turi čekius. 600 Lt rinko ne prisiregistravimui, o mokesčiams. Laikina gyvenamosios vietos deklaracija vienam mėnesiui kainuoja apie 15-20 Eur, taip pat buvo mokesčiai už dokumentų darymą, taip ir susideda ta suma. Jis tuos pinigus išsiuntė iš savo asmeninės sąskaitos sekančios dienos ryte V. K. elektroniniu būdu, pinigai buvo jo asmeninėje sąskaitoje. Tiesos dėlei pripažįsta, kad nereikėjo konkrečiai 600 Lt. Sakė asmenims, kad reikia 400 Lt, bet sakė, kad reikės ir instrumentų, siūlė susimesti po 200 Lt, taigi įrankiams išėjo po 200 Lt. Kitą dieną pas jį atvažiavę asmenys sulaužė susitarimą. Juk jis iš Vokietijos biudžeto nesusigrąžins pinigų, instrumentus panaudojo, tuos pinigus ir grąžino. V. K. pažįsta jau 10 metų tikrai, su juo susipažino nuvažiavęs kelis sykius į Vokietiją, tuo metu į Vokietiją važinėjo ir kitais (ne statybų) reikalais. Ikiteisminio tyrimo metu neminėjo V. K., nes jo niekas neklausė. Tuo metu jis dirbo Lietuvoje statybos darbus, turėdamas verslo liudijimą, o ne įmonėje. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog dirba UAB (duomenys neskelbtini), nes kažkiek laiko ten dirbo, labai trumpai, buvo bandomasis laikotarpis, buvo paprastas darbuotojas, įmonė užsiėmė medienos gaminiais. Patalpindamas skelbimą nurodė el. pašto adresą (duomenys neskelbtini), nes tai buvo jo privatus el. pašto adresas. Su R. K. ir A. J. buvo pasirašyta darbo sutartis, vienas egzempliorius, kuris ir buvo atiduotas asmenims. Negali pateikti sutarties, nes buvo tik vienas egzempliorius. Net nepagalvojo, kad asmenys atsisakys sutarties, sakė jiems, kad reikėjo anksčiau pasakyti, kad nevažiuos, kol jis neišnaudojo pinigų. Nežino, kodėl nesiėmė priemonių grąžinti prekes parduotuvei „Senukai“. Nemanė, kad šioje situacijoje galima įžvelgti jo kaltę, nes juk asmenys sulaužė sutartį.

Dėl sukčiavimo epizodo įgyjant R. O., V. D., O. Ž., V. O., A. R. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad šiuos asmenis jis pažįsta, su jais bendravo. O. Ž. buvo jo kaimynas, pastarasis matydavo, kad jis išvažiuoja keliems mėnesiams, klausė, ką veikia. Jis O. Ž. sakė, kad stato namus Vokietijoje. Kaimynas klausė, gal jis turi ką jam pasiūlyti. Tai buvo 2011 ar 2012 m. vasara. Jis su O. Ž. kaimyniškai bendravo, nueidavo ir į alaus barą. Buvo prakutęs Vokietijoje, buvo turėjo savo (R. B.) įmonę, turi visus tai patvirtinančius dokumentus. Įmonė atidaryta 2010 m., buvo statomi namai, daroma apdaila, buvo pastatyta gal virš 20 objektų. Pas jį dirbo lietuviai – R. L. ir jo brigada, E. Ž. Kadangi Ž. prašė pasiūlyti jam darbo, jis jam pasiūlė, nurodė sąlygas. Sakė O. Ž., kad pastarasis gali pas jį deklaruoti gyvenamąją vietą, pasakė jam, kad tai kainuoja 96 Eur, nes jam pačiam prisideda mokestis. O. Ž. pasakė, kad jam tai tinka, davė pinigus, sakė, kad dar pakalbins draugus. Nors R. O., V. D. ir V. O. nurodyti kaltinime, tačiau realiai situacija buvo visai kitokia. Buvo taip, kad O. Ž. pažįstamas R. O. klausė, ar jis gali važiuoti kartu. Jis R. O. pasakė, kad gali bandyti važiuoti, prasidėjo bendravimas. Vieną dieną R. O. paskambino jam, privažiavo prie jo su draugais, kurie realiai yra vagys, o ne statybininkai, ir tik po priedanga norėjo važiuoti. Jis R. O. pasakė, kad jam nelabai patinka pastarojo darbininkai. Iš Ž. yra pasiskolinęs 700 Lt, daugiau jokių pinigų nėra paėmęs. 96 eurus paėmė iš O. Ž. ir dviejų jo draugų, greičiausiai A. R. ir V. O. Tyrimo metu buvo paimta čekių knygutė, visi asmeny pasirašinėjo, asmenys patys davė pinigus. O. Ž. jo klausė, ar jam yra skirtumas, kada paduoti pinigus, ar reikia paduoti dabar, ar po savaitės. Tuomet jis O. Ž. pasakė, kad pinigai gali būti nuimti iš jo (t. y. R. B.) sąskaitos, o po to O. Ž. grąžins pajamų išlaidų orderį ir išsilygins. Išrašė visų trijų asmenų kvitus. V. D. iš viso nėra niekada gyvenime matęs, apie šį asmenį nebuvo net kalbos. Už gautus pinigus sumokėjo už laikiną registraciją. Girdėjo R. O. parodymus. Pastarasis asmuo jam paskolino pinigų, nuo to viskas prasidėjo, sakė „davai, greičiau važiuojam, pasiimsiu keletą objektų per tavo įmonę“, o jis mačiau tuos R. O. darbininkus, sukonfliktavo vienu metu, jis atvažiavo su žmonėmis ir jie jam vos ne ultimatumą paskelbė, sumušė jį. Paėmiau iš R. O. 96 eurus už gyvenamosios vietos deklaraciją, o 700 Lt pasiskolino tiesiog šiaip. Po to R. O. vėliau pradėjo visiems reguliuoti, rašyti, kad neva už kurą. Nerašė pareiškimo dėl sumušimo. Po to daugiau neėmė pinigų iš R. O., viskas yra fiksuota čekių knygutėje, nuo nieko neslėpė savo pavardės. Už A. I., V. D. neėmė jokių pinigų, nežino, kas jie tokie. Kvitai buvo išrašyti vokiečių kalba, nes buvo Vokietijos įmonė. Žmonės suprato, kas juose nurodyta, jiems paaiškino, ten nurodyti penki žodžiai. Išvertus į lietuvių kalba nereiškia, kad tie asmenys jam skolingi, jis vokiškai šneka. Už kai kuriuos žmones jis pats sumokėjo, taigi kaip ir paskolino, o paskui susitvarkė ir išrašė jiems orderiukus, jie jam neskolingi, išrašė, kad jie susimokėjo, lapeliuose yra nurodyta, kad jis priėmė pinigus iš žmonių. Fiziškai R. O. 96 Eur neskolino, sumokėjo iš savo sąskaitos už laikinos registracijos vietą, jis jam neskolingas. Kitiems asmenims tą pačią dieną neskolino pinigų. 2011 m. liepos 11 d., kai ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad paskolino pinigų, tai jis sumokėjo, nes jie sakė, kad neturi pinigėlių, o jis jiems sakė, kad nėra problemų, gali sumokėti už juos, o jie jam atiduos vėliau. Kvite nurodyta suma, operacijos numeris, nurodyta, kad jis paėmė iš žmogaus sumą pinigų. Moka vokiečių kalbą. Gal tų visų artikelių, prielinksnių nežino. Vokietijoje kiekviename pavedime turi būti nurodyta, kas už ką moka. Išvykimas Į Vokietiją buvo suplanuotas rugpjūčio mėn., neišvyko, nes R. O. sugriovė viską, įvyko konfliktas, sakė, kad jeigu jis (R. B.) neduos objekto pagal savo įmonę, turės mokėti R. O. jo sugalvotą sumą. Rugpjūčio 15 d. įvyko konfliktas su šiais žmonėmis (jį sumušė), R. O. suorganizavo visus rašyti pareiškimą, sakė jiems „jeigu mes neparašysime, liksime kalti“. Su kitais asmenimis jis į Vokietiją nevažiavo, jie jam sakė: „R., kur mes bevažiuosime, kai toks konfliktas“. Tie asmenys jam neskolingi, jie atidavė pinigus, pirmiausia jis pats už juos sumokėjo, paskui jie grąžino grynais. O. Ž., V. O., A. R. grąžino grynais. Minėti asmenys posėdyje nurodė kitas aplinkybes, nes jie pinigus sumokėjo nuo savęs, jis (R. B.) neįvykdė įsipareigojimo, asmenys neišvažiavo į Vokietiją. Neatsimena, ar darbą Vokietijoje O. Ž. pasiūlė jis, ar O. Ž. pasiteiravo. Ikiteisminio tyrimo metu gal sakė, kad jis siūlė į Vokietiją, jau nebegali atsiminti. Po 96 eurus sumokėjo iš savo sąskaitos „Post banke“, sumokėjo skyrių valdybai, kad galėtų užregistruoti Vokietijoje, nurodė asmenų vardus, pavardes. Banko pavedime matyti, už ką moka, turi šiuos duomenis, ikiteisminio tyrimo metu iš jo niekas jų neėmė. Už vieną asmenį 96 eurus ir mokėjo iš savo sąskaitos.

Dėl sukčiavimo epizodo įgyjant O. M. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad ją žino, tačiau ne taip viskas buvo, kaip ji teigia. Su O. M. susipažino per jo pažįstamą, kurio pavardės dabar nepamena, atrodo, A. Ž. Šis asmuo buvo atvažiavęs į Lietuvą, buvo krizė, sakė, kad yra tokia mergina, pasiūlė susipažinti. Asmeniškai susipažino, bendravo, artimų santykių nebuvo, tik taip pabendravo. Susirašinėjo, buvo ir susitikę, ir telefonu bendravo. Apie viską su ja bendravo. O. M. sakė, kad yra žmonių, kurie norėtų dirbti, gal ji prašė įdarbinti, neprisimena. Pasakė jai, kokios sąlygos yra, kad reikia arba darbo vizos, arba darbintis per kitą šalį, sakė, kad tai ilgai užtrunka. Buvo atvažiavę baltarusiai į Lietuvą, neprisimena jau pavardžių. O. M. niekas nereiškė pretenzijų dėl pinigų, ji pati sakė, kad žmonės jai sakė „nesikišk, viskas gerai su R.“. O. M. jam pervedinėjo pinigus, nes pirko mašiną, atrodo, “Toyotą Avensis”, 2007 m., pirko 2012 m. atrodo, rudenį. Neatsimena, kiek jai reikėjo susimokėti, pervedė per Western Union, sau jis pasiėmė 100 eurų uždarbį, kitus sumokėjo mašinų turguje. O. M. atvažiavo su A. ir pasiėmė mašiną, su pardavėju jis nebendravo, tik pinigus nuvežė, buvo gal 3000 eurų. Girdėjo O. M. parodymus. Paskui jų santykiai nesusiklostė, ji pradėjo kurti intrigas. Pervedė pinigus doleriais jam į Western Union jo žmonos vardu, nes tuo metu jo asmens dokumentas buvo paimtas tyrimo metu kaip kardomoji priemonė. Nuėmė pinigus. Parodymuose niekur nefigūruoja tie mistiniai darbuotojai iš Baltarusijos, ji pati sakė, kad jai niekas pretenzijų nepareiškė, jie sakė, kad jai jos kaip tarpininkės nereikia. Jis bendravo su baltarusiais, buvo trys ar keturi atvykę, O. M. jį suvedė su jais. Jis neprašė pinigų už įdarbinimą. Su O. M. susirašinėjome per Skype, nurodė sumas, buvo padaręs paskaičiavimą, dabar neatsimenu. Yra susipažinęs su bylą, matė pokalbius bei tai, kad yra padaryti vertimai. Jis nurodė, kad jo žmona buhalterė, nes nenorėjo kortų atidenginėti, jo šeimoje buvo įtempta padėtis. Kažkas turėjo vykti dėl tų darbuotojų, bet kai susižinojo visas sąlygas, nusprendė, kad neverta. Už pinigus buvo pirkta „Toyota Yaris” ar „Avensis”. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus kažką apie automobilį nurodė.

Dėl sukčiavimo epizodų įgyjant I. L., S. B., N. T., O. K., V. F., R. I., A. I., J. A., S. G. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad jam šios pavardės girdėtos, pažįsta asmenis. Buvo taip, kad artėjo naujas statybos sezonas, 2013 m., gali būti 2012 m. vasario mėn. I. L. supažindino jį su tais asmenimis, pasiūlė keletą objektų. I. L. firma Vokietijoje (duomenys neskelbtini) pasiūlė apdailos darbus logistikos centre (daryti pakabinamas lubas), tai turėjo būti Essene, Frankfurte, pasiūlė viešbučio įrengimą Kiolne ar tai ligoninė ten buvo. Jis (R. B.) su turimomis pajėgomis nelabai galėjo susitvarkyti, tuo metu pas jį dirbo apie 20 žmonių. Pakalbėjau su I. L., pasakė jam, kad reikia brigados, prašė ją surinkti, sakė, kad yra kontraktas, reikia susitvarkyti darbo rinkos statusą, pažymėjimus, euro standartą, reikia sertifikatų ar pažymų, kad baigę mokslus. Siūlė I. L. imti objektą. I. L. surinko minėtus žmones, R. ir A. I., O. K., J. A., S. G. Jis porą kartų buvo su jais susitikęs parduotuvėje „Rimi“, „Čili“ picerijoje, su kitais buvo susitikęs „Forto dvaras“, adresu Ulonų g., išdėstė sąlygas, sakė, iš savo pinigų jis nieko nemokės, nes dar žmonės neatvažiuos ar kažkas panašaus, sakė žmonėms jam sumokėti, o jis jiems išrašys kvitelius. Prašė apie 140 ar 145 Eur. Surinko iš tų žmonių pinigus. Reikėjo deklaruotos vietos Vokietijoje, tai tie pinigai ir buvo skirti deklaravimui. Skiriasi suma, nes čia Vestfalijoje tokia kaina. Pasiėmė pinigus sau, o iš savo sąskaitos Postbanke padarė pavedimus į Abgemeldung. Buvo šalta žiema tuo metu po visą Europą, o darbuose Vokietijoje privalomas vanduo. Kai Vokietijoje jau -5 C, tai stovi visi darbai, dėl to žmonės negalėjo ilgą laiką išvažiuoti, buvo planai vieną kartą, antrą išvažiuoti. Jis pats leidimo dirbti žmonėms niekaip negali išduoti. Nukentėjusiojo R. I. ikiteisminio tyrimo metu duotuose ir teisiamojo posėdžio metu pagarsintuose parodymuose viskas nurodyta gerai, tik negerai pasakyta, nes draudimas yra ne fiziniam asmeniui, o darbo vietai. Pinigai buvo už registraciją, neteisingai parašyta, nes verslo liudijimą asmuo pats turi fiziškai ateiti ir pasiimti. Suteikė laikiną registraciją, „dasimokėjo“ už oro uosto leidimą, nes kitaip niekas jam nebūtų leidęs dirbti.

Dėl sukčiavimo epizodo įgyjant R. N., K. Š., G. M., G. J., A. L., A. K., A. G., R. S. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad minėti asmenys jam yra žinomi. Šioje situacijoje buvo taip, kad atsirado toks tarpininkas, Janas, jo pavardės nepamenu. Vienus iš tų asmenų pasiūlė J., kitus – S. Jie norėjo iš šių asmenų užsidirbti, sakė, kad asmenys važiuoja dirbti ir sutinka nuo savo uždarbio mokėti po 100 Eur. Pradėjo tvarkyti reikalus, jis (R. B.) savo ruožtu pradėjo tvarkyti registracijas, jo įmonė nuo 2010 m. veikė jo vardu, (duomenys neskelbtini) buvo rangovai, jis pats čia nedirbau, o buvo subrangovas. Turėjo dirbti statybose – apdailos, individualių namų dekoravimo, stogo šiltinimo darbus. Minėti asmenys atsirado per S. ir J. Jis (R. B.) susitiko su visais tais žmonėmis ne vienu metu. R. N. su K. Š. pirmi, atrodo, buvo, S. juos atvežė, jie jam pasisakė iš karto, kad dirbo Vokietijoje, turėjo „Gewerbes”, bet rankose jų neturėjo, nežinojo ar uždarytos. Jis jiems sakė kad jis sužinos. Kai pradėjau tvarkyti laikinos deklaracijos reikalus, atėjo raštas elektroninėje formoje iš Vokietijos tarnybos, kad K. Š. ir R. N. yra skolingi kažkiek mokesčių ir jiems negalima susigrąžinti formos „Geo a,” gali „Geo 2” imti ir dengti įsiskolinimą, po kažkurio laiko jiems apie tai pasakė, jau buvo paėmęs pinigus, kiek ten buvo reikalinga, atrodo 140 eurų, gali būti 490 Lt, po to dar 30 Eur. Paėmė po 590 Lt. Padarė laikiną deklaraciją, bet sakė jiems, kad jiems „Gewerbe” neatidarys, nes jie yra skolingi, reikia susitvarkyti. Jie nusprendė, kad nenori važiuoti, sakė grąžinti pinigus, tačiau jis asmenis pasakė, kad jis savo darbą jau padarė. G. M. jam nieko nedavė. R. N. ir K. Š. išrašė čekius, jie sakė vešis dar trečią žmogų, bet nenurodė nei vardo, nei pavardės, sakė, dar nežino, ar važiuos tas trečias. R. N. su K. Š. jam pervedė tik už save, už G. M. nepervedė. G. J. ir A. L. atsirado per S., problema buvo ta, kad jie buvo savamoksliai statybininkai, nieko nebaigę. Bendravo su jais dėl pinigų, paėmė iš G. J. už laikiną registraciją 145 Eur, gali būti 135 eurai. Dalis asmenų jam liko skolingi. Kelionės reikalus tvarkė G., buvo susiradęs, kas veža, matomai jiems kažką ir mokėjo, bet ne jam tuos 180 Lt mokėjo, matyt, jie taip ant jo tik nuostolį nurašo. A. K. sunku prisiminti, kai kuriuos tik kartą, du kartus yra matęs, matomai mokėjo už deklaravimą, deklaravo šiuos asmenis užpildęs formą, per Soko bau tarnybą, Abgemeldungštatui sumoki ir jie sutvarko. A. G., R. S. irgi figūravo, už juos tą patį darė. Išdavė jiems čekius, nežino kieno vardu pasirašė, nes šiaip jie turėjo važiuoti į kitą įmonę. R. B. jam žinomas, jis yra Vokietijos lietuvis. Nurodė B. pavardę išduodamas dokumentą, nes pajamų orderį išrašo vienas žmogus, o pasirašo kitas, tai įprasta tokia darbinė manipuliacija. Ne savo vardu išrašė, nes nebuvo tuo laiku pratęsęs įmonės licencijos. Draugas.lt dalyvaudavo forume, pašto adresu (duomenys neskelbtini), nesiskelbė jokios pavardės. S. prisistatė R., pavardės neklausė. Neprisistatė R. B. K. Taip neprisistatinėjo, gal jie taip suprato. Lietuvoje veikiančiuose bankuose neturi sąskaitų, jam tuo metu nebuvo aktualu, šiuo metu irgi neturi. Dirba ir gyvena Lietuvoje. Stato namus, turi asmeninę įmonę, dirba individualioje įmonėje, autorinės sutarties pagrindu. Sustabdyta įmonės veikla, turi individualią veiklą.

Dėl sukčiavimo epizodų įgyjant R. Z. ir R. K. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad pieš šiuos žmones jis jaučiasi kaltas. Pažįstamas žmogus sakė, kad geras santechnikas ir instaliacijas įrenginėja. Šie asmenys turėjo kartu su tais kitais asmenimis važiuoti, bet neturėjo jokių pažymėjimų, S. sakė, kad jie viską moka, kad jiems išrašys dokumentus. Iš šių asmenų jis paėmė pinigus, už laikiną registraciją 150 Eur, 135 Eur turėjo sumokėti, deklaravo tuos asmenis, paskui paėmė už bilietus iš jų 245 Lt ir negrąžino, jis tų bilietų ir nebenupirko, nes jie dviese nebūtų važiavę, negrąžino tuo metu, nes neturėjo, ar kažkas tokio buvo, buvo gavęs iš Vokietijos baudą už neatliktus objektus - 38000 eurų. Buvo grasinimai, jie pradėjo kalbėti nesąmones, jis jiems tikrai negrasino. Jų civilinių ieškinių nepripažįsta. Turtinės žalos kažkiek pripažįsta. Iš principo morališkai pripažįsta 500 Lt ir po 200 Lt, nes jiems sugadino planus, net minties nėra, kad nekaltas jų atžvilgiu. Gal asmenys suprato, kad čia už leidimą. Išrašė kvitus. Dėl to, kad nurodė B. pavardę, gali pasakyti, kad tai bendras pažįstamas, puikiai jį žino ir jis negalėjo pasakyti, kad jis B. D. M. jam žinomas, nuomojosi butą iš jo. Jo prašymu R. K. pervedė į jo sąskaitą pinigus, pasakė pervesti dėl to, kad jam reikėjo mokėti už nuomą, sakė pervesti tam žmogui, tuomet nereikės jam grynais atiduoti, R. K. registraciją padarė už savo pinigus.

Dėl sukčiavimo epizodo įgyjant A. S. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad A. S. jam žinomas, jie susitarė, kad A. S. atvažiuos į Vokietiją namus statyti, pririnko A. S. objektų, pats jis norėjo apgauti žmones, neišvažiavo, nes nesutarė su juo, klausė jo, kaip mokės žmonėms atlyginimus. A. S. nesutarė ar neišdrįso kalbėti apie savo naudą ir jie neišvažiavo. Atrodo, buvo įdėjęs internete skelbimą, atvažiavo A. S. su kažkokiu giminaičiu pas jį, pasiūlė A. S. objektus, sakė pastarajam, kad reikia žmonių. Daug buvo žmonių. Nurodė A. S., kad reikia mokėti už laikiną registraciją, kažkur bendra suma 3000 Lt už visus gavosi. Nurodė, kad registraciją reikia imti mažiausiai trims mėnesiams. A. S. pervedė tuos 3100 Lt į D. M. sąskaitą (jam irgi tada turėjo susimokėti už butą). Viską sutvarkė, nepamena, kiek žmonių buvo, bet daug, padarė pavedimus, buvo momentas, kai gavo kopijas apie užregistravimą. Toliau prasidėjo visokie piniginiai skandalai, jie neišvažiavo, nes A. S. jų neišvežė, turėjo kur važiuoti. A. S. turėjo sutartį, bendravo su užsakovu, neišvažiavo šie asmenys. D. M. grąžino A. S. pinigus, iš esmės jau yra su juo atsiskaitęs, gal 100 eurų liko. Buvo suorganizavęs A. S. kontraktą. Pats A. S. nenurodė apie kontraktą, nes jam nenaudinga. Iš A. S. rinko pinigus iš žmonių už registraciją, suskaičiavus, kiek jis ten atsiuntė žmonių, gavosi 3100 Lt, 22 eurai nuo žmogaus, turėjo pas jį Kaselyje būti registruojama, čia Vestfalijos žemėje, o objektas gali būti ir Bavarijoje. Dalį žmonių Bavarijoje, dalį žmonių Kaselyje.

Dėl sukčiavimo epizodo įgyjant E. L. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad E. L. jis neatsimena, dabar prisiminė, prisiima kaltę, nepadarė to darbo. Buvo traktorius, jis buvo be dokumentų. Buvo, atrodo, 2013 m. kovo mėn., dirbant statybose Vokietijoje visokio plauko žmonių pilna, privažiavo rusiškai kalbantis žmogus, sako, turiu naudotos rusiškos technikos, sako padėkit parduoti, turiu daiktų. Todėl jis (R. B.) įdėjo skelbimą į vokišką puslapį ir atsirado žmogus. Traktorių pasiūlė Vokietijos rusas su vokiška pilietybe. (duomenys neskelbtini) tai yra ūkininkas, o rusas pardavinėjo, gal jis tarpininko paslaugas teikė, gal dar kažką, tuo kartu nesigilino į šį dalyką, buvo trys ar keturi traktoriai, įdėjo skelbimą, kad parduotų ir įdėjo ir vokiečio, ir tarpininko numerius, sakė yra nurašyti techniniai pasai, bet sakė atkurs. Susitiko su E. L. pas jį (R. B.) prie namų, pasakė, kokia yra situacija bei tai, jog nežino, kiek ten laukti reikės, žmogus sakė, kaip ir tinka. Iš pradžių net nėjo apie pinigus kalba, iš pradžių jie telefonu bendravo. E. L. pasiūlė palikti užstatą. Jis (R. B.) paskambino tarpininkui ir pasakė, kad žmogus nori rezervuoti traktorių. Tarpininkas, atrodo, nurodė 600 Eur sumą. Atrodo, jog E. L. buvo atvažiavęs su draugu. Tuos pinigus jis (R. B.) nuvežė ir padavė pačiam R. į rankas, apsikeitė vekseliais, perdavė savo darbininkui pinigus, kuris tuo metu važiavo, atrodo Č. R. Su E. L. jis (R. B.) pildė pajamų išlaidų orderį, ten Vokietijoje tokia buhalterija, jis dokumentus pildė per įmonę, įmonės vardu, neatsimena, ką užrašė. Pasirašė B. vardu, nes dirbo su (duomenys neskelbtini) įmone, toks asmuo B. yra, kai kurios bankinės operacijos irgi jo duomenimis, jis kaip įmonės atstovas, dėl mokesčių taip tauposi, čia toks gudravimas. Traktoriaus dokumentai neatsirado, jis (R. B.) prašė grąžinti pinigus, bet jam pasakė ne, nes jis jau traktorių neva nusipirko. E. L. netiko traktorius be dokumentų, todėl jis kreipėsi į policiją. Asmuo (duomenys neskelbtini) yra realiai egzistuojantis, su juo susipažino kažką statant. Kai E. L. pas jis (R. B.) atvažiavo iki namų, klausė, kaip tie traktoriai, o jis sakė, kad neturi supratimo. Kalba prasidėjo nuo traktorių, buvo užsiminęs, kad ieško statybininkų darbui Vokietijoje, tikrai nežadėjo jam atgabenti traktoriaus, kodėl jis nurodo, kad žadėjo, nežino.

Dėl sukčiavimo epizodo įgyjant B. Ž. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad šio asmens jis nėra matęs. Buvo žmonės, kuriems nuomojo statybinės technikos pervežimo priekabą, jie ją išsinuomojo kažkada ir eksploatavo, tai buvo 2013 m., balandžio mėn., po to liepos - rugpjūčio mėnesiais, nuomos kaina už savaitę buvo 350 Eur. Dėl šio traktoriaus nieko visiškai negali pasakyti. Vienu metu žmonėms, kurie nuomojosi priekabą, buvo nurodęs D. M. pavardę ir vienu atveju žmonos sąskaitą, nes neturėjo Lietuvoje sąskaitos, tai už tą nuomą pervedė, bet B. Ž. nėra gyvenime matęs. Neturi supratimo ir paaiškinimo, iš kur tai. Iš D. M. nuomojosi butą, buvo kelis kartus nurodęs jam pervesti pinigus. Galbūt jie tam žmogui B. Ž. paliepė ką padaryti, pervesti 1000 Lt į D. M. sąskaitą. Atsimena, buvo momentas, kai žmogus norėjo apmokėti už tą priekabos nuomą, tai gal jie galėjo iš B. Ž. paprašyti. Jam D. M. skambino, klausė, už kokį čia traktorių pinigai, jis pastarajam atsakė, jog neįsivaizduoja. Nėra asmeniškai su B. Ž. kalbėjęs. Su E. L. tikrai taip buvo. Nežino, kaip B. Ž. nurodė tą patį numerį, kaip E. L. Įdėjo į mobile.de skelbimą dėl traktoriaus, nurodė du vokiškus ir vieną lietuvišką numerį, kuris buvo jo. Neatsimena, koks tuo metu buvo, tikrai su tuo žmogumi asmeniškai nekalbėjo. Be to, ten pas jį įmonėje dirbo žmogelis ekskavatorininkas, šitas telefono numeris buvo bendro naudojimo, jis buvo naudojamas brigadoje, R. K. irgi naudojosi šiuo telefonu, tada M., M. P., jie ir šiai dienai Vokietijoje dirba, vilniečiai jie. Jie žino apie D. M. 100 proc., nes yra siuntę pinigus. Kito R. brigadoje nebuvo.

Dėl sukčiavimo epizodo įgyjant E. Š. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad šio asmens jis nepažįsta. Jam atvežė kažkas kažkokius daiktus su jo nuomota priekaba ir ten kažkas netiko. Jis turėjo atsikaityti su žmonėmis, iš kažkur kažką atvežė, sakė, reikia šitam žmogui sumokėti pinigėlius. Gavo iš E. Š. pinigus, du kartus mokėjo, bendravo su juo, 3184 Lt galėjo būti, paėmė pinigus ir skaito, kad tai jo (R. B.) pinigai. Žino, kaip buvo, jie nupirko nurašytą techniką ant detalių, E. Š. turi žemės ūkio technikos atsarginių dalių įmonę, jam už tos priekabos nuomą turėjo atiduoti pinigus, E. Š. buvo nurodyta, kad jam pervestų pinigus. Nežino, kas pavedime nurodyta, nežino, kodėl parašė „avansas už traktorių“. Pas jį dėl šios situacijos yra trišalė transporto priemonių vežimo sutartis. Pripažįsta, kad gavo pinigus iš E. Š., neneigia. Tik aplinkybės vienokios ar kitokios. Jam E. Š. skambino, sakė, jog ta technika visiškai niekam tikus. Jam atvežė naktį, numetė, sako pasakyk, kas tie žmonės. Jis (R. B.) jam pasakė, kad nežino.

Dėl sukčiavimo epizodo įgyjant M. J., R. S., A. B. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad jis žino šiuos žmones. M. J. - mūrininkas norėjo važiuoti dirbti į Vokietiją, tai buvo lapkričio mėnesį. Jis sakė M. J., kad reikia važiuoti jau dabar, tačiau jis sakė, kad pirma turi pabaigti savo darbus. Atėjo lapkričio galas ir sugedo jų automobilis, paskambino jam (R. B.) ir pasakė, kad neturi kuo važiuoti. Tuomet jis jiems pasakė, kad jie vėliau nebus reikalingi, nebent po naujųjų metų. Sumokėjo už registracijas, 200 kažkiek litų, tiksliai nepamena, gal 280 Lt, ne, 250 Lt. Paėmė tuos pinigus, davė registracijas, išrašė pajamų išlaidų orderį, pats pasirašė. Ėmė pinigus už registraciją, o paskui susigrąžino tuos pinigus iš įmonės, čia toks gudravimas ekonominis, daugiau neėmė pinigų iš asmenų. Sakė asmenims važiuoti dirbti, skatino suspėto, sakė, kad vėliau jų neįleis net į aikštelę. Gal asmenys buvo nusipirkę bilietus ir manė prašys pareikšimą, gal priteis, o jis paėmę 250 Lt, padarė laikiną registraciją, iš savo įmonės pervedė į Soko bau, tai priimančios komunos pavadinimas. Jis labiau moka techninę vokiečių kalbą. Gavo patvirtinimą, kad užregistravo, informavo asmenis apie tai. Tai nebuvo darbo leidimai, gal jie ne taip suprato. Lėktuvo bilietus reikia kažkuo gi pagrįsti, neėmė jis tų pinigų. Kalbėjo su M. J., kai jis neišvažiavo į Vokietiją, sakė jam, kad dabar tik po naujų metų galima važiuoti. M. J. klausė kaip tai, juk jiems reikia užsidirbti pinigų. Prasidėjo konfliktai, jie jam tiesiogiai grasino. Nebuvo užsakęs jokių lėktuvo bilietų, nieko apie tai nekalbėjo. Su tranzitiniais numeriais buvo taip, kad jie sakė, kad gal susiorganizuos automobilį iš Europos, M. J. taip sakė. Taip pat sakė, kad numerių reikia. Jis M. J. pasakė, kad turi galiojančius prekybinius numerius. Numeriai buvo išduoti jo vardu, su tais numeriais galima važiuoti su neregistruotu automobiliu po Europos Sąjungą.

Dėl sukčiavimo epizodo įgyjant D. H. turtą kaltinamasis R. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad D. H. atsimena, susipažinome 2013-2014 metais, galbūt 2014 m. pavasaris buvo, galėjo būti kovo mėn. Įrašiau tenai įmonę, kuri daro karkasinius namelius ir siunčia į Norvegiją, minėtas asmuo prašėsi pagalbiniu darbininku. Kai susikaupia didesnis kiekis namelių, važiuoja ten lietuviai montuoti. D. H. pats, atrodo, jį susirado, nepamena, kaip ten buvo. Jis atvažiavo pas jį (R. B.). Minėtas asmuo ir su vadovu tos įmonės susiskambino, jam pasakė, kad reikia darbinių drabužių, jis nusipirko spec. rūbų. Jis minėtam asmeniui nesiūlė darbo Norvegijoje, sakė, jog Lietuvoje yra įmonė, kuri pagamina ir važiuoja montuoti. Įmonės pavadinimo nepamenu. Gal jis (R. B.) buvo įdėjęs skelbimą. Jis iš D. H. gavo pinigus, nes šiam asmeniui jis davė retransliatorių ir interneto perdavėją, buvo iš jo pasiskolinęs 200 Lt, ką iš jo gavęs, tai apie 500 Lt. Čia ne už darbo sutartį pinigai, jis sakė, jam tiek batai, darbo kostiumas kainavo, šalmas kažkiek, sudėliojo tuos pinigus ir taip perdengė. Už keltų bilietus neėmė pinigų. Prie „Big“ buvo susitikę, žmogus sakė, kad susipirko drabužius. Žmogus paskambino jam, jis tuo metu buvo su žmona, atrodo, parduotuvėje, sako „aš važiuosiu, nusipirkau kombinezoną”, norėjo parodyti, ar tiks, nes nedirbęs statyboje. Realiai jis buvo nuvažiavęs ten, bet neatitinka net pagalbinio kvalifikacijos, ir dėl to ten išsiskyrė jų keliai. Nebuvo kalbos apie Norvegiją nieko. Skolinausi iš minėto asmens pinigus už detalę, negrąžino skolos, nes tuo metu turėjo didelę spragą.

Nukentėjusysis A. L. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jam žinomas. Susipažino su juo per vieną darbų vykdytoją (kurio pavardės neprisimena). Darbų vykdytojas paklausė, ar jis (t. y. A. L.) nori išvykti į užsienį padirbėti. Jis pasakė, kad norėtų. Tuomet darbų vykdytojas jam davė R. B. numerį. Vėliau jis pats susitiko su R. B. kavinėje, pastarasis jam parodė projektus, rodė dokumentus, atšviestus namų brėžinius. Buvo galima suprasti, kad ten statomi gyvenamieji namai. Susigundė pasiūlymu, susiskambino su kitais žmonėmis iš statybų brigados. R. N., K. Š., G. M., G. J., A. G., A. K., R. S. jam nežinomi. Jam buvo žadėtas darbas ir atlyginimas, nepamena koks. Gali būti, kad tas darbų vykdytojas buvo V. R. B. nekėlė jokių sąlygų, sakė susitvarkyti draudimą, paprašė pinigų į priekį dėl apgyvendinimo, draudimo, kelionės sumokėjo 500 Lt, gali būti 480 Lt. Sumokėjus pinigus, jam buvo išduotas kvitas. Ikiteisminio tyrimo metu davė tikslesnius parodymus, nes buvo tik pradžia, šiuo metu yra praėję daug laiko. Laukė skambučio, bet R. B. dingo. Susitikime su R. B. dalyvavo jis, G. ir tokia moteris, gal S. Į Vokietiją turėjo išvykti apie 2013 m. sausio 14-16 d., bet tomis dienomis neišvyko. Nepavyko išvykti, nes kaip R. B. sakė, prasidėjo šaltis, trukdė gamtinės sąlygos. Po to su R. B. nesusisiekė. Atrodo, jog G. su R. B. dar susiskambino. Dėl pinigų grąžinimo su R. B. nebendravo. Pasiūlymas dėl darbo buvo realus, nes buvo rodomi gyvenamųjų namų projektai, brėžiniai atrodė realūs. Minėjo vokišką firmą. Mano, jog buvo apgautas. Jo visa brigada buvo surinkta, G. jam nesakė, kad kelionė neįvyko dėl to, kad brigada nesurinkta. Buvo dviese, o turėjo būti trise. Pareiškė 139,02 Eur dydžio civilinį ieškinį, jį palaiko.

Nukentėjusysis A. G. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jam yra žinomas, dalyvavo pokalbyje dėl darbo Vokietijoje. Su R. B. jį supažindino S., kurią pažįsta iš matymo, atrodo jos pavardė K. Pokalbis vyko restorane „McDonald‘s“, esančiame prie stoties. R. B. jam rodė brėžinius, žadėjo įdarbinti Vokietijoje. Jokių pareigų neminėjo, tiesiog sakė, jog bus statybos darbai. Susidarė įspūdis, kad projektas buvo realus, tačiau mano, jog jis buvo apgautas. R. B. davė 700 Lt. R. B. prašė duoti pinigus už dokumentų tvarkymą Vokietijoje. Tyrimo metu nedalyvavo žmogus, už kurį buvo davęs pinigus, jis dabar miręs, jo pavardė S. Po to, kai perdavė pinigus, skambino R. B. kas antrą dieną, R. B. aiškino, kad dabar nepalankios sąlygos Vokietijoje, negauna kelto bilietų. Su G. policijoje pateikė pareiškimą. Neprisimena G. pavardės. R. B. davė 1340 Lt, nes pinigus padavė ir už S. Pinigus sumokėjo R. B. automobilyje, tuo metu buvo dviese. S. dalyvavo pokalbyje, gal ir automobilyje buvo. Buvo pamiršęs, kad darė pavedimą, buvo nurodyta kažkokios moters sąskaita. Nepamena, ar pavedimu mokėjo ir už save, ir už S. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi. 1340 Lt yra sumokėti pinigai, dalis šių pinigų sumokėta už S., pastarasis jam pinigus buvo davęs prieš tai, todėl jo civilinis ieškinys mažėja. Jo patikra žala lygi iš nurodytos sumos atėmus S. sumą. Iš 1340 Lt sumos pusė yra jo, o pusė S. Palaiko pareikštą civilinį ieškinį.

Vadovaujantis BPK 276 straipsniu, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo A. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad jis per pažįstamą S. sužinojo, kad renkama žmonių grupė dirbti Vokietijoje statybose. S. jį supažindino su R. B. ir pasakė, kad šis vyras padės sutvarkyti dokumentus norint dirbti Vokietijoje. 2013 m. sausio 9 d., apie 10.30 val., kavinėje „McDonald“, Seinų g., dalyvaujant S., susitiko su R. Susitikimo metu R. paaiškino, kad norint sutvarkyti dokumentus, reikia sumokėti 135 eurus, t. y. 470 litų. S. akivaizdoje jis sumokėjo R. 470 litų. Taip pat davė 470 litų už draugą R. S. Vyras, paėmęs pinigus, žadėjo dokumentus sutvarkyti per dvi savaites, t. y. iki 2013 m. sausio 23 d. Sausio 22 d. paskambino G., kuris turėjo važiuoti kartu, ir pasakė, kad reikia papildomai R. sumokėti 400 litų už kelionės išlaidas. Sausio 22 d. AB SEB banke jis pervedė 400 litų. Dirbti į Vokietiją neišvyko, pinigų jam negrąžino. Jam padaryta 1340 Lt turtinė žala. (t. 3, b. l. 140, 142).

Nukentėjusioji O. M. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jai yra žinomas, su juo susipažino pažinčių portale 2011 m. rugsėjo mėnesį, dėl tikslaus laiko gali klysti. Ji įdėjo skelbimą, kuriame nurodė, jog nori susipažinti su vyru. R. B. jai atrašė, kad ji jį sudomino, sakė, jog nori kurti šeimą, pradėjo su juo bendrauti, susirašinėti. R. B. pasakojo, kad turi du vaikus, sakė, kad turi statybų verslą ir numatomą kontraktą Vokietijoje namų statybai. Užsakymas Vokietijoje buvo labai įtikinamas. Buvo dvi brigados ir trūko žmonių, R. B. paklausė, ar ji galėtų iš Baltarusijos parekomenduoti statybininkus, kurie būtų sąžiningi, negeriantys. Ji sutiko, nes jos šeima dirba šioje srityje. R. B. liepė žmonėms perduoti jo koordinates. R. B. su ja susisiekė, papasakojo, koks darbas, sakė, kad reikės dirbti 2-3 mėnesius, pasakojo, koks atlyginimas. Šiuo metu neatsimena, kokį atlyginimą žadėjo R. B., gal 1500 Eur. Ji nematė dokumentų, pasirašytų su Vokietijos įmonėmis, patikėjo R. B. žodžiais. R. B. daug pasakojo ir telefonu, ir „Skype“, įtikinamai ir pastoviai šnekėjo, kalbėdavo su juo kelis kartus per dieną. Parekomendavo R. B. savo tėvą kaip geodezininką, taip pat parekomendavo ir kitus žmones. R. B. klausė, kokius darbus žmonės moka dirbti, bet netikrino, tik sakė, kad reikalingi mūrininkai, geodezininkai, stogdengiai. R. B. sakė, kad jį tenkina, todėl pradėjo tartis dėl dokumentų, vizos į Vokietiją. R. B. sakė, kad sutvarkys visus dokumentus, juridinius klausimus, taip pat sakė, kad už kiekvieną asmenį reikia sumokėti 462 Eur už leidimą įsidarbinti ir dar kažkokį leidimą. Ji klausė R. B., kodėl žmonės turi mokėti, kodėl pats R. B. negali šių išlaidų padengti savo pinigais. R. B. atsakė, jog jis iš anksto sakė, kad reikės mokėti, savo pinigais minėtų sumų negali padengti, nes gal žmonės neišvyks, negali rizikuoti. Spalio 15 d. ji perdavė R. B. pinigus, t. y. 2310 Eur už 5 žmones, toliau bendravo su R. B. Tuo metu ambasadoje ji tvarkėsi vizą į Lietuvą, todėl reikalus banke tvarkė jos mama. Pinigus reikėjo persiųsti į L. B., gyvenančios (duomenys neskelbtini), vardu atidarytą banko sąskaitą. R. B. sakė, kad L. B. yra buhalterio žmona, pats buhalteris išvažiavęs, o R. B. Vokietijoje. Susitarė, kad ji atvyks į Vilnių. R. B. pasakė, kad reikia surasti dar 5 žmones. Ji perdavė savo žmonėms informaciją, pastariesiems pasiūlymas patiko. Kai ji vyko pas R. B., žmonės pasiūlė perduoti pinigus R. B. į rankas. R. B. vis skubindavo perduoti pinigus, kartojo „kontraktas, kontraktas“. R. B. ji davė 1386 Eur, R. B. jai jokių pakvitavimų nedavė, bet žadėjo. Ji su R. B. buvo dvi dienas Vilniuje. Nežino R. B. buto adreso. Kai ji išvažinėjo, R. B. paėmė jos paso kopiją, sakė darys pakvietimą, kad ji greičiau atvažiuotų. Jai pasirodė, jog R. B. toje srityje nekompetentingas, todėl ji pati padavė dokumentus ir gavo Šengeno vizą vieneriems metams. Iš viso R. B. perdavė 5082 Eur. Lapkričio 11 d. kelionė atsidėjo, nes bankrutavo „Snoras“ ir R. B. pasakė, kad užšaldytos sąskaitos, po to pasakė, kad Vokietijoje uraganas, paskui pasakė, kad darbininkas patyrė traumą ir dėl to negalėjo organizuoti išvykos. Jai pradėjo skambinti visi žmonės ir klausinėti, kas vyksta. R. B. pradėjo vengti pokalbių, neatsakinėjo SMS. Tuomet ji pradėjo apie R. B. ieškoti informacijos internete ir surado informaciją, kad R. B. yra aferistas, kad apgavo daug žmonių. Ji R. B. apie tai uždavė klausimą, pastarasis atsakė, kad tai netiesa, sakė, kad taip rašo konkurentai, kad jo pavardė ne B., o R. Lapkričio 25 d. pokalbiui atvyko statybininkai, kurie įsitikino, kad R. B. rimtas, patikimas žmogus, ir grįžo atgal. Ji turėjo išvažiuoti į Vokietiją pažiūrėti, kaip dirba R. B., bes jis susitikimą vis atidėdavo. Žmonės jam perdavė pinigus, bet neišvyko dirbti. Ji parašė pareiškimą policijoje, buvo apklausti liudytojai, surašyti protokolai, tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Tuomet ji kreipėsi į Interpolą, ten jai pasakė kreiptis į Lietuvą. Tuomet ji 1 PK parašė pareiškimą, buvo užvesta byla. R. B. jos klausė, ką ji čia daro, per ją žmonės negali važiuoti, o ji R. B. liepė grąžinti žmonėms pinigus. Statybininkai dėl jos parašė pareiškimą, tačiau buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą. Keli žmonės padavė civilinius ieškinius, teismas pripažino, kad ji turi sumokėti nukentėjusiesiems. Ji asmeniškai neketino važiuoti dirbti į Vokietiją, ketino vykti kiti asmenys. Darant pavedimą, paskyroje nebuvo nurodoma, už ką daromi pavedimai, galimai dėl to, kad banke nereikalavo nurodyti pavedimo tikslo. R. B. sumokėjo didesnę sumą, nei nurodo ieškinyje. 462 Eur – tai jos sumokėti pinigai, kitų žmonių sumokėtų pinigų nenurodė, nes tyrimo metu jai sakė, kad gali pareikšti ieškinį tik už save. Prašo priteisti iš R. B. 462 Eur, palaiko pareikštą civilinį ieškinį.

Nukentėjusysis O. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jam yra žinomas, yra jį matęs. Kažkur 2012 m. sausio mėn. pažįstamas I. L. pasiūlė vykti dirbti į Vokietiją, o pastarajam pasiūlė bendras pažįstamas V. M. Susitiko su R. B., klausė pastarojo, kokie darbai. R. B. sakė, kad reikės vykti į Frankfurtą, rodė brėžinius, sutartį. Sutartis buvo parengta vokiečių kalba, o jie vokiškai nemoka. Patikėjo ir sutiko važiuoti. R. B. sakė, jog tam, kad turėtų teisę dirbti, reikia „Gewerbe“ padaryti po 430 Eur pavedimą, sumokėti už leidimą ir draudimą. Atrodo, jog keturi susitiko kavinėje „Čili“, esančioje „Rimi“, padavė grynuosius pinigus R. B. ir kam kitam, gal pinigus paėmė ir I., o vėliau pasakė, kad perdavė R. B., tiksliai nepamena, ikiteisminio tyrimo metu nurodė teisingai. R. B. sakė, jog suras, kur gyventi. Su R. B. bendravo ir tiesiogiai, ir per I. L. R. B. sakė, kad rado butą, o po to sakė, kad atsisakė jį duoti, paskui prasidėjo šalčiai, R. B. sakė, kad nėra galimybės dirbti. Galiausiai pasakė, kad reikės važiuoti į Berlyną, davė adresą. Jie klausė R. B., kiek reikia pasiimti pinigų, R. B. sakė pasiimti po 100-150 Eur pragyvenimui, po to bus avansas. Be to, R. B. sakė, jog už pirmos savaitės gyvenimą viešbutyje jis atiduos pinigus. Atvažiavę sumokėjo už viešbutį. Kitą rytą atvažiavo A. B., sakė, jog yra firmos atstovas, nuvežė juos į oro uostą, parodė, ką reikės dirbti. Ten buvo statomas oro uostas, reikėjo montuoti gipso kartoną, reikėjo susimokėti dar po 50 Eur už leidimus. Klausė, kada duos popierius dėl darbo, asmuo pasakė, kad pirmą kartą apie tai girdi. Susidarė įspūdis, kad R. B. su A. B. buvo pažįstami. Jiems parodė, kaip dirbti, susipažino su Vokietijos darbų vykdytoju, darė darbus. Praėjus mėnesiui atvažiavo kažkokia moteris, surašė padarytus darbus. Iš viešbučio juos išvarė, nes neturėjo pinigų susimokėti. Atvažiavo daugiau vyrų iš Lietuvos. Praėjus kokioms dviem savaitėms jie važiavo namo, važiuojant paskambino kažkoks G., sakė, kad pažįsta R., sakė grįžti atgal. Jie patikėjo, grįžo. Jiems buvo rastas viešbutis, dar skambino pats R. B. Pradėjo dirbti toliau. Viešbučio personalas jų klausinėjo, kada bus pinigai, R. B. vis sakė, jog padarė pavedimą, bet nebuvo jokių pinigų. Antras viešbučio savininkas liepė išeiti iš viešbučio, nes nėra pinigų, kaip užstatą vietoj užmokesčio pasiėmė visus jų įrankius. Pinigų liko tik kelionei. Darbas ten vyko realus, tačiau jie dirbo neoficialiai, darbų vykdytojas sakė, kad jie negaus jokių pinigų, kol nebus sutarčių, todėl jie išvažiavo. Paskui sužinojo, kad A. B. pagavo policija. Tuo metu, kai dirbo Vokietijoje, palaikė ryšius su R. B., pastarasis jiems sakė niekur nevažiuoti, sakė, jog viską atsiųs, sumokės. Bandydami grįžti irgi susisiekė su R. B., kuris žadėjo, kad viskas bus. Sumokėjo 145 Eur už „Gewerbe“, 50 Eur už leidimą, dar susidaro suma už paliktus instrumentus, dokumentų vertimus, degalus, viešbutį. Patyrė 500 Eur žalą. I. L. jam siuntė iš Vilniaus 150-100 Eur, bendravo su I. L. Kai grįžo į Lietuvą, I. L. sakė, kad pardavė mašiną, kad duotų jiems pinigus pragyventi ir grįžti. Pinigai jiems ėjo per „Western Union“, I. L. juos pervedė savo vardu.

Nukentėjusysis V. F. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis pažįsta, juos supažindino I. L. Buvo susitikę kavinėje, jiems parodė vokiškus dokumentus, pasakė, kad yra projektas, daug darbų, reikia R. B. duoti pinigų, kad padarytų leidimus dirbti. R. B. sumokėjo po 145 Eur. Susitiko „Čili“ picerijoje, esančioje „Rimi“, buvo O. K. ir I. L. Kam padavė pinigus, neatsimena. Buvo taip, kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu. R. B. daug žadėjo. Jie už savo pinigus važiavo į Vokietiją, pirmas savaites gyveno už savo pinigus, R. B. žadėjo pervesti pinigus. Juos iš ten išvarė, nes buvo nesumokėta. Privažiavo daugiau žmonių. Paskui juos įleido dirbti į „Flughaffen“ oro uostą, reikėjo dar sumokėti 50 Eur už leidimą. Nors R. B. žadėjo, tačiau už nieką nemokėjo, už viską jis susimokėjo pats. R. B. vis žadėjo pinigus, atsiuntė popierius šeimininkui, kad neva sumokėjo už hotelį, bet šeimininkas sakė, kad nėra jokio pavedimo, išvarė juos, paėmė jų instrumentus, 250 Eur dar turi sumokėti šeimininkui už gyvenimą. Kai jis sumokėjo 145 Eur, jam nebuvo išduotas joks dokumentas. Už 145 Eur žadėjo padaryti leidimus dirbti Vokietijoje ir draudimą. R. B. žadėjo statybų darbą, apdailos darbus. Buvo vienas objektas, bet jis neva užšalo, tuomet nuvyko į Berlyną. Gyvenant ir dirbant Vokietijoje, pinigus jiems siuntė I. L. R. B. nieko nesiuntė. I. L. pervesdavo pinigus į jo „Western Union“ sąskaitą. Pareiškė 500 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, prašo jį tenkinti.

Nukentėjusysis S. G. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis pažįsta. I. L. pasiūlė darbą Vokietijoje ir supažindino su R. B., kuris sakė, kad norint dirbti Vokietijoje, reikia susimokėti 145 Eur už leidimą. Jis sumokėjo. Tuomet dalyvavo I. L. Pinigus sumokėjo R. B. į rankas R. B. bute. Už sumokėtus pinigus jam nebuvo išduotas joks dokumentas. Nors pinigus už leidimą sumokėjo, tačiau negavo jokio leidimo, nebuvo Vokietijoje. Pirmiausia reikėjo vis palaukti, kol sutvarkys dokumentus, tada buvo problemos. Du kartus pirko bilietus ir teko juos grąžinti. Praėjo mėnesis ir R. B. dingo. R. B. jiems žadėjo apdailos darbus, statybos darbus, 1500 Eur atlyginimą. Gal po kokių 3-4 mėnesių prisiskambino R. B., klausė jo, kur pinigai. R. B. sakė, kad jis dabar padarys jam leidimą. Jis R. B. pasakė, kad dabar leidimo jam nereikia. Pinigų R. B. negrąžino. R. B. jam pasiūlė geras pažįstamas, pasitikėjo. Viską organizavo R. B., o I. L. tik draugas, kuris pasiūlė dirbti pas R. B. Palaiko savo 505 Lt dydžio civilinį ieškinį.

Nukentėjusysis R. Z. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis yra matęs vieną kartą ir bendravęs telefonu. Ž. K. pasiūlė važiuoti vietoje jo dirbti. Jam reikėjo darbo, todėl paskambino R. B., pasakė, kad skambina nuo Ž. R. B. pasiūlė vedžioti elektros instaliaciją, klausė, ar turi tam reikalingus dokumentus, jis R. B. pasakė, kad turi. Su R. B. susitiko po dviejų savaičių, nuvažiavo pas R. B. į namus, kartu buvo jo (t. y. R. Z.) sūnus. R. B. rodė vokiškus dokumentus. Susimokėjo už leidimą dirbti, mokėjo litais, kartu buvo sūnus ir viską matė. Paskui dar bendravo su R. B., pastarasis jam sakė, kad jam reikia santechnikų, todėl jis R. B. davė savo pažįstamo R. K. telefoną. R. B. ir R. K. bendravo, jis su R. K. turėjo į Berlyną važiuoti dirbti kartu. R. B. į elektroninį paštą atsiuntė restauruotino namo nuotraukas, jie R. B. padavė pinigus už leidimą legaliai dirbti. Kai ruošėsi važiuoti, R. B. sakė, kad lyg tais negauna namo, paskui sakė, kad jie važiuos į Kiolną. R. B. buvo pervesti pinigai į sąskaitą, bet jie taip ir neišvažiavo. R. B. vis atidėjinėjo kelionę, sakė, kad negali pateikti kelto bilieto kopijų, nes vokiečiai užsakė, neva susiskambino su vokiečiais, pasakė skaičių ir raidžių derinius. Jis pasiskambino į Klaipėdą paklausti, ar yra tokie bilietai, jam pasakė, kad tokių numerių net neturi. Tuomet jis R. B. liepė atiduoti pinigus, bet pinigai grąžinti nebuvo. Už perduotus pinigus R. B. išrašė vokišką popierių, kad sumokėti pinigai už leidimą dirbti. Dokumente nurodė tą sumą, kurią ir sumokėjo, tyrimo metu yra padavęs išrašą, kuris yra 4 bylos tome, 17 lape. R. B. pasirašė B. pavarde, po to paaiškėjo, kad jo pavardė B.. R. B. už kelto bilietus atsiuntė sąskaitą, į kurią reikėjo pervesti pinigus. R. B. nieko negrąžino, iš viso jis prarado apie 1000 Lt. Pareiškė civilinį ieškinį ir jį palaiko.

Nukentėjusysis R. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis yra bendravęs tik telefonu. Su R. Z. jie yra kaimynai. R. Z. turėjo važiuoti atlikinėti elektros vedžiojimo darbus Vokietijoje. R. Z. jam pasakė, kad R. B. dar reikia santechniko paslaugų, pasiūlė jam. Jis tuo metu dirbo firmoje, buvo žiemos laikas, mažai darbų, todėl manė, kad reikia pabandyti dirbti Vokietijoje. Buvo kokia 2012 m. gruodžio 18 d. ir sakė, kad sausio mėn., pradžioje jau reikės išvykti. Viską labai greitai reikėjo susitvarkyti. R. B. pasakė, kad reikia nusipirkti patentą už 500 Lt, jis pervedė šiuos pinigus į R. B. nurodytą sąskaitą. Už patentą galėjo būti sumokėta ir 460 Lt. Sąskaita buvo kito svetimo žmogaus. Tuomet atėjo šalčiai ir R. B. vis atidėdavo kelionę. Leidimo ir patento negavo, pervedė pinigus už keltą apie 245 Lt. Sąskaita taip pat buvo svetimo žmogaus, neatsimena, ar tai buvo ta pati sąskaita. Jam buvo nurodyta, į kokią sąskaitą pervesti pinigus, nenurodė, kokiam asmeniui ji priklauso, tik sumokėjęs pamatydavo, kokio žmogaus sąskaita. Neklausė, kodėl pinigus reikia pervesti į kito žmogaus sąskaitą. Po atliktų pavedimų su R. B. daugiausia bendravo R. Z. Į Vokietiją neišvyko. Su R. Z. dėl keltų numerių skambino į Klaipėdą, sakė, kad tokių bilietų nėra, tada suprato, kad kažkas ne taip. R. B. sakė, kad ten, kur turėjo važiuoti, kažkas ne taip, tuomet siūlė važiuoti į darželį, kelionę vis atidėliojo. Paskui internete jie pamatė, kad R. B. yra sukčius, suprato, kad buvo apgauti. Po to daugiau su R. B. nebendravo, neliepė jam grąžinti pinigų, su R. B. bendravo tik dėl įdarbinimo. Pavedimus darė į D. M. priklausančią sąskaitą, dokumentai apie pavedimus yra 4 bylos tome, 32-33 lapuose. Pareiškė civilinį ieškinį 1000 Lt neturtinei ir 800 Lt turtinei žalai atlyginti, palaiko pareikštą ieškinį. Patyrė neturtinę žalą, nes reikėjo išeiti iš savo darbo, pasiėmė nemokamų atostogų.

Nukentėjusysis S. I. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis yra matęs vieną kartą. Paskambino draugas R. I. ir pasakė, kad turi brigadą, pasiūlė važiuoti į Esseną, į Vokietiją, klausė, ar jis sutiktų važiuoti kartu. Susitiko prie parduotuvės „Maxima“, esančios Tuskulėnų g., ten buvo ir R. B., R. I., A. I., D. R. B. sakė, kad reikia sumokėti po 145 Eur, nes reikia sutvarkyti leidimus. Jie nuėjo į „Swedbank“, keitė litus į eurus, atidavė juos R. B. R. B. sakė, kad jiems reikės išvažiuoti po poros dienų, o paskui dingo. Vėliau R. B. vėl atsirado ir sakė, kad reikės važiuoti į Berlyną. Nuvažiavo, sutiko ten V. ir O. R. B. sakė, kad juos ten turės pasitikti asmuo, tačiau jų niekas nesutiko. Jie paskambino O., atėjo vokiečių darbų vadovas, paėmė 50 Eur, kad galėtų įeiti į teritoriją. Jokių leidimų negavo, sakė, kad jie ten nelegalūs. R. B. sakė paimti savaitei po 100 Eur, sakė, kad firma sumokės avansą. Pagyveno, prasidėjo nesklandumai, tuomet ruošėsi važiuoti namo, bet paskambino G. ir sakė grįžti. Grįžo, buvo jau kitas hotelis. Paskui grįžo namo ir nuėjo į policiją parašyti pareiškimo. R. B. pinigų negrąžino, daugiau su juo nebendravo. R. B. jis pateikė savo paso kopiją, gali būti, kad pateikė ir socialinio draudimo kopiją. Vokietijoje dirbo apie 3 savaites, jokio atlygio negavo. Grįžę į Lietuvą nesusisiekė su R. B., neturėjo kontaktų, juo atstovavo R. I. Pareiškė 1880,25 Lt dydžio civilinį ieškinį, nurodytą sumą sudaro duoti pinigai, kelionės į Vokietiją ir atgal išlaidos, pragyvenimas.

Nukentėjusysis J. A. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su R. B. jis yra susitikęs porą kartų, susipažino su juo per R. I., jis pažinojo I. L. R. I. pasiūlė dirbti Vokietijoje, nes pats R. B. pasiūlė. Paskui porą kartų buvo susitikęs su R. B. Pirmą kartą susitikus, R. B. pasiūlė statybos, gipso darbus, nepamena tiksliai, kokį užmokestį žadėjo. Sutiko vykti. Paskui susitiko dar kartą, atidavė R. B. pinigus už leidimą. R. B. prašė pinigų, R. B. buvo pervesti 500 Lt. Nepamena, ar R. B. davė kokius nors dokumentus, gali būti, kad davė paso kopiją. Už gautus pinigus R. B. neišrašė dokumento, jie buvo penki, t. y. jis, du broliai R., S. ir D. Po kurio laiko išvažiavo į Vokietiją, dirbti į oro uostą. I. L. su R. B. suorganizavo kelionę. Už kelionę mokėjo patys, važiavo savo transportu. Vokietijoje dirbo apie 3 savaites, uždarbio negavo, gaunasi, kad dirbo nelegaliai, negavo jokių popierių. R. per I. L. palaikė ryšį su R. B., jis jokio ryšio nepalaikė. Palaiko 500 Lt civilinį ieškinį, minėtą sumą sudaro R. B. perduoti pinigai.

Nukentėjusysis N. T. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tikslaus laiko neprisimena, bet galėjo būti 2012 m. sausio mėn., vienas pažįstamas asmuo pasiūlė važiuoti į Vokietiją. Minėto asmens pavardės neprisimena, jam atrodo, kad tas asmuo jau yra miręs. Minėtas pažįstamas asmuo jį supažindino su R. B. Su R. B. jis susitiko picerijoje „Fortas“ prie VMI. R. B. sakė, kad yra darbas statybose, Essene, siūlė važiuoti, paėmė 500 Lt už įdarbinimą Vokietijoje. Susitarė, kad važiuos. Išvažiavo į Vokietiją, tačiau prieš pat išvažiavimą pasikeitė kryptis, išvažiavo į oro uostą Berlyne. Mokėjo R. B. 500 Lt už leidimą dėl darbo Vokietijoje. Už sumokėtus 500 Lt R. B. jokio lapelio nedavė. Tuo metu, kai R. B. paėmė pinigus, kavinėje buvo ir I. L. bei gal dar tas pažįstamas, kuris yra miręs. Kavinėje buvo keturi. Leidimo neturėjo, prieš išvažiuojant R. B. nieko nedavė, sakė, jog po savaitės atvažiuos ir viską sutvarkys. Vokietijoje nuvyko į darbovietę, ten reikėjo susimokėti dar 50 Eur už leidimą, kad pateiktų į oro uostą. Šiaip ne taip Vokietijoje pradėjo darbą. Skambino R. B., jis vis žadėjo atvažiuoti. Padirbus tris savaites, pasibaigė pinigai už nuomą, todėl nutarė išvažiuoti. Turėjo tik leidimą įeiti į teritoriją, o darbo leidimo neturėjo. Atlyginimo už darbą negavo. Paskui persikėlė į kitą viešbutį, nebeturėjo lėtų gyvenimui, kaltinamasis vis žadėjo, kad sumokės, bet nemokėjo. Viešbučio savininkas liepė palikti užstatą, jie paliko savo įrankius ir grįžo į Lietuvą. Nepamena asmenų pavardžių, su kuriais vyko į Vokietiją, atrodo, buvo S. B., R. Iš viso vyko trise. Vokietijoje sutiko dar pažįstamų žmonių. Pareiškė 500 Lt dydžio civilinį ieškinį ir jį palaiko. Tai pinigai, kuriuos reikėjo sumokėti už dokumentų įforminimą, t. y. 145 Eur arba 500 Lt, šiuos pinigus jis perdavė R. B. kavinėje į rankas.

Nukentėjusysis E. Š. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamojo R. B. jis nėra matęs. Internete rado skelbimą apie praduodamą traktorių už 10 000 Lt. Paskambino, R. B. pasakė, kad traktorius Vokietijoje, kad jis ten dirba. Jis pervedė R. B. 700 Lt prašomą užstatą už traktorių, R. B. liepė laukti traktoriaus. Vėliau jie skambinėjosi, susirašė žinute. R. B. pasakė, kad yra dar vienas pigesnis traktorius. Be to, R. B. vis rašė žinutes, kad jis užsiėmęs, kad negali, kad jis Vokietijoje, dirba pas ūkininką. Tuomet jis R. B. pervedė dar 1100 Lt. Pinigus pervedė į L. B. sąskaitą. R. B. jam aiškino, kad čia jo draugo žmona, kad neva jis kartu dirba, sakė, kad paims tuos pinigus. R. B. sakė, kad traktorių į Švenčionis atveš „fūra“, po to R. B. vėl skambinėjo, sakė, kad negali, kad užsiėmęs. Po to vieną dieną R. B. paskambino ir pasakė, kad yra pakrautas traktorius, stovi kur keltai, bet vairuotojui reikia staigiai sumokėti 400 Eur. Taip tas traktorius ir neatvažiavo. Gyvai taip ir nesusitiko su R. B., pasitikėjo juo, manė, kad nemeluoja. Kai kalbėjo su R. B. telefonu, pastarojo balsas buvo toks, jog nors prie širdies dėk. Šiandien balsą nelabai gali atpažinti. Pareiškė 3184 Lt civilinį ieškinį ir jį palaiko, tiek pinigų ir prarado.

Nukentėjusysis O. Ž. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad yra matęs kaltinamąjį, jis jo kaimynas iš antro aukšto, dažnai susitikdavo kieme. Vieną dieną R. B. pasiūlė jam važiuoti į Vokietiją dirbti, sakė, kad turi daug draugų ir gali jį pasiimti. R. B. viską papasakojo, po to paprašė pinigų dokumentams forminti. Apie pasiūlymą jis pasakė V. O. ir A. R. Jis (t. y. O. Ž.) kaltinamąjį kiekvieną dieną matė, pašnekėjo su V. O., kad abu gero darbo neturėjo. R. B. jiems papasakojo apie darbą statybose, kad vieni plyteles klotų, kiti dažytų, gautų gerus pinigus. Atrodo, jog darbas turėjo būti Frankfurte. Susitiko su R. B. kieme, pasakė pastarajam, kad atėjo V. O., padavė kartu R. B. 300 Lt. R. B. paaiškino, kad reikia forminti dokumentus Vokietijoje už leidimą, aiškino, kiek kas kainuoja, užrašė ant lapuko ir sakė „nu va, tegul bus 300 Lt“. Perduodant pinigus buvo su V. O. Nepamena, ar antrą kartą buvo ir A. R. A. R. pats susitiko su R. B. ir padavė pinigus. Niekur taip ir neišvažiavo, suprato, jog įvyko apgavystė. V. O. draugai su R. B. bendraudavo ir be jo (t. y. be O. Ž.), nešdavo R. B. tūkstančius. Kokius du mėnesius niekur neišvažiavo. Vieną dieną R. B. pakvietė pas save namo, padavė geltoną lapuką, ten buvo vokiškai surašyta, tas lapukas panašus į pinigų priėmimo kvitą. R. B. ten parašė suma eurais, sakė turėti šitą lapuką ir Vokietijoje paduoti žmogui. Turėjo važiuoti į Vokietiją automobiliu. Paskui išsiaiškino, kad pagal tą lapuką neva R. B. davė jam pinigus, o ne jis R. B. Kiek girdėjo, kiti žmonės R. B. tūkstančius nešė, R. O. išsiaiškino, kad R. B. yra apgavikas, nes internete rado jo nuotrauką bei informaciją apie apgavystes. R. B. nurodydavo datas, kada jie turėtų išvažiuoti dirbti, jie tris kartus buvo susiruošę „tašes“, bet paskutinę minutę R. B. vis atšaukdavo, neva laukia dar žmonių. Leidimo negavo, nes R. B. sulaikė. Pareiškė 330 Lt dydžio civilinį ieškinį ir jį palaiko, tai suma, kurią jis padavė R. B.

Nukentėjusysis D. H. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis pažįsta, pastarasis turėjo būti jo darbdavys. Turėjo važiuoti į Norvegiją. Tai buvo 2014 m. pavasarį, buvo įdėjęs skelbimą į www.selbiu.lt, kad ieško darbo Norvegijoje. Po kurio laiko jam paskambino R. B., prisistatė R., sakė, kad ieško žmonių važiuoti į Norvegiją, klausė, ar gali susitikti. Susitiko (duomenys neskelbtini), pas R. B. namuose. R. B. išdėstė visas sąlygas, papasakojo apie darbo specifiką, pasakė, koks užmokestis, žadėjo jam pagalbinio darbuotojo pareigas statybose. Prieš tai jis yra dirbęs Norvegijoje, jam nekilo įtarimų, kad čia gali būti melagystė, nes tai, ką R. B. pasakojo apie atlyginimą, atitiko tikrovę. Po skambučio kitą dieną susitiko, jis R. B. sumokėjo 127 Lt, tai buvo mokestis už įdarbinimo popierius. R. B. jam paaiškino, kad reikia sumokėti, nes jis jo nepažįsta ir negali už jį mokėti, nes jis (t. y. D. H.) gali ir apsigalvoti. Pamanė, jog R. B. kalba logiškai. Sumokėjo pinigus R. B., nieko nepasirašė, buvo žodinis susitarimas. Paskui susitiko po poros dienų sumokėti už kelto bilietus, nuvežė R. B. savo teisių kopiją, o paso kopiją nusiuntė R. B. nurodytu el. paštu (duomenys neskelbtini) neva J. B. kolegai. R. B. už kelto bilietus sumokėjo 300-400 Lt, apskritai už viską sumokėjo R. B. 1000 Lt. Buvo keturi susitikimai. Sumokėjo už įdarbinimą, už bilietus, už kurą, už darbo aprangą. Paskutinį kartą R. B. pasakė, kad jam sugedo mašina, sakė, kad išsileido pinigus, klausė, gal turi 200 Lt, nuvežė R. B. šiuos pinigus ir padavė, bet pamanė, kad gali būti apgautas. Tuomet „google“ suvedė jo telefono numerį ir suprato, kad R. B. yra aferistas. Pirmą kartą R. B. davė 127 Lt už darbo sutartį, antrą kartą – galėjo būti 275 už kelto bilietus, paskui – 150 Lt už darbinę aprangą bei 200 Lt neva už detalę mašinai. Pinigus davė R. B. į rankas, nebuvo nieko pasirašyta. Į Norvegiją neišvyko, turėjo vykti trise. Visi tie susitikimai tęsėsi mėnesį laiko, R. B. vis atidėliodavo kelionę, sakė, kad negali arba kad nėra darbo, arba kad pabrango bilietai. Yra gavęs iš R. B. daiktų, t. y. kai su R. B. susitiko trečią kartą, R. B. davė interneto priedėlį, draugiškai sakė imti, kad pačiam nereikėtų pirkti priedėlio. Tai buvo internetinis priedėlis, kuris galioja Skandinavijos šalyse. Nenurodė, kad priedėlį reikia grąžinti. Mano, jog R. B., duodamas priedėlį, skatino pasitikėjimą savimi. Jam padaryta 902 Lt dydžio žala, palaiko savo civilinį ieškinį.

Iš 2014 m. birželio 9 d. akistatos protokolo matyti, jog savo parodymus D. H. patvirtino ir akistatos su kaltinamuoju R. B. metu (T. 6, b. l. 13-15).

Nukentėjusysis V. O. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis yra porą kartų matęs. Draugas O. Ž. pasakė, kad yra galimybė vykti į Vokietiją dirbti statybose už 14 Eur valandinį uždarbį. O. Ž. sakė, kad pasiūlė kaimynas R. B. O. Ž. sakė, kad R. B. veža žmones dirbti į Vokietiją. Paskui O. Ž. jam pasakė, kad už dokumentų tvarkymą reikalingi pinigai. Buvo trise susitikę prie namų (duomenys neskelbtini), perdavė pinigus R. B. į rankas, apie 100 Eur už dokumentų tvarkymą. Tuomet R. B. pasakė laukti. R. B. sakė, kad dirbti važiuos R. B. autobusu. Rinko pinigus už kurą. Gali būti, kad visa tai vyko 2011 m. Sumokėjo už dokumentų tvarkymą, už buto nuomą ir kelionę, tikslias sumas nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Už dokumentų tvarkymą sumokėjo, kai buvo trise, pinigus padavė R. B. į rankas, o kitus pinigus už buto nuomą ir kelionę perdavė su ar per R., tuo metu daugiau pašalinių asmenų nebuvo, gali būti, kad visą sumą sumokėjo iš karto. R. B. už gautus pinigus nedavė pasirašyti jokių popierių. Atrodo, jog darė savo dokumentų kopijas tame pačiame name ir perdavė R. B. paso kopiją. Jokių leidimų, jokių popierių negavo, niekur neišvažiavo, R. B. pinigų negrąžino. Pareiškė 1200 Lt dydžio civilinį ieškinį, jį palaiko, tai suma, kuri buvo sumokėta.

Nukentėjusysis V. D. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad yra kažkada matęs kaltinamąjį R. B. Turėjo važiuoti dirbti į Vokietiją statybos darbus, buvo paduoti pinigai, tačiau tikslios sumos nepamena. Asmuo žadėjo darbų. Reikėjo mokėti už kelionę, už kažkokią kaip ir „žalią kortą“, už dokumentus. Asmuo sakė, kad už tuos pinigus reikės sutvarkyti dokumentus. Tiesiogiai su R. B. bendravo tik tada, kai pastarasis buvo sulaikytas, o prieš tai bendravo per kitus žmones, iki sulaikymo nėra matęs R. B. Geras draugas A. I. jam sakė, kad reikia duoti pinigus, A. I. irgi kreipėsi dėl darbo, kada tai buvo tiksliai nepamena, galėjo būti 2011 m. liepos mėn. Pinigus perdavė A. I., o pastarasis – R. B. Yra įsitikinęs, jog A. I. perdavė pinigus R. B., nemeluotų. R. B. sakė, kad visai brigadai reikia duoti pinigus už dokumentus. R. B. vis atidėjinėjo kelionę, kūrė kažkokias istorijas, galiausiai nekėlė telefono. Interneto pagalba suprato, kas tai per asmuo. Kaltinamasis pinigų negrąžino, jokių dokumentų negavo. Atsisako civilinio ieškinio.

Nukentėjusysis B. Ž. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad yra R. B. mato pirmą kartą. Turbūt buvo 2013 m. kovo 16 d., šeštadienis, internete rado skelbimą, kad žmogus parduoda techniką, traktorių. Vakarop pasiskambino, žmogus sakė, kad yra daug pirkėjų, liepė perskambinti rytoj, sakė, kad jei neparduos, reikės persiųsti rankpinigius. Susiskambino kitą rytą ir žmogus, atrodo, žinute atsiuntė savo banko sąskaitą. Asmuo prisistatė, atrodo, R. vardu, sakė, kad sąskaita yra jo. Yra pateikęs banko pavedimus, kurie yra 5 bylos tome, 11-12 lapuose. Žmogus teigė, kad tai jo sąskaita, o kieno tai sąskaita buvo, jis nežino. Už traktorių pervedė 1000 Lt. Paskui tas asmuo teigė, kad išvažiuoja į Vokietiją keltu, neva ten turi brigadas, dirba, veža statybines medžiagas, po to neva transportas tuščias grįžta, parveš traktoriuką. Žmogus jam davė vokišką numerį. Praėjo mėnesis, tačiau traktoriaus nebuvo. Skambino ir į vokišką numerį, tačiau paskui nebesusisiekė su asmeniu. Buvo pažadai, vieną kartą atsiliepė kiti žmonės, sakė neva šefas išvyko į objektą, neva paliko telefoną. Pinigų jam niekas negrąžino Yra įsitikinęs, kad kalbėjo su kaltinamuoju, balsas panašus, kalbėjimas buvo labai įtikinamas, per telefoną viską puikiai atsimena. Kai darė pavedimą, buvo nurodyta tik sąskaita ir, atrodo, buvo parodyta R. B. Palaiko civilinį ieškinį, prašo jį tenkinti.

Nukentėjusysis A. R. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad yra kaltinamąjį R. B. yra matęs, su juo supažindino draugas O. Ž. Iš pradžių O. Ž., o po to ir pats R. B. sakė, kad yra darbas Vokietijoje, statybose, už getus pinigus. Tiksliai nepamena, kada tai buvo, gali būti kad tuo metu, kuris nurodytas jo ikiteisminio tyrimo metu duotose parodymuose (t. 1, b. l. 125-126). R. B. pasiūlė darbą, sakė, kad reikia sumokėti pinigus už dokumentus, kad galėtų legaliai dirbti Vokietijoje. Nepamena sumos, bet tai buvo apie 100 Eur, galėjo būti 96 Eur. Viskas labai ilgai tempėsi. Pinigus padavė R. B. asmeniškai į rankas pas pastarąjį namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tuo metu buvo dviese. R. B. buvo O. Ž. kaimynas. Užėjo pas R. B. į namus antrame aukšte ir padavė jam 96 Eur. Jokio pakvitavimo negavo, matė kažkokią kopiją vokiečių kalba su kažkokiais parašais, bet nesuprato, koks ten popierius. Paskui susiskambino su R. B., pastarasis žadėjo, kad galima bus išvykti po savaitės, po to – už kažkiek dienų, viskas taip tempėsi ir nieko nebuvo. R. B. nebuvo nurodęs konkrečios išvykimo datos, nors tiksliai nepamena, R. B. vis sakydavo, kad reikės vykti už maždaug dviejų savaičių, paskui – už trijų dienų. Gali būti, jog buvo sakoma, kad išvykimas bus 2011 m. liepos 29 d. Su juo turėjo vykti O. Ž. ir dar keletas pažįstamų – V. O. ir kažkoks R. R. B. pateikė savo asmens kodą ir gimimo datą dokumentų tvarkymui, R. B. užsirašė šiuos duomenis. R. B. taip pat sakė, kad turi galimybę parduoti kurą pigiau nei degalinėje, kad jie galėtų nuvažiuoti iki Vokietijos. Jis su O. Ž. sumokėjo R. B. už kurą, tuo metu buvo trise, t. y. R. B., O. Ž. ir jis, sumokėjo R. B. po 280 Lt. Jokio popieriuko R. B. nedavė. Pinigai buvo paduoti O. Ž. akivaizdoje. Nebuvo pasakyta, kur reikia atvažiuoti, mašina buvo O. Ž., gal jam pasakė, kur važiuoti. Į Vokietiją neišvyko, pinigų negrąžino. Pareiškė civilinį ieškinį ir jį palaiko.

Nukentėjusysis R. S. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis yra ne kartą matęs kaltinamąjį R. B. R. B. telefono numerį gavo iš moters, buvo sakoma, kad R. B. neva veža žmones į Vokietiją, kad ten geri uždarbiai. Pasikalbėjo su R. B. telefonu, susitarė susitikti, R. B. pasakė savo adresą. Kartu su M. J. nuvažiavo į R. B. namus (duomenys neskelbtini), antrame namo aukšte, pakalbėjo su R. B. R. B. pasakojo, kad uždarbis geras, 20 Eur per valandą, parodė brėžinius, klausė jų, ar jie norės važiuoti. Jie R. B. pasakė, kad norės važiuoti, tuomet R. B. sakė, kad reikia sumokėti pinigų. Kitą dieną ar po kelių dienų nuvežė R. B. pinigus už dokumentų tvarkymą, apgyvendinimą, registraciją, kad būtų legalus darbas. R. B. davė kažkokį vokiškai parašytą dokumentą, sakė pasirašyti. Neskaitė dokumento, nes nesuprato. Pinigus R. B. mokėjo per du kartus: pirmą kartą davė po 70 Lt, paskui susitiko antrą kartą, sakė, kad mašina sulūžo, kad galima vykti lėktuvu, sakė duoti pinigus, kad jis nupirktų bilietus. Gavosi kažkur po 300 Lt žmogui su viskuo. M. J. gavosi daugiau, nes jam davė dar kažkokius vokiškus garažinius numerius. Klausė R. B., kada galės skristi. R. B. sakė, kad jam reikės skristi per Rygą, o M. J. – iš Vilniaus. Taip pat klausė R. B., kokia firma veža. R. B. pasakė reisą. Pasiskambino paklausti, ar yra toks reisas, tačiau sužinojo, kad tokio reiso nėra, kad jie niekur nepriregistruoti. Paskambino R. B. dėl reiso, pastarasis sakė, kad jie skris per firmą, pradėjo pasakoti kažkokias nesąmones. Į Vokietiją neišvyko, pinigų negrąžino, jokių vokiškų dokumentų nedavė. Pareiškė 288 Lt civilinį ieškinį, jį palaiko.

Nukentėjusysis A. B. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis kaltinamojo nėra matęs, bendrauti tiesiogiai neteko. 2013 m. spalio mėn. pabaigoje iš pažįstamos gavo pasiūlymą iš žmonos pažįstamos, kuri sakė, kad Vilniuje yra rimtas žmogus – R. B., kuris renka brigadas, veža į Vokietiją. Paskambino R. B., pastarasis jam pasiūlė pagalbinio pareigas, 10 Eur valandinį atlygį. Važiuoti pasiūlė ir savo draugui R. S., kuris sakė, kad irgi norėtų važiuoti. Iš pradžių R. B. paprašė 70 Lt už popierių tvarkymą, tada paprašė pinigų už lėktuvo bilietus. R. S. perdavė R. B. 280 Lt. R. B. pasiėmė tapatybės kortelės kopiją, paso kopiją, rodė brėžinius, namus, sakė, kad bus statomi namai. Visus reikalus tvarkė R. S., nes R. S. būdavo Vilniuje. Paskui išsiaiškino, kad neužregistruoti jokie bilietai. R. B. dar siūlė vykti keltu, paskui gruodžio pabaigoje iš viso dingo, neatsakinėjo telefonu, neįsileisdavo į namus. Paskui sūnus internete rado jo kontaktus ir prasidėjo susirašinėjimas. R. B. rašė, kad grįžta prieš šventes iš Vokietijos, taip pat sakė, kad kontraktas nutrauktas, nieko neišėjo. Paskui R. B. nebeatsiliepdavo į skambučius. Sakė, kad reikės vykti po naujųjų metų, jis R. B. liepė grąžinti pinigus. R. B. pinigų negrąžino, jis į Vokietiją neišvažiavo, bilietų ir dokumentų negavo. Pareiškė 290 Lt dydžio civilinį ieškinį, jį palaiko.

Nukentėjusysis K. Š. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis yra matęs. 2013 m. žiemą, atrodo, draugo R. N. draugė, kurios vardo neprisimena, gal S., supažindino jį su R. B. Pokalbis įvyko R. B. bute, esančiame Vilniuje, atrodo, (duomenys neskelbtini). Tame pokalbyje dar dalyvavo minėta moteris ir R. N. Pokalbis vyko apie vykimą į Vokietiją, apie vidaus apdailos darbus. Su R. N. padavė R. B. po 500 Lt už „Gewerbe“, taip pat už registravimą ir kitus darbui reikalingus dokumentus. Jis su R. N. sakė R. B., kad jau yra dirbę ir turėję tuos „Gewerbe“, tačiau nėra įsitikinę, ar yra sumokėję mokesčius. R. B. pasiūlė pasidomėti, paskui pareiškė, kad jie yra skolingi. Atrodo, jog dar po 100 Lt perdavė R. B. automobilyje už neva nesumokėtus mokesčius Vokietijoje, nes kad gauti „Gewerbe“, neva reikia padengti mokesčius. Iš viso jis perdavė R. B. apie 600 Lt. Dokumentų negavo, pinigų taip pat negavo, į Vokietiją neišvažiavo. Neišvykimo motyvai buvo įvairūs, pvz., kadangi buvo gili žiema, neva užšalo vanduo, hidrantai. R. B. teigė, kad jis tuo metu buvo Vokietijoje, bet jie įtarė, kad jis Lietuvoje. Nors R. B. teigė, kad jis Vokietijoje, tačiau jie jo laukė palaukė prie namų, sulaikė jį ir iškvietė pareigūnus. Anksčiau yra turėjęs „Gewerbe“, todėl R. B. pasirodė patikimas, be to, pastarasis turėjo pakvitavimus vokiečių kalba, suprato, kas ten per dokumentas buvo. Tai buvo dokumentas, kaip pakvitavimas, turintis juridinę galią Vokietijos žemėje. Nepamena, ar dokumente buvo nurodyta, už ką mokėta. Kaltinamasis pirmą kartą prisistatė kaip darbų vadovas, tačiau prisistatė tikrai ne R. B. vardu. Pateikė R. B. savo asmens tapatybės kortelę, duomenys buvo nurašyti. Kartu turėjo išvykti R. N. ir G. M. Buvo numatyta tiksli išvykimo data, šiuo metu jos neprisimena, buvo penktadienis. Buvo susikrovę daiktus, tačiau neišvyko. Savo automobiliu turėjo paimti R. N. ir G. M. ir keliauti į Vokietiją. Užsiklausė Bavarijos dėl „Gewerbe“, pasakė, kad jie ten nieko neskolingi, tai buvo tik eilinis R. B. melas. Pareiškė 590 Lt dydžio civilinį ieškinį ir jį palaiko.

Nukentėjusysis E. L. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis yra matęs. Norėjo pirkti traktorių. plius.lt rado skelbimą, pasiskambino, atsiliepęs žmogus sakė, kad turi daug skambučių, sakė, kad traktorius yra Vokietijoje pas ūkininką. Taip pat žmogus sakė, kad jis ten užsiima statybomis. Žmogus taip pat sakė, kad jeigu jis nori greičiau traktoriaus, reikia duoti pinigus. Už traktorių jis prašė 10 000 Lt. Kada tai tiksliai buvo nepamena, galėjo būti 2012 m. kovo 13 d. Sakė R. B., kad negali pervesti pinigų, bet gali atvežti ir paduoti. Susitarė, R. B. žadėjo išimti skelbimą. Su savo kaimynu A. K. vyko susitikti su R. B. prie pastarojo namų, esančių (duomenys neskelbtini). R. B. atėjo su papke, pasiūlė važiuoti susiderinti prie kavinės, tačiau kavinė nedirbo. Klausė R. B., kiek jam duoti rankpinigių, R. B. paskaičiavo ir pasakė, kad reikia duoti 2076 Lt. Perdavė pinigus. R. B. tuo metu jam prisistatė R. B., surašė lapelį, abu pasirašė. R. B. sakė, kad užsiima statybomis, dar klausė, ar jis pažįsta kokių statybininkų. R. B. taip pat sakė, kad važiuos mašina, veš medžiagas ir jam parveš traktorių. Kaltinamasis davė savo vokišką numerį, po dviejų ar trijų savaičių pasiskambino, R. B. sakė, kad viskas gerai, bus traktorius. Vėliau sakė, kad labai šalta, kad negali dirbti. Dar vėliau sakė, kad negali šnekėti, labai užsiėmęs, vėliau atsiliepė neva darbininkas. Traktoriaus negavo, pinigų jam negrąžino. Pareiškė 2076 Lt dydžio civilinį ieškinį, jį palaiko.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis E. L. atpažino R. B. kaip asmenį, apie kurį ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus (t. 4, b. l. 132-133).

Nukentėjusysis M. J. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis yra matęs. Viskas buvo 2013 m. rudenį, spalio mėnesį. R. S. pasiūlė per R. B. išvažiuoti dirbti į Vokietiją. Paskambino R. B., susitarė susitikti ir apsitarti dėl darbo. Į susitikimą važiavo su R. S., susitiko su R. B. pastarojo namuose. R. B. sakė, kad reikės statyti namą, pasižiūrėjo brėžinius, jiems viskas tiko, todėl R. B. paprašė susimokėti už patentą, t. y. tokį leidimą dirbti Vokietijoje. Į Vokietiją turėjo važiuoti jis, R. S. ir A., sumokėjo R. B. po 80 Lt. R. B. jam el. paštu atsiuntė kažkokius vokiškai surašytus dokumentus, jis nesuprato, kas ten parašyta, nes nemoka šios kalbos. Paskui apsitarė dėl išvykimo laiko. Tarėsi važiuoti su R. S. automobiliu, tačiau automobilis sugedo. Tuomet R. B. pasiūlė skristi lėktuvu, apmokėti už bilietus, kuriuos jie R. B. turėjo atiduoti. Jie R. B. sumokėjo grynais pinigais. Pinigus jis nuvežė R. B. į namus, sumokėjo 410 Lt už du žmones (už jį buvo virš 200 Lt). Pinigus, atrodo, vežė vienas, dviem etapais. Sumokėjo pinigus ir laukė bilietų, kuriuos R. B. turėjo atsiųsti el. paštu. R. B. delsė išsiųsti bilietus, pradėjo sakyti, kad bilietus perka per firmą. Tuomet jis paskambino į oro uostą paklausti, ar yra jo skrydis. Ten jam pasakė, kad neegzistuoja joks pirkimas per firmą. R. S. paskambino į „Air Baltic“ ir išsiaiškino, kad nebuvo jokių bilietų. R. B. vėl sakė, kad viskas nupirkta, tačiau iki skrydžio dienos bilietų negavo, paskui R. B. nekėlė ragelio. R. B. jiems neva buvo nupirkęs „Mercedes“ automobilį“, yra davęs jam tranzitinius numerius, už kuriuos jis R. B. sumokėjo 250 Lt., šiuos numerius dar tebeturi. R. B. sakė, kad mašiną jis neva pats nupirks, o jie atiduos pinigus. R. B. viską labai gudriai sakydavo. Mokėjo pinigus R. B. už patentą, el. paštu gavo kažkokį nufotografuotą lapelį, nežino, kas tai buvo (leidimas ar ne), mano, kad tai galima padaryti ir su redagavimo programa, jokio kito popieriaus R. B. nėra davęs. R. S. buvo Vokietijoje ir sakė, kad yra tokie dalykai kaip leidimai. Bilietų iš R. B. negavo. Kai pirmą kartą R. B. mokėjo pinigus, pastarasis ant kažkokio lapuko rašė tarsi kaip kasos kvitą, bet nepamena, ar gavo lapuką. Turėjo būti taip, kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu, dabar tiksliai nepamena. R. B. fotografavo jo teises ar tapatybės kortelę dėl dokumentų tvarkymo. Neišskrido į Vokietiją. Daug kartų prašė R. B. grąžinti pinigus, sakydavo visokių nesąmonių, labai įtikinamai šnekėdavo, buvo toks pusiau psichologas. Kai išsiaiškino, kad bilietai neužsakyti, R. B. aiškindavo labai gudriai, kad neva firma pirko bilietus, neįvardino asmenų, turi viskas ateiti, vėliau sakė, neva kompiuteris užlūžo, vis keitė versijas, atrodė gana patikimas. Palaiko savo pareikštą civilinį ieškinį.

Nukentėjusysis R. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis yra matęs, su juo susipažino internetu. Su R. B. susisiekė telefonu pagal skelbimą, internete R. B. slapyvardis buvo (duomenys neskelbtini). R. B. kvietė įsidarbinti, sakė, kad reikalingi darbininkai. Tai buvo 2008 – 2009 m., galėjo būti ir 2010 m. R. B. pasiūlė darbą Vokietijoje, sakė, jog reikia statyti vasarnamius. Taip pat sakė, kad reikės plaukti keltu, iš anksto sumokėti pinigus. Su pusbroliu A. J. atvyko pas R. B. į namus, atrodo, (duomenys neskelbtini). R. B. atrodė padoriai, pavaišino kava, sakė, kad reikia žmonių darbui, kad jis turi firmą, kuri plečia veiklą, išvykimas numatytas po kelių savaičių. R. B. sakė, kad prieš išvykstant reikia apmokėti išlaidas už kelto bilietus, įdarbinimo mokestį, įrankius, kitas išlaidas. Abu prie kavos puodelio sumokėjo R. B. po 600 Lt. Gali būti, kad jis R. B. sumokėjo 615 Lt. Tuo metu jis džiaugėsi, R. B. viską nupiešė rožinėmis spalvomis. Už sumokėtus pinigus jokio raštelio negavo, pasitikėjo. R. B. davė savo dokumento kopiją, sakė, jog viskas legalu. Atrodo, jog savo asmens dokumentų R. B. nepateikinėjo. Konkreti išvykimo data nebuvo numatyta, orientacinis laikas – po poros savaičių. Įdarbintas nebuvo, negavo jokių bilietų, interneto pagalba suprato, jog R. B. yra apgavikas. Tuomet jis kreipėsi į policiją. Policijos komisariate R. B. jam sakė, kad grąžins pinigus per kelias dienas. Pagal policijoje pasirašytą raštelį už kelių metų į savo asmeninę sąskaitą gavo 100 Lt perlaidą, pinigus pervedė R. B., tačiau nežino, ar iš savo asmeninės sąskaitos. Po susitikimo policijos komisariate su R. B. susitikęs nebuvo. Po protokolo surašymo R. B. jam grasino telefonu, sakė, jog žino, kur jis gyvena ir pan. Palaiko pareikštą civilinį ieškinį. Moralinę žalą patyrė už grasinimą, nes R. B. jam sakė, kad jam gerai nesibaigs, jis ilgai negyvens, žino, kur jis gyvena.

Iš 2010 m. kovo 31 d. R. K. patikslinimo matyti, kad 2010 m. kovo 6 d. jis internetiniame puslapyje „dirbu.lt“ rado skelbimą, kad reikalingi du staliai – dailidės darbui Vokietijoje. Kadangi jis yra du metus bedarbis, todėl susigundė ir paskambino pusbroliui A. J., ar jis norėtų su juo kartu įsidarbinti. Pusbrolis sutiko, todėl jis paskambino darbo skelbime nurodytu telefonu (duomenys neskelbtini). Paskambinus telefonu atsiliepė vyriškis, kuris paaiškino, kad jis pats legaliai dirba Vokietijoje ir nori plėstis darbo sektoriuje, todėl jam reikalingi du žmonės. Asmuo pasakė, kad jiems reikės išsipirkti leidimus dirbti Vokietijoje, kurie kainuoja 600 Lt asmeniui pusei metų. Vyriškis pasakė, kad jie atvyktų pas jį į namus (duomenys neskelbtini) aptarti sąlygų. 2010 m. kovo 15 d. jis su A. J. nuvyko pas asmenį į namus ir jam sumokėjo po 615 Lt. Asmuo pažadėjo išpirkti leidimus ir dviejų savaičių laikotarpiu išvykti dirbti. Praėjus kažkuriam laikui jam kilo įtarimas, kad juos gali apgauti ir jis pasižiūrėjo internetiniame tinklalapyje „skundai.lt“, pamatė, kad šis asmuo yra apgavęs daug žmonių, kad neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos, kad tai yra R. B., gyv. (duomenys neskelbtini). Tada jis su A. J. nuvyko pas jį į namus ir paprašė atiduoti pinigus. Asmuo pasakė, kad pinigų neturi, jie išsiųsti į Vokietiją, kad nieko neapgaudinėja. Tada jis paskambino į policiją ir nuvyko į Vilniaus miesto 1 PK. Tada R. B. pripažino, kad pinigus (1230 Lt) iš jų paėmė, kad dabar pinigų grąžinti negali, nes neturi, surašė paskolos raštelį, kad grąžins iki 2010 m. kovo 19 d. Po to jie išsiskyrė. 2010 m. kovo 19 d. R. B. jam paskambino ir pasakė, kad pinigų neturi, pradėjo grasinti necenzūriniais žodžiais. Jis R. B. pasakė, kad skųsis į policiją, daugiau ragelio nekėlė. Tada R. B. rašė jam SMS, kad jis atsilieptų ir tęstų pokalbį. Jis nenorėjo klausytis R. B. melo, jam neatsakė, nors jis jam skambino gal tris kartus (t. 1, b. l. 62).

Nukentėjusysis R. O. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis pažįsta, su juo susipažino per draugą V. O., kuris gyveno vienoje laiptinėje su R. B. Draugas sakė, kad yra žmogus, kuris dirba Vokietijoje ir ieško žmonių. Susitiko su R. B., pakalbėjo apie darbą statybose. Susitikę buvo ne kartą, bendravo su R. B. kavinėje, taip pat R. B. namuose, planavo darbus, R. B. sakė, kad yra vienas kitas objektas, trūksta žmonių. Iš savo pusės jis (R. O.) pritraukė daugiau žmonių – O. 9kurio pavardės nežino), A. I. ir dar porą žmonių. Susitarė dėl darbų, pasiruošė vizitines korteles, padarė savo įmonės dokumentų vertimus. R. B. surinkinėjo pinigus už įdarbinimo popierius, kelionę. Nepamena, kiek mokėjo. Tai galėjo būti 2011 m. Aplinkybes geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu. R. B. rodė kažkokius popieriukus, buvo kalba apie buto nuomą. Gali būti, jog R. B. perdavė po 1000 Lt. Už sumokėtus pinigus nieko negavo. Išvykimas du kartus buvo atidėtas, taip ir neišvyko. R. B. nenurodė, kodėl išvykimas buvo atidėtas. Neprisimena, ar pateikinėjo R. B. savo dokumentų kopijas. Palaiko pareikštą 1231 Lt civilinį ieškinį.

Nukentėjusysis G. M. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamojo R. B. jis nėra matęs. Draugai R. N. su K. Š. paskambino jam ir pasakė, kad Vokietijoje yra darbo, sakė, jog reikia sumokėti R. N. pažįstamui 350 Lt darbo leidimui gauti. Dalį pinigų (gal 200 Lt) jis pervedė R. N. ir K. Š., o likusią dalį nuvežė į Vilnių ir perdavė K. Š. Po pinigų perdavimo buvo liepta laukti apie mėnesį laiko, suprato, kad minėti asmenys perdavė pinigus R. B., tačiau pats jis to nematė. Buvo numatytos išvykimo datos, tačiau vėliau jos buvo perkeltos tris kartus. Kelionė buvo atidėta savaitei, paskui R. B. sakė, kad neuždengtas stogas (o jiems reikėjo daryti apdailą). Suprato, kad tai yra nesąmonė. Jokių dokumentų negavo, į užsienį neišvyko, pinigų jam negrąžino. Palaiko pareikštą 490 Lt dydžio civilinį ieškinį.

Nukentėjusysis A. S. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis yra matęs R. B. 2013 m. vasario mėnesį buvo įdėjęs skelbimą į skelbiu.lt, kuriame nurodė, kad ieško darbo Vokietijoje. Vasario 20 d. į skelbimą atsiliepė R. B., prisistatė R. B., sakė, kad dirba „GMBH“, dirba Vokietijoje, grįžta iš Vokietijos, kad (duomenys neskelbtini) gali susitikti. Su anūku T. S. nuvyko į Vilnių pas R. B. Iš pažiūros R. B. įtarimų nesukėlė, sakė, kad reikia mūrininkų ir apdailininkų. 2012 m. jie buvo nusipirkę įmonę, todėl sakė R. B., jog darbininkus gali sukomplektuoti. Įtarimų kėlė R. B. butas Vilniuje, nes buvo prastai apstatytas, net neįrengtas. Kalbėjosi pas R. B. apie valandą laiko, r. B. užrašė savo lietuvišką ir vokišką telefonų numerius. Pradėjo komplektuoti žmones. R. B. sakė, kad turi pažįstamų Vokietijoje ir jie gali pagaminti leidimus. Sukomplektavo 18 žmonių, nusiuntė jų duomenis R. B. R. B. sakė, kad už vieną žmogus reikia sumokėti po 65 Eur. Iš viso gavosi 3100 Lt. Vasario 27 d. 17.30 val. iš savo asmeninės sąskaitos padarė R. B. 900 Eur pavedimą už žmonių įdarbinimą, pavedime nurodė, kad pinigai už darbininkus. Šiuos pinigus R. B. gavo, skambino ir sakė, kad viskas tvarkoje. Buvo nurodyta D. M. sąskaita, pagalvojo, kad tai kažkoks R. B. žmogus, susijęs su darbu, Manė, kad tai būtent tas žmogus, kuris gali sutvarkyti leidimus, bet paaiškėjo, kad pinigai buvo pervesti už buto nuomą. Pervedus pinigus, r. B. keitė išvykimo datas, sakė, tai šalta, tai nesudėti pamatai, tai netvarkoje medžiagos. Nei vienas žmogus į Vokietiją neišvažiavo. R. B. internetu atsiuntė „Gewerbes“, ten buvo tiesiog toks popierius, kuriame buvo ant vieno popieriaus ranka surašyta daug darbininkų. Tuomet jam pasidarė aišku, kad tai apgavystė, nes pats turi „Gewerbe“, ir ji visiškai kitokia. Paskui dar bendravo su R. B., pastarasis prašė daugiau žmonių. Buvo sukomplektavę 31-32 žmones, taigi buvo padaryta didelė moralinė žala, žmonės tikėjosi, kad važiuos, todėl niekur kitur neieškojo darbo, pradėjo pykti, patyrė nuostolius, grasino jam. Pinigus iš D. M. atgavo sunkiai, tik 2015 m. pavasarį. Dėl 3000 Lt turtinės žalos pretenzijų neturi. Palaiko civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos ir išlaidų.

Nukentėjusysis S. B. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis yra matęs kaltinamąjį R. B., matėsi „Forto“ kavinėje, Ulonų g. Paskambino senas pažįstamas I. L., pasiūlė darbą Vokietijoje. Tai galėjo būti 2012 m. Jis sutiko dirbti. Kažkur po savaitės kavinėje susitiko jis, I. L., N., I. ir R. B. R. B. pažadėjo darbą Vokietijoje. Reikėjo sumokėti po 139 Eur už leidimą dirbti. Pinigus jis sumokėjo R. B. asmeniškai, pastarasis sakė, kad padarys leidimus. Kavinėje pakalbėjo, kada numatomas išvykimas, ir išsiskirstė. R. B. sumokėjo 140 Eur, gali būti, jog sumokėjo 142 Eur. Dėl sumokėtų pinigų jokio raštelio negavo. Neatsimena, ar R. B. pateikė savo asmens dokumentus. Perduodant pinigus R. B., buvo I. L. ir pats R. B. Nei Lietuvoje, nei Vokietijoje jam leidimo niekas nedavė. Po poros savaičių paskambino R. B. ir pasakė, kad reikia važiuoti su savo instrumentais, mašina. Taigi pas jį atvažiavo N., susirinko dokumentus ir kartu su N. važiavo dirbti į Berlyną. R. B. sakė, kad padirbėjus Berlyne, reikės dirbti prie Hanoverio, buvo kalba ir apie darbą Essene. Atvažiavo į viešbutį, kurio kontaktus davė R. B. Pradirbus daugiau nei mėnesį vieni asmenys išvažiavo namo, o jie penki pasiliko kitame viešbutyje. R. B. žadėjo sumokėti už viešbutį, tačiau prisikaupė 2000 Eur skolos, R. B. melavo šeimininkui. Jie patys gyveno be pinigų, atlyginimo jiems niekas nemokėjo. R. B. žadėjo atvažiuoti. Jie sumokėjo už pragyvenimą, R. B. žadėjo sumokėti. Dirbo statybose su gipso montavimu. Už viešbučio skolą šeimininkas atėmė visus instrumentus. Keli instrumentai buvo O., o visi kiti jo (t. y. S. B.). Darbui oro uoste išsiiminėjo leidimus, patus sumokėjo po 50 Eur. Jei žinotų, kad niekas neduos leidimo, nevažiuotų į Vokietiją. Palaiko pareikštą civilinį ieškinį.

Nukentėjusysis A. J. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis yra matęs kaltinamąjį R. B. Daugiau bendravo su pusbroliu R. K., kuris pasiūlė važiuoti į Vokietiją ir sakė, kad yra žmogus Vilniuje, kuris gali padėti susirasti darbą. R. K. nurodė, kad tas žmogus yra R. B. Prašė pusbrolio viską suderinti su R. B. Paskui jie su R. K. nuvažiavo pas R. B. į namus Vilniuje, tikslaus adreso nepamena, R. B. jiems rodė bukletus, sakė, kad reikės daryti stogus. Matėsi, kad R. B. normaliai gyvena, todėl nutarė važiuoti į Vokietiją. R. B. siūlė stogų dengimo statybos darbus. Tuomet R. B. pasakė, kad reikia pinigų darbo leidimui padaryti. Sumokėjo R. B. po 600 Lt ir išvažiavo. Kai perdavė pinigus, jokio lapelio nepasirašė. Nepamena, ar R. B. prašė jo dokumentų, gal buvo rašomi kokie nors popieriai, nepamena. R. B. prisistatė savo vardu ir pavarde, savo dokumento nedavė. R. B. sakė, kad leidimus padarys po savaitės, savaitės bėgyje reikės vykti į Vokietiją dirbti. Po kiek laiko, gal net tą pačią dieną, rado internete informaciją, kad R. B. yra aferistas. Tuomet nuvyko pas R. B. į Vilnių ir prašė grąžinti pinigus, tačiau R. B. jų negrąžino, aiškino, kad neturi, neva sumokėjęs kažkur, sakė, kad reikia laukti sutarties, jie R. B. sakė, kad sutarties atsisako. Paskui R. B. išvežė policija. Pas R. B. vyko jam nepranešę, laikė jį iki atvažiuos policija. Po buvimo policijoje R. B. jiems pervedė 200 Lt, po to R. K. jam davė 100 Lt, nes R. K. buvo nurodęs jau savo sąskaitą. Pareiškė civilinį ieškinį, prašo atlyginti ir moralinę žalą, nežino, kuo ji pasireiškė, daug laiko praėjo. Nežino, kas sudaro 200 Lt bylinėjimosi išlaidas. Jam buvo grasinama susidoroti, R. B. skambinėjo R. K., grasino. Ieškinį palieka teismo nuožiūrai.

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo R. I. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad 2012 m. vasario 20 d. jis susitiko su I. L. ir kalbėjosi apie išvykimo dirbti į Vokietiją galimybes. I. L. pasiūlė kreiptis į R. B., kuris galėtų padėti susitvarkyti reikiamus dokumentus ir įdarbintų Vokietijoje. 2012 m. vasario 24-27 d., jis kartu su kitais bendradarbiais susitiko su R. B. Jie susitiko „Fortas“ restorane, esančiame Ulonų g.2, Vilniuje. R. B. pokalbio metu paaiškino, kad Vokietijoje yra statybų objektas ir legaliai dirbant, reikalingas leidimas darbui. Taip pat jis pažadėjo padaryti sveikatos draudimo dokumentą. Už šią paslaugą jis paprašė sumokėti po 145 eurus. Pasakė, kad pinigus reikia sumokėti kuo greičiau. Kartu su kitais bendradarbiais 2012 m. vasario 29 d. su R. B. susitiko prie parduotuvės „Maxima“, esančios Tuskulėnų g. 66. Tiek jis, tiek ir kiti vyrai R. B. prie parduotuvės sumokėjo po 500 litų grynaisiais už dokumentų įforminimą (sveikatos draudimą ir leidimą dirbti Vokietijoje). R. B., paėmęs pinigus, pažadėjo, kad iš karto pradės tvarkyti dokumentus ir jie bus padaryti per dvi savaites. 2012 m. kovo 6 d. jis su kolegomis išvažiavo į Vokietiją, tačiau dokumentų iš R. B. nesulaukė. Bendraujant telefonu, R. B. patikino, kad dokumentai bus sutvarkyti. Vėliau ryšys su R. B. nutrūko, kadangi jis neatsiliepdavo ir jokių žinių iš jo nebebuvo. Iki 2012 m. birželio 8 d. dokumentų R. B. nepristatė, daugiau su juo susisiekti nepavyko. Jam padaryta 1000 Lt turtinė žala (t. 2, b. l. 116-117, 119).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo A. I. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad jis per pažįstamą I. L. sužinojo, jog galima važiuoti dirbti į Vokietiją. Jis, brolis R., J. A. ir D. Č. pagal verslo liudijimą dirbo Lietuvoje ir atlikinėjo pagal užsakymus staliaus darbus. I. L. pasakė, kad yra žmogus, vardu R., kuris seniai jau dirba Vokietijoje ir darbui reikalingi darbuotojai. 2012 m. vasario 25 d., apie 14.00 val., kartu su broliu, J. ir D. nuvyko į kavinę „Fortas“, esančią Ulonų g. 2, Vilniuje, kur susitiko su I. L. I. buvo atvykęs kartu su vyru, kuris prisistatė R. (kad jo pavardė B., sužinojo vėliau). Jie susėdo prie staliuko. R. jiems pasakojo apie darbo galimybes Vokietijoje, rodė savo užrašų knygelę, kurioje buvo surašyti darbų įkainiai, taip pat kasos čekius. R. kalbėjo labai įtikinamai, juo netikėti nebuvo jokio pagrindo. Jis pasakojo, kad Vokietijoje dirba statybose keturis metus. Jis pasakojo, kad tuo metu Eseno mieste reikėjo statybiniame objekte montuoti gipso kartoną. Taip pat jis pasakojo, kad norint dirbti legaliai Vokietijoje, reikia gauti oficialų leidimą dirbti (vadino leidimą – Gewerbe) ir šio leidimo kaina yra 145 eurai. Jie sutarė, kad R. pasiūlymą aptars ir duos kitą dieną atsakymą. Po šio susitiko jis su broliu pasiūlė bendram pažįstamam S. I. taip pat vykti dirbti kartu. S. sutiko. Kadangi jie R. mobiliojo ryšio telefono nežinojo, tai brolis R. paskambino I. ir susitarė, kur susitikti. 2012 m. vasario 29 d., apie 09.00-10.00 val., kartu su broliu, J., D., S. susitiko prie parduotuvės „Maxima“, esančios Tuskulėnų g.66, su I. ir R. Lauke prie parduotuvės įėjimo tiek jis, tiek ir kiti paminėti vyrai davė po 145 eurų I. I. jiems matant perskaičiavo pinigus ir čia pat perdavė R. Jokio raštiško raštelio apie tai, kad davė pinigus, jie nepasirašė. Taip pat kartu su pinigais davė LR paso kopijas ir socialinio draudimo kopijas. R. sakė, kad į Vokietiją reikės važiuoti greitu laiku ir kad jiems nuvykus į Vokietiją, ten jau bus gauti jų vardu padaryti leidimai, leidžiantys dirbti Vokietijoje. Po pinigų perdavimo praėjus kelioms dienoms, I. paskambino broliui ir pasakė, kad jie turi vykti į Berlyną ir nurodė adresą. Jis su minėtais aukščiau vyrais dviem automobiliais 2012 m. kovo 6 d., išvyko į Vokietiją, į Berlyno miestą ir apsistojo nurodytu adresu viešbutyje. Ten sutiko iš Lietuvos keturis vyrus, t. y. V. F., O. K., D. (pavardės nežino), V. M., kurie per R. jau buvo ten atvykę keliomis dienomis anksčiau už juos. Šiuos vyrus jie buvo sutikę prie parduotuvės „Maxima“, kai R. perdavė pinigus. Šie vyrai jau dirbo kelias dienas objekte. Objektas buvo oro uoste ir ten reikėjo montuoti gipso kartoną. Kad papulti į tą objektą, jie turėjo sumokėti po 50 eurų už leidimus. Maždaug per pusvalandį leidimai buvo padaryti ir jie buvo įleisti objektą. O. juos suvedė su vietiniu darbų vadovu P. Jis jiems aprodė objektą ir parodė, kokius reikia atlikti darbus. Jiems buvo pažadėtas valandinis darbo atlygis. Jie atidirbo apie savaitę laiko. Už savo pinigus jie maitinosi ir susimokėjo už gyvenimą viešbutyje. Praėjus kažkuriam tai laikui, jiems niekas nei avanso, nei jokio piniginio atlygio nemokėjo. Kompiuterio pagalba per Skype jie skambino I. ir paklausė, kada bus sumokėti pinigai, nes neturėjo jau už ką gyventi. I. visa tai atsakydavo R. R. sakydavo, kad jie dirbtų ir vis žadėjo, kad pinigai bus sumokėti, tačiau visa tai liko tik pažadais. Atidirbus apie 2-3 savaites ir nesulaukę jokio atlygio, suprato, kad jie yra apgauti ir grįžo vėl penki į Lietuvą. Vokietijoje patys iš savo turėtų lėšų nuomojosi gyvenamąją vietą, maitinosi. R. jokių leidimų legaliai dirbti Vokietijoje bei draudimų nei rodė, nei padarė. Dirbant objekte, iš vietinių vokiečių sužinojo, kad niekas per tarpininkus leidimo dirbti Vokietijoje nedaro. Turi asmeniškai kiekvienas žmogus nuvykti į tam tikrą įstaigą Vokietijoje ir užpildyti dokumentus. Grįžę į Lietuvą, jie su pretenzijomis kreipėsi į I. Iš I. žodžių jie suprato, kad šį darbą jam pasiūlė R. ir pasakė, kad jis galėtų būti darbų vykdytoju ir jam reikėjo susirinkti darbuotojų brigadą, todėl jis ir rinko pažįstamus žmones. Pasak I., jis pats buvo R. apgautas. Jam padaryta 1880,25 Lt turtinė žala, kurią sudaro 145 eurai sumokėti R. B., 50 eurų – už leidimą patekti į objektą, 100 eurų – kelionės iš Lietuvos į Vokietiją ir atgal išlaidos, 70 eurų – pragyvenimo viešbutyje išlaidos, 100 eurų – maitinimasis, 80 eurų – išlaidos už kurą, važiuojant iš viešbučio į darbą ir atgal (t. 2, b. l. 122-124).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo R. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad 2012 m. lapkričio mėnesį, paskambino draugas ir pasakė, kad yra darbas Vokietijoje ir kad pažįstama S. gali suvesti su žmogumi, kuris gali įdarbinti. Draugas K. Š. paskambino S., kuri papasakojo apie darbo sąlygas ir pasiūlė susitikti su R. Pirmą kartą vyrui, kuris prisistatė R. B., už įdarbinimą Vokietijoje pinigus perdavė 2012 m. lapkričio 19 d., apie 11.00 val., jo bute, adresu (duomenys neskelbtini). Davė 490 litų. Draugas K. Š. taip pat perdavė 490 litų R. Perduodant pinigus dalyvavo ir S. K., tačiau ji pinigų nepaėmė ir jie jai nedavė. S. tuo metu kambaryje atokiau sėdėjo ant lovos ir į jų pokalbį nesikišo. Apie pinigų perdavimo faktą R. išrašė kvitą, kuriame jis pasirašė ir parašė savo vardą, pavardę. R. taip pat kvite pasirašė ir parašė vardą, pavardę. Kvito vienas egzempliorius liko pas R., o kitą davė jam. Po savaitės, t. y. lapkričio 26 d., apie 17.00 val., jis kartu su K. vėl susitiko su R. prie jo namo, (duomenys neskelbtini). K. automobilyje „Mercedes Benz“, Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jie kiekvienas perdavė dar po 100 litų. Šiuos pinigus mokėjo už tai, kad jie jau buvo dirbę prieš pusantrų metų Vokietijoje (pirmojo susitikimo metu jie apie tai R. paminėjo ir R. jiems pasakė, kad norint atidaryti antros pakopos leidimą dirbti Vokietijoje (Gewerbe) reikia sumokėti papildomai po 100 litų. Tuo metu apie pinigų perdavimo faktą R. kvito nebeišrašė. Viso R. perdavė 590 litų. Pokalbio metu apie įsidarbinimą Vokietijoje R. kalbėjo labai įtikinamai. Kai buvo pas jį namuose, jis rodė vokiečių kalba įvairius dokumentus, susijusius su įdarbinimu, minėjo, kad pats dirba Vokietijoje. Jis kalbėjo apie vokiečių mokestinę sistemą, apie kurią jis su K. jau gerai žinojo ir jo pasakojimas atitiko tikrovę ir kalbant apie darbą nekilo jokių abejonių, kad R. gali juos apgauti. Pirmojo pokalbio metu R. minėjo, kad į Vokietiją jie turės išvykti 2013 m. sausio 4 d., vėliau jau nukėlė išvykimo datą iki sausio 12 d., vėliau - iki sausio 19 d., nurodydamas įvairias priežastis (vokiečiai nespėjo uždengti namo stogo, neatvežė konteinerio šiukšlėms, nepastatė elektros įvado stotelės, negali pastatyti vandens hidranto, nes šąla vanduo). Sausio 18 d. R. paskambino K. ir telefonu pasakė, kad jų kelionė atidedama neaiškiam laikui, nes jie turi pasiėmę didelius kreditus iš Vokietijos banko. Nei jis, nei K. jokių kreditų dirbdami Vokietijoje nebuvo paėmę. Supratę, kad jie yra apgauti, jis su K., 2013 m. sausio 27 d., nuvažiavo prie R. namo ir sėdėdami automobilyje laukė jo, kadangi jis telefonu K. teigė, kad nuo sausio 9 d. jis yra Vokietijoje. Pamatę R., einantį iš parduotuvės, jie jį sulaikė ir iškvietė policiją. Jam padaryta 590 Lt turtinė žala (t. 3, b. l. 91-93).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo G. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad 2012 m. lapkričio 29 d., ieškant darbo per pažįstamą A. L., susipažino su S., kuri davė R. B., gyvenančio (duomenys neskelbtini), telefono numerius ir pasakė, kad jis gali padėti surasti darbą Vokietijoje. Susisiekė telefonu su R. B. ir susitarė susitikti pas jį bute, (duomenys neskelbtini). 2012 m. lapkričio 30 d., apie 9.00 val., susitiko su minėtu asmeniu. R. paaiškino, kad norint įsidarbinti Vokietijoje, reikia gyvenamosios vietos deklaracijos, darbo vietos draudimo bei leidimo dirbti atitinkamą darbą ir pasakė, kad sutvarkys minėtus dokumentus, tačiau už jų paruošimą reikia sumokėti 135 eurus. Lapkričio 30 d. jis R. B. sumokėjo 480 litų. Vyras išrašė kvitą, kad pinigai jam sumokėti ir pasakė, kad dokumentai bus paruošti iki 2013 m. sausio 15 d. ir tada galės važiuoti į Vokietiją dirbti. Tą pačią dieną, apie 17.00 val., dar kartą susitiko su R. kavinėje „Katpėdėlė“, P. Lukšio. g. 34, Vilniuje, ir jam sumokėjo 480 litų už draugo A. L. dokumentų paruošimą. Pinigus perdavė S. ir A. akivaizdoje, kadangi jie kartu buvo kavinėje. 2013 m. gruodžio 22 d., apie 11.00 val., toje pačioje kavinėje R. B. sumokėjo 180 litų už kelionės išlaidas. Mokant pinigus, kartu buvo ir A. K., kuris taip pat R. mokėjo už kelionės išlaidas. Iki 2013 m. sausio 15 d. su R. susisiekdavo telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). R. tikino, kad dokumentai ruošiami. Vėliau, po sausio 15 d., R. telefono ragelio nebekėlė, susisiekti su juo nepavykdavo, nuvykus pas jį į namus, buto durų niekas neatidarydavo. Pinigų jam negrąžino. Jam padaryta 1140 Lt turtinė žala (t. 3, b. l. 116).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad 2012 m. gruodžio mėnesį, tikslios dienos nurodyti negali, pažįstamas A. (pavardės nežino, kartu su juo anksčiau dirbo) jam paskambino telefonu ir paklausė, ar jis nenorėtų važiuoti į Vokietiją dirbti. Kadangi pažįstamas G. taip pat žinojo iš A. žodžių apie šį pasiūlymą, jis kartu su G., 2012 m. gruodžio 22 d., apie 11.00 val., nuvažiavo į kavinę „Katpėdėlė“, esančią P. Lukšio g. 34, Vilniuje, kur turėjo susitikti su vyru, kuris būtent ir organizavo vyrų brigadą važiuoti dirbti į Vokietiją. Kavinėje susitiko su vyru, kuris prisistatė R. Kavinėje jie trise sėdėjo prie staliuko. R. papasakojo apie darbo galimybes Vokietijoje, taip pat rodė vokiečių kalba brėžinius, kuriuose pavaizduoti karkasiniai namai. Jis aiškino, kokius reikės atlikti darbus. R. paaiškino, kad už draudimą, leidimą dirbti Vokietijoje reikia sumokėti 135 eurų ir žadėjo, kad jis šiuos dokumentus jiems paruoš. Kadangi su savimi turėjo Lietuvos Respublikos pasą, tai R. nuo paso nusirašė jo duomenis, o pačios paso kopijos duoti nereikėjo. Kadangi jis pinigų eurais neturėjo, tai R. sumokėjo 450 litų. Tai matė G., kuris tuo metu šalia jo buvo. R. turėjo su savimi bloknotėlį, į kurį parašė apie tai, kad jis jam sumokėjo pinigus, tačiau tai patvirtinančio kvito jis tą dieną nedavė. Kvitą apie pinigų perdavimą jam perdavė G. Kada G. šį kvitą perdavė R., nežino. Ar kavinėje G. davė pinigų R., nežino, nes pats to fakto jis nematė. Kadangi R. žadėjo, jog jie važiuos į Vokietiją 2013 m. sausio 14 d., tai sausio 11 d. jis išėjo iš savo darbo. Sausio 14 d. buvo suruošęs savo asmeninius daiktus, tačiau paskambino G. ir pasakė, kad jis susisiekė su R., kuris pasakė, kad kelionė yra atidedama, o praėjus kelioms dienoms G. pasakė, kad R. jau nebekelia ragelio ir nebeatsiliepia į skambučius. Į Vokietiją išvažiuoti nepavyko, sumokėtų pinigų R. jam negrąžino. Jis R. neskambino, jo telefono numerio nežino, visus klausimus su juo sprendė G.. Jam padaryta 450 Lt turtinė žala (t. 3, b. l. 132).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo R. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad 2012 m. gruodžio 19 ar 20 d., paskambino draugas A. G. ir pasakė, kad yra galimybė įsidarbinti Vokietijoje, statybose. Pasiūlymas jį sudomino. 2013 m. sausio 13 d. banko pavedimu pervedė A. 500 litų už įdarbinimą Vokietijoje. A. turėjo šiuos pinigus perduoti asmeniui, kuris organizavo darbą Vokietijoje. Į Vokietiją kartu su A. ir kitais vyrais turėjo vykti 2013 m. sausio 18 d., tačiau iš A. sužinojo, kad kelionė į Vokietiją yra atidedama. Kelionė buvo atidedama kelis kartus dėl įvairių priežasčių. Jis skambino vyrui, kuris žadėjo įdarbinti Vokietijoje ir teiravosi apie darbą. Vyras žadėjo, kad jie išvyks artimiausiu metu. Vėliau vyras į telefoninius skambučius neatsiliepdavo. Jam padaryta 700 Lt turtinė žala (t. 3, b. l. 152).

Liudytojas D. M. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis pažįsta, susipažino prieš 5 ar 6 metus. Buvo patalpintas skelbimas nuomai, R. B. atėjo per agentą, pasirašė su R. B. buitinę sutartį dėl nuomos jo (t. y. D. M.) žmonos vardu, nes pastaroji turi verslo liudijimą. R. B. pas jį nuomojosi butą (duomenys neskelbtini). Porą metų R. B. atsiskaitydavo kas mėnesį be didelių problemų, vėliau atsirado išsisukinėjimų, bėdų dėl nuomos apmokėjimo. Byloje nurodyta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), atrodo, yra jo (t. y. D. M.), šią sąskaitą jis buvo nurodęs R. B., kai susikaupė didelė pinigų suma už nuomojamą butą. R. B. sakė, kad gali apmokėti pavedimu, todėl jam buvo nurodyta sąskaita. Buvo padarytas ne vienas pavedimas ir taip apmokėjo. Nei vieno karto pinigų nepervedė pats R. B., pavedimus darė kiti asmenys, kurie, R. B. pasakojimu, neva buvo jam skolingi. Pavedimuose paskirtis dažniausiai nebuvo nurodoma. Prisimena kelis asmenis, kurie darė pavedimus, tai, atrodo, A. S., G., girdėta Ž. B. pavardė. Buvo pavedimas, kuriame nurodyta paskirtis už traktorių. Jis pats skambino R. B. ir klausė, kas čia per traktorius. R. B. paaiškino, kad iš jo žmogus nuomojosi traktorių, labai sklandžiai ir įtikinamai paaiškino. Sumos buvo daugiau nei virš 1000 Lt. Gali būti, kad iš Ž. buvo pervesta 1000 Lt ir paskirties lauke nurodyta, jog pinigai už traktorių. R. B. jam sakydavo, koks asmuo perves, bet niekada nepasakydavo konkrečios sumos. Tuo metu nesidomėjo, kodėl ne pats R. B. perveda pinigus, viskas atrodė labai įtikinamai. Nebandė ieškoti ir aiškintis su tais žmonėmis. Iki apsilankymo policijos komisariate nekontaktavo su žmonėmis. Yra grąžines pinigus G. ir A. S. A. S. pinigus grąžino 2015 m. sausį, kiek pamena, buvo virš 900 Eur. A. S. grąžino viską, ką reikalavo, su teismo išlaidomis, viskas buvo išieškota civiline tvarka per teismą, šioje byloje jis buvo atsakovas. Bylinėjosi su R. B. dėl G. ir skolos, kai prašė išeiti iš buto. Su B. Ž., R. Z. ir R. K. nekontaktavo. Prašė R. B. patvirtinimo, kad jam žmonės už nuomą pinigus perveda teisėtai. R. B. su žmona parašė patvirtinimą, kad jis (t. y. D. M.) nukentėjusiesiems atiduoda pinigus, o pinigai iš R. B. ir žmonos bus išieškomi per antstolius.

Liudytoja L. B. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. yra jos vyras, gyvena kartu, atsisako duoti parodymus prieš šeimos narį.

Liudytojas I. L. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis pažįsta, juos supažindino V. M., gali būti, kad tai buvo 2012 m. sausio mėn. pradžioje. V. M. pasakė, kad turi pažįstamą, kuris siūlo statybos darbus Vokietijoje, sakė, kad tas pažįstamas pasiūlė jam darbą Vokietijoje, o V. M. pasiūlė ir jam (t. y. I. L.). Su R. B. bendravo tiesiogiai kartu su V. M. V. B. siūlė darbus Vokietijoje, konkrečiai nenurodydavo kokius, bet darbai buvo susiję su statybomis, pvz., gipso montavimo. Kalbėdavo kavinėje, esančioje VMI, Ulonų g. Kalbėjosi apie reikalingus dokumentus, vadinamuosius „Gewerbe“, leidimus dirbti Vokietijoje. Juos nurodė R. B., sakė, jog kainuoja apie 145 Eur, sakė, kad gali padėti juos įsigyti įsidarbinimui Vokietijoje. V. M. pažįsta gana seniai ir pasitikėjo jo pažįstamu. Sumokėjo pinigus, kad gautų darbą Vokietijoje, bet nevažiavo ir nedirbo, nes R. B. dėl vienokių ar kitokių priežasčių vis atidėdavo, nurodydavo įvairias priežastis. Dėl šių darbų kontaktavo su kitais asmenimis, tuo metu turėjo įmonę (duomenys neskelbtini), kalbėjo, kad reikia statybininkų. Poreikį nurodydavo R. B. Asmenų net nelabai reikėjo ieškoti, tuo metu buvo daug norinčių važiuoti į Vokietiją. Bendrai susitikdami su R. B., žmonės bendraudavo šiuo klausimu, jis žmones suvesdavo su R. B. Tarp jų buvo O. K., R. ir A. I., S. G., sudėtinga įvardinti. Jis dalyvaudavo jų pokalbiuose, turėjo interesą gauti juos darbui, matė, kaip kažkurie iš asmenų mokėjo pinigus. Pinigus mokėjo K., V. M., S. G., R. I., A. I. Sumų įvardinti negali, asmenys pinigus duodavo tiesiogiai R. B. Už gautus pinigus R. B. pakvitavimų neišrašydavo. Gali būti, kad keli asmenys pinigus R. B. perdavė per jį, tačiau asmenys bendravo su R. B. O. K. ir V. F. sumokėjo po 145 Eur, nepamena, kur buvo susitikę. Jis pats R. B. pateikė savo paso kopiją. Už 145 Eur R. B. žadėjo legalų leidimą dirbti, „Gewerbe“, bet nesutvarkė šių dokumentų. Jis pats buvo išvykęs dirbti į Vokietiją, visi jo išvardinti žmonės irgi buvo išvykę. Kur vykti, nurodė R. B., tarpininkavo su UAB (duomenys neskelbtini), padėjo nuvykti, nurodė adresus, kontaktus, tarpininkavo elektroninėje erdvėje su sutarties sudarymu, visi legaliai dirbo kaip įmonė Vokietijoje. Vyko 2013 m. pavasarį, vyko V. F., O. K., S. G., R. I., A. I. Jiems buvo išmokamas atlyginimas, jie dirbo apie 1,5 mėnesio viename objekte, oro uoste, Berlyne, montavo gipso kartoną. Norint legaliai dirbti Vokietijoje, reikalingi dokumentai. Jie buvo kaip įmonė, R. B. tarpininkavo, padėjo, o „Gewerbe“ leidimai negali figūruoti tokiame objekte, gali tik įmonė. R. B. suvedė su įmone, su E. A., kuri prieš tai vykdė sutartis su ta įmone, kuri tarpininkavo toliau. Jis asmeniškai su ja nebuvo susitikęs. Kiti asmenys buvo išvažiavę privačiai patys, turėjo gauti leidimus dirbti toje vietoje, bet niekas nesuteikė, dirbo objekte nusipirkę leidimus. Tuo metu jis nedalyvavo. R. B. asmenims davė adresą, nežino, ar R. B. jiems žadėjo leidimus, mano, jog žadėjo. Asmenys iš Vokietijos susisiekė su juo (t. y. su I. L.) ir sakė, kad buvo problemų, buvo sulaikytas direktorius, jiems nemokėjo pinigų, nemokėjo už apgyvendinimą. Kiek galėjo, tiek tiems asmenims padėjo iš Vilniaus, mano, kad tie asmenys ten dirbo nelegaliai, bet tiksliai nežino. R. B. tiesiog tarpininkavo, tie asmenys atvažiuodavo ten ir susitikdavo su žmonėmis, kurie ten turėjo tvarkyti dokumentus. Ar R. B. turėjo asmeniškai paduoti dokumentus, nežino. Nevisi asmenys liko nusivylę. Tie asmenys, kurie buvo išvykę į Vokietiją ir negavo jokio atlygino, nebuvo susiję su jo įmone, jis tuos asmenis įdarbino, kai jie grįžo, kai gavo atsakymą iš Vokietijos, kad jo įmonė galės perimti sutartį ir išmokėti per jo įmonę pinigus, nes Vokietijoje direktorius buvo sulaikytas, nevykdė darbų. Tuos asmenis, kurie buvo išvykę, jis žinojo, vieni buvo iš senesnių darbuotojų, kiti ne. Kalbėjo su O. K. ir kitais asmenimis, išmokėjo jiems atlyginimus, kalbėjo apie „Gewerbe“, kad žmogus naudojosi tokia padėtimi. Vieni žmonės R. B. vadino aferistu, kiti vadino kitaip. Mano, jog R. B. turėjo galimybę gauti leidimus, nes uždaryti „Gewerbe“ yra sunkiau, nei atidaryti. Nežino, ar R. B. ėmėsi veiksmų atidaryti „Gewerbe“. Internete skaitė, kokių ten maždaug dokumentų reikėjo, apytiksliai žinojo, kad reikia paso kopijos, gyvenamosios vietos registracijos. Vokietijoje galutinai išsiaiškino, kokios sąlygos dokumentams gauti. Norint gauti leidimą, reikia nurodyti, kokiame objekte dirbsi ir kitus duomenis. Už 145 Eur buvo žadamas ir draudimas darbo metu. Pats „Gewerbe“ statyboms kainuoja apie 30-70 Eur, priklausomai nuo darbo pobūdžio. Leidimų gavimo tvarka yra skirtina, priklauso nuo to, ar tai privatus objektas, ar valstybinis. Tarpininkas gali paduoti dokumentus. R. B. nežadėjo viską daryti iš Vilniaus, sakė, jog tai padarys pažįstamas įgaliotas asmuo. Su jokiu R. B. nurodytu asmeniu Vokietijoje jis nėra bendravęs. Nei vienas jo žinioje buvęs žmogus neturi ir neturėjo leidimo, nes dirbo per įmonę. Nepažįsta nei vieno iš visos šios situacijos, kad turėtų tą leidimą. Kartu su jo įmone darbai buvo atliekami kažkur 2012 m. ar 2013 m. pavasarį. Jam asmeniškai R. B. veiksmais nepadaryta žala, pretenzijų R. B. neturi. Nežino, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui davė tikslesnius parodymus, nei teisme. Gali būti, jog tyrimo metu pasakojo detaliau, kad į situaciją žiūrėjo iš vienos pusės, o šiandien žiūri iš kitos. Kai turėjo vykti dirbti į Vokietiją ne per įmonę, R. B. buvo paduoti pinigai, buvo sakoma, kad bus suteiktas legalus darbas, kad turės minimalų darbo leidimą, tačiau niekas nežadėjo jų duoti Vilniuje. Nemano, jog R. B. kažką labai apgaudinėtų, žmonės mato iš savo pusės, jie būtų gavę dokumentus, jeigu būtų norėję. Tai, ką darė R. B., gali būti lyginama su įdarbinimo agentūra, gaunasi, kad R. B. už tarpininkavimą gaudavo pinigus. R. B. aiškino, kad siunčia iš Vilniaus dokumentus ir Vokietijoje gaus leidimą. Nežino, ar žmonės ten važiavo ir gavo leidimus, jam žinoma tik Berlyno oro uosto situacija. Pats yra sumokėjęs R. B. 145 Eur, bet jeigu būtų ėjęs į įdarbinimo agentūrą, būtų sumokėjęs daug daugiau. Jam nepasiūlė ir nedavė gero darbo. R. B. ja žadėjo, kad jis gaus „Gewerbe“ ir galės dirbti, turės minimalų draudimą. Į vieną objektą nenuvažiavo, nes buvo atidėta kelionė, į kitą irgi neišvažiavo, nes visą laiką kas nors atsitikdavo. Jį su R. B. supažindino pažįstamas, juo pasitikėjo, šiuo metu su R. B. nepalaiko jokių santykių, neturi jo kontaktų. Paskutinį kartą su R. B. kalbėjo Berlyno oro uoste telefonu. Su jo įmone buvo išvykę A. I., J. A., S. I., daugiau neprisimena. Jo apklausos protokole, esančiame 2 bylos tome, 175-176 lapuose, nurodyta teisingai, asmenys turėjo važiuoti į Eseną ir Erfurtą.

Liudytojas A. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis yra matęs, susitiko prie pastarojo namų. E. L. jam paskambino ir pasakė, kad važiuoja į Vilnių dėl traktoriaus. Abu nuvažiavo prie R. B. namų. R. B. atėjo su papke, siūlė nuvažiuoti prie parduotuvės. Matė, kaip E. L. padavė R. B. 2000 su trupučiu litų už traktorių. R. B. atrodė rimtas žmogus, turėjo papkę, dokumentus, viską užpildė, E. L. padavė pinigus, tuomet baigė pildyti popierius ir išsiskirstė. Vyko pokalbis, kad R. B. turi statybų įmonę, kad yra vadovas, kad siunčia žmones dirbti į Norvegiją ar kur. R. B. sakė, kad parveš traktorių, kai veš statybines medžiagas. Traktorius buvo užsienyje. Buvo kalbama, per kiek laiko turi pristatyti traktorių, atrodo per mėnesį. Vėliau E. L. sakė, kad R. B. nekelia telefono, neatsiliepia.

Liudytojas T. S. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis yra matęs. R. B. paskambino ir siūlė darbą Vokietijoje. Atvažiavo pas R. B. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), su seneliu A. S. R. B. prisistatė R. B., rodė brėžinius, namų nuotraukas. Dėl visko susitarė ir grįžo. Vėliau paskambino R. B. ir pasakė, kad reikia pervesti pinigus už registraciją. Tuomet prasidėjo mulkinimas. Matė lapelį, kai senelis pervedė pinigus į D. M. sąskaitą, suprato, kad tai tas žmogus, kuris registruos. Pervedė 3000 Lt. Po pervedimo senelis su R. B. skambinėjosi, šnekėjo, kad asmenys priregistruoti. Į Vokietiją niekas neišvyko, nes R. B. vis nukėlinėjo datas, sakė, kad tai šalta, tai nėra medžiagų, buvo visokios priežastys. Iš pradžių turėjo vykti 18 žmonių, vėliau daugiau. R. B. pinigų negrąžino.

Liudytoja S. K. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. ji pažįsta, susipažino pagal internetinį skelbimą. R. B. ieškojo darbininkų į Vokietiją statyboms. Iš pradžių su R. B. susirašinėjo el. paštu. R. B. prisistatė kitokia pavarde, sakė, kad turi įmonę Vokietijoje ir ieško, kas galėtų dirbti statybinius darbus. Kaltinamasis jos klausė, ar ji turi pažįstamų, norinčių padirbėti Vokietijoje, prašė surasti kuo daugiau žmonių. Ji surado R., draugų draugus, draugių vyrus, R. B. nurodė 5-6 žmones. Žino, kad tie žmonės bendravo su R. B., susitikinėjo, tvarkė dokumentus, „Gewerbes“. Kaltinamasis bendravo su žmonėmis per ją, vėliau klausė jų kontaktų. Kai buvo kavinėje, ji pati R. B. neperdavinėjo pinigų, tačiau matė, kaip kiti asmenys davė pinigus. Matė, kaip rašė lapelius, kalbėjo apie statybas. Atsimena, jog buvo kalbama, jog reikia 200 Lt už leidimą ar sutartį, dar buvo kalba, kad po to reikės mokėti ir už kelionę. Perduodant pinigus ji dalyvavo tikrai du kartus, daugiau neatsimena. Pinigai buvo perduodami kavinėse. Lankėsi ir bute (duomenys neskelbtini), kuomet buvo atvykę žmonės iš Varėnos. Matė krūvą dokumentų. Nepamena, ar buvo sumokėti pinigai, buvo tartasi, kad žmonės pasirašo, buvo R. ir K., kurių pavardžių jau neatsimena. Už surastus žmones ji atlygio negavo. Ji pažinojo ne visus vyrus, kurie dalyvavo susitikimuose. Kiti asmenys kvietė ir savo draugus. Į susitikimus ją pakviesdavo dalyvauti tie žmonės, kuriuos ji pažinojo. R. B. ją pristatė kaip savo atstovę, ji pasakė, kad ji ne atstovė, nes nevažiuos į Vokietiją ir nemoka kalbos. Atsimena, kad asmenys perdavinėjo kaltinamajam savo asmens dokumentus. Į Vokietiją niekas neišvažiavo, žmonės prarado pasitikėjimą ja.

2011 m. vasario 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) rašte nurodyta, kad R. B. bendrovėje niekada nedirbo ir niekaip kitaip su įmone nesusijęs. UAB (duomenys neskelbtini) veikla yra mažmeninė prekyba sodo ir daržo prekėmis (t. 1, b. l. 89).

R. K. pateiktame 2010 m. kovo 19 d. rašte nurodyta, kad R. B. skolingas jam 1230 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. kovo 19 d. (t.1, b. l. 61).

R. B. pateiktame 2010 m. kovo 20 d. AB DnB Nord banko tarpfilialiniame kasos pajamų orderyje Nr. 605190 nurodyta, kad R. B. pervedė į R. K. sąskaitą 200 Lt, kaip depozito grąžinimą (t. 1, b. l. 86-87).

R. O. 2011 m. rugpjūčio 15 d. protokole-pareiškime nurodyta, kad jis nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2011 m. rugpjūčio 15 d. už įdarbinimą Vokietijoje R. B. sumokėjo 1230 Lt, tačiau į Vokietiją nenuvežė ir neįdarbino. Kad yra apgautas suprato 2011 m. rugpjūčio 14 d., kai žmona pasakė, kad internete yra informacija, jog jis užsiiminėja sukčiavimu ir 2011 m. rugpjūčio 15 d. kelionė į Vokietiją neįvyko (t. 1, b. l. 103).

O. Ž. 2011 m. rugpjūčio 18 d. pareiškime nurodyta, kad R. B. pažadėjo įdarbinti Vokietijoje, paėmė 332 Lt (96 Eur) dokumentams forminti ir paso kopijas, tačiau pažadų neįvykdė ir pinigų negrąžino (t. 1, b. l. 113).

A. R. 2012 m. vasario 10 d. protokole-pareiškime nurodyta, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėnesio vidurio iki liepos pabaigos už įdarbinimą Vokietijoje R. B. sumokėjo 612 Lt, t. y. 332 Lt už dokumentų tvarkymą ir 280 Lt už kurą, tačiau į Vokietiją nenuvežė ir neįdarbino (t. 1, b. l. 124).

Kvituose, paimtuose iš R. B. 2011 m. rugpjūčio 15 d., vokiečių kalba nurodyta, kad 2011 m. liepos 15 d. R. B., kaip mokestį pagal verslo reglamentą (GewO), sumokėjo A. R., R. O., V. O., O. Ž. po 96 eurus (t. 1, b. l. 157, 160-167, 185).

BELARUSBANK 2012 m. kovo 6 d. pažymos kopijoje Nr. 802-0-0-07/4090 nurodyta, kad per tarptautinę piniginių pervedimų sistemą „Western Union“ į Lietuvą L. B. vardu buvo pervesta 2011 m. spalio 15 d. 3000 JAV dolerių ir 2011 m. spalio 29 d. 1844 JAV dolerių (t. 2, b. l. 76-77).

Iš O. M. pareiškimo bei jo priedų matyti, jog ji R. B. už asmenų įdarbinimą perdavė pinigus, pateikiamas susirašinėjimas su R. B. (t. 2, b. l. 3-33, 36-86).

R. N. pateiktame kvite vokiečių kalba nurodyta, kad R. B. 2012 m. lapkričio 19 d. iš R. N. priėmė 135 eurus (t. 3, b. l. 97-98).

G. J. pateiktuose kvituose vokiečių kalba nurodyta, kad R. B. 2012 m. lapkričio 30 d. iš G. J. ir A. L. priėmė po 135 eurus (t. 3, b. l. 120-124).

A. K. pateiktame kvite vokiečių kalba nurodyta, kad R. B. 2012 m. gruodžio 22 d. iš A. K. priėmė 135 eurus (t. 3, b. l. 136-138).

A. G. pateiktuose kvituose vokiečių kalba nurodyta, kad R. B. 2013 m. sausio 9 d. iš A. G. ir R. S. priėmė po 135 eurus (t. 3, b. l. 146-149).

A. G. pateiktame AB SEB banko nurodyme pervesti įmokėtus grynuosius pinigus užfiksuota, kad jis 2013 m. sausio 22 d. pervedė į L. B. sąskaitą 400 Lt, kaip papildymą (t. 3, b. l. 145).

R. Z. pateiktame kvite vokiečių kalba nurodyta, kad R. B. 2012 m. gruodžio 10 d. iš R. Z. priėmė 135 eurus (t. 4, b. l. 17-18).

R. Z. pateiktame AB SEB banko nurodyme pervesti įmokėtus grynuosius pinigus nurodyta, kad R. Z. 2012 m. gruodžio 28 d. pervedė 245 litus į D. M. sąskaitą už paslaugas (t. 4, b. l. 19).

R. K. pateiktuose AB SEB banko nurodymuose pervesti įmokėtus grynuosius pinigus užfiksuota, kad R. K. 2012 m. gruodžio 21 d. pervedė į D. M. sąskaitą 460 litų, o 2012 m. gruodžio 28 d. - 245 litų už paslaugas (t. 4, b. l. 31-33).

A. S. pateiktoje 2013 m. vasario 27 d. mokėjimo nurodymo kopijoje nurodyta, kad A. S. pervedė 3100 Lt už darbo registracijos paslaugas į D. M. sąskaitą (t. 4, b. l. 53).

A. S. ikiteisminio tyrimo metu pateikė savo ir R. B. susirašinėjimo elektroniniu paštu, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. balandžio 23 d., duomenis, taip pat oficialių registraciją pagal gyvenamąją vietą patvirtinančių pažymų kopijas, verslo registravimo pažymos šabloną, namo brėžinius (t. 4, b. l. 55-76).

E. L. pateiktoje sąskaitos Nr. 021 vokiečių kalba kopijoje nurodyta, kad 2013 m. kovo 14 d. E. L. sumokėjo 600 eurų avansą R. B. už naudotą žemės ūkio mašiną MTZ-82 UK (t. 4, b. l. 130-131).

B. Ž. pateiktame AB „Swedbank“ mokėjimo pavedime užfiksuota, kad jis iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią D. M., 2013 m. kovo 17 d. pervedė 1000 litų už traktorių, gavėjas – R. (t. 5, b. l. 12).

D. M. pateiktame savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, vietinio mokėjimo nurodyme užfiksuota, kad 2013 m. kovo 18 d. banko pavedimu B. Ž. pervedė 1000 litų už traktorių (t. 5, b. l. 18).

E. Š. pateikė SMS žinučių sąrašą (susirašinėjimą su R. B. tel. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) (t. 5, b. l. 65-66).

E. Š. pateiktuose AB Swedbank banko išrašuose užfiksuota, kad E. Š. 2013 m. liepos 9 d. į AB SEB banko sąskaitą, priklausančią L. B., pervedė 700 litų avansą už traktorių MTZ 82, 2013 m. liepos 18 d. - 1100 litų avansą už traktorių, 2013 m. liepos 31 d. - 1384 litus už traktorių (t. 5, b. l. 67).

L. B. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, išraše (2013-07-01 – 2013-11-04) nurodyta, kad 2013 m. liepos 10 d. E. Š. pervedė 700 Lt (avansas už traktorių MTZ 82), 2013 m. liepos 19 d. – 1100 Lt (avansas už traktorių), 2013 m. liepos 31 d. – 1384 Lt (už traktorių) (t. 5, b. l. 116-117).

M. J. pateiktame kvite vokiečių kalba nurodyta, kad 2013 m. spalio 25 d. M. J. sumokėjo 72 eurus, kaip išregistravimo mokestį, A. B. (t. 5, b. l. 144-145).

BK 182 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – šios baudžiamojo įstatymo normos dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.

Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir kurie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-7-27-746/2015).

Viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais, giminystės ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, tai tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą ar turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).

Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013 ir kt.).

Kaltinamasis R. B. apklausiamas teisme savo kaltės dėl šios veikos nepripažino ir parodė, kad jam skambino pažįstami, berods V. K. iš Vokietijos, prašė surinkti brigadą darbui statybos sektoriuje, reikėjo susitvarkyti verslo liudijimus. Jis internete pagal savo įdėtą skelbimą susirado R. K. bei A. J. Skelbime jis nurodė, kad skubiai ieško dviejų žmonių darbui, įdėjo telefono numerį. Minėti asmenys jam paskambino ir pasakė, kad važiuos. Jis ir pats sakė, kad pirmą kartą važiuos, dar nebuvęs, nežino, kaip ten viskas bus. Sakė asmenims, kad viena iš sąlygų ir laikina registracija, kuri kainuoja. R. K. bei A. J. atvažiavo pas jį į namus, esančius (duomenys neskelbtini), visi apsitarė, klausė asmenų, ar jie Vokietijoje mokės, ar dabar. Sakė žmonėms, kad yra jo pažįstamas asmuo, nei savo vardo, nei duomenų neslėpė. Asmenys jam davė po 600 Lt (jis ir pats už save tiek sumokėjo). Sakė asmenims, jog reikia ir instrumentų. Pasirašė su jais sutartį ir išsiskirstė. Sekančią dieną asmenys pas jį atvažiavo, sakė, jog prisiskaitė internete, neva jis nerimtas žmogus, pradėjo pykti, rėkti. Jis pasakė jiems, kad jie sudarė susitarimą, kad per porą savaičių išvažiuos. Pirko ir kelis daiktus „Senukuose“ – tris „Fiskars“ kirvius (vienas kainavo gal 170 Lt, kitas – apie 200 Lt), grandinę benzopjūklams (kuri kainavo apie 100 Lt), įrankiams išleido apie 600-700 Lt. Atvykusiems asmenims sakė, kad pinigai sumokėti už „Gewerbe“, kad pirko daiktus ir turi čekius. 600 Lt rinko ne prisiregistravimui, o mokesčiams. Laikina gyvenamosios vietos deklaracija vienam mėnesiui kainuoja apie 15-20 Eur, taip pat buvo mokesčiai už dokumentų darymą, taip ir susideda ta suma. Jis tuos pinigus išsiuntė iš savo asmeninės sąskaitos sekančios dienos ryte V. K. elektroniniu būdu, pinigai buvo jo asmeninėje sąskaitoje. Pripažįsta, kad nereikėjo konkrečiai 600 Lt, sakė asmenims, kad reikia 400 Lt, bet sakė, kad reikės ir instrumentų, siūlė susimesti po 200 Lt, taigi įrankiams išėjo po 200 Lt. Kitą dieną pas jį atvažiavę asmenys sulaužė susitarimą. Ikiteisminio tyrimo metu neminėjo V. K., nes jo niekas neklausė. Tuo metu jis dirbo Lietuvoje statybos darbus, turėdamas verslo liudijimą, o ne įmonėje. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog dirba UAB (duomenys neskelbtini), nes kažkiek laiko ten dirbo, labai trumpai, buvo bandomasis laikotarpis, buvo paprastas darbuotojas, įmonė užsiėmė medienos gaminiais. Patalpindamas skelbimą nurodė el. pašto adresą „rastinukai“, nes tai buvo jo privatus el. pašto adresas. Su R. K. ir A. J. buvo pasirašyta darbo sutartis, vienas egzempliorius, kuris ir buvo atiduotas asmenims, todėl negali pateikti sutarties.

Taigi iš kaltinamojo parodymų matyti, kad jis neneigia iš nukentėjusiųjų R. K. ir A. J. priėmęs po 615 Lt neva už dokumentų tvarkymą (laikinos registracijos, leidimo (Gewerbe)), taip pat už instrumentus, tačiau teigia, kad patys nukentėjusieji sulaužė susitarimą, nes nesulaukę išvykimo kitą dieną atvyko pas jį ir reikalavo grąžinti pinigus. Vis tik tokie kaltinamojo parodymai nėra įtikinami ir nuoseklūs, jie neatitinka kaltinamojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, be to, juos iš dalies paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, tame tarpe ir nukentėjusiųjų R. K. bei A. J. parodymai. Dėl šių priežasčių teismas remiasi tik ta kaltinamojo R. B. parodymų dalimi, kuri atitinka kitus bylos įrodymus, o kitą parodymų dalį atmeta, kadangi ją paneigia kiti bylos įrodymai.

Štai nukentėjusysis R. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su R. B. susipažino internetu ir susisiekė telefonu pagal skelbimą. Internete R. B. slapyvardis buvo (duomenys neskelbtini). R. B. kvietė įsidarbinti, sakė, kad reikalingi darbininkai. Tai buvo 2008 – 2009 m., galėjo būti ir 2010 m. R. B. pasiūlė darbą Vokietijoje, sakė, jog reikia statyti vasarnamius. Taip pat sakė, kad reikės plaukti keltu, iš anksto sumokėti pinigus. Su pusbroliu A. J. atvyko pas R. B. į namus, atrodo, (duomenys neskelbtini) R. B. atrodė padoriai, pavaišino kava, sakė, kad reikia žmonių darbui, kad jis turi firmą, kuri plečia veiklą, išvykimas numatytas po kelių savaičių. R. B. sakė, kad prieš išvykstant reikia apmokėti išlaidas už kelto bilietus, įdarbinimo mokestį, įrankius, kitas išlaidas. Abu prie kavos puodelio sumokėjo R. B. po 615 Lt. Tuo metu jis džiaugėsi, nes R. B. viską nupiešė rožinėmis spalvomis. Už sumokėtus pinigus jokio raštelio negavo, tiesiog pasitikėjo. R. B. davė savo dokumento kopiją, sakė, jog viskas legalu. Atrodo, jog savo asmens dokumentų R. B. nepateikinėjo. Konkreti išvykimo data nebuvo numatyta, orientacinis laikas – po poros savaičių. Įdarbintas nebuvo, negavo jokių bilietų ar leidimų, interneto pagalba suprato, jog R. B. yra apgavikas, todėl kreipėsi į policiją. Tokius nukentėjusiojo R. K. parodymus atitinka ir kito nukentėjusiojo A. J. teisme duoti parodymai apie tai, kad R. B. daugiau bendravo su pusbroliu R. K., kuris pasiūlė važiuoti į Vokietiją ir sakė, kad yra žmogus Vilniuje, kuris gali padėti susirasti darbą. R. K. nurodė, kad tas žmogus yra R. B. Prašė pusbrolio viską suderinti su R. B. Paskui jie su R. K. nuvažiavo pas R. B. į namus Vilniuje, tikslaus adreso nepamena, R. B. jiems rodė bukletus, sakė, kad reikės daryti stogus. Matėsi, kad R. B. normaliai gyvena, todėl nutarė važiuoti į Vokietiją. R. B. siūlė stogų dengimo statybos darbus. Tuomet R. B. pasakė, kad reikia pinigų darbo leidimui padaryti. Sumokėjo R. B. po 600 Lt ir išvažiavo. Kai perdavė pinigus, jokio lapelio nepasirašė. Nepamena, ar R. B. prašė jo dokumentų, gal buvo rašomi kokie nors popieriai, nepamena. R. B. prisistatė savo vardu ir pavarde, savo dokumento nedavė. R. B. sakė, kad leidimus padarys po savaitės, savaitės bėgyje reikės vykti į Vokietiją dirbti. Po kiek laiko, gal net tą pačią dieną, rado internete informaciją, kad R. B. yra aferistas. Tuomet nuvyko pas R. B. į Vilnių ir prašė grąžinti pinigus, tačiau R. B. jų negrąžino, aiškino, kad neturi, neva sumokėjęs kažkur. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos aplinkybės matyti ir iš byloje esančio 2010 m. kovo 31 d. R. K. patikslinimo (T. 1, b. l. 62). Tuo tarpu iš R. K. pateikto 2010 m. kovo 19 d. rašto matyti, kad R. B. skolingas jam 1230 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. kovo 19 d. (t.1, b. l. 61).

Taigi nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad R. B. išties priėmė iš nukentėjusiųjų pinigus už jų įdarbinimą, dokumentų tvarkymą, oficialių leidimų dirbti Vokietijoje gavimą, tačiau jokių dokumentų jiems nesutvarkė, leidimų negavo, neįdarbino ir nesiruošė to daryti, be to ir negrąžino pinigų. Tuo tarpu jo bendravimas su nukentėjusiaisiais buvo kryptingas, kuriuo jis siekė įgyti šių asmenų pasitikėjimą tam, kad pastarieji jam perduotų pinigus, kuriuos jis turėjo tikslą pasisavinti. Pažymėtina, kad R. B. stengėsi sudaryti sėkmingo asmens įvaizdį, stengėsi nukentėjusiesiems įtikinamai ir kuo perspektyviau nušviesti darbo Vokietijoje perspektyvas, nors tokio darbo realiai jis neturėjo galimybės rasti, kaip ir sutvarkyti tam reikalingų dokumentų. Taip R. B. pasinaudojo iš esmės pažeidžiama nukentėjusiųjų padėtimi, jo paties veiksmais sukurtu jų pasitikėjimu, kadangi jie tuo metu buvo bedarbiai, ieškojo darbo užsienyje ir taip realizavo būtinąjį BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymį – apgaulę.

Kaltinamojo R. B. teiginiai apie tai, kad jis išties galėjo sutvarkyti reikalingus dokumentus darbui Vokietijoje, kad pinigus pervedė V. K. į Vokietija, dalį išleido įrankiams pirkti, yra deklaratyvūs ir grindžiami tik abstrakčiais ir nekonkrečiais pareiškimais apie jo veiksmus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pinigus iš nukentėjusiųjų R. K. ir A. J. kaltinamasis vieną dieną, o jau sekančią jų neva nebeturėjo, nes juos buvo jau pervedęs V. K., o dalį išleidęs įrankiams. Tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu jis jokio asmens, vardu V. K. nenurodė, todėl tai laikytina tik jo gynybine versija. Besitęsiant baudžiamajam procesui R. B. pats nesiėmė pateikti nei ikiteisminiam tyrimui, nei teismui jo nurodomas aplinkybes apie padarytus pervedimus V. K. patvirtinančius duomenis. Teismui padarius pertrauką dokumentams pateikti, jis jokių dokumentų nepateikė, tačiau tik pasislėpė nuo teismo. Kaltinamasis teigė, kad pervedė pinigus iš savo asmeninės sąskaitos, tačiau proceso eigoje tvirtino, jog savo sąskaitos neturi. Duomenų, kad R. B. turėtų sąskaitas kitoje valstybėje, byloje nėra. Nors šios baudžiamosios bylos tyrimas ir nagrinėjimas tęsėsi ilgą laikotarpį, tačiau kaltinamasis R. B. nenurodė jokių tikslesnių aplinkybių, susijusių su vykdyta veikla Vokietijoje, šioje valstybėje turėtas sąskaitas, jų išklotines ir t. t. Jo parodymai keitėsi, keitėsi ir objektai, kuriuose jis neva organizavo darbus ir rinko asmenis, tačiau byloje iš esmės nėra jokių, tokius jos nuolat keičiamus parodymus patvirtinančių duomenų. Tokie jo parodymai iš esmės deklaratyvūs, jų neįmanoma patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais procesiniais veiksmais.

Remdamasis aukščiau paminėtų įrodymų visuma, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis R. B. suvokdamas pavojingą nusikalstamų veikų pobūdį, tyčia, panaudodamas apgaulę, t. y. pasinaudodamas nukentėjusiųjų R. K. ir A. J. pasitikėjimu, melagingai pažadėjęs jiems gauti leidimus darbui Vokietijoje bei neketindamas savo pažado tesėti, iš nukentėjusiųjų paėmė po 615 litų, ir taip apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiųjų R. K. ir A. J. turtą – 1230 litų.

Pirmiau ištirtais ir aptartais įrodymais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei atsižvelgiant į BK 190 straipsnio nuostatas, kaltinamojo R. B. veika šioje dalyje kvalifikuotina pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl kaltinamojo R. B. veikos prieš nukentėjusiuosius R. O., O. Ž., V. O., A. R. ir V. D.

Kaltinamojo R. B. kaltė panaudojant apgaulę savo naudai įgijus svetimą, nukentėjusiųjų R. O. turtą – 1230 litų, V. D. turtą – 1000 litų, O. Ž. turtą – 330 litų, V. O. turtą – 1200 litų, A. R. turtą - 612 litų, taip pat visiškai įrodyta.

Šioje kaltinimo dalyje R. B. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad R. O., V. D., O. Ž., V. O., A. R. pažįsta, su jais bendravo. O. Ž. buvo jo kaimynas, pastarasis matydavo, kad jis išvažiuoja keliems mėnesiams, klausė, ką veikia. Jis O. Ž. sakė, kad stato namus Vokietijoje. Kaimynas klausė, gal jis turi ką jam pasiūlyti. Tai buvo 2011 ar 2012 m. vasara. Buvo prakutęs Vokietijoje, turėjo savo (R. B.) įmonę, turi visus tai patvirtinančius dokumentus. Įmonė atidaryta 2010 m., buvo statomi namai, daroma apdaila, buvo pastatyta gal virš 20 objektų. Kadangi O. Ž. prašė pasiūlyti jam darbo, jis jam pasiūlė, nurodė sąlygas, sakė kad pastarasis gali pas jį deklaruoti gyvenamąją vietą, pasakė jam, kad tai kainuoja 96 Eur, nes jam pačiam prisideda mokestis. O. Ž. pasakė, kad jam tai tinka, davė pinigus, sakė, kad dar pakalbins draugus. Nors R. O., V. D. ir V. O. nurodyti kaltinime, tačiau realiai situacija buvo visai kitokia. Buvo taip, kad O. Ž. pažįstamas R. O. klausė, ar jis gali važiuoti kartu. Vieną dieną R. O. paskambino jam, privažiavo prie jo su draugais, kurie realiai yra vagys, o ne statybininkai, ir tik po priedanga norėjo važiuoti. Jis R. O. pasakė, kad jam nelabai patinka pastarojo darbininkai. Iš O. Ž. yra pasiskolinęs 700 Lt, daugiau jokių pinigų nėra paėmęs. 96 eurus paėmė iš O. Ž. ir dviejų jo draugų, greičiausiai A. R. ir V. O. Tyrimo metu buvo paimta čekių knygutė, visi asmenys pasirašinėjo, asmenys patys davė pinigus. Jis O. Ž. pasakė, kad pinigai gali būti nuimti iš jo (t. y. R. B.) sąskaitos, o po to O. Ž. grąžins pajamų išlaidų orderį ir išsilygins. Išrašė visų trijų asmenų kvitus. V. D. iš viso nėra niekada gyvenime matęs, apie šį asmenį nebuvo net kalbos. Už gautus pinigus sumokėjo už laikiną registraciją. Iš R. O. jis paėmė 96 eurus už gyvenamosios vietos deklaraciją, o 700 Lt tiesiog pasiskolino. Po to R. O. pradėjo visiems reguliuoti, rašyti, kad neva už kurą. Už A. I., V. D. neėmė jokių pinigų, nežino, kas jie tokie. Kvitai buvo išrašyti vokiečių kalba, nes buvo Vokietijos įmonė. Žmonės suprato, kas juose nurodyta, jis jiems paaiškino, ten nurodyti penki žodžiai. Išvertus į lietuvių kalba nereiškia, kad tie asmenys jam skolingi, jis vokiškai šneka. Už kai kuriuos žmones jis pats sumokėjo, taigi kaip ir paskolino, o paskui susitvarkė ir išrašė jiems orderius, jie jam neskolingi, išrašė, kad jie susimokėjo, lapeliuose yra nurodyta, kad jis priėmė pinigus iš žmonių. Fiziškai R. O. 96 Eur neskolino, sumokėjo iš savo sąskaitos už laikinos registracijos vietą, jis jam neskolingas. Kitiems asmenims tą pačią dieną neskolino pinigų. 2011 m. liepos 11 d., kai ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad paskolino pinigų, tai jis sumokėjo, nes jie sakė, kad neturi pinigėlių, o jis jiems sakė, kad nėra problemų, gali sumokėti už juos, o jie jam atiduos vėliau. Kvite nurodyta suma, operacijos numeris, nurodyta, kad jis paėmė iš žmogaus sumą pinigų. Jis moka vokiečių kalbą, gal tik tų visų artikelių, prielinksnių nežino. Vokietijoje kiekviename pavedime turi būti nurodyta, kas už ką moka. Išvykimas Į Vokietiją buvo suplanuotas rugpjūčio mėn., neišvyko, nes R. O. sugriovė viską, įvyko konfliktas, sakė, kad jeigu jis (R. B.) neduos objekto pagal savo įmonę, turės mokėti R. O. jo sugalvotą sumą. Rugpjūčio 15 d. įvyko konfliktas su šiais žmonėmis, t. y. jį sumušė, R. O. suorganizavo visus rašyti pareiškimą, sakė jiems „jeigu mes neparašysime, liksime kalti“. Su kitais asmenimis jis į Vokietiją nevažiavo, jie jam sakė: „R., kur mes bevažiuosime, kai toks konfliktas“. Tie asmenys jam neskolingi, jie atidavė pinigus, pirmiausia jis pats už juos sumokėjo, paskui jie grąžino grynais. O. Ž., V. O., A. R. grąžino grynais. Neatsimena, ar darbą Vokietijoje O. Ž. pasiūlė jis, ar O. Ž. pasiteiravo. Ikiteisminio tyrimo metu gal sakė, kad jis siūlė į Vokietiją, jau nebegali atsiminti. 96 eurus sumokėjo iš savo sąskaitos „Post banke“, sumokėjo skyrių valdybai, kad galėtų užregistruoti Vokietijoje, nurodė asmenų vardus, pavardes. Banko pavedime neva matyti, už ką moka, jis pats turi šiuos duomenis, ikiteisminio tyrimo metu iš jo niekas jų neėmė. Už vieną asmenį 96 eurus ir mokėjo iš savo sąskaitos.

Taigi iš kaltinamojo R. B. parodymų matyti, kad jis iš esmės nurodo painias įvykių aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo jo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl jie vertinti kaip siekis suklaidinti teismą ir atmestini. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis R. B. nurodė konkrečias aplinkybes, kur ir kokiomis aplinkybėms neva turi vykti į Vokietiją, kokie darbai ten buvo suplanuoti, kad jam bus reikalinga apie 10 žmonių brigada, kad pasiūlė O. Ž. vykti ir susirasti kitus žmones. Tuo tarpu apklausiamas teisme jis iš esmės tokių aplinkybių nenurodė, jų negalėjo patikslinti, abstrakčiai teigė, kad ne jis siūlė, o pats O. Ž. siūlėsi įsidarbinti, be to pastarasis atvedė ir R. O., kuris dar pasikvietė kitus asmenis. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad daliai asmenų jis skolino pinigus, tame tarpe ir kaimynui O. Ž., tačiau teisme jau nurodė priešingai, kad pats iš pastarojo asmens skolinosi pinigus. Taigi, teismo vertinimu, kaltinamojo R. B. parodymai iš esmės laikytini siekiu klaidinti teismą, jie nenuoseklūs, neatitinka kitų bylos įrodymų turinio, juos paneigia ir byloje apklaustų nukentėjusiųjų parodymai.

Antai nukentėjusysis O. Ž. apklausiamas teisme parodė, kad yra matęs kaltinamąjį, jis jo kaimynas, dažnai susitikdavo kieme. Vieną dieną R. B. pasiūlė jam važiuoti į Vokietiją dirbti, sakė, kad turi daug draugų ir gali jį pasiimti. R. B. viską papasakojo, po to paprašė pinigų dokumentams forminti. Apie pasiūlymą jis pasakė ir savo draugams V. O. ir A. R., kurie neturėjo gero darbo. R. B. jiems papasakojo apie darbą, atrodo Frankfurte, statybose, kad vieni plyteles klotų, kiti dažytų, gautų gerus pinigus. Susitikę su R. B. kieme kartu su V. O. padavė 300 Lt. R. B. paaiškino, kad reikia forminti dokumentus Vokietijoje už leidimą, aiškino, kiek kas kainuoja, užrašė ant lapuko ir sakė „nu va, tegul bus 300 Lt“. Perduodant pinigus buvo su V. O. Nepamena, ar antrą kartą buvo ir A. R. A. R. pats susitiko su R. B. ir padavė pinigus. Niekur taip ir neišvažiavo, suprato, jog įvyko apgavystė. V. O. draugai su R. B. bendraudavo ir be jo (t. y. be O. Ž.), nešdavo R. B. tūkstančius. Kokius du mėnesius niekur neišvažiavo. Vieną dieną R. B. pakvietė pas save namo, padavė geltoną lapuką, ten buvo vokiškai surašyta, tas lapukas panašus į pinigų priėmimo kvitą. R. B. ten parašė suma eurais, sakė turėti šitą lapuką ir Vokietijoje paduoti žmogui. Turėjo važiuoti į Vokietiją automobiliu. Paskui išsiaiškino, kad pagal tą lapuką neva R. B. davė jam pinigus, o ne jis R. B. R. B. nurodydavo datas, kada jie turėtų išvažiuoti dirbti, jie tris kartus buvo susiruošę, bet paskutinę minutę R. B. vis atšaukdavo, neva laukia dar žmonių. Leidimo iš R. B. negavo. Tokius nukentėjusiojo O. Ž. parodymus patvirtina ir detalizuoja kitų nukentėjusiųjų parodymai. Nukentėjusysis V. O. parodė, kad jo draugas O. Ž. pasakė, kad yra galimybė vykti į Vokietiją dirbti statybose už 14 Eur valandinį uždarbį, kad pasiūlė pastarojo kaimynas R. B., sakė, kad jis veža žmones dirbti į Vokietiją. Paskui O. Ž. jam pasakė, kad už dokumentų tvarkymą reikalingi pinigai. Buvo trise susitikę prie namų (duomenys neskelbtini), perdavė pinigus R. B. į rankas, apie 100 Eur už dokumentų tvarkymą. Tuomet R. B. pasakė laukti, sakė, kad dirbti važiuos jo autobusu. Rinko pinigus už kurą. Gali būti, kad visa tai vyko 2011 m. Sumokėjo už dokumentų tvarkymą, už buto nuomą ir kelionę, tikslias sumas nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Už dokumentų tvarkymą sumokėjo, kai buvo trise, pinigus padavė R. B. į rankas, o kitus pinigus už buto nuomą ir kelionę perdavė su ar per R., tuo metu daugiau pašalinių asmenų nebuvo, gali būti, kad visą sumą sumokėjo iš karto. R. B. už gautus pinigus nedavė pasirašyti jokių popierių. Atrodo, jog darė savo dokumentų kopijas tame pačiame name ir perdavė R. B. paso kopiją. Jokių leidimų, jokių popierių negavo, niekur neišvažiavo, R. B. pinigų negrąžino. Nukentėjusysis V. D. taip pat parodė, kad yra kažkada matęs kaltinamąjį R. B. Turėjo važiuoti dirbti į Vokietiją statybos darbus, buvo paduoti pinigai, tačiau tikslios sumos nepamena. Asmuo žadėjo darbų. Reikėjo mokėti už kelionę, už kažkokią kaip ir „žalią kortą“, už dokumentus. Asmuo sakė, kad už tuos pinigus reikės sutvarkyti dokumentus. Tiesiogiai su R. B. bendravo tik tada, kai pastarasis buvo sulaikytas, o prieš tai bendravo per kitus žmones, iki sulaikymo nėra matęs R. B. Geras draugas A. I. jam sakė, kad reikia duoti pinigus, A. I. irgi kreipėsi dėl darbo, kada tai buvo tiksliai nepamena, galėjo būti 2011 m. liepos mėn. Pinigus perdavė A. I., o pastarasis – R. B. Yra įsitikinęs, jog A. I. perdavė pinigus R. B., nemeluotų. R. B. sakė, kad visai brigadai reikia duoti pinigus už dokumentus. R. B. vis atidėjinėjo kelionę, kūrė kažkokias istorijas, galiausiai nekėlė telefono. Kaltinamasis pinigų negrąžino, jokių dokumentų negavo. Nukentėjusysis R. O. taip pat parodė, kad R. B. jis pažįsta, su juo susipažino per draugą V. O., kuris gyveno vienoje laiptinėje su R. B. Draugas sakė, kad yra žmogus, kuris dirba Vokietijoje ir ieško žmonių. Susitiko su R. B., pakalbėjo apie darbą statybose. Susitikę buvo ne kartą, bendravo su R. B. kavinėje, taip pat R. B. namuose, planavo darbus, R. B. sakė, kad yra vienas kitas objektas, trūksta žmonių. Iš savo pusės jis (R. O.) pritraukė daugiau žmonių – O., kurio pavardės nežino), A. I. ir dar porą žmonių. Susitarė dėl darbų, pasiruošė vizitines korteles, padarė savo įmonės dokumentų vertimus. R. B. surinkinėjo pinigus už įdarbinimo popierius, kelionę. Nepamena, kiek mokėjo. Tai galėjo būti 2011 m. Aplinkybes geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu. R. B. rodė kažkokius popieriukus, buvo kalba apie buto nuomą. Gali būti, jog R. B. perdavė po 1000 Lt. Už sumokėtus pinigus nieko negavo. Išvykimas du kartus buvo atidėtas, taip ir neišvyko. Nukentėjusysis A. R. taip pat parodė, kad su kaltinamuoju R. B. yra matęs, su juo supažindino draugas O. Ž. Iš pradžių O. Ž., o po to ir pats R. B. sakė, kad yra darbas Vokietijoje, statybose, už getus pinigus. Tiksliai nepamena, kada tai buvo, gali būti kad tuo metu, kuris nurodytas jo ikiteisminio tyrimo metu duotose parodymuose (t. 1, b. l. 125-126). R. B. pasiūlė darbą, sakė, kad reikia sumokėti pinigus už dokumentus, kad galėtų legaliai dirbti Vokietijoje. Nepamena sumos, bet tai buvo apie 100 Eur, galėjo būti 96 Eur. Viskas labai ilgai tempėsi. Pinigus padavė R. B. asmeniškai į rankas pas pastarąjį namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tuo metu buvo dviese. R. B. buvo O. Ž. kaimynas. Užėjo pas R. B. į namus antrame aukšte ir padavė jam 96 Eur. Jokio pakvitavimo negavo, matė kažkokią kopiją vokiečių kalba su kažkokiais parašais, bet nesuprato, koks ten popierius. Paskui susiskambino su R. B., pastarasis žadėjo, kad galima bus išvykti po savaitės, po to – už kažkiek dienų, viskas taip tempėsi ir nieko nebuvo. R. B. nebuvo nurodęs konkrečios išvykimo datos, nors tiksliai nepamena, R. B. vis sakydavo, kad reikės vykti už maždaug dviejų savaičių, paskui – už trijų dienų. Gali būti, jog buvo sakoma, kad išvykimas bus 2011 m. liepos 29 d. Su juo turėjo vykti O. Ž. ir dar keletas pažįstamų – V. O. ir kažkoks R. R. B. pateikė savo asmens kodą ir gimimo datą dokumentų tvarkymui, R. B. užsirašė šiuos duomenis. R. B. taip pat sakė, kad turi galimybę parduoti kurą pigiau nei degalinėje, kad jie galėtų nuvažiuoti iki Vokietijos. Jis su O. Ž. sumokėjo R. B. už kurą, tuo metu buvo trise, t. y. R. B., O. Ž. ir jis, sumokėjo R. B. po 280 Lt. Jokio popieriuko R. B. nedavė. Pinigai buvo paduoti O. Ž. akivaizdoje. Nebuvo pasakyta, kur reikia atvažiuoti, mašina buvo O. Ž., gal jam pasakė, kur važiuoti. Į Vokietiją neišvyko, pinigų negrąžino. Pirmiau nurodyti nukentėjusiųjų parodymai yra iš esmės nuoseklūs, jie atitinka jų pačių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį, be to, jų parodymus esminėse detalėse patvirtina ir detalizuoja byloje esantys dalies nukentėjusiųjų pareiškimai iš kurių matyti ir aktualios kaltinimui R. B. padarytų nusikalstamų veikų datos, perduotos pinigų sumos, t. y. R. O. 2011 m. rugpjūčio 15 d. protokolas pareiškimas (T. 1, b. l. 103), O. Ž. 2011 m. rugpjūčio 18 d. pareiškimas (T. 1, b. l. 113), V. O. 2011 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimas (T. 1, b. l. 119), A. R. 2012 m. vasario 10 d. protokolas-pareiškimas (T. 1, b. l. 124). Pastarieji dokumentai, be kita ko, detalizuoja ir nukentėjusiųjų kaltinamajam R. B. sumokėtų pinigų sumas.

Taigi, iš esmės visi nukentėjusieji nuosekliai ir vienodai parodė, kad jie išties mokėjo kaltinime nurodytas pinigų sumas R. B. už tai, kad jis sutvarkys darbui Vokietijoje reikalingus dokumentus ir padės išvykti ten dirbti, tačiau jokių dokumentų jiems nesutvarkė, leidimų negavo, neįdarbino ir nesiruošė to daryti, be to ir negrąžino pinigų, t. y prieš nukentėjusiuosius panaudojo apgaulę, kuri buvo esminė jų apsisprendimui perduoti kaltinamajam pinigus. Kaltinamojo bendravimas su nukentėjusiaisiais buvo kryptingas, kuriuo jis siekė įgyti šių asmenų pasitikėjimą tam, kad pastarieji jam už dokumentų sutvarkymą legaliam darbui perduotų pinigus, kuriuos jis ir turėjo tikslą pasisavinti. Pažymėtina, kad R. B. stengėsi sudaryti sėkmingo asmens, galinčio padėti sėkmingai įsidarbinti gerai apmokamame darbe, įvaizdį, stengėsi nukentėjusiesiems įtikinamai ir kuo perspektyviau bei įtikinamai nušviesti neva gerai apmokamo darbo Vokietijoje perspektyvas, nors tokio darbo realiai jis neturėjo galimybės rasti, kaip ir neturėjo jokios galimybės sutvarkyti tam reikalingų dokumentų. Taip R. B. pasinaudojo iš esmės pažeidžiama nukentėjusiųjų padėtimi, t. y. piktnaudžiavo jo paties veiksmais sukurtu nukentėjusiųjų pasitikėjimu, kadangi pastarieji tuo metu ieškojo gerai apmokamo darbo užsienyje, atitinkamai tikimybė juos sugundyti buvo didelė. Taip R. B. realizavo BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – apgaulę.

Kaltinamasis R. B. apklausiamas teisme dėl šios veikos kaltės nepripažino ir parodė, kad O. M. pažįsta, su ja susipažino per jo pažįstamą, bendravo, buvo susitikę, kalbėjo telefonu. O. M. jam sakė, kad yra žmonių, kurie norėtų dirbti, gal ji prašė įdarbinti, neprisimena. Pasakė jai, kokios sąlygos yra, kad reikia arba darbo vizos, arba darbintis per kitą šalį, sakė, kad tai ilgai užtrunka. Buvo atvažiavę baltarusiai į Lietuvą, neprisimena jau pavardžių. O. M. jam pervedinėjo pinigus, nes pirko mašiną, atrodo „Toyota Avensis“, 2007 metų, pirko 2012 m. atrodo, rudenį. Neatsimena, kiek jai reikėjo susimokėti, pervedė per Western Union, sau jis pasiėmė 100 eurų uždarbį, kitus sumokėjo mašinų turguje. O. M. atvažiavo su A. ir pasiėmė mašiną, su pardavėju jis nebendravo, tik pinigus nuvežė, buvo gal 3000 eurų. Paskui jų santykiai nesusiklostė, ji pradėjo kurti intrigas. Pervedė pinigus doleriais jam į Western Union jo žmonos vardu, nes tuo metu jo asmens dokumentas buvo paimtas tyrimo metu kaip kardomoji priemonė. Jis nuėmė pinigus. Parodymuose niekur nefigūruoja tie mistiniai darbuotojai iš Baltarusijos, ji pati sakė, kad jai niekas pretenzijų nepareiškė, jie sakė, kad jai jos kaip tarpininkės nereikia. Jis bendravo su baltarusiais, buvo trys ar keturi atvykę, O. M. jį suvedė su jais. Jis neprašė pinigų už įdarbinimą. Su O. M. susirašinėjo per Skype, nurodė sumas, buvo padaręs paskaičiavimą. Yra susipažinęs su byla, matė pokalbius bei tai, kad yra padaryti vertimai. Jis nurodė, kad jo žmona buhalterė, nes nenorėjo kortų atidenginėti, jo šeimoje buvo įtempta padėtis. Kažkas turėjo vykti dėl tų darbuotojų, bet kai susižinojo visas sąlygas, nusprendė, kad neverta. Už pinigus buvo pirkta „Toyota Yaris” ar „Avensis”.

Pažymėtina, kad liudytojas I. L. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. B. jis pažįsta, gali būti, kad tai buvo 2012 m. sausio mėn. pradžioje V. M. pasakė, kad turi pažįstamą, kuris siūlo statybos darbus Vokietijoje, sakė, kad tas pažįstamas pasiūlė jam darbą Vokietijoje, o V. M. pasiūlė ir jam (t. y. I. L.). Su R. B. bendravo tiesiogiai, šis siūlė darbus Vokietijoje, konkrečiai nenurodydavo kokius, bet darbai buvo susiję su statybomis, pvz., gipso montavimu. Kalbėdavo kavinėje, esančioje VMI, Ulonų g. Kalbėjosi apie reikalingus dokumentus, vadinamuosius „Gewerbe“, leidimus dirbti Vokietijoje. Juos nurodė R. B., sakė, jog kainuoja apie 145 Eur, sakė, kad gali padėti juos įsigyti įsidarbinimui Vokietijoje. V. M. pažįsta gana seniai ir pasitikėjo jo pažįstamu. Sumokėjo pinigus, kad gautų darbą Vokietijoje, bet nevažiavo ir nedirbo, nes R. B. dėl vienokių ar kitokių priežasčių vis atidėdavo, nurodydavo įvairias priežastis. Dėl šių darbų kontaktavo su kitais asmenimis, tuo metu turėjo įmonę (duomenys neskelbtini), kalbėjo, kad reikia statybininkų. Poreikį nurodydavo R. B. Asmenų net nelabai reikėjo ieškoti, tuo metu buvo daug norinčių važiuoti į Vokietiją. Bendrai susitikdami su R. B., žmonės bendraudavo šiuo klausimu, jis žmones suvesdavo su R. B. Tarp jų buvo O. K., R. ir A. I., S. G., sudėtinga visus dabar įvardinti. Jis dalyvaudavo jų pokalbiuose, turėjo interesą gauti juos darbui, matė, kaip kažkurie iš asmenų mokėjo pinigus. Pinigus mokėjo O. K., V. M., S. G., R. I., A. I. Sumų įvardinti negali, asmenys pinigus duodavo tiesiogiai R. B. Už gautus pinigus R. B. pakvitavimų neišrašydavo. Gali būti, kad keli asmenys pinigus R. B. perdavė per jį, tačiau asmenys bendravo su R. B. O. K. ir V. F. sumokėjo po 145 Eur, nepamena, kur buvo susitikę. Jis pats R. B. pateikė savo paso kopiją. Už 145 Eur R. B. žadėjo legalų leidimą dirbti, „Gewerbe“, bet nesutvarkė šių dokumentų. Jis pats buvo išvykęs dirbti į Vokietiją, visi jo išvardinti žmonės irgi buvo išvykę. Kur vykti, nurodė R. B., tarpininkavo su UAB (duomenys neskelbtini), padėjo nuvykti, nurodė adresus, kontaktus, tarpininkavo elektroninėje erdvėje su sutarties sudarymu, visi legaliai dirbo kaip įmonė Vokietijoje. Vyko 2013 m. pavasarį, vyko V. F., O. K., S. G., R. I., A. I. Jiems buvo išmokamas atlyginimas, jie dirbo apie 1,5 mėnesio viename objekte, oro uoste, Berlyne, montavo gipso kartoną. Norint legaliai dirbti Vokietijoje, reikalingi dokumentai. Jie buvo kaip įmonė, R. B. tarpininkavo, padėjo, o „Gewerbe“ leidimai negali figūruoti tokiame objekte, gali tik įmonė. R. B. suvedė su įmone, su E. A., kuri prieš tai vykdė sutartis su ta įmone, kuri tarpininkavo toliau. Jis asmeniškai su ja nebuvo susitikęs. Kiti asmenys buvo išvažiavę privačiai patys, turėjo gauti leidimus dirbti toje vietoje, bet niekas leidimų nesuteikė, dirbo objekte patys nusipirkę leidimus. R. B. tiesiog tarpininkavo, tie asmenys atvažiuodavo ten ir susitikdavo su žmonėmis, kurie ten turėjo tvarkyti dokumentus. Ar R. B. turėjo asmeniškai paduoti dokumentus, nežino. Nevisi asmenys liko nusivylę. Tie asmenys, kurie buvo išvykę į Vokietiją ir negavo jokio atlyginimo, nebuvo susiję su jo įmone, jis tuos asmenis įdarbino, kai jie grįžo, kai gavo atsakymą iš Vokietijos, kad jo įmonė galės perimti sutartį ir išmokėti per jo įmonę pinigus, nes Vokietijoje direktorius buvo sulaikytas, nevykdė darbų. Kalbėjo su O. K. ir kitais asmenimis, išmokėjo jiems atlyginimus, kalbėjo apie „Gewerbe“, kad R. B. naudojosi tokia padėtimi. Vieni žmonės R. B. vadino aferistu, kiti vadino kitaip. Mano, jog R. B. turėjo galimybę gauti leidimus, tačiau nežino, ar R. B. ėmėsi veiksmų atidaryti „Gewerbe“. Internete skaitė, kokių ten maždaug dokumentų reikėjo, apytiksliai žinojo, kad reikia paso kopijos, gyvenamosios vietos registracijos. Vokietijoje galutinai išsiaiškino, kokios sąlygos dokumentams gauti. Norint gauti leidimą, reikia nurodyti, kokiame objekte dirbsi ir kitus duomenis. Už 145 Eur buvo žadamas ir draudimas darbo metu. Pats „Gewerbe“ statyboms kainuoja apie 30-70 Eur, priklausomai nuo darbo pobūdžio. Leidimų gavimo tvarka yra skirtinga, priklauso nuo to, ar tai privatus objektas, ar valstybinis. Tarpininkas gali tik paduoti dokumentus. R. B. nežadėjo viską daryti iš Vilniaus, sakė, jog tai padarys. Su jokiu R. B. nurodytu asmeniu Vokietijoje jis nėra bendravęs. Nei vienas jo žinioje buvęs žmogus neturi ir neturėjo leidimo, nes dirbo per jo įmonę. Nepažįsta nei vieno iš visos šios situacijos, kas turėtų tą leidimą. Kartu su jo įmone darbai buvo atliekami kažkur 2012 m. ar 2013 m. pavasarį. Jam asmeniškai R. B. veiksmais nepadaryta žala, pretenzijų R. B. neturi. R. B. buvo paduoti pinigai, buvo sakoma, kad bus suteiktas legalus darbas, kad turės minimalų darbo leidimą, tačiau niekas nežadėjo jų duoti Vilniuje. R. B. aiškino, kad siunčia iš Vilniaus dokumentus ir Vokietijoje gaus leidimą. Nežino, ar žmonės ten važiavo ir gavo leidimus. Pats yra sumokėjęs R. B. 145 Eur, bet jeigu būtų ėjęs į įdarbinimo agentūrą, būtų sumokėjęs daug daugiau. Jam nepasiūlė ir nedavė gero darbo. R. B. jam žadėjo, kad jis gaus „Gewerbe“ ir galės dirbti, turės minimalų draudimą. Į vieną objektą nenuvažiavo, nes buvo atidėta kelionė, į kitą irgi neišvažiavo, nes visą laiką kas nors atsitikdavo. Taigi iš liudytojo R. L. parodymų matyti, kad būtent per jį R. B. ieškojo kitų asmenų neva įdarbinimui Vokietijoje, o I. L. kaltinamąjį R. B. suvedus su nukentėjusiaisiais S. B., N. T., O. K., V. F., R. I., A. I., J. A., S. G., pastarieji toliau dėl dokumentų tvarkymo bendravo su pačiu R. B. Be to, pasak I. L. jis matė, kad kai kurie jo surasti asmenys perdavė R. B. pinigus už dokumentų (leidimo „Gewerbe“) tvarkymą, tačiau žino, kad nė vienas tokio dokumento iš R. B. taip ir negavo, o dirbo su patys nusipirkę leidimus. Panašias aplinkybes apklausiami nurodė ir visi pirmiau paminėti nukentėjusieji, kurie parodė, kad R. B. žinią apie neva gerai apmokamą darbą Vokietijoje paskleidė per I. L., kuris jiems ir pasiūlė vykti dirbti bei suvedė su R. B. Vėliau jau jie tiesiogiai skirtingose vietose (kavinėse „Fortas“, „Čili“, prie parduotuvės „Maxima“, taip pat kaltinamojo bute) bendravo su R. B., kuris juos įtikinėjo gerai apmokamo darbo perspektyvomis, žadėjo sutvarkyti reikalingus leidimus (Gewerbe) legaliam darbui Vokietijoje ir už tai prašė iš kiekvieno po 145 eurus, S. G. atveju 505 litus, o jie šiuos pinigus sumokėjo. Nepaisant to, nė vienas iš nukentėjusiųjų jokių dokumentų legaliam darbui Vokietijoje iš R. B. negavo, maža to, R. B. organizuojamą darbą jie taip ir neišvyko, nes šis vis rasdavo priežasčių atidėti kelionę. Vėliau dalis nukentėjusiųjų vis tik nuvyko į Vokietiją, jie vėl gi jokių oficialių leidimų ar dokumentų, leidžiančių teisėtai dirbti Vokietijoje nei iš paties R. B., nei iš kokių nors pastarojo pažįstamų asmenų taip ir negavo. Priešingai, leidimą dirbti turėjo pirkti patys, susimokėdami po 50 eurų. Teismas atmeta R. B. parodymų dalį, kad iš minėtų asmenų jis po 145 eurus rinko už laikinosios gyvenamosios vietose deklaravimą Vokietijoje, kadangi to reikėjo darbo leidimams gauti. Pažymėtina, kad nė vienas iš nukentėjusiųjų nenurodė fakto, kad būtent už tai R. B. rinko pinigus, priešingai, visi nuosekliai tvirtino, kad pinigai buvo renkami už „Gewerbe“, t. y. leidimą teisėtai ir oficialiai dirbti. Pats R. B. besitęsiant bylos tyrimo ir nagrinėjimo procesui teigė pristatysiantis įrodymus apie tai, kad jis išties gautus pinigus pervedė į Vokietiją už minėtų nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos deklaravimą, tačiau teismui tam padarius teisiamojo posėdžio pertrauką taip ir nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų, maža to, pasislėpė nuo teismo. Pažymėtina, kad nukentėjusieji S. B., N. T., O. K., V. F., R. I., A. I. ir J. A. proceso eigoje nuosekliai parodė, kad suklaidinti R. B. jie sumokėjo pastarajam po 145 eurus, o S. G. teigė sumokėjęs 505 litus už leidimo dirbti „Gewerbe“ Vokietijoje gavimą, tačiau jo iš R. B. negavo.

Kaltinamasis R. B. kaltinimo dalies dėl R. N., K. Š., G. M., G. J., A. L., A. K., A. G., R. S. turto įgijo apgaule apklausiamas teisme kaltės iš esmės nepripažino ir parodė, kad buvo du tarpininkai – J. ir S., kurie ir pasiūlė minėtus asmenis. Jie norėjo iš šių asmenų užsidirbti, sakė, kad asmenys važiuoja dirbti ir sutinka nuo savo uždarbio mokėti po 100 Eur. Jis (R. B.) pradėjo tvarkyti registracijas, jo įmonė nuo 2010 m. veikė jo vardu, (duomenys neskelbtini) buvo rangovai, jis pats joje nedirbo, o buvo subrangovas. Turėjo dirbti statybose – apdailos, individualių namų dekoravimo, stogo šiltinimo darbus. Jis susitiko su visais tais žmonėmis ne vienu metu. R. N. su K. Š. pirmi, atrodo, buvo, S. juos atvežė, jie jam pasisakė iš karto, kad dirbo Vokietijoje, turėjo „Gewerbes”, bet rankose jų neturėjo, nežinojo ar uždarytos. Jis jiems sakė kad jis sužinos. Kai pradėjo tvarkyti laikinos deklaracijos reikalus, atėjo raštas elektroninėje formoje iš Vokietijos tarnybos, kad K. Š. ir R. N. yra skolingi kažkiek mokesčių ir jiems negalima susigrąžinti formos „Geo a,” gali „Geo 2” imti ir dengti įsiskolinimą, po kažkurio laiko jiems apie tai pasakė, jau buvo paėmęs pinigus, kiek ten buvo reikalinga, atrodo bendroje sumoje po 590 Lt. Padarė laikiną deklaraciją, bet sakė jiems, kad jiems „Gewerbe” neatidarys, nes jie yra skolingi, reikia susitvarkyti. Jie nusprendė, kad nenori važiuoti, prašė grąžinti pinigus, tačiau jis asmenims pasakė, kad savo darbą jau padarė ir pinigų negražino. G. M. jam nieko nedavė. R. N. ir K. Š. išrašė čekius, jie sakė vešis dar trečią žmogų, bet nenurodė nei vardo, nei pavardės, sakė, dar nežino, ar važiuos tas trečias. R. N. su K. Š. jam pervedė tik už save, už G. M. nepervedė. G. J. ir A. L. atsirado per S., problema buvo ta, kad jie buvo savamoksliai statybininkai, nieko nebaigę. Bendravo su jais dėl pinigų, paėmė iš G. J. už laikiną registraciją 145 Eur, gali būti 135 eurai. Dalis asmenų jam liko skolingi. Kelionės reikalus tvarkė G., buvo susiradęs, kas veža, matomai jiems kažką ir mokėjo, bet ne jam tuos 180 Lt mokėjo. A. K. sunku prisiminti, kai kuriuos tik kartą, du kartus yra matęs, matomai mokėjo už deklaravimą, deklaravo šiuos asmenis užpildęs formą, per Soko bau tarnybą, Abgemeldungštatui sumoki ir jie sutvarko. A. G., R. S. irgi figūravo, už juos tą patį darė. Išdavė jiems čekius, nežino kieno vardu pasirašė, nes šiaip jie turėjo važiuoti į kitą įmonę. R. B. jam žinomas, jis yra Vokietijos lietuvis. Nurodė R. B. pavardę išduodamas dokumentą, nes pajamų orderį išrašo vienas žmogus, o pasirašo kitas, tai įprasta tokia darbinė manipuliacija. Ne savo vardu išrašė, nes nebuvo tuo laiku pratęsęs įmonės licencijos. Draugas.lt dalyvaudavo forume, pašto adresu (duomenys neskelbtini), nesiskelbė jokios pavardės. S. prisistatė R., pavardės ji neklausė ir jis jai neprisistatė R. B. Dėl R. Z. ir R. K. turto įgijimo apgaule kaltinamasis R. B. parodė, kad pieš šiuos žmones jaučiasi kaltas. Pažįstamas žmogus sakė, kad geras santechnikas ir instaliacijas įrenginėja. Šie asmenys turėjo kartu su tais kitais asmenimis važiuoti, bet neturėjo jokių pažymėjimų, S. K. sakė, kad jie viską moka, kad jiems išrašys dokumentus. Iš šių asmenų jis paėmė pinigus, už laikiną registraciją 150 Eur, 135 Eur turėjo sumokėti, deklaravo tuos asmenis, paskui paėmė už bilietus iš jų 245 Lt ir negrąžino, jis tų bilietų ir nebenupirko, nes jie dviese nebūtų važiavę, negrąžino pinigų tuo metu, nes neturėjo. Buvo gavęs iš Vokietijos baudą už neatliktus objektus – 38000 eurų. Jiems tikrai negrasino. D. M. jam žinomas, nuomojosi iš jo butą. Jo prašymu R. K. pervedė į jo sąskaitą pinigus, pasakė pervesti dėl to, kad jam reikėjo mokėti už nuomą, sakė pervesti tam žmogui, tuomet nereikės jam grynais atiduoti, R. K. registraciją padarė už savo pinigus.

Tokie kaltinamojo parodymai vertintini kritiškai ir iš dalies atmestini, kadangi juos paneigia nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, taip pat kiti bylos įrodymai, be to jie nėra visiškai nuoseklūs, kito proceso eigoje, o nagrinėjimo teisme metu jis šiuos parodymus bandė priderinti prie kitų įrodymų. Dėl šios priežasties teismas remiasi tik ta dalimi kaltinamojo parodymų, kuri atitinka kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų turinį, t. y. tik ta dalimi, kuria R. B. pripažino surinkęs iš minėtų asmenų pinigus. Tuo tarpu sprendžiant dėl jo subjektyviosios pusės, t. y. tikslų ir siekių, taip pat veiksmų su jam jau perduotais pinigais, teismas remiasi nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kurie iš esmės proceso metu išliko nuoseklūs, taip pat byloje esančiais kitais dokumentais.

Pirmiausia pažymėtina, kad nukentėjusieji R. N., K. Š., G. J., G. M., A. G., A. K., A. L., R. S., R. Z. ir R. K. proceso eigoje iš esmės nuosekliai parodė, kad R. B. sumokėjo atitinkamas sumas už leidimų teisėtai dirbti Vokietijoje gavimą, kai kurie ir dar už papildomas paslaugas, tačiau nei jokių leidimų, nei kitų paslaugų R. B. jiems nesuteikė, o pinigų taip ir negrąžino. Štai liudytoja S. K. apklausiama teisme parodė, kad su R. B. ji susipažino pagal internetinį skelbimą. Iš pradžių su R. B. susirašinėjo el. paštu, jis prisistatė kitokia pavarde, sakė, kad turi įmonę Vokietijoje ir ieško, kas galėtų dirbti statybinius darbus. Jos klausė, ar ji turi pažįstamų, norinčių padirbėti Vokietijoje, prašė surasti kuo daugiau žmonių. Ji surado R. N., draugų draugus, draugių vyrus, R. B. nurodė 5-6 žmones. Žino, kad tie žmonės bendravo su R. B., susitikinėjo, tvarkė dokumentus, „Gewerbes“. Kaltinamasis bendravo su žmonėmis per ją, vėliau klausė jų kontaktų. Kavinėje matė, kaip kiti asmenys R. B. davė pinigus. Matė, kaip rašė lapelius, kalbėjo apie statybas. Atsimena, jog buvo kalbama, jog reikia 200 Lt už leidimą ar sutartį, dar buvo kalba, kad po to reikės mokėti ir už kelionę. Perduodant pinigus ji dalyvavo tikrai du kartus. Lankėsi ir bute (duomenys neskelbtini), kuomet buvo atvykę žmonės iš Varėnos. Matė krūvą dokumentų. Nepamena, ar buvo sumokėti pinigai, buvo tartasi, kad žmonės pasirašo, buvo R. ir K., kurių pavardžių jau neatsimena. Ji pažinojo ne visus vyrus, kurie dalyvavo susitikimuose. Kiti asmenys kvietė ir savo draugus. Į Vokietiją niekas neišvažiavo. Tokie liudytojos parodymai esminėse detalėse proceso metu išliko nuoseklūs, iš jų matyti, kad R. B. būtent per S. K. ieškojo patiklių asmenų, kurių turtą ketino neteisėtai užvaldyti panaudodamas apgaulę, t. y. įgijęs jų pasitikėjimą ir tuo pasinaudodamas. Tokius liudytojos parodymus atitinka ir nukentėjusiojo K. Š., kuris taip pat parodė, kad būtent S. K. jį ir R. N. supažindino su R. B. Pastarasis juos dalyvaujant S. K. įtikinėjo darbo galimybėmis Vokietijoje, žadėjo sutvarkyti jiems leidimus ten dirbti, prašė ir paėmė iš jų už dokumentų (Gewerbe) tvarkymą po 500 litų, taip pat papildomai paėmė po 100 litų už jų anksčiau neva nesumokėtus mokesčius Vokietijoje. Vis gi jokių dokumentų R. B. jiems nesutvarkė, jų negavo, pinigų taip pat neatgavo, į Vokietiją neišvažiavo. Neišvykimo motyvai buvo įvairūs, pvz., kadangi buvo gili žiema, neva užšalo vanduo, hidrantai. R. B. pasirodė patikimas, be to, pastarasis turėjo pakvitavimus vokiečių kalba, suprato, kas ten per dokumentas buvo. Tai buvo dokumentas, kaip pakvitavimas, turintis juridinę galią Vokietijos žemėje. Kaltinamasis pirmą kartą prisistatė kaip darbų vadovas, tačiau prisistatė tikrai ne R. B. vardu. Pateikė R. B. savo asmens tapatybės kortelę, duomenys buvo nurašyti. Kartu turėjo išvykti R. N. ir G. M. Buvo numatyta tiksli išvykimo data. Buvo susikrovę daiktus, tačiau neišvyko. Savo automobiliu turėjo paimti R. N. ir G. M. ir keliauti į Vokietiją. Paskui pats užsiklausė Bavarijos dėl „Gewerbe“, pasakė, kad jie ten nieko neskolingi, tai buvo tik eilinis R. B. melas. Panašias aplinkybes apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir nukentėjusysis R. N., kurio parodymai teismo posėdžio metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka. Pastarasis liudytojas be kitų aplinkybių, papildomai parodė, kad kaltinamasis jiems prisistatė R. B. Nukentėjusysis G. M. apklausiamas teisme taip pat parodė, kad kaltinamojo R. B. jis nėra matęs. Draugai R. N. su K. Š. paskambino jam ir pasakė, kad Vokietijoje yra darbo, sakė, jog reikia sumokėti R. N. pažįstamui 350 Lt darbo leidimui gauti. Dalį pinigų (gal 200 Lt) jis pervedė R. N. ir K. Š., o likusią dalį nuvežė į Vilnių ir perdavė K. Š. Po pinigų perdavimo buvo liepta laukti apie mėnesį laiko, suprato, kad minėti asmenys perdavė pinigus R. B., tačiau pats jis to nematė. Buvo numatytos išvykimo datos, tačiau vėliau jos buvo perkeltos tris kartus. Kelionė buvo atidėta savaitei, paskui R. B. sakė, kad neuždengtas stogas (o jiems reikėjo daryti apdailą). Suprato, kad tai yra nesąmonė. Jokių dokumentų negavo, į užsienį neišvyko, pinigų jam negrąžino. Teismui nekyla abejonių, kad G. M. taip pat per R. N. ir K. Š. kaltinamajam R. B. perdavė pinigus, kadangi šios aplinkybės atitinka ne tik minėtų nukentėjusiųjų parodymus, bet ir pats R. B. neneigė, jog R. N. su K. Š. jam sakė, kad nori vežtis dar ir trečią asmenį. Pirmiau aptartus liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymus atitinka ir R. N., G. J. bei A. K. pateiktuose kvituose vokiečių kalba nurodyta, kad R. B. 2012 m. lapkričio 19 d. iš R. N. priėmė 135 eurus (t. 3, b. l. 97-98), 2012 m. lapkričio 30 d. iš G. J. ir A. L. priėmė po 135 eurus (t. 3, b. l. 120-124), 2012 m. gruodžio 22 d. iš A. K. priėmė 135 eurus (t. 3, b. l. 136-138). Iš esmės tokios pačios aplinkybės matyti ir iš teisme apklausto nukentėjusiojo A. L. parodymų, taip pat nukentėjusiųjų A. K. bei G. J. BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka kitiems įrodymams patikrinti perskaitytų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Pastarieji nukentėjusieji taip pat parodė vienaip, ar kitaip mokėję R. B. jų parodymuose nurodytas sumas pinigų už leidimų dirbti Vokietijoje gavimą, tačiau negavo jokių leidimų, dirbti neišvažiavo, pinigai jiems negražinti. Šiame kontekste teismas pažymi, kad nepaisant to, jog iš G. J. parodymų matyti, kad jis R. B. mokėjo per du kartus 480 ir 180 Lt, t. y. viso 660 litų, tačiau kaltinime nurodyta jo sumokėta bendra suma ir patirta žala 640 litų. Teismas vertina, kad taip kaltinime padaryta techninė (aritmetinė) klaida sudedant pirmiau nurodytas sumas, todėl tikslina kaltinimo dalį ir konstatuoja, kad iš nukentėjusiojo G. J. kaltinamasi R. B. pasisavino viso 660 litų. Toks tikslinimas nelaikytinas sunkinančiu kaltinamojo R. B. teisinę padėtį, kadangi kaltinime tiesiogiai įvardintos abi mažesnės sumos, t. y. 480 litų ir 180 litų.

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad iš esmės analogiškomis aplinkybėmis R. B. panaudojo apgaulę prieš R. Z. ir R. K. ir neteisėtai įgijo jų turtą. Nukentėjusysis R. Z. apklausiamas teisme parodė, kad R. B. jis yra matęs vieną kartą ir bendravęs telefonu. Jam reikėjo darbo, todėl paskambino R. B. draugo duotu telefonu. R. B. pasiūlė vedžioti elektros instaliaciją, klausė, ar turi tam reikalingus dokumentus, jis R. B. pasakė, kad turi. Su R. B. susitiko po dviejų savaičių, nuvažiavo pas jį namus. R. B. rodė vokiškus dokumentus. Jis susimokėjo už leidimą dirbti, mokėjo litais, kartu buvo sūnus ir viską matė. Paskui dar bendravo su R. B., pastarasis jam sakė, kad jam reikia santechnikų, todėl jis R. B. davė savo pažįstamo R. K. telefoną. R. B. ir R. K. bendravo, jis su R. K. turėjo į Berlyną važiuoti dirbti kartu. R. B. į elektroninį paštą atsiuntė restauruotino namo nuotraukas, jie R. B. padavė pinigus už leidimą legaliai dirbti. Kai ruošėsi važiuoti, R. B. sakė, kad lyg tais negauna namo, paskui sakė, kad jie važiuos į Kiolną. R. B. buvo pervesti pinigai į sąskaitą, bet jie taip ir neišvažiavo. R. B. vis atidėjinėjo kelionę, sakė, kad negali pateikti kelto bilieto kopijų, nes vokiečiai užsakė, neva susiskambino su vokiečiais, pasakė skaičių ir raidžių derinius. Jis pasiskambino į Klaipėdą paklausti, ar yra tokie bilietai, jam pasakė, kad tokių numerių net neturi. Tuomet jis R. B. liepė atiduoti pinigus, bet pinigai grąžinti nebuvo. Už perduotus pinigus R. B. išrašė vokišką popierių, kad sumokėti pinigai už leidimą dirbti. Dokumente nurodė tą sumą, kurią ir sumokėjo, tyrimo metu yra padavęs išrašą (T. 4, b. l. 17). R. B. pasirašė B. pavarde, po to paaiškėjo, kad jo pavardė B. R. B. už kelto bilietus atsiuntė sąskaitą, į kurią reikėjo pervesti pinigus. R. B. nieko negrąžino, Nukentėjusysis R. K. apklausiamas teisme davė iš esmės analogiškus parodymus, papildoma patikslino, kad R. B. pasakė, kad reikia nusipirkti patentą už 500 Lt, jis pervedė šiuos pinigus į R. B. nurodytą sąskaitą. Už patentą galėjo būti sumokėta ir 460 Lt. Sąskaita buvo kito svetimo žmogaus. Leidimo ir patento negavo, pervedė pinigus už keltą apie 245 Lt. Sąskaita taip pat buvo svetimo žmogaus, neatsimena, ar tai buvo ta pati sąskaita. Pavedimus darė į D. M. priklausančią sąskaitą, dokumentai apie pavedimus yra (T. 4, b. l. 32-33). Tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtina R. Z. pateiktas kvitas vokiečių kalba, kuriame nurodyta, kad R. B. 2012 m. gruodžio 10 d. iš R. Z. priėmė 135 eurus (t. 4, b. l. 17-18). Be to, R. Z. pateiktame AB SEB banko nurodyme pervesti įmokėtus grynuosius pinigus nurodyta, kad R. Z. 2012 m. gruodžio 28 d. pervedė 245 litus į D. M. sąskaitą už paslaugas (t. 4, b. l. 19), o pateiktuose rašteliuose nurodyti (duomenys neskelbtini) ir R. B. kontaktiniai duomenys (t. 4, b. l. 20-21). Tuo tarpu R. K. pateiktuose AB SEB banko nurodymuose pervesti įmokėtus grynuosius pinigus užfiksuota, kad R. K. 2012 m. gruodžio 21 d. pervedė į D. M. sąskaitą 460 litų, o 2012 m. gruodžio 28 d. - 245 litų už paslaugas (t. 4, b. l. 31-33).

Taigi sugretinus pirmiau aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad R. B. iš pirmiau nurodytų nukentėjusiųjų surinko kaltinime nurodytas pinigų sumas už gyvenamosios vietos deklaravimą, draudimą, leidimų dirbti Vokietijoje gavimą, atskirais atvejais papildomai rinko pinigus už kitas paslaugas, tačiau tokių leidimų bei paslaugų minėtiems asmenims nesuteikė ir neketino suteikti. Pažymėtina, kad R. B. bendravimas su nukentėjusiaisiais buvo kryptingas, jis pasinaudojo nukentėjusiesiems pažįstama S. K., per kurią jis siekė įgyti šių asmenų pasitikėjimą tam, kad jie perduotų jam pinigus, kuriuos jis turėjo tikslą pasisavinti. Be to, pačius nukentėjusiuosius įkalbinėjo jam ieškoti kitų asmenų, kuriuos jis neva įdarbins. R. B. stengėsi sudaryti sėkmingo asmens verslininko įvaizdį, stengėsi nukentėjusiesiems įtikinamai ir kuo perspektyviau nušviesti darbo Vokietijoje perspektyvas, tam naudojo vokiškus dokumentus, išrašinėjo realios teisinės reikšmės neturinčius dokumentus, maža to, tai darė ne savo, o išgalvotu R. B. vardu, nors jokio darbo realiai nebuvo, kaip ir nebuvo galimybės sutvarkyti tam reikalingų dokumentų. Taip R. B. pasinaudojo iš esmės pažeidžiama nukentėjusiųjų padėtimi, jo paties veiksmais ir per S. K. sukurtu jų pasitikėjimu, kadangi jie tuo metu buvo bedarbiai, ieškojo darbo užsienyje, pasitikėjo S. K., t. y. taip R. B. realizavo BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nuskalstamos veikos objektyvųjį požymį – apgaulę, kuri buvo esminė priežastis to, kad suklaidinti nukentėjusieji kaltinamajam perdavė pinigus.

Aukščiau paminėtų įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad kaltinamasis R. B. turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, melagingai žadėdamas įdarbinti Vokietijoje darbui statybose, sutvarkyti visus reikalingus dokumentus, piktnaudžiaudamas S. K. ir per ją susikurtu kitų asmenų pasitikėjimu, apgaule įgijo savo naudai nukentėjusiųjų R. N. turtą – 590 litų, K. Š. turtą – 590 litų, G. M. turtą – 490 litų, G. J. turtą – 660 litų, A. L. turtą – 480 litų, A. K. turtą – 450 litų, A. G. turtą – 670 litų, R. S. turtą – 670 litų, R. Z. turtą – 150 eurų ir 245 litus bei R. K. turtą – 705 litus.

Pirmiau ištirtais ir aptartais įrodymais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei atsižvelgiant į BK 190 straipsnio nuostatas, kaltinamojo R. B. veika šioje kaltinimo dalyje kvalifikuotina pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Šios kaltinimo dalies kontekste teismas pažymi, kad R. B. veika kaltinimo dalyje dėl A. G. ir R. S. turto pasisavinimo panaudojant apgaule bei R. Z. ir R. K. turto pasisavinimo panaudojant apgaulę, nepagrįstai kvalifikuota kaip du atskiri nusikaltimai, numatyti BK 182 straipsnio 1 dalyje. Jau minėta, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog tokiais atvejais, kai iš bylos aplinkybių matyti, kad kaltininkas nusikalstamas veikas darė vieninga tyčia, nukreipta išvilioti kuo daugiau pinigų iš patiklių asmenų, taikant tuos pačius apgaulės metodus, veikos kvalifikuotinos kaip vienas tęstinis sukčiavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-788/2015). Nagrinėjamu atveju šioje kaltinimo dalyje būtent tokios aplinkybės ir matyti, kaltinamasis R. B. per vieną asmenį – S. K., taip pat skleisdamas darbuotojų poreikio klausimą per šios moters surastus asmenis, priviliojo ir taip surado ne tik nukentėjusiuosius R. N., K. Š., G. M., G. J., A. L., A. K., bet ir nukentėjusiuosius A. G. ir R. S. bei R. Z. ir R. K., t. y. šie asmenys apie R. B. sužinojo vieni per kitus. Per gana trumpą laikotarpį, t. y. 2012 m. gruodžio – 2013 metų sausio mėnesiais, kai R. B. intensyviai bendravo su visais pirmiau paminėtais nukentėjusiaisiais, jis siekė surasti kuo daugiau patiklių asmenų, surinkti iš jų kuo daugiau pinigų, tam naudojo analogišką metodą, įtikinamai bendraudamas susikūrė visų pirmiau paminėtų asmenų, tame tarpe ir A. G. ir R. S. bei R. Z. ir R. K. pasitikėjimą, įtikino visus asmenis neva gerai apmokamo darbo Vokietijoje perspektyvomis bei tuo, kad gali jiems sutvarkyti reikalingus dokumentus, sudarančius galimybę dirbti oficialiai, nors to neketino daryti, ir už tai paėmė iš jų atitinkamas sumas pinigų. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio veika laikytina tęstine ir kvalifikuotina kaip vienas nusikaltimas padarytas prieš visus šioje kaltinimo dalyje nurodytus nukentėjusiuosius pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kaip vienas nusikaltimas, neišskiriant prieš nukentėjusiuosius A. G. ir R. S. bei R. Z. ir R. K. padarytų nusikalstamų veikų kaip papildomų dviejų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyse.

Kaltinamasis R. B. dėl šios veikos parodė, kad A. S. jam žinomas. Pastarasis buvo įdėjęs internete skelbimą dėl darbo paieškos Vokietijoje ir jie susisiekė. Pas jį atvažiavo A. S. su kažkokiu giminaičiu. Jis pasiūlė A. S. objektus, sakė pastarajam, kad reikia žmonių. Daug buvo žmonių. Nurodė A. S., kad reikia mokėti už laikiną registraciją, kažkur bendra suma apie 3000 Lt už visus. Nurodė, kad registraciją reikia imti mažiausiai trims mėnesiams. A. S. pervedė tuos 3100 litų į D. M. sąskaitą, kuriam jis (R. B.) kaip tik tada turėjo susimokėti už buto nuomą. Viską sutvarkė, nepamena, kiek žmonių buvo, bet daug, padarė pavedimus, buvo momentas, kai gavo kopijas apie užregistravimą. Toliau prasidėjo visokie piniginiai skandalai, jie neišvažiavo, nes A. S. jų neišvežė, turėjo kur važiuoti. A. S. turėjo sutartį, bendravo su užsakovu, neišvažiavo šie asmenys. D. M. grąžino A. S. pinigus, iš esmės jau yra su juo atsiskaitęs, gal 100 eurų liko. Buvo suorganizavęs A. S. kontraktą. Pats A. S. nenurodė apie kontraktą, nes jam nenaudinga. Iš A. S. rinko pinigus už žmonių registraciją, suskaičiavus, kiek jis ten atsiuntė žmonių, gavosi 3100 Lt, 22 eurai nuo žmogaus, turėjo pas jį Kaselyje būti registruojama, čia Vestfalijos žemėje, o objektas gali būti ir Bavarijoje. Dalį žmonių Bavarijoje, dalį žmonių Kaselyje.

Pirmiausia tokius kaltinamojo parodymus paneigia nukentėjusiojo A. S. ir liudytojo T. S. parodymai. Nukentėjusysis A. S. apklausiamas teisme parodė, kad 2013 m. vasario mėnesį buvo įdėjęs skelbimą į skelbiu.lt, kuriame nurodė, kad ieško darbo Vokietijoje. Vasario 20 d. į skelbimą atsiliepė R. B., prisistatė R. B., sakė, kad dirba (duomenys neskelbtini), dirba Vokietijoje, grįžta iš Vokietijos, kad (duomenys neskelbtini) gali susitikti. Su anūku T. S. nuvyko į Vilnių pas R. B. Iš pažiūros R. B. įtarimų nesukėlė, sakė, kad reikia mūrininkų ir apdailininkų. 2012 m. jie buvo nusipirkę įmonę, todėl sakė R. B., jog darbininkus gali sukomplektuoti. Įtarimų kėlė R. B. butas Vilniuje, nes buvo prastai apstatytas, net neįrengtas. Kalbėjosi pas R. B. apie valandą laiko, šis užrašė savo lietuvišką ir vokišką telefonų numerius. Pradėjo komplektuoti žmones. R. B. sakė, kad turi pažįstamų Vokietijoje ir jie gali pagaminti leidimus. Sukomplektavo 18 žmonių, nusiuntė jų duomenis R. B. Šis sakė, kad už vieną žmogus reikia sumokėti po 65 eurus. Iš viso gavosi 3100 Lt. Vasario 27 d. 17.30 val. iš savo asmeninės sąskaitos padarė R. B. 900 Eur pavedimą už žmonių įdarbinimą, pavedime nurodė, kad pinigai už darbininkus. Šiuos pinigus R. B. gavo, skambino ir sakė, kad viskas tvarkoje. Jam buvo nurodyta D. M. sąskaita, pagalvojo, kad tai kažkoks R. B. žmogus, susijęs su darbu. Manė, kad tai būtent tas žmogus, kuris gali sutvarkyti leidimus, bet paaiškėjo, kad pinigai buvo pervesti už buto nuomą. Pervedus pinigus, R. B. keitė išvykimo datas, sakė, tai šalta, tai nesudėti pamatai, tai netvarkoje medžiagos. Nei vienas žmogus į Vokietiją neišvažiavo. R. B. internetu atsiuntė „Gewerbes“, ten buvo tiesiog toks popierius, kuriame buvo ant vieno popieriaus ranka surašyta daug darbininkų. Tuomet jam pasidarė aišku, kad tai apgavystė, nes pats turi „Gewerbe“, ir ji visiškai kitokia. Tokius nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtino liudytojas T. S., kuris taip pat parodė, kad R. B. paskambino ir siūlė darbą Vokietijoje. Jie atvažiavo pas R. B. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), su seneliu A. S. R. B. prisistatė R. B., rodė brėžinius, namų nuotraukas. Dėl visko susitarė ir grįžo. Vėliau paskambino R. B. ir pasakė, kad reikia pervesti pinigus už registraciją. Tuomet prasidėjo mulkinimas. Matė lapelį, kai senelis pervedė pinigus į D. M. sąskaitą, suprato, kad tai tas žmogus, kuris registruos. Pervedė 3000 Lt. Po pervedimo senelis su R. B. skambinėjosi, šnekėjo, kad asmenys priregistruoti. Į Vokietiją niekas neišvyko, nes R. B. vis nukėlinėjo datas, sakė, kad tai šalta, tai nėra medžiagų, buvo visokios priežastys. Iš pradžių turėjo vykti 18 žmonių, vėliau daugiau. R. B. pinigų negrąžino. A. S. ir T. S. parodymus apie tai, kad R. B. jiems prisistatė ne savo vardu, patvirtina ir A. S. pateikto raštelio kopijoje nurodyti duomenys: (duomenys neskelbtini), R. B., (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 52). Tuo tarpu faktą, kad išties nukentėjusysis pervedė pinigus į D. M. asmeninę sąskaitą patvirtino ir pats liudytojas D. M., kuris parodė, kad R. B. nuomojo savo butą. Porą metų R. B. atsiskaitydavo kas mėnesį be didelių problemų, vėliau atsirado išsisukinėjimų, bėdų dėl nuomos apmokėjimo. Byloje nurodyta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) yra jo (t. y. D. M.), šią sąskaitą jis buvo nurodęs R. B., kai susikaupė didelė pinigų suma už nuomojamą butą. R. B. sakė, kad gali apmokėti pavedimu, todėl jam buvo nurodyta sąskaita. Buvo padarytas ne vienas pavedimas ir taip apmokėjo. Nei vieno karto pinigų nepervedė pats R. B., pavedimus darė kiti asmenys, kurie, R. B. pasakojimu, neva buvo jam skolingi. Pavedimuose paskirtis dažniausiai nebuvo nurodoma. Prisimena kelis asmenis, kurie darė pavedimus, tai, atrodo, A. S., G., girdėta Ž. B. pavardė. Be to, iš A. S. pateiktos 2013 m. vasario 27 d. mokėjimo nurodymo kopijos matyti, kad A. S. pervedė 3100 Lt už darbo registracijos paslaugas į D. M. sąskaitą (t. 4, b. l. 53). Pažymėtina, kad būtent A. S., o ne R. B. parodymus patvirtina ir A. S. ikiteisminio tyrimo metu pateiktas jo ir R. B. susirašinėjimas elektroniniu paštu, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. balandžio 23 d., taip pat oficialių registraciją pagal gyvenamąją vietą patvirtinančių pažymų kopijos, verslo registravimo pažymos šablonai, namo brėžiniai (t. 4, b. l. 55-76). Remiantis pastaraisiais dokumentais teismas sprendžia, kad R. B. ėmėsi visų jam prieinamų priemonių tam, kad įtikinti A. S. jo galimybėmis sutvarkyti reikalingus dokumentus, realiu darbo egzistavimu, nors tokio darbo realiai nebuvo, t. y. taip R. B. stengėsi įgyti A. S. pasitikėjimą. R. B. stengėsi sudaryti įvaizdį sėkmingo asmens, verslininko, galinčio gauti pelningą darbą objektuose Vokietijoje, stengėsi nukentėjusiajam įtikinamai ir kuo perspektyviau nušviesti darbo Vokietijoje perspektyvas, tam naudojo vokiškus dokumentus, išrašinėjo realios teisinės reikšmės neturinčius dokumentus, maža to, tai darė ne savo, o išgalvotu R. B. vardu, nors jokio darbo realiai nebuvo, kaip ir nebuvo galimybės sutvarkyti tam reikalingų dokumentų. Taip R. B. pasinaudojo jo paties veiksmais sukurtu A. S. pasitikėjimu, kuris ieškojo pelningų objektų darbui Vokietijoje, t. y. taip R. B. realizavo BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nuskalstamos veikos objektyvųjį požymį apgaulę, kuri buvo esminė priežastis to, kad suklaidintas nukentėjusysis kaltinamajam perdavė pinigus.

Remdamasis aukščiau paminėtų įrodymų visuma, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis R. B., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, internetinėje svetainėje www.skelbiu.lt radęs A. S. patalpintą skelbimą, kad jo vadovaujama įmonė UAB (duomenys neskelbtini) ieško subrangovo darbams Lietuvoje ir užsienyje, 2013 m. vasario 20 d. paskambino skelbime nurodytu telefonu, prisistatęs statybų firmos (duomenys neskelbtini) Bochum mieste partneris ir melagingai žadėdamas A. S. įdarbinti Vokietijoje statybose pastarojo surinktą 18 žmonių brigadą bei, piktnaudžiaudamas A. S. pasitikėjimu, neketindamas savo pažado tesėti, nurodė A. S. pervesti 3100 Lt dydžio piniginį avansą už dokumentų įforminimą į D. M. AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir, 2013 m. vasario 27 d., A. S. pervedus į nurodytą D. M. banko sąskaitą 3100 litų avansą už darbuotojų registracijos paslaugas, jis savo įsipareigojimų A. S. neįvykdė, pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiojo A. S. turtą – 3100 litų.

Pirmiau ištirtais ir aptartais įrodymais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei atsižvelgiant į BK 190 straipsnio nuostatas, kaltinamojo R. B. veika šioje kaltinimo dalyje kvalifikuotina pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl kaltinamojo R. B. nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiuosius E. L. ir B. Ž.

Kaltinamojo R. B. kaltė apgaule įgijus savo naudai nukentėjusiojo E. L. turtą – 2076 litų bei nukentėjusiojo B. Ž. turtą – 1000 litų ir taip padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta. Tokia išvada darytina remiantis byloje surinktų įrodymų visuma.

Kaltinamasis R. B. dėl šios kaltinimo dalies parodė, kad prisiima kaltę, nes nepadarė to darbo. Buvo traktorius, jis buvo be dokumentų. Buvo, atrodo, 2013 m. kovo mėn., dirbant statybose Vokietijoje visokio plauko žmonių pilna, privažiavo rusiškai kalbantis žmogus, pasakė, kad turi naudotos rusiškos technikos, prašė padėti parduoti. Jis (R. B.) įdėjo skelbimą į vokišką puslapį ir atsirado žmogus. Traktorių pasiūlė Vokietijos rusas su vokiška pilietybe. T. R. tai yra ūkininkas, o rusas pardavinėjo, gal jis tarpininko paslaugas teikė, gal dar kažką, tuo kartu nesigilino į šį dalyką, buvo trys ar keturi traktoriai, įdėjo skelbimą, kad parduoda ir įdėjo ir vokiečio, ir tarpininko numerius, sakė yra nurašyti techniniai pasai, bet sakė atkurs. Susitiko su E. L. pas jį (R. B.) prie namų, pasakė, kokia yra situacija bei tai, jog nežino, kiek ten laukti reikės, žmogus sakė, kaip ir tinka. E. L. pasiūlė palikti užstatą. Jis paskambino tarpininkui ir pasakė, kad žmogus nori rezervuoti traktorių. Tarpininkas, atrodo, nurodė 600 Eur sumą. E. L. buvo atvažiavęs su draugu. Tuos pinigus jis (R. B.) nuvežė ir padavė pačiam R. į rankas, apsikeitė vekseliais, perdavė savo darbininkui pinigus, kuris tuo metu važiavo, atrodo Č. R. Su E. L. jis (R. B.) pildė pajamų išlaidų orderį, ten Vokietijoje tokia buhalterija, jis dokumentus pildė per įmonę, įmonės vardu, neatsimena, ką užrašė. Pasirašė B. vardu, nes dirbo su (duomenys neskelbtini) įmone, toks asmuo B. yra, kai kurios bankinės operacijos irgi jo duomenimis, jis kaip įmonės atstovas, dėl mokesčių taip tauposi, čia toks gudravimas. Traktoriaus dokumentai neatsirado, jis (R. B.) prašė grąžinti pinigus, bet jam pasakė ne, nes jis jau traktorių neva nusipirko. E. L. netiko traktorius be dokumentų, todėl jis kreipėsi į policiją. Dėl veikos prieš B. Ž. kaltinamasis R. B. parodė, kad šio asmens jis nėra matęs. Buvo žmonės, kuriems nuomojo statybinės technikos pervežimo priekabą, jie ją išsinuomojo kažkada ir eksploatavo, tai buvo 2013 m., balandžio mėn., po to liepos – rugpjūčio mėnesiais. Dėl šio traktoriaus nieko visiškai negali pasakyti. Vienu metu žmonėms, kurie nuomojosi priekabą, buvo nurodęs D. M. pavardę ir vienu atveju žmonos sąskaitą, nes neturėjo Lietuvoje sąskaitos, tai už tą nuomą pervedė, bet B. Ž. nėra gyvenime matęs. Iš D. M. nuomojosi butą, buvo kelis kartus nurodęs jam pervesti pinigus. Galbūt jie tam žmogui B. Ž. paliepė ką padaryti, pervesti 1000 Lt į D. M. sąskaitą. Jam D. M. skambino, klausė, už kokį čia traktorių pinigai, jis pastarajam atsakė, jog neįsivaizduoja. Nėra asmeniškai su B. Ž. kalbėjęs. Su E. L. tikrai taip buvo. Nežino, kaip B. Ž. nurodė tą patį numerį, kaip E. L. Įdėjo į mobile.de skelbimą dėl traktoriaus, nurodė du vokiškus ir vieną lietuvišką numerį, kuris buvo jo. Neatsimena, koks tuo metu buvo, tikrai su tuo žmogumi asmeniškai nekalbėjo. Be to, ten pas jį įmonėje dirbo žmogelis ekskavatorininkas, šitas telefono numeris buvo bendro naudojimo, jis buvo naudojamas brigadoje, R. K. irgi naudojosi šiuo telefonu, tada M., M. P., jie ir šiai dienai Vokietijoje dirba. Jie žino apie D. M. 100 proc., nes yra siuntę pinigus. Kito R. brigadoje nebuvo.

Sugretinus pirmiau aptartus įrodymus teismas pažymi, kad teismui nekyla abejonių, kad objektyviai joks traktorius neegzistavo ir R. B. šią aplinkybę jo paties rašytame skelbime bei vėliau pagal skelbimą atsiliepusiam E. L. nurodė siekdamas jį suklaidinti ir taip neteisėtai, panaudodamas apgaulę įgyti jo pinigus. Apie tai leidžia spręsti ir tas faktas, kad jis E. L. prisistatė ir pildė dokumentus ne savo vardu, o R. B., įtikinamai kalbėdamas, derėdamas dėl kainos ir sutikdamas su nuolaida bei duodamas pažadą pristatyti traktorių siekė įgyti E. L. pasitikėjimą ir tai jam pavyko.

Apibendrinant pirmiau aptartus įrodymus bei jais nustatytas faktines aplinkybes konstatuotina, kad remiantis minėtais įrodymais R. B., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2013 m. kovo 13 d., į internetinę svetainę www.plius.lt patalpino melagingą skelbimą apie neva parduodamą traktorių „MTZ82“ už 10 000 litų, nurodydamas kontaktinį telefono Nr. (duomenys neskelbtini), po to, tą pačią dieną, skelbime nurodytu telefono numeriu su juo susisiekus E. L. bei susitarus dėl traktoriaus pirkimo už 7000 litų, melagingai pažadėjo už piniginį avansą traktorių parvežti iš Vokietijos, nors traktoriaus neturėjo ir neketino jo parduoti bei, piktnaudžiaudamas E. L. pasitikėjimu, 2013 m. kovo 14 d., apie 9 val., prie parduotuvės „Maxima“, esančios Vilniuje, Ulonų g.5 automobilyje „Toyota Carina“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė iš E. L. 2076 litų piniginį avansą už perkamą traktorių, tačiau traktoriaus E. L. nepardavė, pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiojo E. L. turtą – 2076 litų.

Kartu teismas remdamasis bylos įrodymais daro išvadą, kad kaltinamajam R. B. tęsiant nusikalstamą veiką, 2013 m. kovo 16 d., skelbime nurodytu telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) su juo susisiekus B. Ž. bei susitarus dėl traktoriaus pirkimo už 8000 litų, melagingai pažadėjo traktorių parvežti iš Vokietijos mėnesio laikotarpiu, nors traktoriaus neturėjo ir neketino parduoti bei, piktnaudžiaudamas B. Ž. pasitikėjimu, nurodė B. Ž. pervesti 1000 litų (289,62 eurų) dydžio piniginį avansą už perkamą traktorių į D. M. AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir, 2013 m. kovo 17 d., B. Ž. pervedus į nurodytą D. M. banko sąskaitą 1000 litų (289,62 eurų) avansą už perkamą traktorių, traktoriaus B. Ž. nepardavė, pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiojo B. Ž. turtą – 1000 litų. Tokias aplinkybės darytinos susiejus bylos įrodymus į vieningą visumą.

Pažymėtina, kad nukentėjusysis B. Ž. apklausiamas teisme parodė, jog R. B. nėra matęs. 2013 m. kovo 16 d., šeštadienį, internete rado skelbimą, kad žmogus parduoda techniką, traktorių. Vakarop pasiskambino, žmogus sakė, kad yra daug pirkėjų, liepė perskambinti rytoj, sakė, kad jei neparduos, reikės persiųsti rankpinigius. Susiskambino kitą rytą ir žmogus, atrodo, žinute atsiuntė savo banko sąskaitą. Asmuo prisistatė, atrodo, R. vardu, sakė, kad sąskaita yra jo. Yra pateikęs banko pavedimus, kurie yra 5 bylos tome, 11-12 lapuose. Žmogus teigė, kad tai jo sąskaita, o kieno tai sąskaita buvo, jis nežino. Už traktorių pervedė 1000 Lt. Paskui tas asmuo teigė, kad išvažiuoja į Vokietiją keltu, neva ten turi brigadas, dirba, veža statybines medžiagas, po to neva transportas tuščias grįžta, parveš traktoriuką. Žmogus jam davė vokišką numerį. Praėjo mėnesis, tačiau traktoriaus nebuvo. Buvo pažadai, vieną kartą atsiliepė kiti žmonės, sakė neva šefas išvyko į objektą, neva paliko telefoną. Pinigų jam niekas negrąžino. Yra įsitikinęs, kad kalbėjo su kaltinamuoju, balsas panašus, kalbėjimas buvo labai įtikinamas. Nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis išties už traktorių pervedė 1000 litų į D. M. sąskaitą, patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas D. M., kuris taip pat teigė, kad klausė būtent R. B., už kokį traktorių tie pinigai, o R. B. paaiškino, kad iš jo žmogus nuomojosi traktorių, labai sklandžiai ir įtikinamai paaiškino. Teismas pažymi, kad sugretinus nukentėjusiųjų B. Ž. ir E. L. parodymus matyti, jog su tariamu traktoriaus pardavėju jie bendravo labai artimu laiku, t. y. vos trijų dienų laikotarpiu (E. L. 2013 m. kovo 13 d., o B. Ž. 2013 m. kovo 16 d.), tuo pačiu telefono numeriu Nr. (duomenys neskelbtini), skelbimą nukentėjusieji rado tame pačiame internetiniame puslapyje plius.lt, todėl teismas sprendžia, kad jie abu kreipėsi pagal tą patį skelbimą ir bendravo būtent su R. B.. Jau pirmiau motyvuojant kaltinamojo veiką prieš E. L. aptarta, kad objektyviai jokio traktoriau nebuvo, todėl akivaizdu, kad taip kaltinamasis suklaidino B. Ž., turėdamas tikslą apgaule įgyti jo turtą. Teismas šioje dalyje atmeta kaltinamojo parodymus apie tai, kad su B. Ž. turto pasisavinimu jis niekaip nesusijęs, o pastarajam liudytojo D. M. sąskaitą galėjo nurodyti kiti asmenys, kaip ir kiti asmenys su juo galėjo bendrauti jam, t. y. R. B. priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu. Pažymėtina, kad kaltinamojo parodymai dėl šios veikos buvo visiškai nenuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu jis tokių aplinkybių nenurodė, o ir liudytojas D. M. paneigė tokius jo parodymus.

Štai nukentėjusysis R. S. apklausiamas teisme parodė, kad R. B. telefono numerį gavo iš moters, buvo sakoma, kad jis neva veža žmones į Vokietiją, kad ten geri uždarbiai. Pasikalbėjo su R. B. telefonu, susitarė susitikti, R. B. pasakė savo adresą. Kartu su M. J. nuvažiavo į R. B. namus (duomenys neskelbtini), antrame namo aukšte, pakalbėjo su R. B. Šis pasakojo, kad uždarbis geras, 20 Eur per valandą, parodė brėžinius, klausė jų, ar jie norės važiuoti. Jie R. B. pasakė, kad norės važiuoti, tuomet R. B. sakė, kad reikia sumokėti pinigų. Kitą dieną ar po kelių dienų nuvežė R. B. pinigus už dokumentų tvarkymą, apgyvendinimą, registraciją, kad būtų legalus darbas. R. B. davė kažkokį vokiškai parašytą dokumentą, sakė pasirašyti. Neskaitė dokumento, nes nesuprato. Pinigus R. B. mokėjo per du kartus: pirmą kartą davė po 70 Lt, paskui susitiko antrą kartą, sakė, kad mašina sulūžo, kad galima vykti lėktuvu, sakė duoti pinigus, kad jis nupirktų bilietus. Gavosi kažkur po 300 Lt žmogui su viskuo. M. J. gavosi daugiau, nes jam davė dar kažkokius vokiškus garažinius numerius. Klausė R. B., kada galės skristi. R. B. sakė, kad jam reikės skristi per Rygą, o M. J. – iš Vilniaus. Taip pat klausė R. B., kokia firma veža. R. B. pasakė reisą. Pasiskambino paklausti, ar yra toks reisas, tačiau sužinojo, kad tokio reiso nėra, kad jie niekur nepriregistruoti. Paskambino R. B. dėl reiso, pastarasis sakė, kad jie skris per firmą, pradėjo pasakoti kažkokias nesąmones. Į Vokietiją neišvyko, pinigų negrąžino, jokių vokiškų dokumentų nedavė. Tokius nukentėjusiojo R. S. parodymus patvirtina ir kitų nukentėjusiųjų M. J. bei A. B. parodymai. Nukentėjusysis M. J. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2013 m. rudenį, spalio mėnesį R. S. pasiūlė per R. B. išvažiuoti dirbti į Vokietiją. Paskambino R. B., susitarė susitikti ir apsitarti dėl darbo. Į susitikimą važiavo su R. S., susitiko su R. B. pastarojo namuose. R. B. sakė, kad reikės statyti namą, pasižiūrėjo brėžinius, jiems viskas tiko, todėl R. B. paprašė susimokėti už patentą, t. y. tokį leidimą dirbti Vokietijoje. Į Vokietiją turėjo važiuoti jis, R. S. ir A., sumokėjo R. B. po 80 Lt. R. B. jam el. paštu atsiuntė kažkokius vokiškai surašytus dokumentus, jis nesuprato, kas ten parašyta, nes nemoka šios kalbos. Paskui apsitarė dėl išvykimo laiko. Tarėsi važiuoti su R. S. automobiliu, tačiau automobilis sugedo. Tuomet R. B. pasiūlė skristi lėktuvu, apmokėti už bilietus, kuriuos jie R. B. turėjo atiduoti. Jie R. B. sumokėjo grynais pinigais. Pinigus jis nuvežė R. B. į namus, sumokėjo 410 Lt už du žmones (už jį buvo virš 200 Lt). Pinigus, atrodo, vežė vienas, dviem etapais. Sumokėjo pinigus ir laukė bilietų, kuriuos R. B. turėjo atsiųsti el. paštu. R. B. delsė išsiųsti bilietus, pradėjo sakyti, kad bilietus perka per firmą. Tuomet jis paskambino į oro uostą paklausti, ar yra jo skrydis. Ten jam pasakė, kad neegzistuoja joks pirkimas per firmą. R. S. paskambino į „Air Baltic“ ir išsiaiškino, kad nebuvo jokių bilietų. R. B. vėl sakė, kad viskas nupirkta, tačiau iki skrydžio dienos bilietų negavo, paskui R. B. nekėlė ragelio. R. B. jiems neva buvo nupirkęs „Mercedes“ automobilį“, yra davęs jam tranzitinius numerius, už kuriuos jis R. B. sumokėjo 250 Lt., šiuos numerius dar tebeturi. R. B. sakė, kad mašiną jis neva pats nupirks, o jie atiduos pinigus. R. B. viską labai gudriai sakydavo. Mokėjo pinigus R. B. už patentą, el. paštu gavo kažkokį nufotografuotą lapelį, nežino, kas tai buvo (leidimas ar ne), mano, kad tai galima padaryti ir su redagavimo programa, jokio kito popieriaus R. B. nėra davęs. R. S. buvo Vokietijoje ir sakė, kad yra tokie dalykai kaip leidimai. Bilietų iš R. B. negavo. Kai pirmą kartą R. B. mokėjo pinigus, pastarasis ant kažkokio lapuko rašė tarsi kaip kasos kvitą, bet nepamena, ar gavo lapuką. Turėjo būti taip, kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu, dabar tiksliai nepamena. R. B. fotografavo jo teises ar tapatybės kortelę dėl dokumentų tvarkymo. Neišskrido į Vokietiją. Daug kartų prašė R. B. grąžinti pinigus, sakydavo visokių nesąmonių, labai įtikinamai šnekėdavo, buvo toks pusiau psichologas. Kai išsiaiškino, kad bilietai neužsakyti, R. B. aiškindavo labai gudriai, kad neva firma pirko bilietus, neįvardino asmenų, turi viskas ateiti, vėliau sakė, neva kompiuteris užlūžo, vis keitė versijas, atrodė gana patikimas. Be to, iš M. J. pateikto kvito vokiečių kalba matyti, kad 2013 m. spalio 25 d. M. J. sumokėjo 72 eurus, kaip išregistravimo mokestį, A. B. (t. 5, b. l. 144-145). Ši aplinkybė patvirtina faktą, kad M. J. išties davė nuoseklius parodymus, jog R. B. jam buvo siuntęs kažkokius dokumentus. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis A. B. apklausiamas teisme. Teismas vertindamas įrodymus neturi pagrindo tokiais nukentėjusiųjų parodymais netikėti, kadangi jie iš esmės nuoseklūs, vieni kitus papildantys.

Šioje kaltinimo dalyje R. B. parodė, kad D. H. atsimena, susipažino galbūt 2014 m. pavasarį. Jis įrašė ten įmonę, kuri daro karkasinius namelius ir siunčia į Norvegiją, minėtas asmuo prašėsi pagalbiniu darbininku. Kai susikaupia didesnis kiekis namelių, važiuoja ten lietuviai montuoti. D. H. pats jį susirado, nepamena, kaip ten buvo. Jis atvažiavo pas jį (R. B.), su vadovu tos įmonės susiskambino, jam pasakė, kad reikia darbinių drabužių, jis nusipirko spec. rūbų. Jis (R. B.) minėtam asmeniui nesiūlė darbo Norvegijoje, sakė, jog Lietuvoje yra įmonė, kuri pagamina ir važiuoja montuoti. Įmonės pavadinimo nepamena. Gal jis (R. B.) buvo įdėjęs skelbimą. Jis iš D. H. gavo pinigus, nes šiam asmeniui jis davė retransliatorių ir interneto perdavėją, buvo iš jo pasiskolinęs 200 Lt, ką iš jo gavęs, tai apie 500 Lt. Čia ne už darbo sutartį pinigai, jis sakė, jam tiek batai, darbo kostiumas kainavo, šalmas kažkiek, sudėliojo tuos pinigus ir taip perdengė. Už keltų bilietus neėmė pinigų. Prie „Big“ buvo susitikę, žmogus sakė, kad susipirko drabužius, norėjo parodyti, ar tiks, nes nedirbęs statyboje. Realiai jis buvo nuvažiavęs ten, bet neatitinka net pagalbinio kvalifikacijos, ir dėl to ten išsiskyrė jų keliai. Nebuvo kalbos apie Norvegiją nieko. Skolinosi iš minėto asmens pinigus detalei, negrąžino skolos, nes tuo metu turėjo didelę spragą. Teismo vertinimu, tokie kaltinamojo parodymai laikytini tik niekuo nepagrįsta gynybine versija, kurią paneigia kiti bylos įrodymai, tame tarpe ir nukentėjusiojo D. H. parodymai.

Be to, šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. J. pareiškė civilinį ieškinį dėl 700 Lt (atitinkamai – 202,73 Eur) turtinės ir 500 Lt (atitinkamai – 144,81 Eur) neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 76, 77). Pateiktame civiliniame ieškinyje A. J. nurodė, jog iš jo apgaulės būdų buvo išviliota 600 Lt suma, iš kurios jau 100 Lt yra atgavęs. Jam buvo pažadėta, jog yra galimybė įsidarbinti Vokietijoje ir tos paslaugos kainuoja, bet paaiškėjo, kad visa tai yra tik „akių dūmimas“. Nurodo, jog patyrė 500 Lt turtinę žalą, taip pat žalą dėl 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, bei moralinę žalą, nes jam buvo grasinama susidoroti, buvo visaip įžeidinėjamas. Neturtinę žalą vertina 500 Lt.

Be to, šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas O. Ž. pareiškė 330 Lt (atitinkamai – 95,57 Eur) dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 117, 118). Pateiktame civiliniame ieškinyje O. Ž. nurodė, jog jis R. B. perdavė 330 Lt už įdarbinimą Vokietijoje ir dokumentų tvarkymą, tačiau R. B. pažadų nevykdė ir pinigų negrąžino, jam padaryta 330 Lt dydžio turtinė žala.

Be to, šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. O. pareiškė 1200 Lt (atitinkamai – 347,54 Eur) dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 119, 123). Pateiktame civiliniame ieškinyje V. O. nurodė, jog jis R. B. už pažadėtą darbą Vokietijoje davė 1200 Lt, t. y. 370 Lt už dokumentų tvarkymą ir 870 Lt už kurą ir būsto nuomą. Pažadėtą datą jis ir jo kolegos neišvažiavo, asmuo norėjo pavesti, bet buvo sulaikytas.