- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-06
- Bylos Nr.
- N-575-1040-11
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pažeidėjas
- P. P.
- Kategorijos
- 41.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto P. P. (P. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. nutarimo P. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato įgaliotas pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą P. P. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 50 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, kuriame nurodė, kad P. P., iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio tarnybos grupės postinio G. K. (G. K.) neteisėtai gavęs debetinę, magnetinę kortelę kurui įsigyti Nr. 7083574000024819, skirtą Vilniaus apskrities VPK priklausančiam tarnybiniam automobiliui VW TRANSPORTER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2009 m. rugsėjo 29 d., apie 16 val. 45 min., degalinėje „Lukoil“, esančioje Sodų g. 22, Vilniuje, įsipylė į automobilį Audi 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 15,49 l degalų ir apmokėjo už juos 25,41 Lt minėta mokėjimo kortele, tokiu būdu pasisavindamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato lėšas, skirtas kurui tarnybiniam automobiliui VW TRANSPORTER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įsigyti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. kovo 19 d. nutarimu P. P. pripažino kaltu dėl ATPK 50 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo ir skyrė administracinę nuobaudą – 300 Lt baudą. Teismas vadovavosi P. P. prisipažinimu ir jo paaiškinimais, taip pat tarnybiniu pranešimu, kelionės lapais ir konstatavo, kad jo kaltė yra įrodyta. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė į P. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, įvertino pagrobto turto vertę, tai, kad P. P. pažeidimą padarė pirmą kartą, ir skyrė jam minimalią nuobaudą, numatytą sankcijoje.
II.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn traukiamas P. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad yra nubaustas nepagrįstai. Teigia, jog jokios vagystės neįvykdė, buvo įsitikinęs, kad veikia teisėtai, tokiu būdu atgauna iš savo bendradarbio G. K. skolą, kurią jis suteikė anksčiau, kai konvojuojant sulaikytuosius G. K. pritrūko kuro automobiliui VW TRANSPORTER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), o savo atsiskaitymo kortelę buvo pamiršęs. Pažymi, kad nesitikėjo, jog G. K. neatsiskaitys su Vilniaus apskrities VPK Autoūkiu už grąžintą skolą. Taigi tyčios ar tikslo sukčiavimo būdu pasisavinti valstybinį turtą neturėjo, o administracinėje byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, jog jis turėjo tiesioginę tyčią ir tikslą pasisavinti valstybės turtą. Priešingai, anot apelianto, jo paaiškinimą patvirtina G. K. parodymai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
P. P. skundžiamu nutarimu pripažintas kaltu dėl ATPK 50 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo.
ATPK 50 straipsnyje įtvirtinta, kad smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių, užtraukia baudą nuo 300 iki 700 Lt arba administracinį areštą nuo 10 iki 30 parų.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ATPK 50 straipsnyje įtvirtintas smulkusis svetimo turto pagrobimas gali būti padarytas tik tyčia (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. N16-1024/2007, N62-96/2009, N62–507/2010, N62-2799/2010).
Apeliantas P. P. nesutinka, kad padarė veiką, už kurią atsakomybė numatyta ATPK 50 straipsnyje, teigia, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pasisavinti svetimą turtą, konkrečiu atveju jis tokiu būdu tik susigrąžino skolą, o byloje priešingų įrodymų nėra. Apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekste taip pat paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. N63-1684/2010, N261-805/2009), kurioje konstatuota, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, remiantis ATPK 272 straipsniu, turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jo gynybinę poziciją, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios, tačiau ATPK 257 straipsnyje suformuluotos ir įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, suponuoja išvadą, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktas įrodymų vertinimas teismui nėra privalomas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas nuostatas ir išaiškinimus, patikrino administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu ir konstatuoja, kad P. P. kaltė (tyčia) dėl ATPK 50 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo nustatyta. Objektyvioji administracinio teisės pažeidimo pusė, t. y. tai, kad P. P., neteisėtai gavęs debetinę, magnetinę kortelę kurui įsigytiNr. 7083574000024819, skirtą Vilniaus apskrities VPK priklausančiam tarnybiniam automobiliui VW TRANSPORTER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2009 m. rugsėjo 29 d., apie 16 val. 45 min., degalinėje „Lukoil“, esančioje Sodų g. 22, Vilniuje, įsipylė į automobilį Audi 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 15,49 l degalų ir apmokėjo už juos 25,41 Lt minėta mokėjimo kortele, tokiu būdu pasisavindamas Vilniaus apskrities VPK lėšas, skirtas kurui tarnybiniam automobiliui įsigyti, įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 2-4), tarnybiniais pranešimais (b. l. 9-11), teikimu sustabdyti tarnybinį patikrinimą dėl Vilniaus apskrities Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų (b. l. 14-16), kvitais (b. l. 17-18, 28), kelionės lapais (b. l. 19-26). Sprendžiant dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo P. P. kaltės ir jos formos, akcentuotina, kad pats apeliantas tiek pirmosios instancijos (b. l. 30), tiek apeliacinės instancijos teismo proceso metu (b. l. 25-26) pripažino atlikęs minėtus neteisėtus veiksmus, nurodė, kad žinojo, jog mokėjimo kortele galima naudotis tik atsiskaitant už kurą, pilamą į policijos automobilį. Tas faktas, jog, kaip teigia apeliantas, tokiu būdu jis susigrąžino skolą, P. P. administracinės atsakomybės nešalina. Nagrinėjamu atveju P. P. skolingas buvo ne Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o G. K., pats apeliantas, jo teigimu, pinigus paskolino G. K. ir dėl skolos susigrąžinimo kreipėsi tiesiogiai į šį asmenį. Taigi P. P., pasinaudodamas mokėjimo kortele asmeninei skolai padengti, akivaizdžiai suvokė, kad tokiu būdu neteisėtai pasisavina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato lėšas, skirtas kurui tarnybiniam automobiliui VW TRANSPORTER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įsigyti, t. y. veikė tyčia. Be to atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tarp P. P. ir G. K. susiklosčiusius paskolos teisinius santykius bei administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versiją. G. K., kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens, paaiškinimai dėl apelianto nurodytų faktų (b. l. 8) yra subjektyvūs, todėl nėra pagrindo jais vadovautis. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. K. dėl to paties įvykio taip pat buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn (b. l. 1, 16). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu jau išnagrinėta ir jis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. nutarimu pripažintas kaltu dėl ATPK 50 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo, G. K. nutarimo neskundė. Be to abejonių minėto asmens paaiškinimais kelia ir tas faktas, jog P. P. tariamai paskolinus pinigų ir G. K. įsipylus už juos kuro į tarnybinį automobilį, apie tai G. K. Vilniaus apskrities VPK Autoūkiui nepranešė ir kvito nepateikė (b. l. 8). Dėl išdėstytų aplinkybių P. P. pateikta įvykio versija yra neįrodyta ir vertintina kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti administracinės teisinės atsakomybės.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti teismo nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
P. P. (P. P.) apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.