Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui V. S. dėl įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2008-09-30 sprendimu (b.l.79-81) ieškinį patenkino iš dalies, t.y. priteisė iš atsakovo 2 179,80 Lt skolą ir atitinkamai 333,16 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš bylos šalių konkliudentinių veiksmų pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šalis sieja neterminuota energijos pirkimo – pardavimo sutartis. Todėl atsakovui atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumą ir karštą vandenį LR įstatymų, Vyriausybės, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka ir tarifais. Teisingai deklaruoti skaitiklio rodmenis yra atsakovo pareiga (LR Ūkio ministro 2003-05-20 įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ 135 p. 1 d.). Abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, nebent sutartis nustato ką kita (CK 6.388 str. 1 d). Atsakovas nuo 2000 m. spalio mėnesio nevykdė pareigos deklaruoti skaitiklio rodmenų ir ieškovas pagrindą pradėti skaičiuoti atsakovo suvartojamo karšto vandens kiekį pagal Vilniaus miesto valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos „Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandenio paskirstymo tvarkos“ 27 p 2 d. įtvirtintą prezumpciją – 92 l/ parą 1 gyventojui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį ir faktinį bei absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo motyvų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo pareigą kompensuoti ieškovui už patiektą jo butui šildyti šilumą bei karštą vandenį, šios pareigos apimtį, nevisiškai teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas ir nevisiškai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 185 str.). Tai sudaro prielaidas skundžiamą teismo sprendimą iš dalies pakeisti (CPK 329 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliaciniame skunde keliami trys pagrindiniai klausimai: dėl teisinių santykių pobūdžio, Vilniaus m. valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos „Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandenio paskirstymo tvarkos“ 27 p. 2 d. taikymo teisėtumo ir skaitiklio patikros.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog atsakovas naudojasi ieškovo teikiamomis paslaugomis, susijusiomis su atsakovo buto šildymu, karšto vandens tiekimu, karšto vandens cirkuliacijos užtikrinimu. Juridiniai faktai, kurie priklauso nuo asmens valios, vadinami teisiniais veiksmais. Teisiniai veiksmai skirstomi į legalius ir nelegalius. Už nelegalius veiksmus (pvz., svetimo turto pasisavinimą) kyla baudžiamoji ir civilinė (CK 6.293 str. 1 d.) atsakomybė. Tuo tarpu teisėtus veiksmus įstatymų leidėjas toleruoja, o atskirais atvejais – ir skatina. Sutartys yra vieni iš teisėtų veiksmų rūšių. Asmenų valia sudaryti sutartį gali būti išreikšta tiesiogiai (kaip antai, žodžiu, paprasta/ kvalifikuota rašytine forma) ir netiesiogiai (konkliudentiniais veiksmais) (CK 1.71 str). Konkliudeniniais veiksmais galima sudaryti ne kiekvieną, o tik tam tikras įstatyme nurodytas sutartis. Prie sutarčių, kurias galima sudaryti konkliudentiniais veiksmais, priskiriamos ir energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.384 str. 1 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo materialinius santykius kaip sutartinius energijos pirkimo – pardavimo santykius, o ne deliktinius (svetimo turto pasisavinimą) (CK 6.245 str. 2 d. ir 4 d.).

Energijos pirkimo – pardavimo sutartis, kaip akivaizdu iš pačios sutarties pobūdžio, yra atlygintinė, tai reiškia, jog vartotojas turi sumokėti tiekėjui už gautą paslaugą (CK 6.160 str. 1 d., 6.383 str. 1 d.). CK 6.388 str. 1 d. sako, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jei sutartis nenumato ko kita. Atsakovo bute nuo 1997-10-08 yra įrengtas individualus karšto vandens skaitiklis (b.l.41), kas sudaro technines galimybes nustatyti į konkretų butą (o ne daugiabutį namą apskritai) patiektos energijos kiekį. Lietuvos metrologijos inspekcijos 2007-07-25 raštas Nr. 55SV-51 (b.l.43) įrodo, kad atsakovo karšto vandens skaitiklio plombavimo vietose pažeidimų nėra, skaitiklio rodmenys patikrinimo metu buvo 99957 m³.

Konfliktinė situacija tarp bylos šalių susiklostė dėl to, kaip ieškovas turėtų apskaičiuoti vartotojo mokestį už karštą vandenį, jei jis reguliariai neteikia duomenų apie faktiškai sunaudoto karšto vandens kiekį. Ieškovas vadovavosi Vilniaus m. valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos „Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandenio paskirstymo tvarkos“ 27 p. 2 d., pagal kurią gyventojams, nedeklaravusiems karšto vandens skaitiklių rodmenų iš eilės 2 mėnesius, už trečią ir kitus mėnesius mokesčiai už karštą vandenį gali būti apskaičiuojami pagal normą (92 l/ parą 1 gyventojui). Atkreiptinas dėmesys, jog minėtų normų redakcija neįpareigoja tiekėjo, du ar daugiau mėnesių nedeklaravus karšto vandens skaitiklio rodmenų, skaičiuoti karšto vandens kiekį pagal normatyvus, o tik suteikia tokią teisę, kuri atitinkamai nėra besąlyginė. Jei skaitikliai yra plombuoti, tvarkingi ir tinkami apskaitai, o pagal jų duomenis vandens naudojimas neatsispindi, vien skaitiklio duomenų nedeklaravimas negali būti pagrindas skaičiuoti mokesčius už paslaugą, kuria vartotojas nesinaudoja, kadangi antraip būtų pažeisti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai (CK 1.5 str.). Tokiu atveju galėtų būti sprendžiamas asmens atsakomybės už skaitiklio duomenų nedeklaravimą klausimas, bet negalima reikalauti sumokėti už nesuteiktas paslaugas, kas galėtų būti traktuojama kaip nepagrįstas praturtėjimas.

Pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Vilniaus m. valdybos 2001-03-29 dienos sprendimu Nr. 535V patvirtintos „Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandenio paskirstymo tvarkos“ 27 p. 2 d., kurią Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-10-02 sprendimu pripažino prieštaraujančia LR Šilumos ūkio įstatymo 22 str. 2 d.. Skundžiamo teismo sprendimo šioje byloje priėmimo metu minėta norma negalėjo būti taikoma, nes administraciniai teismai tikrina norminių administracinių aktų teisėtumą ir vykdo negatyvią įstatymų leidybą: jų priimtas įsiteisėjęs sprendimas sukelia teisines pasekmes ne tik bylos šalims, bet visiems teisės subjektams. O teismai, nagrinėdami bylas, vadovaujasi Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams (Teismų įstatymo 33 str. 1 d.). Vadinasi, ieškovas nepagrįstai pagal Vilniaus m. valdybos 2001-03-29 sprendime Nr. 535V įtvirtintą teisinę prezumpciją skaičiavo ieškovo sunaudoto vandens kiekį ir reikalavo iš jo priteisti 2 220,88 Lt skolą, susidariusią už karštą vandenį (b.l.7-8). AB „Informacinio verslo paslaugų įmonė“ pažyma (b.l.59-63, 67-71) patvirtina, jog atsakovas nuo 2000-03-01 iki 2007-10-03 iš viso deklaravo sunaudojęs 25 m³ (99956 m³ – 99931 m³ + 1 m³, nes paskutinio deklaravimo duomenys „nuo 99955 m³ iki 99956 m³, dusyk kartojasi, todėl tikrieji rodmenys, kaip minėta, yra 99957 m³) karšto vandens ir sumokėjo tiekėjui 278,84 Lt, t.y. daugeliu atvejų po 10,36 Lt/ m³ (b.l.55). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog karšto vandens tiekėjas turi organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų patikrą (CK 6.387 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d.; Vyriausybės 1997-12-31 nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros energijos ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ 2.2 p.), priešingu atveju būtent paslaugos teikėjui tenka prisiimti galimą neigiamų padarinių atsiradimo riziką (pvz., kompensuoti iš savo lėšų karšto vandens tiekimo nuostolius). Kita vertus, aplinkybė, jog nepatikrintas skaitiklis gali klaidingai fiksuoti suvartoto vandens kiekį, neįeina į ieškinio faktinį pagrindą, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako. Kadangi apeliantas pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis, kurie dėl išvardintų priežasčių laikytini teisingais, atsiskaitė už visą apskaitytą karšto vandens kiekį, o ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui karšto vandens būtų buvę pateikta daugiau, nei šis už jį sumokėjo (CPK 178 str.), ieškinys dalyje dėl skolos už karštą vandenį priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Įsiskolinimo už šildymą, karštą vandenį ir karšto vandens palaikymo (arba „gyvatuko“) mokestį nuo 2000-03-01 iki 2007-09-30 skaičiuotė (b.l.7-8) patvirtina, o bylos šalys jos neginčija, kad ieškovas nurodytu laikotarpiu patiekė į atsakovo butą šilumos energijos už 3 731,12 Lt, taip pat priskaičiavo jam karšto vandens cirkuliacijos mokesčio už 1 606,64 Lt, iš viso – 5 337,76 Lt. Teisėjų kolegija iš atsakovo tiekėjui už šildymą ir „gyvatuko“ mokestį sumokėtos 5 561,97 Lt sumos (b.l.59-63) atima 461,97 Lt, kurie buvo sumokėti už ankstesnius nei 2000 m. kovo mėnesius ir kurie nėra ginčo objektas. Taigi pripažintina, jog atsakovas liko skolingas ieškovui sumokėti 237,76 Lt (5 337,76 Lt – 5 100 Lt) už šildymą ir „gyvatuko“ mokesčio. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo minėtą įsiskolinimo dalį.

Ieškinio suma – 2 324,07 Lt, todėl žyminis mokestis sudaro 70 Lt (2 324,07 Lt x 3 %) (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Kadangi, keičiant sprendimą, yra patenkinama 10 % (237,76 Lt ÷ 2 324,07 Lt) ieškinio sumos, ieškovui iš atsakovo priteistini 7 Lt (70 Lt x 10 %) žyminio mokesčio ir 20 Lt (200 Lt x 10 %) išlaidų už advokato teisinę pagalbą (b.l.31-33), iš viso - 27 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 2 d., 98 str.).

Apeliacinio skundo ginčo suma - 2 179,80 Lt todėl žyminis mokestis sudaro 65 Lt (2 179,80 Lt x 3 %) (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Kadangi atmesta 1 942,04 Lt (2 179,80 Lt – 237,76 Lt) apeliacinio skundo dalies, arba 89 % (1 942,04 Lt ÷ 2 179,80 Lt), atsakovui priteistini 58 Lt (65 Lt x 89 %) žyminio mokesčio iš ieškovo (CPK 93 str. 2 d.).

Apmokėdamos atitinkamai ieškinį ir apeliacinį skundą, bylos šalys permokėjo žyminį mokestį: ieškovas 8 Lt (53,04 Lt + 14,12 Lt + 10,92 Lt – 70 Lt) (b.l.2-4), atsakovas – 35 Lt (100 Lt – 65 Lt) (b.l.91), kuris pastariesiems grąžinamas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovo V. S. 237 (dviejų šimtų trisdešimt septynių) litų 76 centų skolą už šildymą ir mokestį už šilumos energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą, susikaupusią laikotarpiu nuo 2000 m. kovo mėn. iki 2007 m. rugsėjo mėn., bei 27 (dvidešimt septynis) litus bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai.

Priteisti iš ieškovo UAB „Vilniaus energija“ 58 (penkiasdešimt aštuonis) litus bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovo V. S. naudai.

Grąžinti ieškovui UAB „Vilniaus energija“, į.k. 111760831, 8 (aštuonių) litų, o atsakovui V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) - 35 (trisdešimt penkių) litų dydžio žyminio mokesčio, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šia nutartimi.