- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-27
- Bylos Nr.
- I-1225-739/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01570-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- V. U.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas V. U. ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymų nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu, kurį papildė (toliau – skundas), kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių AVPK Joniškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio (areštinės) (toliau – Joniškio PK areštinė, ir areštinė) kamerose (2, 10 b. l.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis periodiškai nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. kovo mėn. buvo laikomas Joniškio PK areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Nurodė, kad žala jam buvo padaryta dėl to, kad nebuvo užtikrintos tinkamos konvojavimo sąlygos. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo mėn. - 2015 m. kovo mėn. laikotarpiu periodiškai būdavo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI) į Joniškio PK areštinę ir atgal. Teigė, kad buvo konvojuojamas su užsegtais antrankiais už nugaros; konvojavimo automobilyje nebuvo saugos diržų, todėl ne kartą pareiškėjas yra susitrenkęs galvą, be to, kiekvieną kartą jausdavo pavojų dėl savo gyvybės. Nurodė, kad žala buvo padaryta ir dėl to, kad atvežtas iš Šiaulių TI į Joniškio PK areštinę niekada negaudavo jam priklausančių pietų. Mano, kad tai prilygsta kankinimui. Tvirtino, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas yra neatitvertas, todėl pareiškėjas patirdavo pažeminimą, kai jam atliekant gamtinius reikalus jis būdavo stebimas pareigūnų ir kameroje esančių kitų asmenų. Be to pareiškėjui žalą darė ir tai, kad areštinės kamerose nėra ventiliacijos; minkštasis inventorius susidėvėjęs, smirda ir netinkamas naudoti; kamerose yra labai drėgna; kamerų langai neatsidarinėja; kamerose labai prastas apšvietimas; kamerose nebuvo rozečių. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nei karto areštinėje nebuvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį. Pareiškėjas nurodė, kad tokios laikymo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė jam didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sužalojo jo sveikatą. Pareiškėjas prašė jo skundą tenkinti ir priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių AVPK atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti. Teigė, kad pareiškėjas Joniškio PK areštinėje buvo laikomas tinkamomis, teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, kad specialiojo automobilio, kuriuo yra konvojuojami asmenys, kamerose nėra įrengti saugos diržai, nes jų įrengimas nėra numatytas teisės aktuose. Teigė, kad pareiškėjui tik vieną kartą, tai yra 2015-03-05 buvo suteikta medicininė pagalba – duoti vaistai nuo galvos skausmo, o vienas iš konvojų vyko 2015-03-04, todėl mano, kad pareiškėjo teiginiai dėl patirtos fizinės žalos jį konvojuojant laikytini nepagrįstais. Pareiškėjo konvojavimo metu antrankiai nebuvo naudojami, nes to nereikalauja konvojavimo taisyklės, be to, atrankius naudoti nebuvo būtinybės, nes pareiškėjas konvojavimo metu vidaus tvarkos taisyklių nepažeidinėjo. Nurodė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu į areštinę buvo atvežtas penkis kartus. Tvirtino, kad pagal turimus duomenis matyti, kad pareiškėjas galėjo negauti pietų 2014-12-03 bei 2015-01-28, nes buvo pristatytas pasibaigus pietų laikui, nustatytam areštinėje, tačiau pažymėjo, kad visais nurodytais atvejais pareiškėjui buvo duodama vakarienė, kurios pradžia areštinėje yra 17.00 val. Esant tokioms aplinkybėms, Šiaulių AVPK nuomone, pareiškėjo teisės dėl tinkamo maitinimo nebuvo pažeistos. Teigė, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, o policijos pareigūnai be objektyvaus būtinumo nestebi kameroje esančių asmenų. Tvirtino, kad nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai dėl netinkamų higienos ir kitų sąlygų (drėgmės, ventiliacijos, apšvietimo) areštinėje, nes Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrindavęs areštinę, jokių pažeidimų nėra nustatęs. Be to nurodė, kad Joniškio PK areštinėje minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas, jis yra tinkamas naudoti; pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu elektros instaliacija buvo tvarkinga ir rozetės veikė. Teigė, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasivaikščioti. Pareiškėjas ir pats ne kartą atsisakė eiti pasivaikščioti. Šiaulių AVPK pažymėjo, kad pareiškėjas jo laikymo Joniškio PK areštinėje laikotarpiu jokių skundų dėl laikymo sąlygų nei žodžiu, nei raštu nebuvo pareiškęs. Vadovaudamasis nurodytais argumentais Šiaulių AVPK prašė pareiškėjo skundo netenkinti ir jį atmesti kaip nepagrįstą (91-95 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. U. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Joniškio PK areštinėje, atlyginimą.
Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Joniškio PK areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2014-09-29 iki 2015-03-06 (toliau – ginčo laikotarpis) kamerose Nr. 1, 3, 6, 7, iš viso (su pertraukomis) 15 dienų.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (LVAT 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kuri ir nustato policijos areštinių įrengimo bei priežiūros, sveikatos saugos reikalavimus. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (su pakeitimais) (toliau – Veiklos taisyklės). Be to, byloje taikomos ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Areštinės vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Šiaulių AVPK viršininko 2013-01-14 įsakymu Nr. 40-V-24 (30-37 b. l.).
Dėl konvojavimo
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų - automobilyje nebuvo saugos diržų, jis būdavo konvojuojamas su antrankiais už nugaros. Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (su pakeitimais) (toliau – Konvojavimo taisyklės). Šios taisyklės numato, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šio ginčo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju automobiliu. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Joniškio PK areštinės pareigūnų buvo konvojuojamas iš Joniškio PK areštinės į Šiaulių TI ir iš Šiaulių TI į Joniškio PK areštinę specialiuoju automobiliu Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovo atstovo pateiktos techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) patvirtina, kad transporto priemonė Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Iš pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų nustatyta, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą iš esmės sieja su tuo, jog jis buvo konvojuojamas su antrankiais ir neprisegtas saugos diržais automobilyje. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas be užsegtų antrankių. Pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių, galiojusių nuo 2008-05-01 iki 2015-01-08, tai yra ir aktualiu ginčui laikotarpiui, 113 punkte buvo imperatyviai nurodyta, jog konvojuojamiesiems transporto priemonėmis, kuriose nėra techniškai įrengtų kamerų, uždedami antrankiai rankas laikant už nugaros. Konvojavimo taisyklių 157 - 158 punktai nustatė, kad konvojuojamajam tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone uždedami antrankiai, rankas laikant už nugaros, prisegami saugos diržai (jei įrengti). Antrankiai turi būti užrakinti tol, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Nuo 2015-01-08 įsigaliojusios redakcijos Konvojavimo taisyklėse nuostatų, reglamentuojančių konvojuojamųjų laikymą su antrankiais, detalizavimo nebeliko, tačiau 221 punkte įtvirtinta bendra nuostata, kad konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Tai reiškia, jog konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tokias pretenzijas, nusiskundimus dėl konvojavimo sąlygų ginčo laikotarpiu yra reiškęs. Be to iš byloje pateiktų Kelionės žiniaraščių (81-90 b. l.) nustatyta, kad ir policijos pareigūnai vykdę pareiškėjo konvojavimą jokių pastabų, pažeidimų konvojavimo ginčo laikotarpiu neužfiksavo, pareiškėjas buvo konvojuojamas be užsegtų antrankių, todėl esant nurodytoms aplinkybėms, sprendžiama, kad Joniškio PK areštinės pareigūnai, vykdę pareiškėjo konvojavimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjas teigė, kad transporto priemonėje, kurioje jis buvo konvojuojamas, nebuvo įrengti saugos diržai, todėl jam buvo padaryta žala. Byloje yra atsakovo atstovo pateikti duomenys apie specialiojo autotransporto priemonės, kuria pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį (102-104 b. l.). Minėti duomenys patvirtina specialiojo automobilio, kuriuo buvo konvojuojamas pareiškėjas, tinkamumą naudoti. Transporto priemonių patikros išvados byloje nėra paneigtos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų saugos diržų atmeta kaip nepagrįstus. Byloje yra duomenys, kad pareiškėjui tik vieną kartą, tai yra 2015-03-05, buvo duoti vaistai nuo galvos skausmo, tačiau tą dieną pareiškėjas nebuvo konvojuojamas ir nesiskundė, kad jam galvą skauda dėl konvojaus metu buvusių įvykių. Byloje nustatyta, kad vienas iš konvojų vyko 2015-03-04, tačiau po šio konvojaus pareiškėjas jokių nusiskundimų, tarp jų ir dėl sveikatos pakenkimo, neišsakė ir dėl medicinos pagalbos suteikimo nesikreipė. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo konvojavimo metu buvo nenumatytų, ypatingų atvejų, galėjusių sutrikdyti pareiškėjo sveikatą ar sukelti neigiamas pasekmes jo sveikatai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad konvojų metu buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata ir dėl to pareiškėjui padaryta žala. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją, buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus jo transportavimas, specialus transportas, kuriuo buvo konvojuotas pareiškėjas į kitą įstaigą, ir konvojavimo sąlygos atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus.
Dėl maitinimo
Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo padaryta ir dėl to, kad ginčo laikotarpiu atvežtas iš Šiaulių TI į Joniškio PK areštinę niekada negaudavo jam priklausančių pietų. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pietūs pagal areštinėje nustatytą dienotvarkę yra duodami visiems areštinėje esantiems asmenims, taigi buvo duodami ir pareiškėjui. Atsakovo atstovas patvirtino, kad pareiškėjas galėjo negauti pietų 2014-12-03 bei 2015-01-28, nes buvo pristatytas pasibaigus pietų laikui, nustatytam areštinėje.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis, kuri numato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas. Analogiška nuostata įtvirtinta Higienos normos HN 37:2009 8 punkte, pagal kurį policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti tiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, o 9 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus. Veiklos taisyklių 59 punktas nustato, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis.
Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Joniškio PK areštinę iš Šiaulių TI buvo konvojuojamas 2014-09-29 (atvyko 11.25 val.), 2014-11-26 (atvyko 11.15 val.), 2014-12-03 (atvyko 13.00 val.), 2015-01-28 (atvyko 12.45 val.), 2015-03-04 (atvyko 12.00 val.). Pagal Joniškio PK areštinės dienotvarkę nustatyta, kad pietūs areštinėje organizuojami nuo 11.30 iki 12.30. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir atsakovo atstovo paaiškinimus sprendžia, kad 2014-12-03 bei 2015-01-28, kai į areštinę pareiškėjas buvo pristatytas pasibaigus pietų laikui, jis negavo pietų. Laikyti pareiškėjo argumentus, kad visais atvejais nebuvo duodami pietūs atvykimo į areštinę dieną, pagrįstais nėra pagrindo, kadangi teismui nekyla abejonių, kad įstaiga, kurioje yra nustatyta griežta dienotvarkė ir kuri veikia laikydamasi nustatytų imperatyvių teisės aktų reikalavimų, gali pažeisi galiojančią tvarką ir neužtikrinti maitinimo areštinėje esantiems asmenims.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – Maitinimo taisyklės). Šios taisyklės numato, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas Teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. (31 punktas). Kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Kalinimo įstaigų, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, įskaitos tarnybos informuoja ūkio tarnybas apie atvykstančių asmenų skaičių. Kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Be to, šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo vietų, sauso maisto davinį turi išduoti ta kardomojo kalinimo įstaiga, iš kurios jis etapuojamas, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 valandas, o teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinamumas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi užtikrinti tinkamą asmens maitinimą, tuo pačiu – teisę į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas (LVAT 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2158/2013).
Nors byloje nepateikti tikslūs įrodymai apie pareiškėjo konkretų pusryčiavimo laiką 2014-12-03 bei 2015-01-28 Šiaulių TI, tačiau įvertinus tai, jog pareiškėjas Šiaulių TI pusryčiavo apie 8.00 val., į Joniškio PK areštinę atvyko 2014-12-03 13.00 val. ir 2015-01-28 12.45 val., daroma išvada, kad šiomis dienomis laiko tarpas tarp paskutinio pareiškėjo maitinimo Šiaulių TI ir atvykimo į Joniškio PK areštinę buvo trumpesnis nei 6 val., todėl Šiaulių TI neprivalėjo išduoti sauso davinio. Kadangi atsakovo atstovas dėl 2014-12-03 bei 2015-01-28 nepateikė jokių duomenų, o Šiaulių TI, dėl Maitinimo taisyklių 31 punkto nuostatos, neturėjo pagrindo išduoti sauso maisto davinio, pareiškėjo pamaitinimas pietumis turėjo būti užtikrintas Joniškio PK areštinėje. Pažymėtina, kad netgi jei Joniškio PK neturėjo informacijos apie pareiškėjo atvykimą ir dėl to negalėjo pareiškėjo pamaitinti pietumis, ginčui aktualios redakcijos Maitinimo taisyklių 4 punktas (2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 redakcija) nustatė, kad kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietos administracija privalo nuolat turėti maisto produktų (negreit gendančių) atsargų ne mažiau kaip 7 dienų suimtųjų ir nuteistųjų maitinimui. Kalinimo įstaiga, nupirkusi maitinimo paslaugą, maisto produktų atsargas kaupia pati. Kalinimo įstaiga, sudarydama maitinimo paslaugų pirkimo sutartį, numato sąlygas dėl maisto produktų atsargų atnaujinimo. Esant nurodytoms aplinkybėms daroma išvada, kad 2014-12-03 bei 2015-01-28 pareiškėjui turėjo būti užtikrintas pietų laiko maitinimas.
Dėl pasivaikščiojimų
Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti.
Spręsdamas, ar ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus gryname ore, teismas rėmėsi Šiaulių AVPK pateiktų Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenimis (50-60 b. l.). Teismas, atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais dokumentais nustatė, kad pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti 2014-09-29, 2014-10-01, 2014-11-26, 2014-11-28, 2014-12-03, 2014-12-05, 2015-01-28, 2015-01-30, 2015-03-06. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015-03-04 ir 2015-03-05 pats atsisakė eiti pasivaikščioti (60 b. l.). Teismas taip pat nustatė, kad Joniškio PK areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimai organizuojami pagal patvirtintą dienotvarkę (Areštinės vidaus tvarkos taisyklių, 2 priedas, 38 b. l.). Teismas nustatė, kad pareiškėjo pasivaikščiojimai neįvykdavo tomis dienomis, kai vykdavo pareiškėjo konvojavimas į Šiaulių TI, arba atvykus į Joniškio PK areštinę iš Šiaulių TI. Pažymėtina, jog teisės aktai nereglamentuoja, kuri įstaiga (Joniškio PK areštinės ar Šiaulių TI administracija) šiuo konkrečiu atveju turėjo pareigą organizuoti pareiškėjo pasivaikščiojimą gryname ore jo perkėlimo iš vienos įstaigos į kitą dieną. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, jog konkrečiais atvejais Joniškio PK areštinės ar Šiaulių TI administracija koordinavo tarpusavio veiksmus, organizuojant pareiškėjo pasivaikščiojimus gryname ore konvojavimo dieną. Teismo vertinimu, valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinimas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi užtikrinti asmens pasivaikščiojimą konvojavimo dieną ir tuo pačiu jo teises į tinkamas kardomosios priemonės vykdymo sąlygas.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pagrįstais pripažįsta pareiškėjo teiginius, kad tam tikromis dienomis, tai yra, 2014-09-29, 2014-10-01, 2014-11-26, 2014-11-28, 2014-12-03, 2014-12-05, 2015-01-28, 2015-01-30, 2015-03-06 (iš viso 9 dienas), Joniškio PK areštinės pareigūnai neužtikrino jo teisės pasivaikščioti gryname ore.
Dėl sanitarinio mazgo
Policijos areštinių kamerų įrengimas reglamentuotas Higienos normos HN 37:2009 penktame skyriuje, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas).
Higienos norma HN 37:2009 nėra nustačiusi reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-06-26 patikrinimo akte Nr. EPJ-66 nustatyta, jog Joniškio PK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atskirti pertvaromis. Neatitikimų dėl teisės aktuose nustatytų reikalavimų, susijusių su pertvarų aukščiu ar jų įrengimu, minėtame patikrinimo akte nenustatyta (20 b. l.).
Vertindamas pareiškėjo teiginius apie jo teisės naudotis kameroje esančiu sanitariniu mazgu privačiai ir netrukdomai pažeidimus, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl dėl neišvengiamai su laisvės apribojimo režimu susijusių apribojimų pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. Kamerose esančių asmenų stebėjimą reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymas Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – Instrukcija), o ginčo laikotarpiu galiojo ir dabar netekęs galios 2012-10-10 įsakymas Nr. 5-V-677, kurio 39 punkte buvo nustatyta, kad pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir nuolatinė jų priežiūra. Remiantis Instrukcijos 40 punkto nuostatomis, (o nuo 2015-02-12 įsigaliojus naujai Instrukcijos redakcijai, 38 punktas) policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma, be kita ko, nuolat juos stebint, atliekant kamerų patikrinimus bei daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Instrukcijoje nustatyti reikalavimai policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugai užtikrinti, kurie susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Joniškio PK areštinės kamerose sanitariniai mazgai atitverti tinkamai, o pareigūnams per duryse esančią angą stebintiems kamerose esančius asmenis nėra galimybės stebėti sanitariniame mazge būnančius asmenis. Tai patvirtina byloje pateiktos fotonuotraukos (46-48 b. l.). Pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių atvejų, kad pareiškėjas policijos pareigūnų buvo stebimas, jam atliekant gamtinius reikalus sanitariniame mazge. Nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad pareigūnai turėjo tikslą stebėti ir stebėjo pareiškėją, besinaudojantį tualetu, o ne dėl pareigos vykdyti kamerose laikomų asmenų stebėjimą. Pareiškėjas skundų dėl šių aplinkybių Joniškio PK areštinės administracijai taip pat neteikė. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala dėl to, kad Joniškio PK areštinės pareigūnai vykdė teisės aktuose nustatytą areštinėje laikomų asmenų apsaugą ir nuolatinę priežiūrą.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis patyrė neturtinę žalą ir dėl to, kad atlikdamas gamtinius reikalus sanitariniame mazge būdavo suvaržytas dėl kitų kameroje buvusių asmenų stebėjimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Joniškio PK areštinėje buvo laikomas kamerose Nr. 1, 3, 6, 7, vienvietėse arba dvivietėse kamerose. Vienvietėse kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, todėl šiuo atveju klausimas dėl privatumo užtikrinimo nuo kitų asmenų nėra aktualus. Iš teismui pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad dvivietėse kamerose nei viena iš kameroje esančių dviejų lovų nepatenka į sanitarinio mazgo matomumo zoną. Kaip jau minėta sanitarinis mazgas areštinės kamerose yra atitvertas nuo gyvenamosios zonos teisės aktais nustatyto aukščio sienele, todėl teismas daro išvadą, kad dvivietėse kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantis lovų bei sanitarinio mazgo išdėstymas užtikrino pareiškėjo teisę sanitariniu mazgu naudotis taip, kad išvengti kitų kameroje esančių asmenų stebėjimo, todėl nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo areštinėje sąlygas.
Dėl minkštojo inventoriaus
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad jam buvo išduodamas nešvarus, susidėvėjęs minkštasis inventorius (čiužiniai, antklodės), dėl to buvo pažemintas jo orumas.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Ši nuostata detalizuojama Higienos normos HN 37:2009 56 punkte, pagal kurį policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-06-26 patikrinimo akte Nr. EPJ-660 konstatuota, kad kamerose esantys asmenys minkštuoju inventoriumi aprūpinti, nešvarūs skalbiniai skalbiami skalbykloje, yra pasirašyta dėl šių paslaugų teikimo sutartis. Kiekvienam asmeniui išduodami individualūs rankšluosčiai, kurie panaudoti sudedami į polietileninius maišus. Jokių pažeidimų dėl minkštojo inventoriaus naudojimo areštinėje nebuvo nustatyta (20 b. l.). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad minkštojo inventoriaus dezinfekcija atliekama pagal poreikį ir dezinfekavimo atvejai yra registruojami žurnale. Šiuos teiginius patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (39-44 b. l.).
Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, sprendžia jog pareiškėjo teiginiai, kad jis Joniškio PK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, nes jam buvo išduotas susidėvėjęs minkštasis inventorius, pripažįstami nepagrįstais. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie minkštojo inventoriaus būklę, jo laikymą, dezinfekavimą ir išdavimą areštinėje laikomiems asmenims. Byloje nėra duomenų, kad Joniškio PK areštinės pareigūnai būtų siekę kaip nors pakenkti, pažeminti, išskirti pareiškėją iš kitų areštinėje laikomų asmenų ir išduoti jam nedezinfekuotą, susidėvėjusi minkštąjį inventorių. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į Joniškio PK areštinės administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais dėl netinkamo minkštojo inventoriaus, ar prašymais, kad pakeistų, jo manymu, netinkamą naudoti minkštąjį inventorių, todėl teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl kitų laikymo areštinėje sąlygų
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad neturtinę žalą jam sukėlė netinkamos laikymo sąlygos Joniškio PK areštinės kamerose, kadangi jose nėra įrengtos jokios ventiliacijos sistemos, kamerose buvo drėgna, neatsidarinėjo langai, buvo blogas apšvietimas, kamerose nebuvo rozečių.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro - svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Higienos normos 37:2009 23 punktas nustato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustato 21 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.
Vadovaujantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (vidaus audito ataskaitos duomenimis, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais), teismas nustatė, kad Joniškio PK areštinėje ventiliacija yra natūrali ir dirbtinė; apšvietimas yra mišrus, pakankamas; durys ir langai sandarūs, lengvai valomi (67-75 b. l.). Iš Joniškio PK areštinės specialisto A. Č. 2015-09-11 tarnybinio pranešimo nustatyta, kad pareiškėjo V. U. buvimo areštinėje laikotarpiu elektros instaliacija buvo tvarkinga, visos rozetės veikė (18 b. l. ). Byloje nepateikta duomenų, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nustatęs tam tikrus pažeidimus su pareiškėjo skunde minimais nepatogumais.
Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skundęsis Joniškio PK areštinės administracijai ar kitoms institucijoms, įgaliotoms tikrinti ir vertinti higienos sąlygas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882-81/2014). Nors atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose atleidžiami nuo pareigos pagrįstai detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-81/2013). Pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl netinkamų laikymo sąlygų, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų, kurie patvirtintų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl skunde nurodytų abstrakčių argumentų dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje, o tvirtinimai dėl pablogėjusios sveikatos nepagrįsti bylos rašytiniais įrodymais. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kitų laikymo areštinėje sąlygų atmetami kaip nepagrįsti.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Administracinių teismų praktika patvirtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (LVAT 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Joniškio PK areštinėje sąlygų (teisės pasivaikščioti gryname ore bei teisės į maitinimą pažeidimus), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (9 dienos nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, 2 kartus nebuvo užtikrinta teisė į maitinimą), mastą (teisė pasivaikščioti gryname ore neužtikrinta tik konvojavimo dienomis, kuomet pareiškėjas turėjo galimybę judėti ir iš uždarų patalpų patekti į orą ir pan.), intensyvumą (pažeidimai pavieniai, laiko atžvilgiu vienas nuo kito nutolę) bei į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų nereiškė skundų Joniškio PK areštinės administracijai. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimų pripažinimas laikomas pakankamu ir teisingu atlygiu už pareiškėjo patirtus nepatogumus Joniškio PK areštinėje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore bei teisė į maitinimą.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.