Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų K. S. ir J. S. bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. liepos 26 d. nutarties, kuria nutarta netvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano ir bankroto bylą nutraukti, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjų K. S. ir J. S. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“, akcinė bendrovė Luminor Bank, antstolė V. D., antstolė V. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. Apeliantė skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog patikslintame mokumo atkūrimo plane yra numatytos per didelės administravimo išlaidos ir nepagrįstai šį dydį siejo su kreditoriams numatoma sumokėti suma. Skunde teigiama, kad bankroto administratorė yra pelno siekiantis asmuo, plane yra numatytos minimalios administravimo išlaidos, todėl teismas nepagrįstai atsisakė patvirtinti mokumo atkūrimo planą. Su šiomis skundo nuostatomis negalima sutikti.

9. Pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas fizinio asmens mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas. Bankroto administravimo išlaidas sudaro išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administratoriaus atlyginimo dydis turi būti pagrįstas, jis turi atitikti administratoriaus vykdomų funkcijų pobūdį, mastą ir bylos sudėtingumą, taip skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą.

10. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2018 m. gegužės 16 d. įvyko pirmasis bankrutuojančių asmenų kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo svarstomas pareiškėjų mokumo atkūrimo plano projektas. Pareiškėjų mokumo atkūrimo plano projektui nepritarė kreditorė AB Luminor Bank, kreditorių susirinkime turinti 72,06 proc. balsų. Kreditorės pastabose nurodyta, kad mokumo atkūrimo plane numatyta 4 000 Eur administravimo išlaidų suma yra per didelė, todėl pasiūlyta nustatyti 1 800 Eur dydžio administravimo išlaidų sąmatą bei 6 proc. sėkmės mokestį už parduotą turtą. Bylos duomenys patvirtina, kad 2018 m. birželio 11 d. kreditorių susirinkime buvo svarstomas patikslintas mokumo atkūrimo plano projektas, kuriam taip pat nebuvo pritarta dėl tų pačių priežasčių, tai yra administravimo išlaidų sąmatos dydžio.

11. Iš teismui pateikto mokumo atkūrimo plano projekto matyti, kad jame administravimo išlaidoms numatoma skirti iš viso 3 160 Eur (plius PVM). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjai turi du kreditorius, skolininkų ir sutarčių, kurių vykdymo terminai nepasibaigę, neturi. Pareiškėjui K. S. nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis garažo, esančio (duomenys neskelbtini). Jokio kito kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, kuris būtų realizuojamas bankroto procese, pareiškėjai neturi. Taigi šis bankroto procesas negali būti vertinamas kaip sudėtingas ir reikalaujantis daug darbo ir laiko sąnaudų. Būtina įvertinti ir tai, jog plane numatytam administravimo išlaidų dydžiui nepritarė pirmasis kreditorių susirinkimas, tačiau tikslindami plano projektą pareiškėjai į kreditorių pastabas iš esmės neatsižvelgė, nes bendras administravimo išlaidų dydis buvo sumažintas tik nežymiai, tai yra nuo 4 000 Eur iki 3 823,60 Eur (su PVM). Nors administravimo išlaidų dydis pagal FABĮ nuostatas nėra tiesiogiai siejamas su kreditoriams numatomos mokėti sumos dydžiu, tačiau į šią aplinkybę gali būti atsižvelgiama kaip į vieną iš kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar plane numatytos administravimo išlaidos užtikrina teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad administravimo išlaidoms numatoma skirti tris kartus didesnę sumą nei kreditoriams, kuri pagal plano projektą per visą laikotarpį sudaro tik 896,40 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjai turėjo pakankamai laiko surasti kitą administratorių, kuris sutiktų administruoti bankroto procesą už mažesnę kainą, spręsti klausimą dėl administratoriaus pakeitimo ar padaryti kreditorių ir skolininkų interesų pusiausvyrą atitinkančius plano pakeitimus dar iki patikslinto plano projekto svarstymo antrajame kreditorių susirinkime. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog plane numatyta bankroto administravimo išlaidų suma nėra pagrįsta, neatitinka šiame bankroto procese administratorės vykdytinų funkcijų pobūdžio bei masto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tvirtinti plano projektą dėl jo neatitikimo FABĮ 7 str. 1 d. 7 p. nuostatoms.

12. Skunde nurodoma ir tai, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas sprendė tik administravimo išlaidų klausimą ir nesvarstė mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimo, todėl buvo pažeista bankrutuojančių asmenų teisė į bankrotą. Ši skundo nuostata nėra pagrįsta.

13. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad fizinio asmens mokumo atkūrimo planui keliamus reikalavimus ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad jei pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui, šis pateikiamas teismui. Teismas, gavęs plano projektą, kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis ir įvertinti, ar fizinis asmuo dėjo pastangas ištaisyti plano projektą taip, kad jis kuo labiau atitiktų skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-249-313/2016). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareigą mokumo atkūrimo plane nurodyti administravimo išlaidų dydį nustato FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos, todėl akivaizdu, jog administravimo išlaidų dydis ir tinkamas jų pagrindimas yra vienas iš būtinųjų FABĮ 7 straipsnio numatytų reikalavimų plano projektui. Dėl to spręsdamas klausimą dėl plano patvirtinimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino plane numatytų administravimo išlaidų dydžio pagrįstumą. Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad plane numatyta administravimo išlaidų suma nėra pagrįsta, mokumo atkūrimo planas negalėjo būti patvirtintas dėl jo neatitikties FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimams.

14. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog kreditorius nepasinaudojo jam suteikta teise pasiūlyti kito bankroto administratoriaus kandidatūrą, nepasiūlė kreditoriui pasinaudoti šia teise. Su šia skundo nuostata negalima sutikti.

15. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad jau po pirmojo kreditorių susirinkimo pareiškėjams tapo žinoma, jog balsų daugumą kreditorių susirinkime turinti kreditorė Luminor Bank, AB atsisakė pritarti plano projektui, kuriame nurodytas administravimo išlaidų dydis sudaro 4 000 Eur. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl priežasčių, susijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnio nustatytus reikalavimus, pareiga patikslinti, pataisyti planą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, priklauso fiziniam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Taigi akivaizdu, kad plano projekto dalies dėl administravimo išlaidų dydžio tikslinimas pirmiausia buvo bankrutuojančių fizinių asmenų pareiga. Byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad vykdydami šią pareigą pareiškėjai siekė surasti kitą administratorių, kuris sutiktų administruoti bankroto procesą už mažesnę kainą, tačiau tokio administratoriaus rasti nepavyko. Pažymėtina ir tai, kad bankroto proceso metu kreditoriai turi teisę, bet ne pareigą kreiptis į kreditorių susirinkimą dėl bankroto administratoriaus pakeitimo ir (ar) siūlyti kitą bankroto administratoriaus kandidatūrą (FABĮ 24 straipsnio 7 punktas), todėl vien ta aplinkybė, jog kreditoriai nepasiūlė kito administratoriaus kandidatūros nepatvirtina skundžiamos nutarties nepagrįstumo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tikslindami mokumo atkūrimo planą bankrutuojantys asmenys neįvykdė pareigos pataisyti planą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų skolininkų ir kreditorių interesų pusiausvyros, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio plano netvirtino ir bankroto bylą nutraukė (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

16. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, todėl naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335-339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.