Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Išklausius pareiškėjo, atsakovo atstovų paaiškinimus, liudytojo parodymus, ištyrus raštinę bylos medžiagą nustatyta, kad ginčas kilęs dėl KPD direktoriaus 2020 m. spalio 8 d. įsakymo Nr. P-445 „Dėl A. U. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų“ teisėtumo ir pagrįstumo; dėl šiame įsakyme nurodyto pareiškėjo tarnybos valstybei stažo patikslinimo; dėl įpareigojimo KPD išmokėti išeitinę išmoką; vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2020 m. liepos 7 d. Įsakyme Nr. ĮV-960 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2018 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. ĮV-221 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo Departamento administracijos struktūra išdėstyta nauja redakcija. Panevėžio ir Utenos skyriai sujungti ir tapo Panevėžio-Utenos skyriumi, pavaldžiu KPD direktoriui. Įgyvendindamas pastarąjį įsakymą, Departamento direktorius tos pačios dienos Įsakymu „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kai kurių pareigybių panaikinimo“ panaikino kelių skyrių, tame tarpe ir Panevėžio skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo, pareigybę, kurią užėmė pareiškėjas. Panevėžio skyriuje raštas gautas 2020 m. liepos 9 d. Tos pačios dienos įsakymu (registracijos Nr. P-299) patvirtintas naujas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas su dokumentu susipažino liepos 10 d.

Departamento 2020 m. liepos 9 d. raštu Nr. LR-724(7.9) pareiškėjui įteiktas „Įspėjimas apie Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimą. Pareiškėjas buvo įspėtas, kad nuo 2020 m. spalio 8 d. bus panaikinta jo užimta Panevėžio skyriaus vedėjo pareigybė. Išaiškinta, jog iki tol bus siūlomos laisvos to paties lygmens karjeros valstybės tarnautojo pareigos, o jei tokių nebus – žemesnio lygmens. Taip pat įspėjo, kad jei iki pareigybės panaikinimo nebus paskirtas į kitas pareigas, nurodytą dieną bus atleistas iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu.

Preziumuojama, kad nuo tos dienos pareiškėjas jau žinojo, kad dėl pareigybės panaikinimo jis bus atleistas iš valstybės tarnybos, jei nesutiks užimti atsakovo pasiūlytas lygiavertes ar žemesnes pareigas.

Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad KPD direktorius 2020 m. rugsėjo 24 d. Įsakymu Nr. Į-261 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skyrių nuostatų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo nuo 2020 m. spalio 9 d., 1.10 punktu patvirtino teritorinių skyrių nuostatus. Pareiškėjas su dokumentu susipažino rugsėjo 28 d.

Su 2020 m. rugsėjo 25 d. Įsakymu Nr. P-392 ,,Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Teritorijų planavimo ir paveldo tyrimų organizavimo skyriaus karjeros valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų patvirtinimo” pareiškėjas susipažino 2020 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjui 2020 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. LR-1040, atsižvelgus į jo gebėjimus ir patirtį, buvo pasiūlyta nuo spalio 9 d. užimti laisvas Teritorijų planavimo ir tyrimų organizavimo skyriaus vedėjo karjeros valstybės tarnybos pareigas. Kad galėtų apsispręsti dėl siūlomų pareigų, pareiškėjas 2020 m. spalio 5 d. paprašė nurodyti pareiginės algos koeficientą, darbo organizavimo sąlygas. Rašte Departamento direktoriui atkreipė dėmesį, kad pareigybė yra skyriuje, kurio būstinė – kitoje nei jo gyvenamoji vieta, todėl kiekvieną mėnesį patirtų apie 600 Eur kelionės išlaidų, be to, skyriaus veikla – specifinė, funkcijos apima veiklas, kurių anksčiau KPD nevykdė. Tačiau pareiškėjas pats patvirtino, jog 2018 m. laikinai papildomai ėjo ir KPD Vilniaus skyriaus vedėjo pareigas, todėl pripažintina, kad jis jau buvo susipažinęs su šio skyriaus veikla.

Departamento direktoriaus 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. Į-178 ,,Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2012 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. Į-220 „Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 33 punkte nurodyta, jog ,,esant Tarnautojo ar Darbuotojo motyvuotam prašymui ir tiesioginio vadovo sutikimui, gali būti leidžiamos ir papildomos nuotolinio darbo dienos.“ Ši norma suteikia galimybę dirbti ne tik darbo vietoje, bet ir nuotoliniu būdu vykdyti pareigas. Tai patvirtina, kad pareiškėjas, sutikęs eiti Departamento Teritorijų planavimo ir tyrimų organizavimo skyriaus vedėjo karjeros valstybės tarnybos pareigas, neprivalėtų kiekvieną dieną vykti iš gyvenamosios vietos Panevėžyje į centrinę būstinę Vilniuje. Teismo posėdyje atsakovės atstovas, Departamento direktorius, patvirtino, jog pareiškėjas būtų galėjęs pusę darbo laiko dirbti nuotoliniu būdu, tačiau tokios sąlygos jo netenkino, todėl siūlymo atsisakė.

Pareiškėjui KPD direktoriaus patarėja 2020 m. spalio 7 d. raštu pateikė prašomą informaciją. Paaiškino, kad su direktoriumi aptarta, jog 2 darbo dienas per savaitę jis galėtų dirbti nuotoliniu būdu ir nuolatinės gyvenamosios vietos. Nurodė, jog vykimo į darbo vietą išlaidų KPD nenumato. Tame pačiame rašte direktorius informavo, kad naujai steigiamos ir KPD Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus patarėjo pareigos, kurias siūlė užimti.

Apibendrinant, darytina išvada, jog pareiškėjui buvo pasiūlytos lygiavertės pareigos, įvertinus jo patirtį teritorijų planavimo srityje, taip pat aptartos darbo sąlygos tiek centrinėje būstinėje, tiek nuotoliniu būdu. Pareiškėjas nusprendė atsisakyti tokio siūlymo dėl specifinės skyriaus veikos ir darbo vietos ne jo gyvenamojoje vietovėje.

Tą pačią dieną pareiškėjas (raštas Nr. LRP-88(1.9-P)) paprašė pateikti susipažinti visų laisvų pareigybių sąrašą, kurios buvo laisvos iki pateikiant 2020 m. rugsėjo 28 d. siūlymą.

Pareiškėjas 2020 m. spalio 8 d. Departamento direktoriui išsiuntė raštą Nr. LRP-89(1.9-P), kuriame nurodė, jog iki tos dienos negavo atsakymo apie visas laisvas pareigybes, kurios buvo patvirtintos 2020 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. P-299.

KPD direktoriaus patarėja į pareiškėjo prašymą išsamiai paaiškino, jog laisvų pareigybių, kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitiktų, sąrašas išsiųstas 2020 m. spalio 7 d. raštu Nr. LR-1097. Siūlymai užimti pareigas atsakovo tarnautojams, kurių pareigybės naikinamos, išsiųsti rugsėjo 28 d. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iki 2020 m. spalio 8 d. 11.55 val. dar nebuvo susipažinęs su šiuo dokumentu. Tą pačią dieną Departamento direktorius elektroniniu paštu 15.52 val. kreipėsi į pareiškėją, nes nesulaukė jo ,,galutinio apsisprendimo dėl pasirinktų pareigybių, o iki darbo dienos galo liko 1 val.“ Prašė operatyviau priimti sprendimus.

Įvertinus rašytinę bylos medžiagą, darytina išvada, kad Departamento direktoriaus, jo patarėja tinkamai pranešdavo ir siuntė jo prašomą informaciją apie laisvas lygiavertes ir žemesnes pareigybes, išskyrus naujai įsteigto Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus vedėjo pareigas.

KPD direktoriaus 2020 m. spalio 7 d. įsakyme Nr. P-439 ,,Dėl karjeros valstybės tarnautojų, kurių pareigybės naikinamos, paskyrimo į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojų pareigas” pareiškėjo pavardės nėra. Tai įrodo, kad jis nebuvo paskirtas į kitas lygiavertes pareigas. Į šias pareigas KPD direktoriaus nurodyto įsakymo 1.10 punktu paskirtas A. G..

KPD 2020 m. spalio 15 d. raštu Nr. (2.30)2-2450 pareiškėjui persiuntė Departamento direktoriaus 2020 m. spalio 8 d. įsakymą Nr. P-445 ,,Dėl A. U. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų“ (toliau – ginčijamas Įsakymas). Ginčijamu įsakymu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 48 straipsnio 2 dalies 5 punkto 4 dalies, 49 straipsnio 1 dalies, 51 straipsnio 1 dalies, 9 punkto nuostatomis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 6 dalies nuostatomis, KAD direktorius pareiškėją nuo 2020 m. spalio 8 d. atleido iš Departamento Panevėžio skyriaus vedėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigų. Įsakyme nurodytas atleidimo dieną pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas – 27 metai 11 mėnesių 22 dienos. Pareiškėjas įpareigotas kiekvieną mėnesį raštu informuoti departamentą apie tai, ar jis neina valstybės tarnautojo pareigų, ar nepriimtas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įstaigų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke.

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas A. S. patvirtino, jog su Departamento direktoriumi svarstė, kas galėtų užimti būsimo Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus vedėjo pareigas. Liudytojas paaiškino, kad teritorinių skyrių pasikeitė tik skaičius, funkcijos nepasikeitė. Su KPD direktoriumi vieno pokalbio metu svarstė, pareiškėjas ar A. G. galėtų eiti Panevėžio-Utenos skyriaus vadovo pareigas. Pasak liudytojo, abu kandidatai turėjo savų privalumų. Jo manymu, pareiškėjas buvo tinkamesnis eiti vedėjo pareigas. Tačiau liudytojas nepatvirtino, kad jis buvo pareiškėjui pažadėjęs, jog aptariamo skyriaus vedėjo pareigos bus pasiūlytos būtent pareiškėjui.

Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2020 m. liepos 7 d. Įsakyme Nr. ĮV-960 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2018 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. ĮV-221 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo nurodyta, jog KPD teritoriniai skyriai, tame tarpe ir jų vadovai, pavaldūs Departamento direktoriui, ne pavaduotojui, kaip skunde dėstė pareiškėjas. Atkreiptinas dėmesys, kad A. S. taip pat buvo atleistas iš Departamento direktoriaus pareigų, panaikinus jo užimtą pareigybę, todėl, savaime suprantama, jis negalėjo turėti jokios įtakos pareiškėjo karjerai.

Atsakovo atstovai nurodė, kad pareiškėjui šių pareigų nesiūlė, nes 2020 m. rugsėjo 29 d. jas užimti sutiko būtent A. G., todėl nuo šios dienos kitas kandidatas nebuvo reikalingas. Teismo posėdyje patvirtino, kad tiek A. G., tiek A. U. panašus darbo stažas ir vadovavimo patirtis. Prioritetą teikė A. G., nes jis geriau patyręs komunikacijos ir informacinių technologijų panaudojimo srityse, šiuolaikiškai priima nuotolinį darbą.

Atsakovas į bylą pateikė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2018 m. birželio 27 d. Įsakymą Nr. P-295 ,,Dėl apdovanojimų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ženklu”, patvirtinantį, jog A. G. buvo apdovanotas šiuo ženklu Valstybės tarnautojų dienos proga. Daugiau įrodymų, kuo paskirtasis vadovas buvo pranašesnis už pareiškėją, byloje nėra, tik žodiniai atsakovo atstovų paaiškinimai. Tuo tarpu, vertinant pareiškėjo patirtį ir nuopelnus nustatyta, kad jis taip pat 2016 m. kovo 3 d. 2017 m. kovo 2 d. buvo apdovanotas vardinėmis dovanomis. Nuo 2011 m. vasario 2 d. vertinimo metu jam buvo suteikta 3 kvalifikacinė valstybės tarnautojo klasė, 2013 m. kovo 12 d. – 2, o nuo 2014 m. kovo 10 d. – 1 kvalifikacinė klasė. KPD skyriaus vedėjo pareigas jis ėjo nuo 2005 m. balandžio 18 d. iki atleidimo dienos, t. y. 2020 m. spalio 8 d. Teritorinio padalinio viršininku dirbo nuo 1997 m. birželio 25 d. iki 2005 m. balandžio 17 d. Tarnybos Lietuvos valstybei stažas sudaro 29 metus 5 mėnesius 28 dienas. Pripažintina, kad pareiškėjas, ilgą laiką išdirbęs toje pačioje institucijoje, turėjo pakankamai didelę vadovavimo patirtį kultūros paveldo srityje.

Atsiliepime atsakovas nurodė, jog A. G. teikė siūlymus dėl Departamento darbo ir administracinės sistemos tobulinimo, o iš pareiškėjo negavo nė vieno tokio pasiūlymo, darbą nuotoliniu būdu įsisavino vėliausiai. A. G., pasak atsakovo, turi gerus kompiuterinio raštingumo ir informacinių technologijų naudojimo įgūdžius, kas paskatino apsispręsti skyriaus vadovu paskirti būtent jį.

Be to, į bylą atsakovas pareikė rašytinius įrodymus, jog Panevėžio miesto savivaldybės meras 2020 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. 19-2568(4.45E) informavo Kultūros paveldo departamentą apie vieningą Panevėžio regiono – Panevėžio miesto, Panevėžio rajono, Biržų rajono, Kupiškio rajono, Pasvalio rajono ir Rokiškio rajono – savivaldybių merų poziciją. ,,Įvertinę ilgametę patirtį dirbant su A. U. vadovaujamu skyriumi, į nuolat kylančius, galimai dirbtinai keliamus bendravimo ir bendradarbiavimo sunkumus ir siekdami, kad ateityje savivaldybių ir KPD bendradarbiavimas būtų kokybiškesnis, sklandus ir geranoriškas“, prašė neskirti pareiškėjo vadovauti naujai formuojamam struktūriniam padaliniui”.

Utenos regiono plėtros taryba 2020 m. rugsėjo 23 d. Nr. 51/7D-152 rašte Departamentui ir Seimo kultūros komiteto pirmininkui nurodė, jog nepritaria planuojamai pertvarkai ir pareiškė pageidavimą, kad vadovavimas išliktų Utenos skyriaus pagrindu, nes buvo sėkmingas bendradarbiavimas įvairiuose regioniniuose projektuose.

Šie du raštai įrodo, jog jų teikėjai nepageidavo, kad pareiškėjas vadovautų naujam Departamento padaliniui. Pareiškėjas tvirtino apie raštus nebuvo informuotas. Įtaria, kad Panevėžio miesto savivaldybės meras tokią nuomonę galėjo pareikšti dėl to, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Panevėžio miesto savivaldybės tarybos opozicijos lyderė, o jis pats nepasiduodavo spaudimui priimti palankius tam tikriems subjektams sprendimus, kartais prieštaraujančius teisės aktų reikalavimams.

Apibendrinęs bylos nagrinėjimo metu ištirtas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovas nepagrindė, kuo A. G. buvo tinkamesnis kandidatas už pareiškėją į Panevėžio-Utenos naujai įsteigto teritorinio skyriaus vadovo pareigas. Taip pat pripažintina, kad atsakovas nepagrįstai nepasiūlė pareiškėjui šių, lygiaverčių jo iki atleidimo dienos eitoms, pareigų. Paaiškinimas, kad jau 2020 m. rugsėjo 28 d. kitas kandidatas sutiko užimti sujungtų padalinių pagrindu įsteigto naujo teritorinio skyriaus vadovo pareigas, todėl kitų kandidatų nuo tos dienos nereikėjo, neeliminuoja atsakovo pareigos ir pareiškėjui pasiūlyti šias pareigas. Nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių universitete įgijo verslo administravimo bakalauro, o Vilniaus universitete – teisės magistro kvalifikacinius laipsnius. Skunde ir teismo posėdyje jis akcentavo, kad pageidavo ir manė, jog kompetencija atitiko reikalavimus, keliamus vedėjo pareigoms, naujai įsteigtame Panevėžio-Utenos teritoriniame skyriuje. Nurodo, jog dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, kitų valstybės institucijų sudarytų darbo grupių veikloje, rengė ir teikė teisės aktų projektus, ginant viešą interesą Departamentą atstovavo teismuose. I. P.-Utenos teritorinio skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą, darytina išvada, kad pareiškėjas atitiko šioms pareigoms keliamus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, o jo ilgametė darbo patirtis Departamente ir kompetencija buvo nepagrįstai sumenkinta, nes atsakovas nepasiūlė užimti vedėjo pareigų.

Pažymėtina, jog specialieji reikalavimai – profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialiųjų žinių bei įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su valstybės tarnautojo reputacija, asmeninėmis savybėmis, turi būti konstituciškai pateisinami (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Priešingu atveju, būtų pažeista piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas valstybinėje tarnyboje. Sprendžiant dėl asmens galimybės užimti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikimo bendriesiems ir specialiesiems pareigybės reikalavimas, reikia atsižvelgti į tokių reikalavimų pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje. Tik toks vertinimas gali užtikrinti veiksmingą, o ne formalų teisės aktuose valstybės tarnautojams numatytų garantijų įgyvendinimą, o nustačius, kad asmuo atleistas iš tarnybos pažeidžiant jo pirmumo teisę, jis gali būti grąžintas į pareigas nepaisant aplinkybės, kad jos yra užimtos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2495/2012).

Teismas pripažįsta, kad atsakovas, nepasiūlęs pareiškėjui Panevėžio-Utenos skyriaus vedėjo pareigų, elgėsi neteisėtai. VTĮ 49 straipsnio 1 dalies norma – esminė valstybės tarnautojų teisių ir interesų apsaugos požiūriu, todėl ją pažeidus valstybės tarnautojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu (LVAT 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-340/2011). Nagrinėjamu atveju nustatytas aptariamos teisės normos pažeidimas sudaro savarankišką pagrindą pripažinti pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir iš dalies panaikinti ginčijamą atsakovo įsakymą.

Pareiškėjas skunde prašo pripažinti, kad atleidimo dienai jo stažas Lietuvos valstybei sudaro 29 metus 5 mėnesius 28 dienas, nes ginčijamame įsakyme buvo nurodytas 27 metai 11 mėnesių 22 dienos. Byloje atsakovės pateiktas 2020 m. lapkričio 16 d. įsakymas Nr. P-513 ,,Dėl techninės klaidos ištaisymo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2020 m. įsakyme Nr. P-445 „Dėl A. U. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų” patvirtina, kad Departamento direktorius ištaisė techninę klaidą ginčijamame įsakyme Nr. P-445 ir 2 punkte įrašė – „29 metai 5 mėnesiai ir 28 dienos“. Pareiškėjui šio dokumento nuorašas išsiųstas 2020 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. 2-2787 jo nurodytu adresu. Šis faktas patvirtina, kad klaida ištaisyta ir išnyko priežastis tikslinti tarnybos stažą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo atleidimo dieną išmokėjo VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje numatytą iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kadangi pareiškėjo stažas Lietuvos valstybei sudaro virš 29 metų, jam, iš pareigų atleistam pagal aptariamo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama), pagal VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 5 punktą turi būti išmokėta 5 mėnesių jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Teismui 2020 m. lapkričio 27 d. pateikta pažyma Nr. 43-7 patvirtina, kad pareiškėjui už tris mėnesius priskaičiuota 6 577,68 Eur darbo užmokesčio jau po to, kai buvo teisingai nurodytas jo tarnybos stažas. Pažymoje nurodyta, kad vienos dienos pareiškėjo darbo užmokestis – 121,81 Eur, vidutinis vieno mėnesio – 2 570,19 Eur. Pareiškėjas neginčijo, o teismui nekyla abejonių, kad išeitinė išmoka paskaičiuota teisingai. Remiantis Socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pareiškėjui nuo atleidimo dienos 2020 m. spalio 8 d. iki 2021 m. sausio 31 d. išmokėtos išeitinės išmokos, atitinkamai – 1 869,23 Eur, 2 757,11 Eur, 2 349,89 Eur, 2 661,98 Eur. Iš viso už keturis mėnesius išmokėta 9 638,21 Eur. Pareiškėjas iki šios dienos nedirba.

Pagal šio įstatymo 48 straipsnio 4 dalį, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Toliau šiame straipsnyje nurodytos priežastys, kada mokėjimas nutraukiamas.

Tam, kad atsakovas žinotų, ar pareiškėjas nepradėjo eiti pareigų valstybės tarnyboje ar kitoje įstaigoje, jis turi informuoti savo buvusį darbdavį, siekiant užtikrinti išeitinės išmokos mokėjimo teisėtumą. Dėl šios priežasties ginčijamo įsakymo 4 punktu KPD ir įpareigojo kiekvieną mėnesį raštu informuoti Departamentą apie tai. Teismas laiko, kad toks įpareigojimas išplaukia iš aptarto teisinio reguliavimo.

Pareiškėjas skunde prašo ir panaikinti ir pakeisti ginčijamo įsakymo 1 ir 2 punktus, kuriuose nurodyta, kad jis atleistas iš užimamų pareigų 2020 m. spalio 8 d. ir nurodytas atleidimo iš pareigų dieną A. U. tarnybos Lietuvos valstybei stažas – 27 metai 11 mėnesių 22 dienos. Nustatyta, kad pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos vadovaujantis VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 4 dalies, 49 straipsnio 1 dalies, 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatomis. Nėra ginčo, kad KPD Panevėžio skyriaus vedėjo pareigos buvo panaikintos, pareiškėjas atsisakė užimti jam siūlytas lygiavertes ar žemesnes pareigas, tačiau pripažinta, kad dėl nepateisinamos priežasties nuo įspėjimo iki atleidimo iš valstybės tarnybos dienos jam nebuvo pasiūlytos lygiavertės naujai įsteigto Panevėžio-Utenos skyriaus vedėjo pareigos.

Atsakovas patikslino tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiškėjui jau su skundu kreipusis į teismą, t. y. 2020 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. P-513 ,,Dėl techninės klaidos ištaisymo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2020 m. įsakyme Nr. P-445 „Dėl A. U. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų”, todėl nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimą panaikinti ar pakeisti ginčijamo įsakymo 2 punktą, nes klaida jau ištaisyta ir nustatytas tikslus pareiškėjo tarnybos stažas.

Dėl įsakymo 4 punkto teismas pasisakė, kad įpareigojimas informuoti atsakovą apie tai, ar pareiškėjas nepradėjo eiti valstybės tarnautojo pareigų ar dirbti kitą darbą, dėl ko išeitinė išmoka turėtų būti nutraukta VTĮ 48 straipsnio 2 dalies pagrindu, neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, todėl pareiškėjo prašymas panaikinti šį punktą nepagrįstas ir netenkintinas.

Prašymas pakeisti ginčijamo įsakymo 3.2 punktą laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas. Teismas pripažino, kad pareiškėjo tarnybos stažas – virš 29 metų, todėl pagal VTĮ 48 straipsnio 1 dalies 5 punktą priklauso 5 mėnesių gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, kuri ir numatyta aptariamame punkte. Didesnės išeitinės išmokos VTĮ nenumato, teismo sprendimo priėmimo dienai pareiškėjo tarnybos stažas neviršytų 30 metų, todėl nėra pagrindo taikyti VTĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 30 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Pripažinus pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, nes atsakovas nepasiūlė pareigų, kurių reikalavimus pareiškėjas atitiko, tokiais veiksmais pažeidė atleidimo iš užimamų pareigų procedūrą, todėl darytina išvada, kad skundas iš dalies pagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Skunde pareiškėjas kelia reikalavimą priteisti žalos atlyginimą už neteisėtą atleidimą ir reputacijos menkinimą, grąžinti į pareigas neprašo, mano, kad būtų sudarytos nepalankios sąlygos eiti pareigas.

VTĮ nenustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų teismas pripažįsta neteisėtu. VTĮ 5 straipsnis apibrėžia, jog darbo santykius ir socialines garantijas nustatantys teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų nereglamentuoja aptariamas įstatymas. Tokiais atvejais sistemiškai su VTĮ taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančios Darbo kodekso normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016).

Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jeigu „darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas <..> dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, <...>, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.“

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011).

Pareiškėjo prašymas priverstinės pravaikštos laiką pridėti prie valstybės tarnybos stažo netenkintinas, nes tarnybos stažo skaičiavimo klausimai sprendžiami administracine tvarka. Tik kilus ginčui atsiranda teisinis pagrindas kreiptis į teismą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžia neturtinės žalos turinį. Taigi, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Akivaizdu, kad kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti 3 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tvirtina, jog neteisėtai atleidus iš valstybės tarnybos, buvo sumenkinta jo reputacija. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ilgą laiką dirbo skyriaus vadovu Panevėžio mieste, atstovaudavo instituciją, taip pat atstovaudavo ir Departamentą kaip ginčo šalį teismų procesuose, turėjo ilgametę vadovo patirtį, aukščiausią kvalifikacinę klasę, atsakovas, nepasiūlydamas užimti lygiaverčių eitoms pareigų, sumenkino pareiškėjo reputaciją kitų valstybės tarnautojų akyse. Teismas neatmeta galimybės, kad atleidimas iš pareigų sukėlė pareiškėjui stresą, neigiamas emocijas, išgyvenimus. Dėl išvardintų priežasčių teismas pripažįsta, jog prašoma priteisti suma yra adekvati patirtiems išgyvenimams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. U. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2020 m. spalio 8 d. įsakymo Nr.P-445 „Dėl A. U. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų“ 1 punktą. Nustatyti, kad A. U. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų diena yra teismo sprendimo įsiteisėjimo diena.

Priteisti A. U. iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 121,81 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos 2020 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. y. iki 2021 m. spalio 8 d.), iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą 4 (keturių) mėnesių išeitinę išmoką.

Priteisti pareiškėjui A. U. iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 3 000 Eur žalos atlyginimą.

Kitą pareiškėjo A. U. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.