Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-08-23 · Civilinė byla Nr. e2A-1286-460/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-08-23
Bylos Nr.
e2A-1286-460/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Alvydas Žerlauskas
Atsakovas
A. B., D. J.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Verada“
Civilinė byla Nr. e2A-1286-460/2018Teisminio proceso Nr. 2-25-3-01458-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.3.5.1; 1.3.5.3.15.1; 3.3.1.18.1
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugpjūčio 23 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. B. ir D. J. (apeliantai) apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verada“ ieškinį atsakovams A. B. ir D. J. dėl darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo.

.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Verada“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimus Nr. DGKS-4938 ir Nr. DGKS-4939 ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovas A. B. kreipėsi į Komisiją, prašydamas išieškoti iš ieškovės 2 607,00 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), atsakovas D. J. – 3 055,00 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius). Abu atsakovai taip pat prašė priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir netesybas už uždelsimą atsiskaityti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai pareiškė papildomus reikalavimus dėl kelionės laiko į komandiruotės vietą ir iš komandiruotės vietos įskaitymo į darbo ir komandiruotės laiką ir apmokėjimo už jį bei kelionės išlaidų atlyginimo priteisimo. Savo reikalavimus dėl darbo užmokesčio priteisimo atsakovai grindė tuo, kad tarp šalių žodžiu buvo sutartas kitoks darbo užmokestis nei numatytas darbo sutartyse. Atsakovas A. B. teigė, kad jis su ieškove žodžiu buvo sutaręs dėl 11,00 Eur už valandą darbo užmokestį, o D. J. – 13,00 Eur. Komisija ginčijamais sprendimais pripažino tarp šalių buvus atsakovų nurodytą žodinį susitarimą dėl darbo užmokesčio ir priteisė atsakovams jų prašomas priteisti darbo užmokesčio sumas. Komisija netenkino atsakovų reikalavimo dėl kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo, priteisė atsakovui A. B. 156,01 Eur, o atsakovui D. J. – 226,01 Eur kelionės išlaidų atlyginimo, priteisė abiem atsakovams po 94,08 Eur darbo užmokesčio už kelionėje sugaištą laiką ir po 106,00 Eur dienpinigių. Atsakovai atsisakė savo reikalavimų dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką ir Komisija bylas šioje dalyje nutraukė. Ieškovė nesutinka su Komisijos sprendimais, nes su atsakovais pagal 2017 m. gegužės 5 d. darbo sutarčių sąlygas yra visiškai ir tinkamai atsiskaičiusi. Nurodė, jog Komisija visiškai nemotyvuotai, remdamasi vien atsakovų paaiškinimais, kurie turėjo būti vertinami kritiškai, nustatė tarp šalių buvus žodinį susitarimą dėl didesnio darbo užmokesčio. Nurodė, kad Komisija nepagrįstai rėmėsi tarp ieškovės ir Scanint Oy sudarytos sutarties nuostatomis, nes ši sutartis reguliuoja įmonių tarpusavio santykius, o ne ieškovės santykius su atsakovais. Akivaizdu, kad pagal rangos sutartį ieškovės gaunamas atlyginimas už rangos darbus negali būti tapatinamas su ieškovės darbuotojų darbo užmokesčiu, nes ieškovės veikla netektų prasmės, visos jos gaunamos pajamos turėtų būti išmokėtos kaip darbo užmokestis darbuotojams. Nurodė, jog šalys darbo sutartimis sutarė dėl visų būtinų darbo sąlygų, įskaitant ir darbo užmokestį, todėl sutartis privaloma visoms šalims ir šalys jos turi laikytis, tuo tarpu Komisija patenkino atsakovų reikalavimą vienašališkai pakeisti darbo sutarčių nuostatas dėl darbo užmokesčio dydžio. Pažymėjo, jog Komisijos sprendimai nenuoseklūs, nes Komisija sprendė, kad šalys susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio, o reikalavimų dėl kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo netenkino, nes laikė, kad atsakovams priklausančios kompensacijos pagal ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus buvo apskaičiuotos ir išmokėtos tinkamai. Nurodė, jog Komisija nepagrįstai vadovavosi pačių atsakovų pildytomis darbo laiko lentelėmis, nes jose nurodytos pernelyg ilgos darbo valandos, o tokiu režimu ieškovė nurodymo dirbti nedavė, be to toks darbo režimas pažeidžia Suomijos darbo teisės aktus. Nesutiko su Komisijos sprendimais priteisti atsakovams kelionės išlaidas, nes ginčo dėl kelionės išlaidų tarp šalių niekada nebuvo, todėl Komisija neturėjo pagrindo šio klausimo nagrinėti. Nurodė, jog Komisija nepagrįstai priteisė atsakovams po 94,08 Eur darbo užmokesčio už kelionėse sugaištą laiką ir po 106,00 Eur dienpinigių. Atsakovai turėjo išvykti ir pradėti dirbti tik 2017 m. gegužės 10 d., todėl neaišku kokiu pagrindu Komisija pripažino, jog atsakovai išvyko jau 2017 m. gegužės 9 d. ir jiems turi būti sumokėta už šią dieną, be to neaišku kokiu būdu komisija nustatė, kad kelionės vyko nakties metu ir taikė padidintą apmokėjimo tarifą. Nepagrįstai komisija darbo diena pripažino ir 2017 m. rugpjūčio 26 d., kadangi darbuotojai jau buvo (ar bent jau turėjo būti) grįžę į Lietuvą 2017 m. rugpjūčio 25 d. Pagal pačių atsakovų pateiktą Suomijoje jų pačių pildytą darbo laiko apskaitos lentelę, matyti, kad atsakovai paskutinę dieną dirbo tik 2017 m. rugpjūčio 23 d., o ieškovės pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose jiems kaip darbo dienos dar pažymėtos 2017 m. rugpjūčio 24-25 d., už kurias jiems buvo sumokėtas tiek darbo užmokestis, tiek dienpinigiai. Remdamasi išdėstytais motyvais prašė panaikinti Komisijos sprendimus kaip nepagrįstus, nes atsakovai Komisijai nagrinėjant bylą neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo.Atsakovai atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovės UAB „Verada“ ūkinė-komercinė veikla yra susijusi su darbuotojų nuoma užsienio bendrovėms ir įvairių rangos darbų atlikimu užsienyje. Atsižvelgdama į gautus užsakovų užsakymus, ieškovė skelbdavo darbo skelbimus, kuriuose nurodydavo kokio profilio statybininkų ir/ar specialistų ieško tam tikroje užsienio valstybėje konkretiems darbams atlikti. Atsižvelgiant į tai, 2017 m. gegužės 5 d. atsakovai ir ieškovė UAB „Verada“, atstovaujama direktorės J. G., sudarė dvi neterminuotas darbo sutartis Nr. 16-31 ir 16-32, pagal kurias atsakovai nuo 2017 m. gegužės 8 d. buvo priimti dirbti pas ieškovę statybininkais apdailininkais darbui Suomijoje. Darbo sutartimis ieškovė formaliai įsipareigojo atsakovams mokėti 495,00 Eur mėnesinį atlyginimą bei dienpinigius, ne mažesnius nei 50 % LR Vyriausybės nustatytos normos. Taip pat ieškovė įsipareigojo kiekvienam iš atsakovų atlyginti kelionės išlaidas – ne daugiau kaip 150,00 Eur į vieną pusę. Prieš sudarant darbo sutartis, ginčo šalys buvo sutarusios, jog atsakovai bei jų buvęs kolega D. B. bus komandiruojami dirbti į bendrovę Scanint Oy, Suomijoje. Pagal tarp šalių pasiektą žodinį susitarimą, ieškovė UAB „Verada“ atsakovų komandiruočių Suomijoje metu įsipareigojo mokėti A. B. 11,00 Eur už vieną darbo valandą, o D. J. - 13,00 Eur už vieną darbo valandą. Tarp ieškovės UAB „Verada“ ir Suomijos įmonės Scanint Oy 2017 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta tęstinė rangos sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo savo jėgomis (komandiruojant darbuotojus į užsienį) atlikti įvairius rangos darbus užsakovo naudai, o užsakovas Scanint Oy įsipareigojo priimti ieškovės darbuotojų (atsakovų) atliktus darbus bei už juos atsiskaityti su ieškove sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais. Šalys susitarė, jog valandinis įkainis už vieno ieškovės atrinkto ir išnuomoto darbuotojo atliekamą darbą sudarys 22,00 € / 1 val., o galutinė darbų atlikimo kaina bus nustatoma (apskaičiuojama) po darbų atlikimo pagal faktines laiko sąnaudas. Šalys taip pat susitarė, jog ieškovė pateiks apmokėti sąskaitas užsakovui kas dvi savaites pagal abiejų šalių suderintas ieškovės darbuotojų išdirbtas darbo valandas. Atsižvelgiant į 2017 m. gegužės 3 d. sutarties nuostatas, būdamas atskaitingu asmeniu atsakovas D. J. įsipareigojo vesti savo bei kitų savo kolegų darbo laiko apskaitą, kiekvieną savaitę pateikti tvirtinti (pasirašyti) užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius užsakovo Scanint Oy vadovui N. L., bei šią informaciją perduoti ieškovės direktorei J. G.. Ieškovės vadovė, gavusi atsakovo D. J. užpildytus ir Scanint Oy vadovo N. L. pasirašytus darbo laiko tabelius, suskaičiuodavo visų darbuotojų faktiškai išdirbtą laiką per dviejų savaičių ataskaitinį laikotarpį ir darbo valandų sumą padauginusi iš 22,00 Eur valandinio įkainio kas dvi savaites pateikdavo apmokėti užsakovui sąskaitą už atsakovų faktiškai atliktus darbus. Užsakovui Scanint Oy apmokėjus ieškovės pateiktą sąskaitą ir atsiskaičius su ieškove už dviejų savaičių ataskaitinį laikotarpį, ieškovė pervesdavo darbo užmokesčio dalį pagal sutartą valandinį įkainį už ataskaitinį laikotarpį atsakovams. Nurodė, jog tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytina 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje taikymo, kurios 3 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog nepriklausomai nuo to, kokia teisė yra taikoma darbo santykiams, 1 straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės (valstybėje narėje įsisteigusios įmonės, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją) garantuoja į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sutarties sąlygas dėl toliau nurodytų dalykų, kuriuos toje valstybėje narėje, kurioje darbas yra atliekamas, reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai ir (arba) kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais. Nors atsakovai nesikreipė į Suomijos darbo inspekcijos tarnybą ar kitą Suomijos instituciją tam, kad pateiktų bylai svarbią informaciją apie Suomijos teisės aktais nustatytą minimalaus darbo užmokesčio normą, vadovaujantis viešai prieinama informacija internete, minimalus valandinis kvalifikuoto darbininko atlyginimas ginčo metu Suomijoje buvo 10,00 Eur per valandą, o vidutinis – 14,00 Eur per valandą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ieškovės pateiktais skaičiavimais nurodytas valandinis darbo užmokestis, mokėtinas atsakovams komandiruočių metu, kuris nesiekia 5,00 Eur per valandą, yra nelogiškas ir neatitinka faktinės situacijos. Nurodė, jog tarp šalių kilus ginčui dėl apmokėjimo, užsakovo Scanint Oy vadovas N. L. išdavė savo pasirašytą patvirtinimą, kuriame nurodė atsakovų darbo laiką jo įmonėje. Vadovaudamasi šiuo Scanint Oy vadovo pasirašytu patvirtinimu Komisija teisingai nustatė, jog atsakovas D. J., kaip UAB „Verada“ darbuotojas visos komandiruotės laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 27 d. iš viso atidirbo 726,50 val., o A. B. atitinkamai 401,50 val., todėl remiantis šalių pasiektu susitarimu dėl mokamo valandinio įkainio, atsakovui D. J. ieškovė iš viso privalėjo sumokėti 9444,50 Eur (726,50 val. × 13,00 Eur = 9444,50 Eur) atlyginimo, atskaičius mokesčius, o atsakovui A. B. atitinkamai 4416,50 Eur (401,50 val. × 11,00 Eur = 4416,50 Eur). Nurodė, jog šias aplinkybes patvirtina byloje esantys darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, ieškovės direktorės susirašinėjimas su atsakovu D. J., sąskaitos faktūros, banko sąskaitų išrašai. Ieškovė nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. jokių mokėjimų atsakovams nebeatliko ir liko skolinga atsakovui D. J. už 235 darbo valandas (3055 Eur), o atsakovui A. B. už 237 darbo valandas (2607 Eur). Nurodė, jog ieškovė ne tik nesumokėjo atsakovams darbo užmokesčio, bet ir neatlygino atsakovų patirtų kelionės išlaidų, kurias pagal darbo sutartis buvo įsipareigojusi atlyginti. Atsakovų pateikti kelto bilietai bei čekiai už kurą patvirtina atsakovų patirtas kelionės išlaidas, todėl Komisija teisingai apskaičiavo ir pagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovams kelionės išlaidas. Taip pat nurodė, kad Komisija pagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovų naudai darbo užmokestį bei dienpinigius už abiejų kelionių į darbo vietą laiką. Paaiškino, jog darbo sutartis su ieškove sudarė 2017 m. gegužės 8 d., o Suomijoje buvo ir pradėjo dirbti Scanint Oy įmonėje 2017 m. gegužės 10 d. Vadinasi atsakovai į komandiruotę išvyko jau 2017 m. gegužės 9 d. Iš komandiruotės atsakovai išvyko 2017 m. rugpjūčio 25 d. vakare ir Lietuvoje buvo tik 2017 m. rugpjūčio 26 d., ir nors paskutinė faktinė atsakovų darbo diena buvo 2017 m. rugpjūčio 23 d., likusias dienas atsakovai vyko į objektą ir pridavė anksčiau atliktus darbus, bei pateikė pasirašyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius Scanint Oy vadovui. Komisija šias aplinkybes išnagrinėjo ir teisingai priteisė atsakovams darbo užmokestį ir dienpinigius už vykimo į komandiruotę bei grįžimo iš komandiruotės laiką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškovės ieškinys tenkintas visiškai. Nuspręsta panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. DGKS – 4938; panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. DGKS – 4939; priteisti iš atsakovų D. J. ir A. B. po 822,50 € bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Verada“. Sprendimui įsiteisėjus, nusprendė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones – Kretingos rajono apylinkės teismo 2017-12-04 nutartimi taikytą 6444,18 € masto areštą ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verada“, j.a.k.303183944, turtui.Teismas konstatavo, jog nors ieškovės užsakovui Scanint Oy išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos visiškai atitinka atsakovo D. J. pildytuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytų darbo valandų ir 22,00 Eur vienos darbo valandos įkainio sandaugą, tačiau tai patvirtina tik tai, kad susitarimas dėl tokios darbų kainos buvo tarp ieškovės UAB „Verada“ ir Scanint Oy. Teismas padarė išvadą, jog dviejų įmonių susitarimas dėl atliekamų darbų ir jų kainos neturi jokios įtakos ieškovės ir atsakovų tarpusavio santykiams, t. y. jų susitarimui dėl darbo užmokesčio, kuris buvo nustatytas darbo sutartimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantai teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – ieškinio netenkinti. perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ir priteisti iš ieškovės atsakovui D. J. 1237,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui A. B.– 1087,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai nesivadovavo 1996-12-16 Direktyvos 96/71/EB nuostatomis.Teismas nepagrįstai ignoravo atsakovų argumentus dėl Suomijos Respublikos nacionalinės teisės taikymo būtinybės nagrinėjamoje byloje.Ieškovė iš pradžių atsiskaitinėjo su atsakovais bei D. B. vadovaudamasi iki darbo sutarčių sudarymo pasiektu žodiniu susitarimu, faktinį išdirbtų darbo valandų kiekį padauginusi iš sutarto valandinio darbo užmokesčio – 10,00 Eur – D. B., 11,00 Eur – A. B. ir 13,00 Eur – D. J..Vadovaujantis DK 107 str. 2 dalimi, komandiruotės metu darbuotojų patiriamos papildomos sąnaudos (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų) privalo būti kompensuojamos darbdavio.Vadovaujantis DK 107 str. 4 dalimi, į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Jeigu kelionė vyko po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną, darbuotojas turi teisę į tokios pačios trukmės poilsį pirmą darbo dieną po kelionės arba šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko, paliekant už šį poilsio laiką darbuotojo darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, pažymi, jog Komisija pagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovams darbo užmokestį bei dienpinigius už abiejų kelionių laiką, tačiau neteisingai apskaičiavo dienpinigių sumą, neatsižvelgdama į šalių susitarimą dėl atitinkamai 11 Eur ir 13 Eur valandinio atlyginimo. Atsiliepimu atsakovė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jų netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

14. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. gegužės 5 d. tarp ieškovės UAB „Verada“ ir atsakovo A. B. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 16-32, tarp ieškovės UAB „Verada“ ir atsakovo D. J. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 16-31 (toliau – darbo sutartys), pagal kurias atsakovai buvo priimti dirbti ieškovės bendrovėje apdailininkais. Darbo sutarčių 3 punktu ieškovė įsipareigojo atsakovams mokėti 495,00 Eur darbo užmokestį, vykstant į komandiruotę mokėti dienpinigius, dienpinigių dydį nustatant darbdaviui, bet ne mažiau kaip 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos paros normos. 2017 m. gegužės 10 d. UAB „Verada“ direktorės įsakymu Nr. 17-7 A. B. nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. komandiruotas į Suomiją darbų vykdymui pagal projektą. 2017 m. liepos 27 d. UAB „Verada“ direktorės įsakymu A. B. nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. komandiruotas į Suomiją darbų vykdymui pagal projektą. 2017 m. gegužės 10 d. UAB „Verada“ direktorės įsakymu Nr. 17-5 D. J. nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. komandiruotas į Suomiją darbų vykdymui pagal projektą.

16. Tarp šalių kilo ginčas dėl sutarto darbo užmokesčio dydžio, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir kelionės išlaidų atlyginimo, todėl atsakovai A. B. ir D. J. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. 2017 m. rugsėjo 26 d. Komisijos sprendimu Nr. DGKS-4938 atsakovo A. B. prašymas patenkintas iš dalies, priteisiant jam iš UAB „Verada“ 2607 Eur darbo užmokesčio, 156,01 Eur kelionės išlaidų, 94,08 Eur darbo užmokesčio už kelionės laiką, 106 Eur dienpinigių, atmetant reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo. 2017 m. rugsėjo 26 d. Komisijos sprendimu Nr. DGKS-4939 atsakovo D. J. prašymas patenkintas iš dalies, priteisiant jam iš UAB „Verada“ 3055 Eur darbo užmokesčio, 226,01 Eur kelionės išlaidų, 94,08 Eur darbo užmokesčio už kelionės laiką, 106 Eur dienpinigių, atmetant reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo. Ieškovė, UAB „Verada“ nesutikdama su Komisijos sprendimais, kreipėsi į teismą dėl šių sprendimų panaikinimo.

Dėl darbo užmokesčio dydžio ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

17. Atsakovai apeliaciniame skunde analizuoja 2017-05-03 tarp UAB „Verada“ ir Scanint Oy sudarytą bendrąją rangos sutartį. Šios sutarties pagrindu ieškovė atliko rangos darbus Suomijoje ir pagal ją gaudavo atsiskaitymą iš užsakovo Scanint Oy. Atsakovai įrodinėja, kad ieškovė pagal šią sutartį gaudavo 22 Eur atlygį už kiekvieno ieškovės darbuotojo (atsakovo) darbo valandą Suomijoje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovės susitarimas su užsakovu dėl ieškovės atliekamų darbų kainos neturi tiesioginio ryšio su ieškovės mokamu darbo užmokesčiu jos darbuotojams. Suprantama, kad ieškovė, kaip verslininkė, gali tartis dėl bet kokio jai priimtino atlygio už atliekamus darbus dydžio ir mokėjimo bei apskaičiavimo tvarkos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės ir Scanint Oy susitarimui, kaip civilinei sutarčiai, galioja sutarties uždarumo principas. Kasacinio teismo konstatuota, kad sutartis susaisto tik jos šalis (CK 6.1 straipsnis, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl, išskyrus nedideles išimtis (sutartis trečiojo asmens naudai, prievolės asmenų pasikeitimas), turi teisinės įtakos tik jos šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 453/2010); Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dviejų įmonių susitarimas dėl atliekamų darbų ir jų kainos neturi jokios įtakos ieškovės ir atsakovų tarpusavio santykiams, t. y. jų susitarimui dėl darbo užmokesčio ir jo dydžio.

18. Atsakovai skunde nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai nesivadovavo 1996-12-16 Direktyvos 96/71/EB nuostatomis ir nepagrįstai netenkino atsakovų prašymo taikyti Suomijos Respublikos teisę nustatant minimalų valandinį atlyginimą, kurį privalėjo mokėti ieškovė atsakovų komandiruotės metu. Aktualu tai, jog, kaip teisingai nurodo ieškovė, parengiamojo posėdžio metu šis klausimas buvo nagrinėjamas ir teismas pasiūlė atsakovams pateikti konkrečias Suomijos teisės aktų nuostatas, kurios, jų nuomone, turėtų būti taikomos dėl minimalaus valandinio atlyginimo. Tačiau atsakovai tokios informacijos nepateikė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jos nepateikia ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad netgi jeigu ir privalėtų būti taikomas tam tikras konkretus minimalus darbo užmokesčio dydis atsakovams dirbant Suomijoje, tai nepatvirtintų atsakovų teiginių apie buvusį žodinį susitarimą, nes, kaip atsiliepime į ieškinį nurodė patys atsakovai, jų nuomone jiems taikytinas minimalus darbo užmokesčio dydis Suomijoje turėjo būti 10,00 Eur už valandą, o tai vėlgi nepatvirtina atsakovų nurodomo žodinio susitarimo dėl 11,00 Eur bei 13,00 Eur valandinio darbo užmokesčio dydžio.

19. Apeliaciniame skunde plačiai pasisakoma dėl atsakovų skaičiavimų, kuriais jie grindžia buvusį žodinį susitarimą dėl kitokio jų darbo užmokesčio dydžio, nei nurodytas darbo sutartyse (apeliacinio skundo 25-37 punktai) Atsakovai naudoja savo pildytoje darbo laiko lentelėje nurodytą atsakovų kiekvieną savaitę Suomijoje dirbtų valandų skaičių, padaugina jį iš atsakovų nurodomo jų žodžiu sutarto valandinio įkainio ir gauna sumas, kurios jų nuomone sutampa su tomis sumomis, kurios jiems ieškovės buvo faktiškai išmokėtos. Tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovė, atkreiptinas dėmesį į šiuos svarbius aspektus: atsakovai savo skaičiavimus grindžia jų dirbtų Suomijoje valandų skaičiumi, kuris nurodomas pačių atsakovų pildytose lentelėse. Nėra ginčo dėl to, kad šias lenteles pildė būtent atsakovas D. J., pabrėžtina, kad ieškovė neturėjo galimybės kontroliuoti jose nurodomo valandų skaičiaus atitikimo tikrovei. Kai kuriose lentelėse pateiktą informaciją savo parašu patvirtindavo (taip nurodė atsakovai) Scanint Oy atstovas N. L.. Įsidėmėtina, jog šis asmuo yra D. J. pažįstamas iš ankstesnių laikų – tai patvirtino ne tik patys atsakovai, tačiau ir ieškovės į bylą pateikti UAB „Advela“ dokumentai, patvirtinantys, kad atsakovas D. J. dar iki įsidarbinant pas ieškovę dirbo UAB „Advela“, kuri pagal sutartį su ta pačia Scanint Oy jį siuntė dirbti į Suomiją. Aktualu pažymėti, jog ieškovė pateikė į bylą informaciją iš sistemos, kuri fiksavo atsakovų patekimą į uostą 2017 m. rugpjūčio mėnesį. Kaip matyti iš pateikiamų duomenų, paskutinė diena, kai atsakovai pateko į darbų atlikimo vietą, buvo 2017-08-22. Tai reiškia, kad atsakovų pateiktuose jų pačių pildytose darbo laiko lentelėse visiškai nepagrįstai pažymėta, kad jie dirbo po 6 valandas 2017-08-23. Dėl to spręstina, kad šiose lentelėse pateikta informacija turi būti vertinama kaip ne iki galo patikima ir teisinga. Taigi, atsakovų nurodytas ir jų realiai dirbtų valandų skaičius akivaizdžiai nesutampa. Akcentuotina ir tai, kad atsakovai skunde klaidina teismą nurodydami jiems išmokėtas sumas už tam tikrą mėnesį, taip teigdami, kad žodinis susitarimas su ieškove dėl kitų įkainių visgi buvo. Apeliantai skundo 30 punkte nurodo, jog „atsakovui D. J. už 190,50 val. darbo valandų, išdirbtų gegužės mėnesį, ieškovė pagal sutartą valandinio įkainio tarifą (13 Eur / val.) dviem bankiniais mokėjimo nurodymais sumokėjo atitinkamai 1059,50 Eur (2017-06-08) ir 1417,00 Eur (2017-06-23), iš viso 2476 Eur (190,50 val. × 13,00 Eur = 2476,00 Eur)“. Pažymėtina, kad iš ieškovės buhalterinės apskaitos dokumento „Pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“ matyti, kad atsakovui D. J. už 2017 m. gegužės mėnesį buvo išmokėta 1059,50 Eur, o 1417,00 Eur buvo sumokėta ne už 2017 m. gegužės mėnesį, kaip nurodo atsakovas, o už 2017 m. birželio mėnesį. Atitinkamai neteisingas atsakovų teiginys, jog už 2017 m. birželio mėnesį „ieškovė D. J. pagal sutartą valandinio įkainio tarifą (13 Eur / val.) 2017-07-09 bankiniu mokėjimo nurodymu sumokėjo 2418,00 Eur (186,00 val. × 13,00 Eur = 2418,00 Eur). Iš tiesų ieškovė atsakovui D. J. 2418,00 Eur sumą sumokėjo už 2017 m. liepos mėnesį. Klaidingi mokėjimo nurodymai pateikiami ir dėl kito atsakovo. Taigi, apeliantai, siekdami įrodyti, kad jų darbo užmokestis buvo didesnis, t. y. sutartas žodžiu, jiems sumokėtas sumas už atitinkamą mėnesį padidina vėliau einančio mėnesio suma, taip „gaudami“ didesnę darbo užmokesčio sumą. Kolegija aptartą skaičiavimą vertina kaip klaidingą. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nesirėmė ir kritiškai vertino atsakovų pateiktas lenteles ir jų pagrindu atliktus skaičiavimus. Šios lentelės yra akivaizdžiai netikslios, naudotos tam, kad „išgauti“ atsakovų nurodomą valandinio darbo užmokesčio dydį, ir jis galėtų pagrįsti susitarimą dėl didesnio atlygio. Konstatuotina, kad dėl nurodytų priežasčių teismas pagrįstai nesirėmė atsakovų skaičiavimais apie jų dirbtų valandų ir valandinio įkainio sandaugos sutapimą su faktiškai jiems išmokėtomis sumomis.

20. Atsižvelgiant į tai, kolegija sutinka su teismo sprendime nurodytais motyvais ir išvadomis dėl darbo užmokesčio dydžio.

Dėl kelionės iš bei į komandiruotės įskaitymo į darbo laiką ir apmokėjimo už jį

21. Atsakovai kreipėsi į Komisiją su reikalavimu pripažinti kelionės laiką į / iš komandiruotės ir priteisti darbo užmokestį bei dienpinigius. Komisija tenkino atsakovų reikalavimą dėl kelionės iš bei į komandiruotę įskaitymo į darbo laiką ir priteisė su tuo susijusias išmokas atsakovams – abiem priteisė po 94,08 Eur darbo užmokesčio bei po 106,00 Eur dienpinigių. Atsakovai teigė, kad jie buvo komandiruoti į užsienį 2017-05-09 ir tokiu būdu jie išvyko iš savo gyvenamosios vietos diena anksčiau, nes privalėjo atvykti į keltą, išvykstantį iš Talino į Suomiją 2017-05-10. Atsakovai teigė, kad pasibaigus darbo santykiams, jie iš užsienio grįžo 2017-08-26. Ieškovė juos atleido iš darbo 207-08-25, nors nėra sumokėjusi už tą dieną. Komisija pripažino darbo dienomis 2017-05-09, 2017-08-25 bei 2017-08-26 datas.

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas dėl 2017-05-09 pagrįstai konstatavo, kad įsakymas išvykti į komandiruotę atsakovams buvo parašytas 2017-05-10 ir kelto bilietai buvo nupirkti tai pačiai dienai. Ieškovė apskaičiavo, kad nuvykti atsakovams iki Talino uosto pakanka 8 valandų, kadangi keltas išvyksta 10.30 val. Atsakovams nebuvo būtinybės išvykti 2017-05-09, dėl to ieškovei nėra pareigos 2017-05-09 įskaityti į komandiruotės laiką. Kaip teisingai konstatavo teismas, atstumas nuo Klaipėdos iki Talino yra 622 km, kuriam nuvažiuoti automobiliu reikia apie 8 val. (maps.google.com duomenimis). Šalys neginčija, kad kelto bilietai buvo nupirkti 2017-05-10, 10:30 val. ir teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovams nebuvo jokios būtinybės vykti į komandiruotę 2017-05-09. Tokios pačios nuostatos laikėsi ir Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gegužės 7 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-129-462/2018 konstatavęs, kad D. B., A. B. ir D. J. (visų trijų darbuotojų gyvenamosios vietos) turėjo išvažiuoti iš Kretingos ne vėliau kaip 2017-05-10 1.30 val.; net ir skaičiuojant papildomą laiką sustojimui pavalgymui, kuro papildymui ir pan., išvažiavę 2017-05-10 00.01 min., jie turėjo galimybę laiku atvykti į keltą. Spręstina, jog atsakovai savo nuožiūra išvyko į komandiruotę ankščiau laiko, nei reikalinga jiems išvykti, dėl to nėra pagrindo šio laiko įskaityti į komandiruotės laiką ir sumokėti atsakovams darbo užmokestį bei dienpinigius už 2017-05-09.

23. Kolegijos nuomone, spręsdamas klausimą dėl 2017-08-25 bei 2017-08-26 dienų teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo šias dienas įskaityti į komandiruotės laiką. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovai nurodė, kad paskutinė darbo diena Suomijoje buvo 2017-08-23, todėl atsakovai turėjo pakankamai laiko grįžti į Lietuvą 2017-08-24, tačiau jie patys savo iniciatyva ir sprendimu nutarė likti Suomijoje ilgiau, ir į Lietuvą grįžti tik 2017-08-25. Todėl ieškovė nesutiko su šios dienos įskaitymu į darbo laiką ir apmokėjimo bei dienpinigių už šią dieną priteisimu. Atsakovai, atsikirsdami į šiuos argumentus, nurodė, kad jie turėjo likti Suomijoje todėl, kad turėjo priduoti darbus atsakingiems asmenims, ir todėl negalėjo išvykti iš Suomijos 2017-08-24 bei grįžti į Lietuvą laiku. Kolegija sutinka su ieškove, jog pirmiausia, atsakovams ieškovė nedavė jokio nurodymo perdavinėti kokių nors ieškovės atliktų darbų, todėl jų nurodoma likimo Suomijoje priežastis yra nepagrįsta. Įsidėmėtina, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikta informacija iš sistemos, kuri fiksavo atsakovų patekimą į uostą 2017 m. rugpjūčio mėnesį. Kaip pagrįstai nurodė teismas, paskutinė diena, kai atsakovai pateko į darbų atlikimo vietą, buvo 2017-08-22. Tai reiškia, kad atsakovai darbus baigė ne 2017-08-23, o 2017-08-22, t. y., dar anksčiau, nei iki šiol buvo teigiama. Ieškovė teisi teigdama, jog atsakovų pateiktuose jų pačių pildytose darbo laiko lentelėse visiškai nepagrįstai pažymėta, kad jie dirbo po 6 valandas 2017-08-23. Atsakovai turėjo mažiausiai dvi darbdavio apmokėtas ir darbo apskaitos žiniaraščiuose pažymėtas darbo dienas grįžti į Lietuvą (2017-08-23 bei 2017-08-24), todėl akivaizdu, kad atsakovai nepagrįstai reikalauja pripažinti ir įskaičiuoti šį laiką į komandiruotės laiką ir apmokėti už jį.

Dėl kelionės išlaidų priteisimo

24. Komisija sprendimuose nurodė, kad atsakovams kompensuotinos šios su kelione susijusios išlaidos: 2017-07-03 ir 2017-08-25 kelto bilietai – 162,00 Eur ir 150,00 Eur, bei kuro čekiai: 2017-07-02 – 50,01 Eur ir 2017-08-25 – 20,00 Eur. Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė sutiko su dalimi kelionės išlaidų ir sumokėjo atsakovams kelionės išlaidas už grįžimą iš komandiruotės 2017-08-25. Kolegija, spręsdama klausimą dėl 2017-07-02 - 2017-07-03 kelionės išlaidų, mano, jog minėtos išlaidos nebuvo susijusios su komandiruote, nes ieškovė nebuvo nurodžiusi atsakovams grįžti iš komandiruotės į Lietuvą, todėl jokių kelionės išlaidų tuo metu susidaryti negalėjo. Dėl to šios kelionės išlaidų ieškovė nelaikė susijusiomis su komandiruote ir jos nepateko į Darbo sutarčių 3 punktuose nurodytą susitarimą dėl kelionės išlaidų kompensavimo. Teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimas atlyginti 2017 m. liepos 2 – 3 dienomis patirtas kelionės išlaidas nepagrįstas, nes nebuvo darbdavio nurodymo grįžti iš komandiruotės ir darbdavys neturi pareigos atlyginti tokios kelionės išlaidas.

25. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi visus šioje byloje pateiktus duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai bei konstatuoja, kad byloje nėra pateikta neginčijamų ir leistinų įrodymų apie kitą sutartą darbo užmokesčio dydį, kt. ginčo klausimų.

26. Kolegijos nuomone, šioje byloje apie pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus pasisakyta, kiti apeliantų nurodomi teiginiai neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais,

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos teisėjai Raimonda AndrulienėAušra MaškevičienėAlvydas Žerlauskas