Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Alma Jurgelienė, sekretoriaujant Daivai Girdenienei, dalyvaujant ieškovės J. T. atstovei advokatei Irmai Bekerei, atsakovo antstolio Arturo Bložės atstovui padėjėjui Mykolui Kairiui, atsakovo (duomenys neskelbtini) direktoriui P. B., atsakovo atstovui advokatui Vidmantui Skaburskui, atsakovui D. G., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovams antstoliui Arturui Bložei, (duomenys neskelbtini), D. G., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, UAB DK „PZU Lietuva“, dėl Turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo, žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į procesą įtrauktas trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, UAB DK „PZU Lietuva“, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog ieškovės ieškinys nėra pagrįstas, todėl turėtų būti atmestinas, nes CPK 681 straipsnio 3 dalis numato galimybę skolininkui, nedalyvavusiam areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo pareikšti ne vėliau kaip per tris dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą. I. J. T. tokia savo teise nepasinaudojo, kadangi antstoliui nebuvo pateikta jokių prieštaravimų dėl netinkamai nustatytos turto vertės. Antstolis Arturas Bložė, nustatydamas ginčo turto vertę, tinkamai laikėsi ir nepažeidė CPK 681 straipsnyje nustatytos tvarkos. I. J. T. neginčijo antstolio nustatytos turto vertės, tokiu būdu sutikdama su Akte nurodytu turto įvertinimu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė antstolio A.Bložės neteisėtų veiksmų (neveikimo), kuriais antstolis būtų neįvykdęs įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikęs įstatymu draudžiamus veiksmus ar pažeidęs bendrą pareigą elgtis atsargiai ir rūpestingai. Ieškovė neįrodė ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Ieškovė nurodomą žalą kildina iš to, jog kaimynystėje buvusią sodybą panašiai tuo pačiu laiku savininkai pardavė už 50000 Lt bei pateiktu sodyboje buvusių daiktų sąrašu, kurį ieškovė pati sudarė ir įvertino 33401 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Žalos dydžio ieškovė neįrodė, kadangi jį grindžia vien neobjektyvių duomenų pagrindu. atsakovo antstolio Artūro Bložės civilinė atsakomybė dėl ieškovo nurodomos žalos nekyla, kadangi nėra nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Taip pat nurodoma, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2006-04-14, t. y. Akto perdavimo ieškovei dieną, tačiau per įstatymo numatytą 3 metų laikotarpį, t. y. iki 2009-04-14, ieškovė ieškinio nepateikė, taigi praleido numatytą terminą savo teisėms apginti, todėl prašoma taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Teismo posėdyje trečiojo asmens atstovas nedalyvavo, būdamas tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Dėl ieškovės reikalavimų pripažinti negaliojančiais 2006-03-28 Turto perdavimo išieškotojui aktą, 2007-04-11 pirkimo–pardavimo sutartį ir restitucijos taikymo

Teismas pirmiausia vertina ginčo aplinkybę, kad antstolio Arturo Bložės surašytas 2006-03-28 ieškovės turto perdavimo išieškotojui aktas 2006-04-14 patvirtintas Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjo rezoliucija. Konstatuotina, kad šalių ginčui dėl turto perdavimo išieškotojui akto surašymo ir patvirtinimo pagal CPK 725 straipsnį turi būti taikomos CPK vykdymo proceso nuostatos, galiojusios iki 2011 m. spalio 1 d. (Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymas Nr. XI-1480, CPK 3 straipsnio 8 dalis).

Turto perdavimo išieškotojui akto priėmimo metu galiojusio CPK 702 straipsnio 3 dalyje (2002-02-28 redakcija Nr. IX-743) nustatyta, kad turto perdavimo išieškotojui aktas tvirtinamas teisėjo rezoliucija. CPK 725 straipsnyje nustatytos tvarkos esmė atlikti antstolio veiksmų, perduodant turtą išieškotojui, teisminę kontrolę, kurią įvykdžius užtikrinamas turto perdavimo išieškotojui akto teisėtumas bei šis priverstinio turto perdavimo veiksmas įgyja sandorio reikšmę materialiosios teisės aspektu ir sukuria materialinių teisinių padarinių – teismo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto perdavimo išieškotojui aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (CPK 725 straipsnio 8 dalis (2002-02-28 redakcija Nr. IX-743). Nagrinėjamu atveju antstolio ir teismo bendri veiksmai lėmė turto perdavimo išieškotojui akto galiojimą, todėl tiek antstolio, tiek teismo veiksmai, nustačius jų neteisėtumą, būtų neatskiriamai susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimo faktu, todėl tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas tiek antstolio A. Bložės, tiek teismo solidariosios civilinės atsakomybės klausimas. Prievolės solidarumas lemia kreditoriaus pasirinkimo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo tik antstoliui Artūrui Bložei, valstybė nėra patraukta atsakovu byloje, todėl nagrinėjamas klausimas dėl žalos priteisimo tik iš antstolio A. Bložės kaip solidaraus skolininko su kitais atsakovais, nesprendžiant iš esmės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės klausimo.

Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus.

Todėl sprendžiant ieškovės ginčą, keliamą dėl antstolio veiksmų neteisėtumo ir padarytos žalos atlyginimo, pirmiausia taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Antstolis vykdo įstatymų jam nustatytas funkcijas, tačiau tuo pat metu jo veikla griežtai reglamentuota įstatymų. Antstolis privalo užtikrinti, kad visi vykdymo procese atliekami veiksmai būtų teisėti ir pagrįsti. Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kad būtų užtikrinti vykdymo proceso šalių teisės bei teisėti interesai, antstolis privalo skolininką ir kreditorių informuoti, kad jie arešto metu turi teisę pareikšti nuomonę dėl antstolio pasiūlyto turto įkainojimo (CPK 681 straipsnio 1 dalis), taip pat turi teisę per penkias dienas nuo turto arešto dienos arba per penkias dienas nuo turto arešto gavimo dienos reikšti prieštaravimus dėl turto arešto akte nurodytos turto vertės (galiojusi CPK 681 straipsnio 3 dalies redakcija). Apie skolininko ar kreditoriaus pareikštą nuomonę ar prieštaravimus turi būti nurodoma turto apraše (CPK 678 straipsnio 1 dalies 13 punktas, Sprendimų vykdymo instrukcijos 5 priedas) arba turto arešto akte, jeigu turto aprašas nesudaromas. Pažymėtina, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas nepasinaudoja CPK 681 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise reikšti prieštaravimus, jie vis tiek turi teisę skųsti antstolio veiksmus.

CPK 602 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta (CPK 713 straipsnio 4 dalis, 718 straipsnis, 722 straipsnio 1 dalis). Teismas sutinka su antstolio A.Bložės teiktais argumentais atsiliepime į ieškinį, kad vykdymo procese turto pardavimo iš varžytynių kaina tiesiogiai siejama su areštuoto turto įkainojimu pagal CPK 681 str. nuostatas, kad pirmosiose varžytynėse pradinė kaina nustatoma 80 procentų įkainoto turto vertės, antrųjų varžytynių – 60 procentų įkainoto turto vertės (CPK 718 str., 722 straipsnio nuostatos). Ieškovės atstovė, palaikydama ieškinio reikalavimus, teismo posėdyje teikė argumentus, kad antstolis A.Bložė, 2005-03-10 turto (ginčo pastatų) arešto aktą surašė formaliai, šio turto realiai neapžiūrėdamas ir pagal CPK 681 straipsnį pagal tuometines rinkos kainas neįkainodamas, apie atliktą turto areštą nepranešė pačiai ieškovei, kaip skolininkei, gulinčiai ligoninėje, vėliau neinformavęs ieškovės, skelbė turto varžytynes bei 2006-03-28 aktu perdavęs turtą išieškotojui (duomenys neskelbtini) už nepagrįstai mažą 3510 Lt sumą, kai ieškovės sodybos rinkos vertė siekė apie 50 000 Lt, elgėsi neteisėtai ir tuo pasireiškė antstolio kaltė dėl žalos atsiradimo. Tačiau iš teismo posėdyje teiktų atsakovų ir jų atstovų teiktų paaiškinimų, prijungtos vykdomosios bylos Nr.41-255/2004 darytina išvada, kad ieškovės teiginiai apie vykdymo veiksmų neteisėtumą yra nepagrįsti. Visų pirma, iš prijungtos vykdomosios bylos Nr.41-2550/2004 medžiagos matyti, kad 2005 m. kovo 10 d. antstolio Arturo Bložės padėjėja L. O. atliko ieškovės J. T. turto areštą, surašė nustatytos formos turo arešto aktą, kuriame nurodė, kad areštuoja (duomenys neskelbtini) ieškovei priklausančius 8 statinius ( 1963 m. statybos rąstų, gyvenamąjį namą su ūkiniais ir kitais kiemo statiniais), viso areštuoto turto vertė - 5850 Lt; šiame akte nurodyta, kad J. T. šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), ir kad šiai skolininkei aktas kartu su atitinkamu antstolio pranešimu dėl tolesnio galimo areštuoto turto realizavimo išsiųstas registruotu laišku, tą patvirtina ir pašto siuntos registracija 2015-03-10 ( vykd. b. 8-10;11;12 b.l.). 2005-03-18 patvarkymu antstolis A. Bložė nustatyta tvarka paskelbė viso areštuoto turto pirmąsias varžytynes 2005-04-20 10 val. už pradinę 4680 Lt kainą, kurios 2005-04-20 CPK 717 str. 1 d. pagrindu paskelbtos antstolio neįvykusiomis (vykd. b. 20-24 b.l. ). 2015-06-01 antstolis paskelbė 2005-07-14 11 val. pirmąsias pakartotines ieškovės turto varžytynes už tą pačią pradinę 4680 Lt kainą, kas atitinka 80 procentų arešto metu įkainoto turto vertės ( vykd. b.,27-29 b.l.). Taip pat antrosios ieškovės turto vatžytynės antstolio buvo skelbtos 2005-11-09, jos neįvykus, antstolio patvarkymais skelbtos pakartotinės antrosios varžytynės 2006-02-21, jos taip pat paskelbtos neįvykusiomis ( vykd.b. 39-40, 42-43, 45- 49 b.l.). Apie visų šių varžytynių paskelbimą ir CPK 704 straipsnio pagrindu nustatytą teisę skolininkui nurodyti savo turto pirkėją iki pirmųjų varžytynių nustatyto laiko ieškovė taip pat buvo informuojama atitinkamais antstolio pranešimais, siunčiamais į (duomenys neskelbtini) ( vykd. b., 23, 30; 41,44,47 b.l.). Aplinkybes apie ieškovės, kaip skolininkės, areštuoto turto įkainojimą, apžiūrint pastatus vietoje, bei tinkamą ieškovės informavimą apie atliktus vykdymo veiksmus, susijusius su skelbtų varžytynių eiga, teismo posėdyje paliudijo tuo metu dirbusi antstolio A.Bložės padėjėja L. O., kuri nors ir negalėjo tiksliai ir detaliai atsiminti visų šio priverstinio išieškojimo metu atliktų veiksmų, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais apie tai, kad 2005-03-10 jai atvykus į (duomenys neskelbtini), susidarė įspūdis, kad ieškovės sodyba, apžėlusi krūmynais, neturėjo gero šeimininko, kad iš išorės pastatai buvo senos statybos ir reikalaujantys remonto; be to liudytoja nurodė, kad šių statinių vertei, kuri buvo apskaičiuota pasiremiant nekilnojamojo turto registro duomenimis, turėjo įtakos ir aplinkybė, kad namų valdos žemė nebuvo išpirkta iš valstybės ir įteisinta kaip ieškovės nuosavybė. Taip pat liudytoja L. O. nurodė aplinkybes, kad paskelbus šio areštuoto turto varžytynes, vykdymo eiga aktyviai domėjosi ieškovės dukra A. J., kuri teikė antstolės padėjėjai motinos vardu pasirašytą prašymą dėl pasirinkto pirkėjo N. T., be to ieškovės dukrai, kaip skolininkės šeimos nariui, buvo leista susipažinti su visa vykdomosios bylos medžiaga, tik liudytoja nepamena, ar A. J. veikė ieškovės interesais dar ir turėdama oficialų įgaliojimą. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vykdomojoje byloje yra 2005-07-14 ieškovės J. T. parašu patvirtintas pareiškimas antstolio Artūro Bložės kontorai, kuriame nurodyta, kad ji parduoda visus pastatus, t.y. gyvenamą namą, daržinę, pastatą-tvartą, pastatą - sandėlį, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), N. T. už antstolio įvertintą sumą; taip pat byloje yra 2005-09-05 pranešimas apie susipažinimą su visa vykdomosios bylos medžiaga, patvirtinant, kad asmuo visus antstolio patvarkymus perskaitė, pretenzijų neturi, su savo teisėmis ir pareigomis, numatytomis LR CPK 639 str. ir 640 str. supažindintas, kurį pasirašė A. J., būdama J. T. dukra (vykd.b. 32, 38 b. l.). Tokių aplinkybių, kad ieškovė buvo informuota apie areštuoto turto pardavinėjimą iš varžytynių ir norėjo šiuos pastatus parduoti būtent pažįstamam N. T., kad vėliau galėtų iš jo atpirkti, neneigė ir apklausta liudytoja A. J. bei liudytojas K. J., tačiau šie liudytojai savo parodymais tuo pačiu tvirtino, kad ieškovė tik sutiko už tokią mažą turto kainą parduoti sodybą savo pasirinktam pirkėjui, ir nepavykus N. T. gauti pinigų sodybos pirkimui, šis susitarimas nebuvo įgyvendintas, o apie tolimesnius antstolio veiksmus nei jie, nei ieškovė nieko nežinojo ir negalvojo, kad turtas bus toliau pardavinėjamas antstolio už tokią mažą kainą. Todėl teismas vertina kritiškai tokius ieškovės atstovės argumentus ir ieškovės šeimos narių subjektyvius parodymus bei daro išvadą, kad ieškovė, būdama skolininke vykdymo procese tiek antstolio siunčiamais patvarkymais, pranešimais jai per medicinos įstaigas, tiek pačių jos šeimos narių (dukros ir vaikaičio) teikiama informacija buvo savalaikiai ir tinkamai informuota apie areštuotą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir kitus statinius (duomenys neskelbtini); taip pat ieškovė nustatyta tvarka neskundė antstolio veiksmų ir neprieštaravo tiek paties turto arešto procedūrai, tiek tolesnei proceso eigai, t.y. kad šis turtas antstolio įvertinta kaina būtų pardavinėjamas iš varžytynių. Be to darytina išvada, kad palyginti nedideliu areštuoto turto įkainojimu ieškovė tuo metu buvo asmeniškai suinteresuota, nes sprendžiant iš liudytojų A. J. ir K. J. parodymų, ieškovė turėjo tikslą pati ar per šeimos narius iš surasto pirkėjo N. T. šį turtą vėl ta pačia maža kaina vėliau atpirkti. Todėl teismo nuomone, nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad 2005-03-10 antstolio areštuotų statinių įkainojimas neatitiko realios rinkos vertės ir tuo buvo pažeisti jos turtiniai interesai, nes kaip matyti iš vykdomosios bylos dokumentų – 2005-03-10 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kiekvieno statinio įkainojimas apytiksliai atitiko vidutines rinkos vertes, nustatytas kiekvienam statiniui Registrų centro 2003-01-27 duomenimis. Taip pat teismas vertina kritiškai ieškovės argumentus ir teiktus prie ieškinio rašytinius duomenis, kad 2013-11-05 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas įrodo didesnes ginčo statinių vertes, nustatytas 2007-03-31 datai, t.y. praėjus daugiau nei dviems metams po antstolio turto arešto akto surašymo. Be to teismas daro išvadą, kad ieškovės nurodyta statinių rinkos vertė (50 000 Lt) yra tik deklaratyvūs teiginiai, paremti nuogirdomis ir subjektyviu požiūriu, lyginant su kaimynystėje galimai tokia kaina parduota namų valda, nes byloje nėra jokių oficialių tokį sandorį patvirtinančių dokumentų, ir ieškovė neįrodė, kad būtent 2005-2006 metais už 50 000 Lt kainą buvo parduota pagal analogišką statinių būklę ir jų kiekį kaimynystėje esanti namų valda (duomenys neskelbtini). Be to ieškovė nepaneigė aplinkybių, kad antstolis faktiškai pardavinėjo tik ieškovės pastatus, kadangi namų valdos žemė nustatyta tvarka nebuvo išpirkta iš valstybės ir toks žemės įgijimas ieškovės nuosavybės teise oficialiai nebuvo registruotas, ką pagrįstai nurodė antstolis savo atsiliepime į ieškinį, ir tai, teismo nuomone, žymiai ribojo tokio turto pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių galimybes bei sąlygojo rinkoje mažą parduodamų statinių vertę. Be to šiame ginče apklaustas ieškovės prašymu liudytoju V. A. davė gana abstrakčius parodymus apie jo senelio D. sodybos (duomenys neskelbtini) pardavimą, nurodydamas, kad ta sodyba nebuvo nei geresnė, nei blogesnė už kaimynės ieškovės sodybą, be to liudytojas negalėjo tiksliai pasakyti, kada šis senelio nekilnojamasis turtas parduotas, kokie statiniai ir kokio dydžio žemės sklypas sudarė jo namų valdą, tuo pačiu teigdamas, kad galimai kartu su išpirkta namų valda dar galėjo būti parduota atsiradusiems pirkėjams (kaimynams) ir kita senelio turėta žemė. Analogiškai vertintini ir byloje esantys liudytojo V. K. parodymai, duoti notarui 2014-04-09, nes iš jų esmės matyti, kad šis liudytojas nors vizualiai vertino buvus geresnę ieškovės sodybą, tačiau visgi pasirinko ir nupirko kitą sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), būtent 2008 metais sudaryto notarine tvarka sandorio pagrindu už 50 000 Lt. Teismo nuomone, ieškovės reikalavimų nepagrindžia ir atliktos teismo ekspertizės išvados. CPK 218 straipsnis numato, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Darytina išvada, kad ieškovės iniciatyva skirtos teismo ekspertizės aktas Nr.15/06-34, perduotas teismui 2015-07-03 lydraščiu ir prijungtas prie elektroninės bylos medžiagos atskiru dokumentų segtuvu, vertinamas kritiškai, nes kaip nurodė teismo ekspertas Aidas Liorentas savo akte, nustatydamas ginčo statinių vidutinę rinkos vertę 4700 Eurų sumai ( 16 228,16 Lt) 2006 m. kovo mėnesio laikotarpiui jis iš esmės rėmėsi tik lyginamojo metodo taikymu, kad jo turimoje duomenų bazėje buvo nepakankamai patikimų 2004-2006 m. sandorių toje vietovėje, ir kad tuo pagrindu ekspertas dar pasirėmė ir tuo metu siūlomais kitais sandoriais, kurie buvo įvykdyti kitose vietovėse (tos pačios (duomenys neskelbtini)). Be to teismas nesiremia teismo ekspertizės išvada ir dėl tos aplinkybės, kad ekspertui nebuvo pateikti jokie konkretūs duomenys apie ginčo statinių faktinę būklę 2005-2006 metais, kad ekspertas darė tik prielaidą ir vertino abstrakčiai, jog visų ginčo statinių būklė buvo ir yra bloga, kai tuo tarpu po teismo ekspertizės atlikimo į teismo posėdį atvykęs atsakovas D. G. nurodė priešingas aplinkybes ir šiais paaiškinimais teismas neturi pagrindo abejoti, t.y. jog atsakovas iš esmės pagerino 2007 metais pirktą gyvenamąjį namą, pakeisdamas medinius langus į plastikinius, įvesdamas šildymą, vandentiekį, atlikęs kitus gyvenamųjų patalpų remonto darbus. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo ekspertas vertino ginčo statinių rinkos vertę, buvus 2006 metų kovo mėnesį, bet ne antstolio atlikto įkainojimo momentu, jam surašant 2005 m. kovo 10 d. ieškovės turto arešto aktą. Dėl visų nurodytų aplinkybių teismo daro išvadą, kad teismo ekspertas, vykdydamas jam pavestos ekspertizės užduotį, neatliko tikslaus retrospektyvinio vertinimo ir detaliai neanalizavo lyginamuoju metodu būtent toje pačioje vietovėje atliktų panašių sandorių (parduotų analogiškų savo paskirtimi, būkle gyvenamojo namo ir kitų statinių verčių, nesant įteisintos privačios namų valdos žemės nuosavybės). Be to CPK 681 straipsnis numato, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones, ir šiems asmenims prieštaraujant dėl atlikto įkainojimo arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Todėl negalima sutikti su ieškovės argumentais, kad ši norma imperatyviai nustato antstoliui pareigą tinkamam areštuoto turto įkainojimui būtinai skirti turto vertės nustatymo ekspertizę. Pagal byloje ištirtus visus įrodymus ir konstatuotas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog nenustatytas antstolio A.Bložės vykdytų veiksmų neteisėtumas ir nėra įstatyminio pagrindo ieškovės ginčijamo Turto perdavimo išieškotojui akto pripažinti niekiniu, taikant CK 1.80 straipsnio nuostatas. Netenkinus šio pagrindinio ieškovės reikalavimo ir ieškovei neįrodžius visų atsakovų atžvilgiu civilinės atsakomybės pagrindų, nėra pagrindo pagal CK 6.307 str. 1 d. pripažinti negaliojančia ir 2007-04-11 pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą notarine tvarka tarp ieškovės turto perėmėjo – išieškotojo (duomenys neskelbtini) ir D. G., bei taikyti ieškovės prašomą restituciją, sugrąžinant jai nekilnojamąjį turtą natūra arba priteisiant iš antstolio V.Bložės atitinkamą žalos atlyginimą. Su tokia ieškovės teiktų alternatyvių reikalavimų pozicija teismas iš esmės negali sutikti, nes ieškovė turėdama prioritetinį siekį šiame ginče atgauti nekilnojamuosius daiktus natūra, neatsižvelgė į civilinėje teisėje galiojančią turto įgijėjo sąžiningumo prezumpciją (CK 4.96 str. 2 d.), į kurią nukreipia to paties ieškovės nurodyto CK 6.307 straipsnio 3 dalis. Be to ieškovė neįrodė jokių atsakovų, kaip ginčo turto įgijėjų ( (duomenys neskelbtini) ir D. G.) neteisėtų veiksmų, sudarant 2007-04-11 pirkimo - pardavimo sutartį. Pripažinto negaliojančiu sandorio teisiniai padariniai yra susiję su šalies turtinės padėties, kurioje ji buvo iki sandorio sudarymo, atkūrimu, jeigu to, ką pagal sandorį šalis yra gavusi, negalima grąžinti natūra, ji privalo kitai šaliai to vertę atlyginti pinigais (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Be to teismų praktikoje suformuotos nuostatos, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų antstolio Artūro Bložės ir (duomenys neskelbtini) 33401,00 Lt (9673,60 Eur) žalos atlyginimui už name buvusius kilnojamuosius daiktus

Teismas sutinka su atsakovų argumentais ginče, kad žala nėra preziumuojama, todėl žalos padarymą ir jos dydį privalo įrodyti ieškovė. Konstatuotina, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad atsakovų antstolio Artūro Bložės ir (duomenys neskelbtini) elgesys atitinka nurodytas solidariosios atsakomybės taikymo sąlygas, taip pat nėra pagrindo teigti, kad atsakovai bendrais veiksmais pagal išankstinį susitarimą būtų siekę padaryti turtinę žalą ieškovei. Priešingai, byloje nustatyta, kad antstolis vykdymo veiksmus atliko vykdydamas ieškovės atžvilgiu kelis įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus, ir vienas iš išieškotojų buvo P. B. firma (duomenys neskelbtini) ( dabartinis įmonės statusas ir pavadinimas – individuali įmonė (duomenys neskelbtini)). Teismas taip pat pažymi, kad ieškovė atsakovų veiksmų neteisėtumą ir žalos padarymą dėl kilnojamųjų daiktų sunaikinimo įrodinėja nurodydama aplinkybes, kad jai nebuvo žinoma apie 2005 m. kovo mėnesį areštuoto turto pardavinėjimą iš varžytynių ir sodybos pastatų perdavimą išieškotojui 2006 m. balandžio mėnesį, nes ji nuo 2005-03-04 iki 2005-07-01 gydėsi (duomenys neskelbtini), o nuo 2005-07-01 iki 2013-04-17 gyveno ir gydėsi (duomenys neskelbtini) bei neturėjo galimybės išsikelti iš savo būsto, pasiimti visų jai priklausančių kilnojamųjų ir asmeninių daiktų, kurie buvo geros būklės, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti neteikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių tokių daiktų įsigijimo metus, jų vertes ir nusidėvėjimą. Ieškovės pateiktas prarasto turto sąrašas, sudarytas iš 150 punktų, neidentifikuojant kiekvieno daikto pagal jo modelį, rūšį, gamybos metus ar įsigijimo datą, faktiškai parašytas ieškovės dukros A. J. ranka tik teikiant ieškinį, negali būti vertinamas kaip objektyvus įrodymas, patvirtinantis, kad šie visi daiktai buvo ir 2006 metais vykdymo veiksmų atlikimo metu. Be to prarastų knygų už 5170 litų vertę sąrašas, pateiktas spausdinto kompiuterinio teksto pagrindu dviem atskirais lapais, iš viso nėra net patvirtintas ieškovės parašu, ir nėra aišku, ar su šiuo ieškovės dukros bei vaikaičio sudarytų knygų sąrašu pati ieškovė iš tiesų buvo susipažindinta ir su juo sutiko. Teismas sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti teismui pateiktais atsakovo antstolio A.Bložės padėjėjos L. O. parodymais apie pačios ieškovės negyvenamos bei netvarkomos sodybos prastą būklę 2005 m. kovo mėnesį, taip pat teismas remiasi atsakovo IĮ Santovita“ direktoriaus P. B. paaiškinimais, jog 2006 metų pavasarį apžiūrint perimtą ieškovės turtą, pastebėtos galimybės į gyvenamąsias patalpas patekti bet kuriam pašaliniam asmeniui per kelis išdaužtus namo langų stiklus, ir tokią areštuoto nekilnojamojo turto blogą apsaugą iš esmės lėmė pačios ieškovės bei jos šeimos narių neveikimas, o ne atsakovų veiksmai. CPK 683 straipsnis reglamentuoja, kad areštuotą turtą antstolis paprastai palieka valdyti asmeniui, pas kurį jis tą turtą areštavo; tačiau prireikus antstolis bet kurioje proceso stadijoje gali areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir išieškotojui; šie asmenys atlieka saugotojo pareigas. Iš 2005-03-10 turto arešto akto turinio matyti, kad visų 8 areštuotų statinių saugotoju buvo palikta pati ieškovė, jai apribojant tik disponavimo turtu teisę; ieškovė ar jos šeimos nariai daugiau nei metus iki šio turto perdavimo išieškotojui (duomenys neskelbtini) neteikė prašymų skirti kurį nors kitą asmenį areštuoto turto saugotoju. Ši aplinkybė, teismo nuomone, yra itin svarbi vertinant atsakovų veiksmų vykdymo procese teisėtumą ir nustatant civilinės atsakomybės taikymo sąlygas nagrinėjamoje byloje. Byloje apklaustų liudytojų A. J. ir K. J. parodymus apie tai, kad jie retkarčiais nuvykdavo į ieškovės sodybą 2005- 2006 metų laikotarpiu ir matė buvus areštuotame name visus ieškinyje nurodytus kilnojamuosius daiktus, bet nesuprato ir nežinojo, kad nekilnojamąjį turtą pardavinėjant iš varžytynių, priverstinio vykdymo eigoje reikalinga pasirūpinti tais daiktais, teismas vertina kritiškai ir juos atmeta dėl to, kad šie liudytojai yra artimi ieškovės giminaičiai, patys pripažįstantys aplinkybes, kad tuo metu padėjo rūpintis ligotai ieškovei jos turto galimu pardavimu iki varžytynių pasirinktam pirkėjui N. T., o vėliau neįvykus šiam sandoriui, daugiau nebesidomėdami vykdymo procesu, visgi sugebėjo iš ieškovės sodybos išsivežti jiems priklausančius asmeninius daiktus, palikdami iki 2006 m. balandžio mėnesį įvykusio faktinio turto perdavimo išieškotojui (duomenys neskelbtini) tik ieškovės turėtą kilnojamąjį turtą (tame tarpe paveikslus, nuotraukų albumus, knygas) ir tokių aplinkybių buvimą patys liudytojai patvirtino apklausiami antrą kartą teismo posėdyje. Teismo nuomone, šie liudytojai teikdami argumentus, kad jie nelaikė savęs atsakingais už ieškovės kilnojamųjų daiktų apsaugą ir jų savalaikį perkėlimą į kitą vietą, nes ieškovei gulint ligoninėje, jų manymu, tai privalėjo padaryti būtent antstolis ir naujasis turto savininkas, visgi turėjo jausti bent moralinę pareigą pasirūpinti savo artimu šeimos nariu, patekusiu į labai nepalankiai susiklosčiusią gyvenimišką situaciją, nes kaip matyti iš ginčo aplinkybių, tai ne pirmas ieškovės inicijuotas civilinis procesas antstoliams dėl turtinės žalos padarymo, be to ieškovė buvo patikėjusi savo dukrai A. J. turėto ūkio finansinę ir organizacinę veiklą, taip pat ir susidariusių skolų išieškojimo vykdymo procesuose reikalus, kol faktiškai pasidarė visiškai nemoki, dėl skolinių įsipareigojimų kreditoriams prarado savo užgyventą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei atsidūrė socialinės globos institucijoje. Teismas vertina ieškovės pažįstamų V. T., V. K. parodymus, duotus 2014-04-11 notarui apie tai, kad jie matė, kaip 2006 m. birželio pradžioje į Saulučių sąvartyną atvykusius kelis sunkvežimius, prikrautus įvairių daiktų (drabužių, batų, knygų, nuotraukų albumų ir kt.) bei sulaužytų baldų; kad pagal kelias rastas nuotraukas buvo atpažinta, jog tai J. T. daiktai, kuriuos visus sunaikino vikšrinis buldozeris. Analogiškas aplinkybes apie ieškovės kilnojamojo turto gerą būklę, namų apyvokos reikmenų ir asmeninių daiktų išvežimą į sąvartyną nurodė ir liudytojas R. S., ieškovės vaikaičio K. J. draugas. Teismo nuomone, šie liudytojai pagal savo turimus artimus ryšius su ieškove ir jos šeima, turimą gyvenimiškąją patirtį sprendė apie ieškovei priklausiusių namų apyvokos, kitų kilnojamųjų daiktų gerą būklę bei laikė tuos daiktus dar tinkamais naudojimui buityje, tačiau tokie subjektyvūs liudijimai negali būti teismo vertinami kaip visiškai patikimi. Iš esmės teismo nuomone, šie liudytojai tik patvirtina aplinkybę, kad dalis ieškovės namų apyvokos reikmenų ir asmeninių daiktų buvo atvežta į sąvartyną 2006 m. birželio mėnesio pradžioje, ko neneigia ir pats atsakovas (duomenys neskelbtini) direktorius P. B.; tą patvirtina ir liudytoju apklaustas sunkvežimio vairuotojas A. J., savo parodymais teigdamas, kad darbdavio nurodymu vežęs į sąvartyną iš ieškovės sodybos buitines šiukšles, beverčius senus daiktus. Darytina išvada, kad sprendžiant ginče aplinkybes dėl ieškovės kilnojamųjų daiktų neišsaugojimo, atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovo (duomenys neskelbtini) direktorius P. B. savo parodymuose nurodė aplinkybes, jog apžiūrint ieškovės sodybą 2006 m. pavasarį buvo pastebėta, kad kelių gyvenamojo namo langų stiklai išdaužti, o viduje primėtyta daug tuščių alaus pakuočių, todėl teismas neatmeta galimybės, jog ieškovės nurodyti vertingi kilnojamieji daiktai (baldai, buitinė technika, indai ir kt.) galėjo būti iš neprižiūrimo namo išnešti ar suniokoti pašalinių asmenų iki statinių faktinio perdavimo išieškotojui 2006 m. balandžio mėnesį, ir nei antstolis, nei išieškotojas, perėmęs ieškovės nesaugomą turtą, neturėtų būti atsakingi už statinių viduje rastų ieškovės naudotų kilnojamųjų daiktų išvežimą į sąvartyną 2006 m birželio pradžioje, laikant juos beverčiais. Atmetus pagrindinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio ieškovės ieškinio reikalavimo, t.y. 5 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo pagal CK 6.210 str. 1 d.

Be to šiame ginče teismas privalo atsižvelgti ir į tai, kad visiems ieškovės reikalavimams atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 str.). Pagal CK 1.125 str. 8 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 str. 2 d., ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtys nustatytos CK bei kituose įstatymuose (CK 1.127 str. 1 d.). Teismų praktikoje, ieškinio senaties termino pradžia nustatoma taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus; subjektyvusis (kada asmuo sužinojo) yra nulemtas asmeninių savybių ir suvokimo galimybių, objektyvusis (kai asmuo turėjo sužinoti) yra nulemtas normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) suvokimo ir elgesio standarto analogiškoje situacijoje. Ieškinio senaties termino eiga gali būti pripažinta prasidėjusia nepaisant to, kad asmuo nežinojo apie savo teisių pažeidimą, jeigu iš faktinių bylos aplinkybių būtų nustatyta, kad analogiškoje situacijoje atsidūręs normaliai protingas, rūpestingas ir atidus asmuo savo teisių pažeidimo faktą būtų žinojęs. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK1.131 str. 2 d.), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

Byloje nėra duomenų, kad ieškinio senaties termino eiga buvo sustabdyta arba nutraukta (CK 1.129?1.130 str.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2006 metų balandžio 14 dienos, kada Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjos rezoliucija buvo patvirtintas 2006 m. kovo 28 d. ieškovės turto perdavimo išieškotojui aktas bei išieškototui (duomenys neskelbtini) atsirado įgytos nuosavybės pagrindu visos teisės valdyti, tvarkyti bei disponuoti perimtais ieškovės J. T. nekilnojamaisiais daiktais (duomenys neskelbtini). Be to kaip ginče teismas konstatavo, ieškovei jau nuo 2005 m. kovo mėnesio buvo žinoma apie antstolio veiksmus, atliekamus priverstiniam areštuotų pastatų turto pardavimui iš varžytynių. Ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad ieškovė dėl visų savo vykdymo procese pažeistų teisių gynimo į teismą kreipėsi tik 2014-02-21 teiktu ieškiniu, kai pagerėjo sveikata; anksčiau ieškovė neturėjo galimybės kreiptis į teismą, nes ilgą laiką gydėsi Meškuičių ligoninėje ir gyveno ligoninės globos skyriuje, taip pat kreiptis į teismą ieškovei nebuvo finansinių galimybių. Tačiau ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai į ieškovės interesus. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių buvimo visuomet tenka ieškovui (CPK 12 str., 178 str.), bet ieškovė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių neįrodė. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi praėjus beveik aštuoneriems metams, ieškovė nuo 2005 m. kovo mėnesio ir vėliau neabejotinai galėjo pareikšti prieštaravimus dėl antstolio veiksmų, areštuojant jos nekilnojamąjį turtą, pati arba per atstovą, galėjo ginčyti, skųsti antstolio veiksmus, taip pat reikalauti antstolio atlyginti galimai padarytą žalą. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė, žinodama apie savo teisių pažeidimą, per visą senaties terminą aktyviai bandė apginti savo teises. Netgi įvertinus tai, kad ieškovė yra senyvo amžiaus, galimai menko išsilavinimo, ligota, ta aplinkybė, kad reikalavimai pareikšti praėjus beveik aštuoneriems metams, leidžia tokį ieškovės elgesį vertinti kaip nerūpestingą ir aplaidų savo teisių gynimą, kuris negali būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų kreipusis pagalbos į medicinos įstaigos administraciją, nors ten gyveno ir gavo ilgalaikes socialinės globos paslaugas, kad ieškovė būtų kreipusis į savivaldybės institucijas dėl pirminės teisinės pagalbos, į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir pan.). Be to kaip matyti iš bylos aplinkybių, ieškovė savo turimu ūkiu rūpinosi bendrai su dukra ir vaikaičiu, su kuriais vėliau aktyviai bendravo, į kuriuos visą tą laiką galėjo kreiptis pagalbos ir per kuriuos galėjo savalaikiai realizuoti teisę skųsti antstolio veiksmus, reikšti ieškinį ar kreiptis teisinės pagalbos, to nesiejant su savo finansinėmis galimybėmis. Remdamasis išdėstytu teismas sprendžia, kad ieškovė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl praleistas senaties terminas negali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.). Kaip minėta, CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, todėl ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu.

Išnagrinėjęs bylą ir atmetęs ieškovės reikalavimus, teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės atsakovams bei valstybei (Civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d. 96 str., 98 str. ). Atsakovo (duomenys neskelbtini) patirtos išlaidos, susijusios su advokato atstovavimu procese, nepagrįstos rašytiniais dokumentais, todėl teismas šių išlaidų iš ieškovės nepriteisia. Atsakovai antstolis A. Bložė, D. G., tretieji asmenys, veikiantys byloje atsakovo pusėje, Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, UAB DK „PZU Lietuva“ byloje neteikė prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl šiems proceso dalyviams bylinėjimosi išlaidos taip pat nepriteistinos.

Atmetus ieškovės ieškinį, teismas turi pagrindą iš ieškovės priteisti 9,92 eurų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei, nes jos didesnės nei minimali valstybei priteistina iš šalies bylinėjimosi išlaidų suma (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d., 96 str. 2 d., LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 str., 263-270 str., 279 str., 307 str.

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės J. T., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės biudžetui bylinėjimosi išlaidas - 9,92 Eur (devynis eurus ir 92 centus). Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Swedbank, AB, banko kodas 73000, arba Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.