Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo M. T., a. k. (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Arnoldo Šukaičio skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties, kuria patenkintas Lenkijos Respublikos Konino miesto apygardos teismo teikimas dėl Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendžio, pakeisto Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendžiu, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. T. Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendžiu, pakeistu Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendžiu, nuteistas galutine bausme – laivės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010-10-11 iki 2011-05-11. Minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs ir vykdytinas nuo 2013-06-14. Panevėžio miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi patenkino Lenkijos Respublikos Konino miesto apygardos teismo teikimą dėl Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendžio, pakeisto Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendžiu, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje bei M. T. paskirtą 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę suderino (prilygino) su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. 214 str. 1 d., 182 str. 1 d. 214 str. 1 d., 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. 214 str. 1 d., 214 str. 1 d., pritaikė BK 63 str. nuostatas ir M. T. paliko paskirtą 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo M. T. gynėjas advokatas Arnoldas Šukaitis skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsisakyti pripažinti ir vykdyti Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendį, pakeistą Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendžiu. Skunde nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo, jog nuteistojo M. T. teisės į gynybą ir tinkamą informavimą apie teismo posėdžius nebuvo pažeistos, nuosprendžio vykdymo senaties terminas nėra suėjęs, nuteistasis vengė atlikti jam paskirtą bausmę.Cituodamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau - Įstatymo) 8 str. 1 d., tvirtina, kad nuteistasis M. T. nedalyvavo nei Turko miesto rajono teismo posėdyje, kuriame buvo priimtas 2012-12-21 nuosprendis, nei Konino miesto apygardos teismo posėdyje, kuriame buvo priimtas 2013-06-14 nuosprendis, todėl turėjo būti laikomasi visų Įstatymo 8 str. 1 d. 9 p. sąlygų, ir atsisakyti pripažinti kitos Europos sąjungos valstybės narės sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Pažymi, kad M. T. nebuvo tinkamai informuotas apie numatytų teisminių posėdžių nagrinėjimo laiką ir vietą, be to, nebuvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jeigu jis neatvyks į bylos nagrinėjimą teisme. Neneigia, jog M. T. pasirašė dokumentus, kurie buvo lenkų kalba, tačiau pažymi, jog jis jų turinio nesuprato, o apie informacijos, susijusios su teismo posėdžiais bei juose nedalyvavimo pasekmėmis, gavimą, byloje duomenų nėra. Advokatas skunde kelia abejones dėl nuteistojo M. T. gynybos bylą nagrinėjant teisme. Tvirtina, kad nebūdamas tinkamai informuotas apie numatomus teisminius nagrinėjimus, negalėjo ne tik pasinaudoti teise įgalioti savo gynėją jį ginti teisme, tačiau ir apskritai jo neturėjo. Tai, kad valstybė buvo paskyrusi nuteistajam gynėją, kuris M. T. gynė teisme, nereiškia, jog jis buvo įgaliojęs valstybės paskirtą gynėją jį ginti teisme, su juo buvo susitikęs, suderinęs gynybos pozicijas. Be to, nurodo, kad tiek 2012-12-21, tiek 2013-06-14 nuosprendžių nuteistasis negavo ir nebuvo tinkamai supažindintas ir su savo procesinėmis teisėmis. Advokatas, remdamasis Įstatymo 8 str. 1 d. 3 p., tvirtina, jog yra suėję nuosprendžio vykdymo senaties terminai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 96 str.), kadangi laisvės atėmimo bausmė M. T. iki šiol nepradėta. Nesutinka su teismo išvada, kad nuosprendis, t. y. jo dalis, pagal kurią buvo priteista iš M. T. civilinis ieškinys bei proceso išlaidos, buvo pradėtos vykdyti Lietuvos Respublikoje nepažeidžiant nuosprendžio vykdymo senaties terminų, todėl atitinka apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties sąlygas pagal BPK 96 str. 2 d. Mano, jog šiuo atveju toks įstatymo interpretavimas yra klaidingas, nes tokiu atveju pakanka tiesiog išspręsti nuosprendžiui reikšmingą klausimą (dėl daiktinių įrodymų, žalos atlyginimo ir kt.) ir laikyti, kad apkaltinamasis nuosprendis yra pradėtas vykdyti.Galiausia advokatas nurodo, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog nuteistasis M. T. vengė atlikti jam paskirtą bausmę. Tvirtina, kad M. T. Lenkijos teisminių institucijų šaukimų atvykti atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę negavo, pranešimo atvykti į paštą atsiimti kvietimo, taip pat negavo, kita vertus, pagal galiojusį 2008-11-27 Tarybos pamatinį sprendimą 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes, tokie šaukimai neatitiko galiojusių teisės aktų ir neturėjo būti vykdomi. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis, grįžęs į Lietuvą, gyvenamosios vietos nepakeitė, į ilgalaikes keliones nevyko, vykdo verslą gimtajame mieste. Nurodo ir tai, kad iš teismui pateiktų laiškų kopijų matyti, kad nuteistojo gyvenamosios vietos adresas apskritai nurodytas ne tiksliai. Advokatas galiausia pažymi, kad nuteistojo veiksmuose nėra jokių tyčinių veiksmų, kurie leistų konstatuoti, jog jis vengė atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o vien tai, kad atitinkamos instancijos netinkamai atliko savo pareigas, nuteistajam M. T. negali sukelti neigiamų pasekmių. Gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio skundas atmetamas. Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį ir pateiktą medžiagą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundo argumentai nutarties išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir nėra pagrindas skundžiamą nutartį naikinti. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.Skunde teigiama, kad nuteistasis M. T. nedalyvavo ne tik Turko miesto rajono teismo posėdyje, kuriame buvo priimtas 2012-12-21 nuosprendis, tačiau ir Konino miesto apygardos teismo posėdyje, kuriame buvo priimtas 2013-06-14 nuosprendis, kadangi nebuvo tinkamai informuotas apie numatytų teisminių nagrinėjimo laiką ir vietą, apie galimą sprendimo priėmimą, kilsiančias neigiamas pasekmes, o tai suponuoja išvadą, jog nesilaikyta Įstatymo 8 str. 1 d. 9 p. sąlygų. Panevėžio miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog nuteistojo M. T. teisės į gynybą ir tinkamą informavimą nebuvo pažeistos, su kuo vienareikšmiškai sutinka ir aukštesnės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis konstatavo, jog nors M. T. 2012-12-20 teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau jis asmeniškai buvo pašauktas ir tokiu būdu informuotas apie teismo posėdį, po kurio buvo priimtas sprendimas, taip pat apie posėdžio laiką ir vietą, taip pat apie tai, kad sprendimas gali būti priimtas jei jis neatvyks į teismo posėdį. Iš kitoje byloje (Nr. (duomenys neskelbtini)) esančios informacijos matyti, kad M. T. apie teismo posėdį Turko miesto rajono teisme informuotas 2012-11-12 (teikimo Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 55), apie posėdį Konino miesto apygardos teisme informuotas 2013-04-29 (teikimo Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 58). Šiuos duomenis neabejotinai patvirtina ir Konino miesto Apygardos teismo pranešimas, kuriame nurodoma, jog nuteistasis M. T. apie minėtus teismo posėdžius buvo informuotas (teikimo Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 54). Šiuo atveju, be abejonės svarbu yra tai, su kuo, beje, sutiko ir M. T. advokatas, bei kaip pats nuteistasis parodė teismo posėdžio metu, jis pasirašė dokumentus, kurie buvo lenku kalba, todėl nagrinėjamu atveju, vien tai, jog nuteistasis nesuprato gautos informacijos turinio, savaime nereiškia, jog jis nebuvo informuotas apie numatomus teismo posėdžius apskritai ar, kad nebuvo informuotas tinkamai. Kita vertus, pažymėtina, jog institucijų, juolab užsienio, raštai paprastai būna tikslingi, ypatingos svarbos, todėl vien tai, kad jie parašyti kita, nei yra nuteistojo gimtoji, kalba nedaro jų reikšmės mažesnės, atvirkščiai, jie turėtų asmenį paskatinti vienokiu ar kitokiu būdu išsiaiškinti jų paskirtį tam, kad ateityje nekiltų kokių nors neaiškumų. Esamoje situacijoje nuteistojo neveikimas gautų dokumentų atžvilgiu parodo ne ką kitą, kaip jo pakankamai neatsakingą požiūrį.Nuteistojo advokatas, be kita ko, kelia abejones, susijusias su nuteistojo gynyba teisme užsienio valstybėje. Nurodo, jog ta aplinkybė, kad jam buvo paskirtas valstybės advokatas nesuponuoja išvados, kad jis jį buvo įgaliojęs jį ginti teisme, su juo buvo susitikęs, suderinęs gynybos pozicijas. Kita vertus tvirtina, kad apskritai įgalioto advokato neturėjo. Visgi tokie skundo argumentai paneigti byloje esančiais duomenimis ir traktuotini tiesiog kaip gynybinė nuteistojo pozicija. Pirmiausia, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis ne tik žinojo apie ateityje vyksiantį posėdį, tačiau ir įgaliojo savo pasirinktą arba valstybės paskirtą advokatą jį ginti teismo posėdžio metu, ką šis advokatas iš tiesu ir darė (b. l. 22). Be to, iš minėto Konino miesto Apygardos teismo pranešimo kategoriškai matyti, kad Turko miesto apylinkės teisme ir Konino miesto apygardos teisme nuteistąjį M. T. gynė jam paskirtas advokatas P. Z.. Dar daugiau, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis M. T. sutiko, kad teismo nuosprendis galėjo būti apskųstas, kadangi tokia tvarka jam buvo išaiškinta tieks įgalioto advokato, tiek ir vertėjos. Įvertinus aptartus duomenis, aukštesnės instancijos teismas visiškai neabejoja tuo, kad M. T. gynė ir jam atstovavo jam paskirtas advokatas, kurį nuteistasis įgaliojo jį ginti teisme, kitu atveju M. T. turėtų ne valstybės paskirtą ir įgaliotą, tačiau savo pasamdytą advokatą.Be to, advokatas, remdamasis Įstatymo 8 str. 1 d. 3 p., tvirtina, jog yra suėję nuosprendžio vykdymo senaties terminai, nes laisvės atėmimo bausmė M. T. iki šiol nepradėta vykdyti, todėl nuosprendis negali būti vykdomas. Šiuo atveju atkreipiamas dėmesys į tai, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje aiškiai ir pakankamai išsamiai nurodė, kad apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio vykdymo pradžios (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 96 str. 2 d.), o minėtas nuosprendis t. y. jos dalis, pagal kuria buvo priteista iš M. T. civilinis ieškinys bei proceso išlaidos, buvo pradėtos vykdyti Lietuvos Respublikoje nepažeidžiant nuosprendžio vykdymo senaties terminų (b. l. 94, bei teikimas (duomenys neskelbtini)), nepaisant to, kad formaliuoju vertinimo požiūriu galimai yra suėjęs nuosprendžio vykdymo senaties terminas. Šiuo atveju teismas labai teisingai pažymėjo, jog Įstatymas nenumato, kad apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas gali būti taikomas daliai nuosprendžio, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas ir vykdomas, nėra visiškai pagrįstas. Prie viso to, kas jau išdėstyta, negalima nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis M. T. išties vengė atlikti bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, be to, kas jau nurodyta skundžiamoje nutartyje, atkreipia dėmesį į tai, ką beje, akcentuoja ir advokatas skunde, M. T. grįžęs iš Lenkijos Respublikos apsistojo savo gimtajame mieste, sukūrė kitą šeimą, vysto šeimos verslą, į ilgalaikes keliones išvykęs nebuvo, todėl būdamas suaugusiu ir protingu žmogumi, turėjo atsakingiau žiūrėti į susidariusią situaciją, o ne lengvabūdiškai stengtis jos išvengti ignoruodamas pašto pranešimus apie gautus laiškus iš užsienio valstybės, tuo labiau, kaip minėta nebuvo jokių kliūčių juos atsiimti iš pašto skyriaus. Šiuo atveju nekyla jokių abejonių, kad skundo argumentai susiję su netiksliu nuteistojo gyvenamosios vietos adresu, kad nuteistojo veiksmai nebuvo pasyvūs, laikytini visiškai deklaratyviais, kadangi iš „Lietuvos paštas“ grąžinimo šaknelių matyti, kad pašto korespondencija nepasiekė adresato ne todėl, kad būtų netikslus adresas, o dėl to, kad pašto gavėjas jos paprasčiausiai neatsiėmė (b. l. 178 – 179). Pažymėtina, kad BK 96 str. 3 d. nurodo, kad jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja, šiuo atveju, bylos duomenys kategoriškai pagrindžia faktą, jog nuteistasis M. T. vengė atlikti bausmę, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimui pripažinti ir vykdyti Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendį, pakeistą Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendžiu, Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą darytina išvada, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl jos keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 str., 364 str. 8 d. 1 p., teismas,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo M. T. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.