Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas), Alės Bukavinienės ir Konstantino Gurino,

dalyvaujant: ieškovui J. S. ir jo atstovei adv. Rasai Užkuraitienei, atsakovų atstovei adv. Ritai Petručionytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų B. K. , H. K. , G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-399-343/2005 pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovams B. K. , H. K. , G. K. , tretiesiems asmenims VĮ „Registrų centras“ Kauno filialui, A. K. dėl gyvenamųjų patalpų pirkimo - pardavimo sutarties bei priėmimo - perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Sprendime rašoma, kad ieškovas ir atsakovė B. K. yra gyvenamojo namo (neskelbtini duomenys), bendrasavininkiai. Namo palėpė yra bendrojo naudojimo patalpa, kuri priklauso visiems namo bendrasavininkiams (CK 4.82 str. 1 d.). Atsakovė B. K. palėpėje įsirengė patalpas nuo 2-7 iki 2-13. Šių patalpų B. K. vardu VĮ „Registrų centras“ neregistravo, todėl ji pareiškė ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kauno m. apylinkės teismo 2005 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje patvirtinus taikos sutartį atsakovė B. K. minėtas patalpas įregistravo kaip savo nuosavybę. 2005 m. sausio 21 d. nutartis buvo apskųsta ir apeliacinės instancijos teismo 2005 m. gegužės 31d. nutartimi panaikinta. Nors teismo nutartis, kurios pagrindu suformuota ir įregistruota palėpės dalis kaip atskiras nuosavybės objektas ir įregistruotos B. K. nuosavybės teisės į 77, 53 kv. m. palėpės ploto, buvo panaikinta, tačiau atsakovai 2005 m. birželio 2 d. tarpusavyje sudarė ginčo patalpų pirkimo - pardavimo sutartį. Panaikinus nuosavybės įgijimo pagrindą, atsakovė B. K. neteko nuosavybės teisių į ginčo patalpas. CK 4.37 straipsnio 2 dalis numato, kad tik savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ar jo dalį. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Teismo nuomone, atsakovai nėra sąžiningi ir tai patvirtina faktinės aplinkybės: B. K. ir G. K. , žinodamos apie tai, kad yra apskųsta nutartis, kurios pagrindu įregistruota B. K. nuosavybė, nepasidomėjusios, ar ta nutartis yra palikta galioti, sudarė ginčo sandorį. Apdairus, moralus, sąžiningas asmuo, nesulaukęs bylos dėl turto, kurį ketina perleisti, išnagrinėjimo pabaigos, neperleistų tokio turto kitam asmeniui. Be to, ginčo sandorį sudarė motina su sūnumi, ginčo sandorio kaina yra daugiau nei keturis kartus mažesnė, negu patalpų rinkos kaina. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalį nesąžiningumas yra preziumuojamas, jeigu sandoris sudarytas tarp artimų giminaičių. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nustatančioms, kad nuosavybės teises gali perduoti tik savininkas. Sudarant ginčo sandorį atsakovė B. K. parduodamo turto savininke nebebuvo, nes buvo panaikintas jos nuosavybės teisių įgijimo pagrindas. Ginčijamą sandorį negaliojančiu teismas pripažino ir CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi be teisinio pagrindo buvo pasisavinta bendroji dalinė turto nuosavybė. Taip pat teismas pripažino, kad sandorio šalys, sudarydamos ginčijamą pirkimo – pardavimo sutartį, buvo nesąžiningos.

Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kokio objekto – neįrengtos palėpės dalies ar įrengto buto Nr. 6 turi teisę reikalauti ieškovas ir tik tada spręsti, ar ieškovas turi teisę ginčyti sandorį. Butas Nr. 6 nėra bendrojo naudojimo patalpa, todėl ieškovo teisės nepažeistos. Be to, ieškovas yra davęs raštiškus sutikimus dėl buto palėpėje įrengimo ir raštiškai atsisakęs savo dalies teisių į bendro naudojimo palėpę. Šių sutikimų ieškovas neginčijo, todėl jis negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu ir reikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas, objektyviai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl patenkindamas ieškinį priėmė teisingą sprendimą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.). Šioje civilinėje byloje nenustatyta absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kurių procesinės pasekmės taikomos neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas (CPK 320 str. 2 d. nuostatos).

Apeliantų nuomone, teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą, nes ieškovas nereikalavo priteisti namo palėpėje įrengtų 168 000 Lt vertės patalpų, į kurias jis neturi jokių teisių. Pasak apeliantų, ieškovas ginčija 30 000 Lt vertės sandorį, todėl ginčijamo sandorio suma turi sudaryti ir ieškinio sumą. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų teiginiais nesutinka. Ginčydamas atsakovų sudarytą sandorį ieškovas gina savo pažeistas daiktines teises, kurių turinį sudaro teisės į gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpas, valdomas namo bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškinio suma bylose dėl daiktinių teisių į turtą yra nustatoma pagal turto – ginčo dalyko - rinkos vertę (CPK 85 str. 1 d. 9 p. ). Pagal duomenis Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke matyti, kad ginčo dalyko šioje byloje, t. y. ginčijamo sandorio objekto vidutinė rinkos vertė sudaro 168 000 Lt (T. 1, b. l. 15-16). Ginčijamoje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą sandorio kainą – 30 000 Lt - nėra pagrindo prilyginti perkamo – parduodamo daikto rinkos vertei, nes ši kaina neparemta jokiais realią sandorio dalyko vertę pagrindžiančiais įrodymais. Be to, sprendžiant iš teismo sprendimo motyvų, ginčijamoje sutartyje nurodyta turtinio sandorio kaina aiškiai neatitinka tikrosios sandorio objekto vertės. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad atsakovų pateiktoje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyriaus 2002 m. vasario 22 d. pažymoje nurodyta to paties daikto (patalpų palėpėje) deklaruota įsigijimo rinkos kaina taip pat viršija 100 000 Lt (T. 1, b. l. 110). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio suma šioje byloje yra didesnė kaip 100 000 Lt, todėl byla buvo teisminga Kauno apygardos teismui nagrinėti pirmąja instancija (CPK 27 str. 1 p.).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, turinčiu teisę pareikšti ieškinį dėl atsakovų sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Čia apeliantai remiasi tuo, kad ieškovas nenurodė, o pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokios konkrečios ieškovo teisės buvo pažeistos ginčijamu sandoriu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie apeliantų argumentai atmestini. Ginčo sandorio objektas – patalpos yra įrengtos daugiabučio gyvenamojo namo palėpėje. Palėpė yra bendro naudojimo patalpa, valdoma bendrosios nuosavybės teise visų gyvenamojo namo butų savininkų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovė tvirtino, kad ieškovas buvo davęs sutikimą atsakovei B. K. įsirengti atskiras patalpas palėpėje virš atsakovės buto. Pasak ieškovo, įsirengdama 74,35 kv. m. ploto patalpas bendroje namo palėpėje atsakovė B. K. pažeidė jo, kaip namo palėpės bendraturčio teises ir interesus, nes įsirengė patalpas, kurių dydis viršija virš atsakovės B. K. buto esantį plotą. Ieškovo tvirtinimu, tuo buvo pažeistos jo, kaip gyvenamojo namo bendraturčio teisės, nes dėl atsakovės veiksmų sumažėjo galimybė naudotis atitinkama dalimi bendro naudojimo patalpų namo palėpėje, susiaurintas dalinės nuosavybės teisės į bendro naudojimo patalpas turinys. Kaip jau minėta, ieškiniu šioje byloje ieškovas siekia apginti pažeistas (atsakovų ginčijamas) daiktines teises, kurių turinį sudaro teisės į gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpas, valdomas namo bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovo daiktines teises, kurios, jo įsitikinimu, atsakovės B. K. veiksmais buvo pažeistos, sudarantis objektas ginčijamu sandoriu perleistas kitiems asmenims. Ieškovas turi materialinio pobūdžio pretenzijų į sandorio objektą (jo dalį). Ieškovo nuomone, sandorį sudariusi patalpų pardavėja atsakovė B. K. neturėjo teisės perleisti šio daikto, nes nebuvo vienintelė viso perleidžiamo daikto savininkė. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas turėjo subjektyvinę teisę kreiptis į teismą su reikalavimu pripažinti negaliojančiu atsakovų sudarytą patalpų namo palėpėje perleidimo sandorį. Pažymėtina, kad ieškovas ginčija atsakovų sudarytą sutartį įstatyme numatytais niekinių sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.80, 1.81 str.). Niekiniai sandoriai laikomi absoliučiai negaliojančiais. Teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo (niekinės sutarties) ir teisę reikalauti taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes turi visi asmenys, kurių teises ir interesus tokia sutartis pažeidė (CK 1.78 str. 5 d., 6.224 str., 6.227 str.1 d.). Aukščiau jau išdėstyta, kuo pasireiškė ieškovo subjektyvinių teisių pažeidimas sudarius ginčijamą sandorį, todėl laikytina, kad ieškinį pareiškė konkretaus materialinio reikalavimo teisę turintis suinteresuotas asmuo.

Atsakovų apeliaciniame skunde pripažįstama, kad namo palėpė yra bendro naudojimo patalpa. Apeliantų nuomone, atsakovei B. K. palėpėje įrengus 74,35 kv. m. ploto gyvenamąsias patalpas, šios nebeteko bendro naudojimo patalpų statuso. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tik gyvenamųjų patalpų namo palėpėje įrengimas pats savaime nepakeičia daiktinių teisių į šias patalpas turinio ir apimties. Patalpos turi nekilnojamojo daikto teisinį statusą. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įgyjama tik įstatyme numatytais pagrindais. Nuosavybės teisės įgijimo momentas taip pat nustatytas įstatymo. Daiktinės teisės (įskaitant nuosavybės teisę) į nekilnojamuosius daiktus turi būti registruojamos viešame registre. Iš bylos duomenų matyti, kad joks juridinis faktas, susijęs su atsakovės B. K. savarankiškomis daiktinėmis teisėmis ginčo sandorio objekto (patalpų) atžvilgiu, nebuvo įregistruotas iki to laiko, kada Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m sausio 21 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis byloje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (T. 1, b. l. 20-21). Toje nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad ja patvirtinta taikos sutartis yra pagrindas suformuoti ir įregistruoti palėpės patalpas kaip atskirą nuosavybės objektą, taip pat tai yra pagrindas įregistruoti nuosavybes teises B. K. į 77,53 kv. m. palėpės ploto. Minėta teismo 2005 m. sausio 21 d. nutartis įvardinta ginčijamoje 2005 m. birželio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartyje kaip patalpų daiktinę teisę patvirtinantis nuosavybės dokumentas (T. 1, b. l. 37 – 40). Taigi, palėpėje esančių dalies įrengtų patalpų teisinio statuso pasikeitimo, o tuo pačiu ir B. K. daiktinių teisių į tas patalpas įgijimo juridinis faktas buvo Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 21 d. nutartis (CK 4.254 str. 7 p., LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 str. 7 p.). Ši nutartis buvo panaikinta Kauno apygardos teismo (kaip apeliacinės instancijos teismo) 2005 m. gegužės 31 d. nutartimi, įsiteisėjusia nuo priėmimo dienos (T. 1, b. l. 18-19). Panaikinus teismo 2005 m. sausio 21 d. nutartį, atsakovės B. K. savarankiškos daiktinės (nuosavybės) teisės į 74,35 kv. m. ploto patalpas nuo 2-7 iki 2-13 daugiabučio namo palėpėje išnyko nuo 2005 m. gegužės 31 d. Ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo momentu, t. y. 2005 m. birželio 2 d. atsakovė B. K. nebeturėjo atskiros nuosavybės teisių į perleidžiamą daiktą, t. y. nebuvo savarankiška ir nepriklausoma perleidžiamo nekilnojamojo daikto savininkė. Šį juridinį faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad atsakovė B. K. 2006 m sausio 26 d. (t. y. jau iškėlus ir nagrinėjant šią civilinę bylą) teikė teismui ieškinį dėl nuosavybės teisių jai pripažinimo į tas pačias patalpas namo palėpėje ir jų atidalijimo iš bendrosios nuosavybės (T. 1, b. l. 114-116). CK 4.48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perduoti daikto nuosavybės teisę gali tik pats daikto savininkas arba daikto savininko įgaliotas asmuo. Šios teisės normos turinys reiškia imperatyvų draudimą sudaryti daikto perleidimo sandorį asmeniui, kuris nėra perduodamo daikto savininkas. Atsakovė B. K. 2005 m. birželio 2 d. sutartimi pardavė patalpas namo palėpėje neturėdama savarankiškų nuosavybės teisių į parduodamą daiktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šį sandorį niekiniu negaliojančiu sandoriu, nes juo buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, draudžiančios asmeniui, nesančiam daikto savininku, perduoti to daikto nuosavybės teisę (CK 1.80 str. 1 d.).

Kadangi ginčijamo sandorio objektas – patalpos namo palėpėje nebuvo atidalintos iš gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės, ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovė B. K. daiktiniuose teisiniuose santykiuose su kitais asmenimis galėjo veikti tik kaip gyvenamojo namo bendraturtė, kuriai bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis kartu su kitais gyvenamojo namo butų savininkais priklauso namo bendro naudojimo patalpos (įskaitant ir namo palėpę), bet ne kaip savarankiškas, nuo kitų asmenų nepriklausomas daiktines teises turintis to daikto savininkas. Šiuo atveju įgyvendinti dalies bendrojoje nuosavybėje perleidimo teisę atsakovė B. K. galėjo tik laikantis CK 4.82 straipsnyje nustatytų pagrindų ir tvarkos. Analizuojant šiuo aspektu, ginčijamas sandoris laikytinas sudarytu pažeidžiant kitų gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų (bendro naudojimo objektų naudotojų) teises ir teisėtus interesus. Toks veiksmas vertintinas kaip neatitinkantis geros moralės principų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi nuostatos, kad ginčijamas sandoris negalioja ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija laiko neįtikinamais atsakovų argumentus, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu visos jį sudarančios šalys nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad yra panaikintas daikto pardavėjo nuosavybės teisių į tą daiktą įgijimo teisinis pagrindas. Atsakovų apeliaciniame skunde akcentuojama, kad už sudaromo sandorio teisėtumą atsako sandorį tvirtinantis notaras. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, kuris turi užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių (LR notariato įstatymo 2 str. 1 d.). Nekilnojamųjų daiktų, kuriems įstatymų nustatyta privaloma teisinė registracija, perleidimo kito asmens nuosavybėn sandorius notaras tvirtina tik nustatęs, kad daiktas nuosavybės teise priklauso teisių perleidėjui (LR notariato įstatymo 46 str. 1 d.). Pardavėjas turi pareigą patvirtinti perduodamų daiktų nuosavybės teisę. Šios pareigos turinį sudaro ir daikto pardavėjo patvirtinimas, kad į perduodamus daiktus tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, kad tie daiktai nėra teisminio ginčo objektas (CK 6.321 str. 1 ir 3 d. nuostatos). Nepateikdamos notarui informacijos, kad dėl nekilnojamojo daikto perleidėjos B. K. nuosavybės teisių į perleidžiamą daiktą įgijimo fakto buvo nepasibaigęs teisminis ginčas, kad yra panaikintas daikto perleidėjos nuosavybės teisių įgijimo teisinis pagrindas (teismo 2005 m. sausio 21 d. nutartis), sandorio šalys (sandoris sudarytas tarp artimų giminaičių) elgėsi nesąžiningai. Šiuo aspektu, ginčijamas sandoris taip pat laikytinas neatitinkančiu geros moralės, todėl yra negaliojantis. Darydama tokią išvadą ex officio teisėjų kolegija remiasi CK 1.78 straipsnio 5 dalies norma.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis ieškovui priteistos jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Ieškovui priteista 2000 Lt advokato pagalbos išlaidų, kurias sudarė procesinių dokumentų parengimas (surašymas) ir advokato atstovavimas teisme (T. 1, b. l. 82). Pirmosios instancijos teismo sprendime atitinkamai argumentuota pozicija, kodėl ieškovui priteistinos tokio dydžio bylinėjimosi išlaidos. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais. Įvertinus bylos mastą, materialinių reikalavimų pobūdį ir ieškinio sumą, rengtų procesinių dokumentų turinį, teisinių paslaugų teikimo pobūdį (ir procesinių dokumentų rengimas, ir atstovavimas bylos nagrinėjime), darytina išvada, kad ieškovo turėtos advokato pagalbos išlaidos yra protingo dydžio. Čia taip pat įvertinama ta aplinkybė, kad nurodytų išlaidų ribose ieškovui buvo teikiama advokato teisinė pagalba ir apeliacinės instancijos teisme (nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl papildomų atstovavimo išlaidų atlyginimo).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir išvadomis teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovų B. K. , H. K. , G. K. po 4 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.