Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „Retenė“ skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Užimtumo tarnybos direktoriaus Įsakymo, kuriuo pareiškėjai nuo 2020 m. liepos 1 d. buvo panaikintas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas ir nutrauktas visos valstybinės pagalbos mokėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. birželio 1 d. priėmė socialinių įmonių įstatymą Nr. IX-2251, kuris įsigaliojo 2004 m. birželio 19 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato juridinių asmenų, kuriems suteiktas socialinės įmonės statusas, su šiuo statusu susijusias teises ir pareigas, šio statuso įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką, apibrėžia socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, nustato darbo santykių šiose įmonėse ypatumus, reglamentuoja valstybės pagalbą socialinėms įmonėms. Pažymėtina, kad Socialinių įmonių įstatymo atitinkamos normos nuo 2004 m. birželio 1 d. ne kartą buvo keistos, įskaitant ir 2011 m. gruodžio 1 d. įstatymu Nr. XI-1771 patvirtintą naują redakciją.

Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2427 (toliau – Pakeitimo įstatymas), kurio 1 straipsnio 1 dalimi pakeitė Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymą Nr. IX-2251 ir jį išdėstė nauja redakcija, o 2 dalimi – pakeitė Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymą Nr. IX-2251.

Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir šio straipsnio 3 dalį, įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d. (Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

Taigi, iš esmės 2019 m. rugsėjo 19 d. Pakeitimo įstatymu buvo patvirtintos dvi Socialinių įmonių įstatymo redakcijos, t. y. pirmoji įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d. (toliau – 2020 m. sausio 1 d. SĮĮ), antroji įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d. (toliau – 2020 m. liepos 1 d. SĮĮ).

Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad juridiniam asmeniui, kuriam iki 2020 m. birželio 30 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje [2020 m. liepos 1 d. SĮĮ] išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2020 m. liepos 1 d.

2020 m. liepos 1 d. SĮĮ 8 straipsnis reglamentuoja socialinės įmonės statuso įgijimą. Vadovaujantis 2020 m. liepos 1 d. SĮĮ 8 straipsnio 2 dalimi, socialinės įmonės statusas suteikiamas, jeigu socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys atitinka visas šias sąlygas: 1) Lietuvos Respublikoje įsteigto juridinio asmens ar jo padalinio steigimo dokumentuose yra nurodyti šio juridinio asmens ar jo padalinio veiklos tikslai, susiję su tikslinėms grupėms priklausančių asmenų įdarbinimu, jų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu ir socialine integracija; 2) iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, gautos pajamos per praėjusius kalendorinius metus sudaro ne daugiau kaip 15 procentų visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų, taip pat jeigu juridinis asmuo ar jo padalinys nevykdo laikinojo įdarbinimo veiklos; 3) Vyriausybės įgaliotai institucijai yra pateikęs šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą planą; 4) socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys ne mažiau kaip vienus metus iki prašymo suteikti socialinės įmonės statusą pateikimo dienos ir sprendimo dėl socialinės įmonės statuso suteikimo priėmimo dieną vykdė veiklas, numatytas pažymoje apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas, ir yra pateikęs Vyriausybės įgaliotai institucijai pažymą apie planuojamą valstybės pagalbos lėšų poreikį ir numatomas vykdyti veiklas 36 mėnesių laikotarpiu pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą struktūrą; 5) socialinės įmonės statuso siekiančio juridinio asmens ar jo padalinio, kuris yra akcinė bendrovė ar uždaroji akcinė bendrovė, nuosavas kapitalas yra ne mažesnis kaip pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio; 6) socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys ir socialinės įmonės statuso siekiančio juridinio asmens ar jo padalinio vadovas ar jo įgaliotas asmuo atitinka šio įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas; 7) socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys nėra įsiskolinęs savo darbuotojams, neturi neatidėtų įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui ir (ar) savivaldybių biudžetams; 8) socialinės įmonės statuso siekiančiam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui nėra iškelta bankroto byla, jis nėra likviduojamas, nėra priimtas kreditorių susirinkimo nutarimas bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka; 9) socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys nėra valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, profesinė sąjunga, religinė bendruomenė (bendrija) ar asociacija.

Pažymėtina, kad pagal Socialinių įmonių įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2019 m. gruodžio 31 d., 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą socialine įmone buvo pripažįstama tokia įmonė, kuri, be kita ko, nevykdo veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, arba iš tokios veiklos gautos pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 procentų visų šio juridinio asmens pajamų. Teismas atkreipia dėmesį, kad šioje normoje nėra reglamentuotas laikotarpis, už kurį iš neremtinų veiklos rūšių gautos pajamos turi sudaryti ne daugiau kaip 20 procentų visų šio juridinio asmens pajamų, tačiau, kaip matyti iš Tvarkos aprašo 3 priedo, įmonė pateikdama prašymą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo, turi pateikti ir pažymą apie gautas pajamas, kurioje turi nurodyti gautas pajamas iš remtinos ir iš neremtinos veiklos tiek per ataskaitinį mėnesį, tiek ir nuo metų pradžios.

Nuo 2020 m. sausio 1 d. reikalavimas socialinės įmonės statuso siekiančiai įmonei iš valstybės neremtinos veiklos per praėjusius kalendorinius metus gauti ne daugiau kaip 20 procentų visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų buvo nustatytas 2020 m. sausio 1 d. SĮĮ 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Pažymėtina, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. šis reikalavimas sugriežtėjo nuo 20 procentų iki 15 procentų (2020 m. liepos 1 d. SĮĮ 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Šioje vietoje svarbu apžvelgti ir socialinės įmonės statuso panaikinimo (netekimo) teisinį reglamentavimą ir jo kitimą.

Pagal Socialinių įmonių įstatymo, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d., 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, socialinės įmonės statuso netenkama, jeigu socialinė įmonė daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį neatitiko bent vienos šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytos sąlygos, t. y. socialinės įmonės statuso netenkama, be kita ko, ir jeigu socialinės įmonės statusą turinti įmonė daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį iš valstybės neremtinos veiklos gauna pajamas, kurios sudaro daugiau kaip 20 procentų visų šio juridinio asmens pajamų. Analogiška taisyklė buvo nustatyta ir 2020 m. sausio 1 d. SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina, kad 2020 m. liepos 1 d. SĮĮ šis reglamentavimas buvo sugriežtintas, šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatant, kad socialinės įmonės statusas panaikinamas, jeigu: socialinės įmonės iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, gautos pajamos bent vieną mėnesį per kalendorinių metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 15 procentų visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų.

Vadovaujantis 2020 m. liepos 1 d. SĮĮ 26 straipsnio 8 dalies 1 punktu, kai panaikinamas socialinės įmonės statusas, socialinei įmonei nutraukiamas ir valstybės pagalbos mokėjimas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja yra įsteigta 1997 m. gruodžio 15 d., o 2007 m. sausio 25 d. pareiškėjai buvo suteiktas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas.

Pareiškėja gauna pajamas iš šios valstybės remtinos veiklos, t. y. dviračių ir invalidų vežimėlių gamyba (EVRK 30.92), kitų transporto priemonių remontas ir techninė priežiūra (EVRK 33.17), kitų, niekur nepriskirtų, metalo gaminių gamyba (EVRK 25.99), kiti statybos baigiamieji ir apdailos darbai (EVRK 43.39) bei iš valstybės neremtinos apsaugos sistemų paslaugų veiklos (EVRK 80.20).

Užimtumo tarnybos 2020 m. birželio 30 d. pažymoje apie socialinės (neįgaliųjų socialinės) įmonės atitikimą sąlygoms suteikti socialinės įmonės statusą, nurodyta, kad pareiškėjos pajamos iš neremtinos veiklos per praėjusius kalendorinius metus sudarė 27,71 proc.

Užimtumo tarnybos direktorius 2020 m. rugpjūčio 7 d. priėmė įsakymą Nr. V-313 “Dėl neįgaliųjų socialinės įmonės statuso panaikinimo VšĮ „Retenė” ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo”. Įsakymas pareiškėjai nuo 2020 m. liepos 1 d. panaikinti neįgaliųjų socialinės įmonės statusą ir nutraukti visos valstybinės pagalbos mokėjimą priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 26 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 29 straipsnio 1 dalies 2-4 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“ 3.1 papunkčiu, Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225 „Dėl Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo ir Tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalies nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 16 punktu bei atsižvelgiant į Šiaulių klientų aptarnavimo departamento 2020 m. birželio 29 d. pažymą apie socialines (neįgaliųjų socialines) įmonės atitikimą sąlygoms suteikti socialinės įmonės statusą, kurioje nurodoma, kad neįgaliųjų socialinės įmonės VšĮ „Retenė“ gautos pajamas iš veiklos, įtrauktos į Socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“, už praėjusius kalendorinius metus sudaro 27,71 proc. visų šios įmonės pajamų, todėl ši įmonė neatitinka Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos.

Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 2020 m. liepos 1 d. nebeatitiko 2020 m. liepos 1d. SĮĮ 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, todėl Užimtumo tarnyba teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai neįgaliųjų socialinės įmonės statusą ir nutraukė visos valstybės pagalbos mokėjimą nuo 2020 m. liepos 1 d.

Pareiškėja skunde teigia, kad ji atitiko visus Socialinių įmonių įstatyme, galiojusiame iki 2019 m. gruodžio 31 d., socialinei įmonei taikomus reikalavimus, todėl naujojo 2020 m. liepos 1 d. SĮĮ normos negalėjo būti taikomos jos atžvilgiu, nes jose suformuluotos taisyklės yra taikomos praeityje įvykusiems įvykiams ir tokiu būdu pažeidžia lex retro non agit taisyklę bei teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principus.

Išanalizavus pareiškėjos pateiktus duomenis apie jos 2019 m. gautas pajamas tiek iš valstybės remtinos, tiek ir iš neremtinos veiklos, matyti, kad tik keturis šių metų mėnesius pareiškėjos pajamos, gautos iš valstybės neremtinos veiklos, sudarė mažiau nei 20 procentų visų pareiškėjos gautų pajamų, t. y. 2019 m. balandžio, gegužės, birželio ir rugsėjo mėnesiais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net keturis 2019 m. mėnesius, pareiškėjos pajamos iš valstybės neremtinos veiklos sudarė žymiai didesnę dalį, t. y. daugiau nei pusę, pareiškėjos gautų pajamų (2019 m. sausio, kovo, rugpjūčio, lapkričio mėnesiais).

Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodomas teisinis reglamentavimas, kad socialinės įmonės statusas suteikiamas neterminuotai nereiškia, kad šis statusas yra suteikiamas visam juridinio asmens veiklos laikotarpiui. Apie tai, kad socialinės įmonės statusą turintis juridinis asmuo nuolat turi atitikti įstatymų jam nustatytus specialius reikalavimus, priešingu atveju, jam šis statusas yra panaikinamas, pripažįsta ir pati pareiškėja skunde nurodydama, kad 2019 m. vykdė nuolatinę vidinę kontrolę ir sekė, kad atitiktų visas įstatymo nustatytas sąlygas socialinės įmonės statusui išlaikyti.

Pareiškėjos ginčijama Socialinių įmonių įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d. Tačiau kaip teisingai savo atsiliepimuose nurodo atsakovės Užimtumo tarnyba ir Ministerija, 2020 m. liepos 1 d. SĮĮ normos buvo nustatytos iš anksto, t. y. 2019 m. rugsėjo 19 d., suteikiant galimybę susipažinti ir prisitaikyti prie besikeičiančio teisinio reguliavimo, aiškiai nustatant kada, kokios ir kaip įstatymu įgytos teisės bus įgyvendintos ir kurį laiką bus išlaikytos, Įstatymas paskelbtas viešai ir prieinamas, o ginčijamos normos nuostatų reikalavimas pasikeitė tik 5 procentais – iš 20 į 15), todėl pareiškėja turėjo pakankamai laiko susipažinti su naujuoju teisiniu reglamentavimo ir atitinkamai pertvarkyti vykdomą ūkinę-komercinę veiklą. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme tokio pobūdžio teisės aktams taip pat nenumatyta speciali įsigaliojimo tvarka.

Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies, 2020 m. liepos 1 d. SĮĮ 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto galimo prieštaravimo Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniams teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, nes, nagrinėjant pareiškėjos skundą dėl Įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus turėtų būti taikomi šie įstatymai.

Pažymėtina, kad teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio nustatyta tvarka, privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Teismas pažymi, kad valstybė, nustatydama tam tikras išimtis iš įprasto teisinio reglamentavimo, pavyzdžiui nustatydama, kad tam tikrus teisės aktuose nustatytus kriterijus atitinkantiems juridiniams asmenys gali būti suteikiamas (neįgaliųjų) socialinės įmonės statusas ir atitinkamai dėl šios priežasties skiriama valstybės pagalba ar parama, turi teisę ir apibrėžti bei griežtinti reikalavimus subjektams, siekiantiems ją gauti, ypač jei griežtinimas susijęs su valstybės pagalbos ar paramos skyrimo tikslingumu, skaidrumu ir atsakingu panaudojimu. Pareiškėjai nebuvo pagrindo susiformuoti neapibrėžtam lūkesčiui, jog reikalavimai neįgaliųjų socialinės įmonės statuso siekiančiam ar ją jau turinčiam juridiniam asmeniui ir valstybės pagalbos skyrimo sąlygos išliks nepakitusios per visą veiklos vykdymo laikotarpį.

Tad teismui nekyla abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl toks pareiškėjos prašymas netenkinamas. Tai, kad pareiškėja kitaip aiškina ir interpretuoja įstatymo nuostatas, neduoda pagrindo teismui pritarti pozicijai apie teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą egzistavimą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto skundžiamo įsakymo, priimto vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

Netenkinus pareiškėjos skundo, atmestinas ir pareiškėjos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos „Retenė“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.