Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2S-1497-794/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12231-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4.; 3.3.2..5; 3.1.18.1.1.; 3.1.18.1.1.2.; 3.1.18.7.

2017 m. gruodžio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs skolininkės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės Kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Asnita“ dėl teismo įsakymo išdavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė Kredito unija „Centro taupomoji kasa“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininkės UAB „Asnita“ 463.415,05 EUR skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat kreditorė prašė areštuoti skolininkės turtą 463.415,05 EUR sumai. Nurodė, kad skolininkė turi tik trumpalaikį turtą, pagal paskutinio pateikto balanso duomenis ji laikytina nemokia; skola yra itin didelė ir skolininkas vengia ją grąžinti, be to, vengia bendradarbiauti, todėl mano, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių skolininkė turės galimybę laisvai disponuoti ir paslėpti įmonės turtą, ir teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartimi kreditorės Kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ prašymą tenkino, areštavo skolininkei UAB „Asnita“ nuosavybės teise priklausantį turtą ar pinigines lėšas 463.415,05 EUR sumai, uždraudžiant tuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai skolininkui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo skolininkės pinigines lėšas, esančias atsiskaitomosiose sąskaitose, leidžiant skolininkei atsiskaityti su kreditore bei atlikti privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus. Teismas, įvertinęs, kad pareiškimas yra turtinio pobūdžio, įmonė turi tik trumpalaikį turtą, kurio vertė 2 647 802 EUR, o įmonės įsipareigojimai sudaro 2 470 319,00 EUR; tai, kad skola yra itin didelė ir skolininkė vengia ją grąžinti, vengia bendradarbiauti, bei tai, kad teismuose skolininkės atžvilgiu yra iškelta bylų dėl skolinių įsipareigojimų nevykdymo, reikalavimo sumą skolininkei laikė didele, todėl sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo įsakymo įvykdymas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skolininkė UAB „Asnita“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - kreditorės Kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Kreditorės pareiškimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (melagingas), nes skolininkė su kreditore niekada nesiejo paskolos teisiniai santykiai. Sutartus sudarytos su kitais skirtingais trečiaisiais asmenimis, o skolininkė niekada nesiskolino lėšų iš kreditorės ir nėra jai skolinga.Laikinosios apsaugos priemonės taikytos nesant grėsmės, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pareiškime nurodyta suma (463.415,05 EUR), lyginant su skolininkės turimu turtu, nėra didelė. Kreditorė pareiškime dėl teismo įsakymo pateikė nepilnus duomenis apie skolininkės turtą. Skolininkė turi daug nekilnojamojo turto (šiuo metu valdo 33 nekilnojamojo turto vienetus, kurių vertė daugiau kaip 500 000 Eur), taip pat žemės sklypą, esantį Vilniuje, Kalno g. 97; žemės sklypą su statiniais, esantį Druskininkų r. sav.

Kreditorė Kredito unija „Centro taupomoji kasa“ atsiliepime prašo skolininkės atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Kreditorė, pagrindė savo reikalavimą. Iš paskutinio pateikto skolininkės balanso matyti, jog įsipareigojimai viršija pusę į jos balaną įrašyto turto vertės. Be to, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju.Skolininkė nevykdo savo įsipareigojimų ilgą laiką, vengia bendradarbiauti. .Kreditorei šiuo metu tapo žinoma, kad skolininkė siekia perleisti paskutinį turimą turtą, todėl galima konstatuoti skolininkės nesąžiningumą. Pažymi, kad pareiga pagrįsti asmens nesąžiningus ketinimus ir/ar veiksmus, kaip pagrindą teismo sprendimo neįvykdymo/vykdymo pasunkėjimo rizikai konstatuoti, neturi būti suabsoliutinta. Mano, jog būtina atsižvelgti į tai, kad įsiskolinimo suma yra didelė, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo (atskirojo skundo) faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas tenkino kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Nagrinėjamu atveju, skolininkė teigia, kad kreditorės reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (melagingas) ir teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones kreditorei tikėtinai jo nepagrindus; be to, pasak apeliantės, laikinosios apsaugos priemonės taikytos nesant grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje byla nėra nagrinėjama iš esmės; atliekant preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą, teismas netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Teismo atliekamas prima facie ieškinyje (pareiškime) išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai jau ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, kad kreditorė laikinąsias apsaugos priemones prašė taikyti, siekdama užtikrinti būsimo teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimą. Kreditorė įvykdė CPK 433 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimą pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodyti reiškiamą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą, taip pat įrodymus, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Nurodė, kad pareiškimas kildinamas iš 2014 m. gruodžio 15 d., 2014 m. gruodžio 22 d., 2014 m. lapkričio 18 d., 2015 sausio 14 d., 2012 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarčių. Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami. Akivaizdu, kad reikalavimas dėl atitinkamų piniginių lėšų priteisimo, remiantis sutartimi yra galimas, o kaip minėta, patys įrodymai prie pareiškimo neturi būti pateikiami, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiama nutartis yra neteisėta, netinkamai įvertinus kreditorės pareikšto reikalavimo tikėtiną pagrįstumą. Kita vertus, apeliantė atskirajame skunde teigdama, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas (melagingas), nes ji niekada nebuvo sudariusi pareiškime nurodytų sutarčių, jokių argumentų dėl paminėtų įrodymų nepateikė.Apeliantė atskirajame skunde taip pat teigia, jog nėra grėsmės, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Anot skolininkės, pareiškime nurodyta suma (463.415,05 EUR), lyginant su jos turimu turtu, nėra didelė.Teismų praktikoje preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se (pats savaime) nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; ir kt.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016, 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1456-196/2016). Nagrinėjamu atveju, skolininkė su atskiruoju skundu pateikė VĮ Registrų centro duomenis apie UAB „Asnita“ vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą (sąrašą) ir teigia, kad jo vertė yra didesnė nei reikalaujama priteisti suma. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad apeliantės pateikti dokumentai nepatvirtina skunde nurodomos šio turto vertės; be to, juose neatsispindi kiti duomenys (taikomi apribojimai, įsipareigojimų mastas kitiems kreditoriams, atsiskaitymo terminai ar pan.), reikšmingi sprendžiant, ar skolininko turimas turtas eliminuoja grėsmę teismo sprendimo vykdymui. Pažymėtina, kad atskirajame skunde akcentuodama turimo turto kiekį ir vertę, apeliantė neneigia skundžiamoje nutartyje nustatytų aplinkybių, kad balanse visas bendrovės turtas apskaitytas kaip trumpalaikis. Trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Todėl net ir realiai šiuo metu egzistuojantis jis iš esmės pagal savo pobūdį gali keistis, todėl negali patikimai garantuoti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo ilgesnėje perspektyvoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1941/2014). Skolininkė, teigdama, kad reikalavimo suma, atsižvelgiant į jos turimą turtą, nėra didelė, jokių alternatyvių būdų, kuriais galėtų užtikrinti kreditorės reikalavimą, nenurodė. Taigi, skolininkė naujai pateiktais įrodymais bei argumentais nepaneigė, kad reikalavimo suma jai yra didelė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bet kokios laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia suvaržymus (nepatogumus) asmeniui, kurio atžvilgiu yra pritaikytos, todėl atskirojo skundo argumentas, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkina įmonės veiklą, menkina įmonės reputaciją, nėra pagrindas panaikinti skundžiamos nutarties. Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakytina. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentais naikinti arba keisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl skolininkės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis)

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.