Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. V. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. V. M. ir R. M. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centras, trečiajam suinteresuotam asmeniui B. R. dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjai M. V. M. ir R. M. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė:

1) panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 241;

2) įpareigoti atsakovą ištaisyti registro įrašą Nr. 1\14940, pastato savininkais įrašant M. V. M. ir R. M. bei nurodant juridinį faktą apie jų bendrąją jungtinę nuosavybę;

3) priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde (b. l. 3-5) pareiškėjai paaiškino, kad 2006 m.sausio 27 d. jie pateikė Valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras, Centrinis registratorius, atsakovas) Vilniaus filialui (toliau – ir teritorinis registratorius) prašymą įregistruoti jų bendrąją jungtinę nuosavybę šeimos gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Teritorinis registratorius 2007 m. sausio 30 d. jų prašymą patenkino. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. 2006 m. rugsėjo mėnesį gavo VĮ Registrų centro 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr.241, kuriuo buvo patenkintas B. R. (pareiškėjo buvusios sutuoktinės) prašymas panaikinti M. V. M. ir R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teisės įregistravimą į namą (duomenys neskelbtini), nes toks registro įrašas neva pažeidžia trečiojo suinteresuoto asmens teises ir trukdo turto padalinimui. Pareiškėjų nuomone, šis sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas ir atkurtas ankstesnis įrašas.

Paaiškino, kad B. R. į Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją (toliau – ir Komisija) kreipėsi po to, kai jos analogišką prašymą atmetė teritorinis registratorius. Pareiškėjų

nuomone, Komisija, priimdama pareiškimą nagrinėjimui, viršijo savo kompetenciją, nes sprendė civilinį teisinį ginčą tarp trečiųjų asmenų, o ne tarp Registro naudotojo ir Registro, tokiu būdu priimdama neteisėtą sprendimą. Pareiškėjų teigimu, B. R. į Komisiją kreipėsi ne dėl savo, o dėl trečiųjų asmenų turto, prašydama iš esmės panaikinti R. M. daiktinę (nuosavybės) teisę į namą, nes tai neva pažeidžia jos interesus. Tai yra civilinis ginčas, kurio sprendimas pagal Civilinio proceso kodekso 2 ir 5 straipsnius priskirtas teismų kompetencijai.

Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 16 straipsnis numato vienintelį pagrindą daiktinei teisei ar juridiniam faktui išregistruoti - kai pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė ar juridinis faktas pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Prie tokių dokumentų priskiriami ir teismų sprendimai, kuriuose nurodomi konkretūs asmenys ir jų daiktinių teisių ar su jais susijusių juridinių faktų pasibaigimo pagrindai. Komisijos sprendimas negrindžiamas jokia Registro įstatymo materialine norma dėl bendrosios jungtinės nuosavybės išregistravimo teisinį pagrindo pasibaigimo. Tai, pareiškėjų teigimu, yra esminis jų teisių pažeidimas, nes apsunkina jų teisės į teisminę gynybą realizavimą. Sprendime aptariamas sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančių normų turinys, tačiau nė viena iš šių normų neįvardijama kaip neginčijamas pagrindas pripažinti R. M. praradusia ar neturinčia nuosavybės teisės į namą, o tuo pačiu ir nesant pareiškėjų bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į namą. Teigia, kad Komisijos prielaidos, vertinant pareiškėjų turtinius santykius, yra civilinio teisinio pobūdžio, jos patvirtintos ar paneigtos gali būti tik teisme, nagrinėjant suinteresuoto asmens civilinį ieškinį. Pareiškėjų teigimu, B. R. Komisijai pateikti teismų sprendimai, kuriais išspręsti jos ir M. V. M. santuokinio turto padalinimo klausimai, negali būti traktuojami kaip dokumentai, patvirtinantys R. M. nuosavybės teisės pasibaigimą ar tos teisės turėtojo pasikeitimą bei įregistruoto namo teisinio statuso pasibaigimą. Pareiškėjai pažymėjo, jog teismai nesprendė dėl R. M. turtinių teisių į ginčo namą, o tai, kad teismo sprendimu namas paliktas M.V. M. nuosavybėje, nereiškia, kad R. M. neteko savo nuosavybės teisės (tai nebuvo teisminio ginčo dalykas ir dėl to teismas nesprendė). Pareiškėjai nurodė, kad santuoką jie sudarė 2002 m. gegužės 18 d. Jiems esant santuokoje 2004 m. gruodžio 24 d. valstybinės komisijos aktu namas (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas tinkamu naudoti ir nuo tada tapo gyvenamuoju namu (o ne nebaigta statyba) ir buvo įregistruotas kaip turtinis vienetas. Ši data, pareiškėjų nuomone, turi būti laikoma šio sutuoktinių turto įgijimo data. Jų teigimu, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. sausio 30 d. sprendimas įregistruoti namą kaip jungtinę M. V. M. ir R. M. nuosavybę yra pagrįstas ir teisėtas.

Tretysis suinteresuotas asmuo B. R. su pareiškėjų skundu nesutiko (b. 1. 25-26). Paaiškino, kad namo statyba buvo pradėta 1996 metais. M. V. M. santuoka su R. M. buvo sudaryta 2002 m. gegužės 18 d., todėl pagal Civilinio kodekso 3.90 straipsnį visas gyvenamasis namas negali būti registruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių M. V. M. ir R. M. nuosavybė. B. R. paaiškino, kad jai iš M. V. M. yra priteista kompensacija, be to, jis įpareigotas kreditoriui (AB „Turto bankas“) grąžinti paskolą, tačiau iki šiol nei kompensacija, nei paskola nesumokėta. Vadovaudamasi Registro įstatymo 32 straipsniu, nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad Komisija, nagrinėdama jos skundą, viršijo savo įgaliojimus. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjų teiginiai, jog atsakovas vertino jos ir pareiškėjų turtinius santykius, kurie gali būti patvirtinti ar paneigti tik teisme, neatitinka tikrovės, nes atsakovas rėmėsi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o įsiteisėję teismo sprendimai pagal Civilinio proceso kodekso 18 straipsnį yra privalomi.

II.

Įvertinęs įrodymų byloje visetą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas panaikinti Komisijos 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 241 yra nepagrįstas. Konstatavo, kad pareiškėjai neteisingai nurodo, jog kilęs ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, nes ginčas kilo dėl Nekilnojamojo turto registrą tvarkančių ir nekilnojamuosius daiktus bei daiktines teises į juos registruojančių institucijų veiksmų teisėtumo. Tokių ginčų nagrinėjimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnį priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pažymėjo, kad pareiškėjai nėra suformulavę konkrečių materialinių civilinių teisinių reikalavimų kitų asmenų atžvilgiu. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimu padalijus buvusių sutuoktinių M. V. M. ir B. R. nuosavybę, gyvenamasis namas 1A2p perėjo M. V. M. asmeninėn nuosavybėn, o B. R. iš M. V. M. buvo priteista piniginė kompensacija. Teismas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 3.90 straipsnio 1 dalį turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas statyti 1996 metais, t. y. tada, kai M. V. M. buvo santuokoje su B. R.; nuo 1997 m. jame gyveno M. V. M. su sūnumi; 1999 m. buvo aprašytos statybinės medžiagos gyvenamojo namo statybos pabaigimui; santuoka tarp M. V. M. ir R. M. sudaryta tik 2002 m. gegužės 18 d., t. y. praėjus šešeriems metams nuo namo statybos pradžios. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Ta aplinkybė, kad gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo išduotas 2004 m. gruodžio 24 d., teismo nuomone, nesudaro pagrindo pripažinti, kad gyvenamasis namas yra bendroji jungtinė M. V. M. ir R. M. nuosavybė. Pažymėjo, jog nuosavybės teisė į statomą namą pagal Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktą atsiranda ne nuo pripažinimo tinkamu naudoti akto surašymo, o nuo vykdomų statybų pradžios (pagal bylos medžiagą statybų pradžia -1996 m.). Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pakeitė Nekilnojamojo turto registro duomenis ir išregistravo M. V. M. ir R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti apskųstą sprendimą ir įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjų skunde nurodytus veiksmus bei priteisti pareiškėjų turėtas teismo išlaidas.

III.

Apeliantų nuomone, teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčas nėra civilinio teisinio pobūdžio, nors skundas buvo grindžiamas tuo, kad viešojo administravimo funkcijas atliekanti institucija, viršydama jai įstatymo nustatytą kompetenciją, prisiėmė teismo funkcijas ir neteisėtai išsprendė civilinį teisinį ginčą dėl turtinės teisės atsiradimo teisėtumo (tokią skundo esmę įvardijo ir Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti 2007 m. vasario 15 d. nutartyje dėl bylos teismingumo). Apeliantų teigimu, teismas privalėjo ištirti, ar institucija, spręsdama dėl B. R. prašymo pakeisti registro duomenis apie juridinį faktą ir daiktinę teisę, veikė jos veiklą reglamentuojančių įstatymų ribose.

Apeliantų manymu, nepagrįstas teismo sprendimo motyvas, kad byloje nėra duomenų apie turto pagerinimą sutuoktinių ar vieno iš jų lėšomis, bei motyvas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento, nes tai nebuvo ir negalėjo būti bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, tokia teismo pozicija neteisėtai ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą šaliai, kuri pagal įstatymą turi teisę remtis preziumuojamais faktais. Apeliantų teigimu, teismo sprendimu buvo akceptuota atsakovo prisiimta įstatymams prieštaraujanti teisė spręsti ginčus dėl turtinės teisės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo j a:

Nagrinėjimo ginčas kilęs dėl Centrinio registratoriaus 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 241, kuriuo nuspręsta pagal trečiojo suinteresuoto asmens B. R. pateiktą prašymą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro M.V. M. ir R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teises į gyvenamąjį namą 1A2p, esantį (duomenys neskelbtini).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2005 m. sausio 4 d. į šį namą buvo įregistruota M.V. M. nuosavybės teisė. 2006 m. sausio 30 d. teritorinis registratorius pagal M.V. M. ir R. M. prašymą įregistravo juridinį faktą – bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę į šį namą (2006 m. sausio 30 d. registro įrašo Nr.1/14940). 2006 m. balandžio 24 d. tretysis suinteresuotas asmuo B. R. (iki 1997 m. spalio 28 d. – M.V.M. sutuoktinė) pateikė teritoriniam registratoriui prašymą panaikinti M.V. M. ir R. M. (nuo 2002 m.gegužės 18 d. M.V.M. sutuoktinė) bendrosios jungtinės nuosavybės teisės įregistravimą, kadangi šis juridinis faktas pažeidžia jos teises. B. R. taip pat pateikė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nutartį, kuria šis pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, dėl buvusių sutuoktinių B.D. (nagrinėjamoje byloje – tretysis suinteresuotas asmuo B. R.) ir M.V. M. santuokoje (nuo 1985 m. spalio 12 d. iki 1997 m. spalio 28 d.) įgyto turto padalijimo. Minėtu teismo sprendimu namas (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas buvo paliktas M.V. M.; priteista iš M.V. M. B.D. piniginė kompensacija; M.V. M. įpareigotas grąžinti visą jo vardu paimtą kreditą bankui. Teritorinis registratorius 2006 m. gegužės 18 d. sprendimu atsisakė tenkinti B. R. prašymą. B. R. šį sprendimą apskundė Centriniam registratoriui, kuris 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 241 tenkino B. R. skundą ir panaikino Vilniaus filialo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimą.

Kolegija pažymi, kad atsakovas, nagrinėdamas trečiojo suinteresuoto asmens skundą dėl teritorinio registratoriaus administracinio sprendimo, kompetencijos neviršijo, nes skundai dėl teritorinio registratoriaus priimtų sprendimų ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka skundžiami Centriniam registratoriui (Registrų įstatymo 31 straipsnio 2 dalis, 32 straipsnis).

Registrų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, registruojami padarant šio straipsnio 2 dalyje numatytą žymą atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše. Tarp minėto straipsnio 2 dalyje išvardytų atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše registruojamų juridinių faktų numatyti: bendroji jungtinė nuosavybė (7 p.); įsiteisėję teismo sprendimai ir teismo nutartys, turinčios įtakos įregistruoto nekilnojamojo daikto teisiniam statusui (11 p.); civilinių bylų dėl įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimas (12 p); įregistruoto nekilnojamojo daikto, nuosavybės teisės į jį arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo areštas (16 p.) ir kt.

Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimą reglamentuoja Registrų įstatymo 16 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas išregistruojamas, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad juridinis faktas pasibaigė. Įregistruoti juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, išregistruojami atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše panaikinant žymą.

Apeliantai teisingai nurodo, kad atsakovo sprendimas nepagrįstas Registro įstatymo materialinėmis normomis. Priimdamas ginčo sprendimą atsakovas rėmėsi tik procesinėmis Registrų įstatymo normomis (31 ir 32 straipsniais), kurios reglamentuoja skundų pateikimo Centriniam registratoriui ir jų nagrinėjimo tvarką. Išregistruoti juridinį faktą (šiuo atveju - bendrąją jungtinę nuosavybę) atsakovas galėjo nustatęs Registrų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytą pagrindą. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, atsakovas tokio pagrindo nenustatė. Skundžiamą sprendimą atsakovas priėmė įsiteisėjus Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimui ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nutarčiai, kuriais buvo išspręstas buvusių sutuoktinių M.V. M. ir B. R. santuokoje (iki 1997 m. spalio 28 d.) įgyto turto padalijimo klausimas (namas (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas palikti M.V. M. nuosavybėje, jo buvusiai sutuoktinei B. R. priteista iš M.V. M. piniginė kompensacija). Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų (b.l.7-11), Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti juridiniai faktai, daiktinių teisių suvaržymai, kurie yra susiję su M.V. M. ir B. R. santuokoje įgyto turto padalijimu (2006 m. sausio 6 d. - antstolės areštas namui ir žemės sklypui; 2006 m. kovo 2 d. - įsiteisėję Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nutartis). Šis teismo sprendimas ir nutartis Registrų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies prasme negali būti vertinami kaip dokumentai, patvirtinantys, kad pasibaigė Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas – pareiškėjų bendroji jungtinė nuosavybė į gyvenamąjį namą (Registrų įstatymo 16 straipsnio 2 dalis) ir jais remiantis administracine tvarka (registro tvarkytojo sprendimu) negalėjo būti panaikinta žyma Nekilnojamojo turto registre apie minėtą juridinį faktą.

Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija daro išvadą, kad atsakovas 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr.241 yra nepagrįstas. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjų skundas tenkinamas iš dalies. Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr.241 naikinamas paliekant galioti Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimą ir 2006 m. sausio 30 d. sprendimą dėl M.V. M. ir R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės įregistravimo (registro įrašas Nr.1/14940) į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgus į tai, kad paliekamas galioti Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2006 m. sausio 30 d. sprendimas dėl M.V. M. ir R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės įregistravimo (registro įrašas Nr.1/14940), įpareigojimas padaryti naują įrašą dėl pareiškėjų bendrosios jungtinės nuosavybės įregistravimo nenustatomas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendž i a:

pareiškėjų Mariaus V. M. ir R. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 21 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų Mariaus V. M. ir R. M. skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr.241 paliekant galioti Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2006 m. sausio 30 d. sprendimą dėl M. V. M. ir R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės įregistravimo į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini).

Sprendimas neskundžiamas.