- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-144/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė, Rūta Mickevičienė (pran.), Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- K. K., M. B.
- Nukentėjusysis
- G. J.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. B. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.
Iš K. K. priteista 15330 Lt nukentėjusiajai G. J.
Iš K. K. priteista 5794,20 Lt Šiaulių teritorinei ligonių kasai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. kovo 17 d., apie 22 val. 30 min. – 23 val. 30 min., kartu su M. B. V. Š. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, tarpusavio konflikto metu rankomis ir kojomis sudavė nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas V. S. , K. K. padarė V. S. galvos smegenų ir veido sumušimus, muštinę žaizdą kaktoje, nosies kaulų ir kairės pusės žandinio sinuso priekinės sienelės lūžius, kraujosruvas veide, dėl ko nuo galvos smegenų sumušimo po kietuoju dangalu susikaupus skysčiui ir sutrikus galvos smegenų funkcijai, 2006 m. birželio 18 d., 15 val. 41 min., V. S. mirė, t. y. tyčia nužudė V. S. , o M. B. , mušdamas V. S. , sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis K. K. prašo sušvelninti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę ir jo veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d.
Skunde nurodoma, jog apygardos teismas, neįvertinęs įvykio aplinkybių, skyrė per griežtą bausmę. Neneigia kartu su M. B. smurtavęs prieš V. S. , tačiau nesutinka su tuo, kad tik dėl jo smurtinių veiksmų mirė nukentėjusysis V. S. . Nesupranta, kodėl M. B. buvo skirta tokia švelni bausmė ir pabrėžia, kad remiantis tik liudytojo V. C. parodymais, kad jis (apeliantas) sudavė nukentėjusiajam į galvą, o M. B. – į kojas, teismas priėmė tokį nuosprendį. Tvirtina, kad taip ir nebuvo nustatyta, kurio iš kaltininkų, t.y. jo ar M. B. smūgiai buvo pavojingesni, kokius konkrečiai smūgius sudavė kiekvienas jų. Kategoriškai nesutinka su nuosprendžio išvada, jog jis tyčia nužudė V. S. ir pažymi neturėjęs tam jokių priežasčių.
Apelianto įsitikinimu, teismas neteisingai kvalifikavo jo veiksmus, konflikte, kurį sukėlė tikrai ne jis, visi dalyvavo vienodai. Pabrėžia, jog nukentėjusysis buvo labai girtas, griuvinėjo, todėl galėjo ir pats susižaloti. Pažymi, kad nukentėjusysis V. S. net tris mėnesius buvo gydomas medikų. Skunde teigiama, jog tyrimo metu jo ir M. B. veiksmai buvo įvairiai kvalifikuojami, teisingiausia versija apeliantas vadina ikiteisminiame tyrime medicinos eksperto pateiktą išvadą, jog nukentėjusiajam V. S. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas prašo jo veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nesutinkama su priteistų civilinių ieškinių dydžiu, nurodant, kad priteistos sumos yra per didelės. Apeliantas nurodo kartu su nukentėjusiuoju V. S. gulėjęs ligoninėje, matė, kad pastarojo niekas nelankė, be to, daugelis žinojo, koks žmogus buvo nukentėjusysis. Pažymi, kad daugelis su įvykiu susijusių aplinkybių yra užfiksuotos neteisingai, jos neatskleidžia tikrosios tiesos.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis K. K. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas K. K. ginčydamas priimtą nuosprendį, pripažįsta, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį V. S. ir sudavė jam smūgius, tačiau tvirtina, kad tikslo jį nužudyti neturėjo ir prašo jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 135 str. 1 d. bei sušvelninti paskirtą bausmę. Taip pat teigia, jog nenustatyta, nuo kieno – jo ar M. B. suduotų smūgių mirė nukentėjusysis. Su tokiais skundo teiginiais kolegija nesutinka ir štai dėl ko:
dar ikiteisminio tyrimo metu M. K. , apklaustas įtariamuoju, pripažino, kad pirmas sudavė 4 smūgius V. S. į galvą, po to nukentėjusįjį mušė M. B. , o kai po suduotų smūgių nukentėjusysis nukrito ant grindų, abu jį spardė kojomis, po kiek kartų įspyrė ir į kokias kūno vietas, nežino (t. 1, b. l. 105-106).
Parodymų patikrinimo vietoje metu patvirtino, kad V. S. sumušė kartu su M. B. (t. 1, b. l. 108-110), tačiau antrąkart apklaustas įtariamuoju K. K. pakeitė parodymus nurodęs, kad ne jis, o M. B. pirmas pradėjo spardyti nukentėjusįjį į galvą ir taip sudavė 5-6 smūgius, o kai šis atsistojo, tada jis pats kumščiu trenkė nukentėjusiajam kelis kartus į veidą. Nugriuvusį V. S. spardė abu su M. B. – į kojas, juosmens-pilvo sritį bei šonus. Į galvą tuomet nei jis, nei M. B. nespyrė (1 t. b. l. 117-118).
Antrąkart atlikus parodymų patikrinimą ir pasiūlius K. K. parodyti panaudojant manekeną, kokiu būdu ir į kokias kūno vietas jis ir M. B. sudavė nukentėjusiajam smūgius, nuteistasis pademonstravo, kaip M. B. viena, o paskui kita koja spyrė fotelyje sėdinčiam V. S. į galvą. Paaiškino, jog M. B. įsibėgėjęs ir pašokdamas spyrė į galvą, kuri dar atsitrenkdavo į sieną. Po to jis pats parodė, kaip kumščiu smogė nukentėjusiajam į galvą, spyrė stovinčiam į koją, o kai nukentėjusysis nugriuvo, kartu su M. B. įspyrė į šoną, pilvą (t. 1, b. l. 119-124). Analogiškai įvykio aplinkybes K. K. paaiškino ir akistatoje su M. B. bei teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 127-128; t. 2, b. l. 97-98). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisme K. K. vėl pakeitė parodymus nurodydamas naujas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybės paaiškinęs, jog kai M. B. spyrė sėdinčiam fotelyje V. S. , jis nukrito ir trenkėsi galva į radiatorių ir palangę.
Esant tokiems nenuosekliems ir prieštaringiems K. K. parodymams, pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių pašalinti prieštaravimus ir pagarsino ikiteisminiame tyrime jo duotus parodymus, nuteistasis pripažino, kad jo parodymai teisingi,- paaiškino, jog išties sudavė smūgius į veidą, galvą, tačiau gulinčiam į galvą nespyrė.
Reikia pažymėti, kad apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie smūgių sudavimo eiliškumą ir kas iš nuteistųjų – apeliantas ar M. B. sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą. nes pagrįstai buvo vadovautasi tiesioginio įvykio liudytojo V. C. parodymais, kurie iš esmės sutapo su K. K. pirminiais parodymais. Šias aplinkybes patvirtina ir kiti bylos duomenys.
Kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiu, jog nebuvo nustatyta, kurio iš kaltininkų, t. y. jo ar M. B. smūgiai buvo pavojingesni ir kokius konkrečiai smūgius sudavė kiekvienas jų.
Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, jog V. S. smūgius į galvą rankomis ir kojomis sudavė K. K. , o M. B. – į juosmenį, pilvą, dubenį, kojas. Buvo objektyviai vadovautasi liudytojo V. C. , betarpiškai mačiusio įvykį, parodymais. Jis ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas du kartus (t. 1, b. l. 52-59; 61-62) ir nuo pat pirmos apklausos patvirtino, jog pirmas nukentėjusįjį pradėjo mušti K. K. , kuris kumščiu sudavė keletą kartų fotelyje sėdėjusiam V. S. į galvą, po to jam spyrė į galvą, o kai V. S. nugriuvo ant grindų ir buvo keliamas, pradėjo mušti ir M. B. – spyrė į koją ir pilvo sritį. Kai liudytojas sugrįžo iš tualeto, pamatė jog K. K. koja iš viršaus smūgiavo nukentėjusiajam gulinčiam ant grindų, į galvą. Parodymų patikrinimo vietoje metu V. C. parodė, kaip ir į kokias vietas M. B. spyrė nukentėjusiajam.
Tą aplinkybę, kad ir M. B. rankomis ir kojomis sudavė į galvą nukentėjusiajam viso proceso metu nepatvirtino liudytojas V. C. , to neparodė ir ikiteisminio tyrimo pradžioje apklaustas pats K. K. . Jis pirmos apklausos metu pripažino, kad pirmas 4 smūgius V. S. į galvą sudavė pats (t. 1, b. l. 105-106), tik praėjus po šios apklausos daugiau kaip trims mėnesiams, iškėlė versiją, kad V. S. į galvą pirmas spyrė M. B. (t. 1, b. l. 108-110), o jis spardė kojas, juosmenį. Tokią poziciją apeliantas išdėstė ir teisme: neigė spardęs į galvą, tačiau pripažino sudavęs smūgius į veidą, galvą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo liudytoju V. C. , nes nebuvo nustatyta, kad jis būtų apkalbėjęs apeliantą, priešingai, jis artimiau bendravo su K. K. , nei su M. B. .
Nors M. B. apklaustas pirmąkart įtariamuoju (t. 1, b.l. 76-77) ir nurodė, kad ir jis sudavė gal 4 smūgius rankomis nukentėjusiajam į galvos sritį, tačiau šių parodymų nepatvirtino nei liudytojas V. C. , nei nuteistasis K. K. .
M. B. dar kartą apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l. 88-89), paaiškino, jog jis nukentėjusiajam kumščiais nesmūgiavo, o tik koja spyrė į liemenį.
Kadangi M. B. duoti parodymai nepatvirtinti bylos duomenimis (priimta domėn ir specialisto išvada, kurioje konstatuojama, jog mirtini sužalojimai padaryti ne mažiau dviem smūgiais į veidą), todėl nustatyta, kad sužalojimus, sukėlusius mirtį, padarė K. K. .
Kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostata, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, todėl byla ir yra nagrinėjama K. K. paduoto skundo ribose.
Nors konkretus smūgių skaičius nustatytas nebuvo (specialisto išvados 3 p. – t. 1, b. l. 37-39), tačiau pripažinta įrodyta, jog K. K. ne tik pirmas kumščiu 4 kartus smūgiavo V. S. į galvą, bet ir dar spardė kojomis į veidą, sudavė smūgį iš viršaus į galvą ir V. S. ,,atsijungė“, t. y. neteko sąmonės. Tokius parodymus davė liudytojas V. C. (t. 1, b. l. 58-59) ikiteisminiame tyrime, o teisme patikslino, jog po pirmų K. K. smūgių ir po to, kai sudavė M. B. , nukentėjusysis buvo sąmoningas, tačiau po paskutinio K. K. spyrio koja iš viršaus nukentėjusiajam į galvą, V. S. neteko sąmonės ir liko gulėti (t. 2, b. l. 101-102).
Esant išanalizuotų ir aptartų įrodymų visetui, kolegija konstatuoja, kad K. K. suduoti smūgiai rankomis ir kojomis į galvos, veido sritį sutrikdė galvos smegenų funkciją, nes buvo sumuštos smegenys ir, susikaupus skysčiui po kietuoju galvos smegenų dangalu abiejuose pusėse, įvyko V. S. mirtis (t. 1, b. l. 37-39).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad K. K. nužudė V. S. veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suduodamas smūgius rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, veidą, suprato, kad dėl tokio smurto gali nukentėjusysis mirti, ir nors tiesiogiai nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, todėl jis turi atsakyti už savo veiksmus pagal atsiradusius padarinius.
Nors apeliantas skunde neigia, jog tyčia nužudė V. S. , tačiau kolegijos nuomone teismas padarė teisingą išvadą apie kaltininko tyčios rūšį – K. K. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali nukentėjusysis mirti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti – veikė netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.).
Priešingai, nei apeliantas teigia skunde, kolegija pripažįsta, kad K. K. , o ne kuris kitas turėjo priežastį smurtauti prieš nukentėjusįjį, nes pastarasis išpylė atsineštą degtinės butelį ir, K. K. pareikalavus sumokėti už degtinę, V. S. atsisakė ir tuomet K. K. puolė jį mušti. Nuosprendyje teisingai konstatuojama, kad V. S. buvo nužudytas iš asmeninių paskatų, tarpusavio konflikto metu.
Liudytojo V. C. parodymais nustatyta, kad K. K. nukentėjusįjį sumušė už tai, kad jis išpylė degtinės butelį ir atsisakė nupirkti kitą butelį.
K. K. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d., o perkvalifikuoti į BK 135 str. 1 d. kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo, nes apelianto nusikalstamos veikos padariniai ne sunkus sveikatos sutrikdymas, o V. S. mirtis.
Kolegija, nesutikdama su apelianto teiginiu, jog jo ir M. B. veiksmai ikiteisminiame tyrime buvo įvairiai kvalifikuojami, o teisingiausiai – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam (jo nuomone taip pateikiama specialisto išvadoje) todėl nors jis ir prašo veiką perkvalifikuoti į BK 135 str. 1 d., tačiau tam nėra jokio pagrindo.
V. S. buvo sumuštas 2006 m. kovo 17 d., o mirė – 2006 m. birželio 18 d., todėl K. K. 2006-05-17, kol nukentėjusysis buvo dar gyvas, ir buvo pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. (t. 1, b. l. 101; 105-106), o V. S. mirus, K. K. buvo pareikštas įtarimas nužudžius kitą žmogų, t. y. pagal BK 129 str. 1 d. (t. 1, b. l. 115; 117-118) ir daugiau jis nesikeitė.
Kolegijos nuomone, K. K. neteisingai suprato specialisto išvados 5 punktą, kuriame konstatuojama, jog sužalojimai V. S. esant gyvam atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą dėl galvos smegenų sumušimo sunkaus laipsnio (t. 1, b. l. 39). Kolegijai nekyla jokių abejonių, jog K. K. suduoti smūgiai rankomis ir kojomis V. S. į galvą įtakojo pavojingus padarinius, t. y. jo mirtį.
Be to, apeliantas skunde teigia, kad V. S. buvo gydytas net tris mėnesius, tačiau vistiek mirė. Tačiau jau anksčiau buvo aptarta, kad V. S. mirė nuo galvos smegenų sumušimo susikaupus skysčiui po kietuoju dangalu abiejuose pusėse, sutrikus galvos smegenų funkcijai, o ne dėl netinkamo gydymo. Lavonas nebuvo tirtas, o specialisto išvada Nr. M 561/06(04) duota pagal medicininius dokumentus, iš kurių matyti, jog V. S. buvo atvežtas sunkios būklės, nustatyta koma 7 balai, po to buvo operuotas, nuo 2006-04-19 iki 2006-06-18 gydytas ligoninėje slaugos skyriuje, tačiau būklė išliko sunki, visąlaik buvo komoje ir būklei pablogėjus, 2006 m. birželio 18 d. mirė. Nors nukentėjusysis mirė ne iš karto ir nuo sužalojimų padarymo dienos iki mirties buvo gydomas ligoninėje, tačiau ši aplinkybė nepaneigia priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių, nes veikos kvalifikavimui pagal BK 129 str. yra svarbu ne mirties laikas, o mirties priežastis.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj pat po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai ir, kad nesant šių aplinkybių, mirties gal būt buvo galima išvengti. Esant šioms aplinkybėms, teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir nuteistojo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.
Apeliacinio skundo teiginys, jog V. S. , būdamas girtas, griuvinėjo, todėl galėjo susižaloti ir pats, atmetamas kaip nepagrįstas, nes bylos duomenys nepatvirtino, jog nukentėjusysis, girtaudamas V. Š. bute, griuvo. Ikiteisminiame tyrime nei K. K. , nei M. B. , nei liudytojas V. C. nenurodė, jog V. S. įvykio vakarą dėl girtumo buvo nugriuvęs. Iš nuteistųjų ir liudytojo V. C. parodymų matyti, kad po suduotų smūgių V. S. , sėdintis krėsle, nusviro ir nukrito ant grindų, o tada K. K. su M. B. spardė nukentėjusįjį kojomis – K. K. į galvą, M. B. – į juosmens, pilvo sritį, kojas. Tačiau nė vienas iš nurodytų asmenų netvirtino, kad nukentėjusysis griuvinėjo ir susižalojo pats.
Apeliantas teisme iškėlė naują versiją paaiškindamas, jog po to, kai M. B. koja spyrė nukentėjusiajam, šis du kartus griuvo: pirmą kartą atsitrenkė galva į radiatorių, antrąkart – pakaušiu į palangę. Šią versiją teismas pagrįstai atmetė, nes tokių aplinkybių nepatvirtina faktiniai bylos duomenys, o K. K. parodymai yra nepatikimi ir jais nesivadovaujama, kadangi jis viso proceso metu buvo nenuoseklus, apklausų metu vis iškeldavo naujas versijas ir taip, suversdamas kaltę nepilnamečiui M. B. , bandė išvengti atsakomybės ir sušvelninti savo padėtį.
Tikslu išsiaiškinti, ar V. S. sužalojimai pagal savo lokalizaciją ir pobūdį galėjo gautis jam griūnant ir veidu kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar paviršiais (specialisto išvados Nr. M 561/06(04) 4 punktas, pirmosios instancijos teismas į posėdį iškvietė ir apklausė ekspertą A. J. K., atlikusį tyrimą. Jis paaiškino, jog nukentėjusiojo mirtį įtakojo smūgių į galvą visuma, o išvados ketvirtame punkte nurodė aplinkybes apie galimą nugriuvimą todėl, kad jam susidarė toks įspūdis, jog nukentėjusysis ėjo ir griuvo. Susipažinęs su bylos duomenimis, išklausęs nuteistųjų, liudytojų parodymų patvirtino, kad nukentėjusysis ne griuvo, o nuo smūgio nusviręs sukniubo ir tai jokios įtakos mirčiai neturėjo. Esant šioms aplinkybėms, nekyla jokių abejonių dėl sužalojimų, padarytų nukentėjusiajam, mechanizmo, mirties priežasties, nes teismas padarė pagrįstą išvadą` dėl priežastinio ryšio buvimo tarp apelianto padarytos veikos ir kilusių padarinių, todėl jis privalo atsakyti už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 str. 1 d.
K. K. skunde teigia, kad nesutinka su priteistų civilinių ieškinių dydžiu, nes, jo nuomone, yra priteistos per didelės sumos. Iš skundo turinio susidaro toks įspūdis, kad apeliantas savo teiginį pagrindžia nurodydamas, kad nukentėjusysis buvo ne koks žmogus (girtaujantis). Kolegija pažymi, kad civilinių ieškinių dydžio klausimą neapsprendžia nukentėjusiojo asmenybės charakteristika, tokios nuostatos nenurodytos ir įstatyme. Civiliniai ieškiniai šiuo konkrečiu atveju buvo išnagrinėti nepažeidžiant BPK 109, 115 str. nuostatų, o dėl neturtinės žalos – dar ir CK 6.250 str. Kolegijos nuomone, turtinės bei neturtinės žalos klausimai išspręsti tinkamai. G. Jakienei priteista 330 Lt turtinė žala, susijusi su brolio laidotuvėmis, įrodyta byloje pateiktais kvitais, o 15 000 Lt priteista neturtinės žalos, susijusios su jos dvasiniais išgyvenimais, dvasiniais sukrėtimais mirus broliui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji buvo pareiškusi 20 000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, tačiau teismas, įvertinęs, jog nusikaltimas padarytas nukentėjusiojo bei kaltininko K. K. girtavimo pasekoje, neturtinę žalą sumažino iki 15 000 Lt. Kolegija mano, kad pasielgta teisingai, nes buvo įvertinta ne tik žalą padariusio asmens kaltė, bet ir jo turtinė padėtis, taip pat vadovaujamasi sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais. Pagrįstai buvo priteista ir 5794,20 Lt Šiaulių teritorinei ligonių kasai, nes už V. S. gydymą ligoninėje buvo išleista tokia pinigų suma (t. 1, b. l. 42, 45). Nors apeliantas skunde pažymi, kad daugelis su įvykiu susijusių aplinkybių yra užfiksuota neteisingai, tačiau jis konkrečiai nepasisako, kuo pasireiškia aplinkybių neteisingumas, todėl kolegija konstatuoja, kad šis skundo argumentas yra deklaratyvus ir konkrečiai dėl to pasisakyti neįmanoma.
Teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi BK 54 str., 61 str. nuostatomis ir atsižvelgė į lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Teismas, atsižvelgęs į BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę: anksčiau neteistas, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, gyvenamojoje vietoje – patenkinamai, administracine tvarka nebaustas, paskyrė K. K. 9 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žemesnė nei sankcijoje numatytas vidurkis, kurį sudaro 10 metų. Ši bausmė yra teisinga ir nepergriežta, teisinių argumentų ją sušvelninti nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti.