Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Eligijaus Gladučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. išteisintas pagal BK 181 str. 1 d., neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

S. V. išteisintas, kaltinant jį tuo, kad 2008 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, apie 14 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo R. Š. UAB (duomenys neskelbtini)priklausančioje parduotuvėje (duomenys neskelbtini)veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, neturėdamas teisėto pagrindo, savo neteisėtą reikalavimą motyvuodamas R. Š. pareiga mokėti duoklę už sėkmingą UAB „(duomenys neskelbtini)veiklą, atvirai savo ir bendrininkų naudai vertė R. Š. perduoti turtą – pinigus, panaudodamas prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą – demonstruodamas kiekybinį pranašumą ir agresyvumą bei grasindamas prieš R. Š. ar jo šeimos narius panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą.

Panevėžio apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotoja (toliau – prokurorė) apeliaciniu skundu (toliau – skundas) prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo S. V. pripažinti kaltu pagal BK 181 str. 1 d. ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę 4 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Prokurorė skunde nurodo, kad S. V. dėl turto prievartavimo išteisintas nepagrįstai, nes teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Teismas, aiškindamasis prieštaringų nukentėjusiojo parodymų priežastis – klaida atpažįstant įtariamąjį, baimė dėl šeimos saugumo, poveikis nukentėjusiajam – padarė išvadą, kad nukentėjusysis, atpažindamas S. V., galėjo padaryti klaidą. Teismas, darydamas tokią išvadą, rėmėsi tik R. Š. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, kad jis 2008-09-30 einant gatve matė du vyrus, kurie iš jo reikalavo mokėti duoklę, su jais buvo ir vyras labai panašus į S. V., nors S. V. tuo metu buvo suimtas. Šią klaidingą išvadą teismas padarė, neįvertinęs bylos aplinkybių visumos, tai yra to, kad 2008-07-23 ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiojo R. Š. atžvilgiu nusikaltimą padarę asmenys naudojo psichinę prievartą, visuotinai pavojingu būdu gadino jo turtą ir, pagrįstai manydamas, kad R. Š. tyrimo eigoje gali būti daromas poveikis duoti melagingus parodymus, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl nukentėjusiojo apklausos. Šios apklausos metu R. Š. kategoriškai patvirtino, kad turtą prievartavo S. V..

Prokurorė teigia, kad teismas neįvertino, jog nusikalstama veika buvo kėsintasi ne tik į R. Š. pinigus, tačiau naktimis keletą kartų padegtas namas su jame buvusia R. Š. šeima, visiškai sudegintos R. Š. parduotuvės patalpos su prekėmis. Dėl šių veiksmų 2008-09-24 Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu iš baudžiamosios bylos Nr. 09-1-03216-08 buvo atskirta į atskirą tyrimą byla dėl nenustatytų asmenų, prievartavusių ir sugadinusių nukentėjusiųjų R. Š. ir jo motinos Z. Š. turtą. Šis ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, tačiau teismas neįvertino, kad nusikalstamų veikų pavojingumas ir veiksmų įžūlumas sudaro pagrindą R. Š. bijoti dėl anksčiau duotų savo parodymų. Akivaizdu, kad nukentėjusysis po bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo į teismą, būdamas įbaugintas nusikalstamų veiksmų ir kilusių pasekmių, pakeitė savo parodymus, nurodydamas, kad gatvėje matė asmenį, panašų į S. V.. R. Š. baimę dėl nusikalstamų veiksmų patvirtino ir liudytojas, policijos pareigūnas S.Švagždys, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu R. Š., bijodamas dėl šeimos saugumo, prašė apsaugos, todėl buvo pastatytas ekipažas gatvėje, kurioje jis gyvena. Loginė įvykių seka rodo, kad perdavus dalį bylos į teismą, o kitiems nusikaltimo bendrininkams likus nenustatytiems laisvėje, R. Š. tai įvertino kaip galimą grėsmę jo šeimos saugumui. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas prokuroras R.Pačebutas, kad po bylos perdavimo į teismą R. Š. atėjo į Panevėžio apygardos prokuratūrą pas prokurorą R.Pačebutą, nurodydamas, kad matė asmenį panašų į S. V.. Prokurorui pradėjus aiškintis aplinkybes apie gatvėje matytą vyrą, panašų į S. V., R. Š. paaiškino, kad dėl to ilgai galvojo ir nusprendė, kad šeimos saugumas yra svarbesnis. Todėl prokuroras ir susidarė nuomonę, kad susitikimo su asmeniu panašiu į S. V. iš viso nebuvo.

Prokurorė skunde teigia, kad nors teismas nurodė, jog nukentėjusysis R. Š. galėjo suklysti atpažindamas S. V., tačiau ši išvada yra klaidinga, nes abejonės dėl S. V. dalyvavimo nusikaltimo padaryme yra visiškai nepagrįstos ir paneigtos nukentėjusiojo R. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. 2008-07-21 liudytojo papildomos apklausos protokole R. Š. nurodė, kad 2008 m. gegužės mėn. į jo parduotuvę atėjo S. V. ir du nepažįstami vyriškiai. Nurodo, kad S. V. pažįsta iš matymo, iš žiniasklaidos, kad jis priklauso nusikalstamai grupuotei (1 t. b. l. 53, 54). 2008-07-22, siekiant nustatyti asmenis, kartu su S. V. prievartavusius turtą, R. Š. buvo pateikta kartoteka, kurią žiūrėdamas R. Š. tarp pateiktų asmenų atpažino ir S. V.. (1 t. b. l. 61). 2008-07-24 apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. Š. kategoriškai nurodė, „kad vieną pažinojau iš matymo, pavarde V. Buvau skaitęs spaudoje, apskritai žinojau, kad toks yra. Man buvo rodoma videoteka. Pažinau tik V." (1 t. b. l. 56-58). 2008-07-31 nukentėjusysis R. Š. parodymų patikrinimo metu patvirtino, kad į parduotuvę buvo atėjęs S. V., nurodė vietą, kurioje jis stovėjo turto prievartavimo metu (1 t. b. l. 63-66). 2008-09-09 liudytojo papildomos apklausos protokole R. Š. patikslino, kad turto prievartavimas vyko 2008 m. balandžio mėnesį, patvirtindamas, kad į parduotuvę atėjo S. V. su dviem vyriškiais (1 t. b. l. 60). 2008-08-01 valandą trukusioje akistatoje tarp R. Š. ir S. V., nukentėjusysis net neabejodamas ir prisiekdamas savo vaikų sveikata nurodė, kad jis pažįsta priešais jį sėdintį S. V. ir būtent jis prievartavo turtą. Prokurorės teigimu, bet kokios abejonės dėl S. V. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje išnyksta, peržiūrėjus vykusios akistatos vaizdo įrašą, kuriame matyti R. Š. neabejojimas ir kategoriškumas nurodant, kad turtą prievartavo S. V. (l t. b. l. 67-69).

Prokurorė nurodo, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiojo R. Š. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais. Apklausa buvo vykdoma nedalyvaujant įtariamajam, kadangi tuo metu S. V. sulaikytas nebuvo, todėl teismo išvada, kad nebuvo užtikrintos S. V. teisės, numatytos BPK 44 str. 7 d., 185 str., yra nepagrįstos, nes S. V. šios apklausos metu nebuvo įtariamasis. Ir nors teismas konstatavo, kad įtariamojo S. V. teisės buvo įgyvendintos kitais BPK numatytais būdais, tai yra atlikus nukentėjusiojo ir įtariamojo akistatą, tačiau visiškai nepagrįstai atmetė visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kaltinančius S. V., taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusiojo duotus parodymus.

Išteisintasis S. V. atsikirtimuose į apeliacinį skundą prašo atmesti prokurorės skundą. Nurodo, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, o nukentėjusįjį pažįsta tik iš matymo kaip Panevėžio gyventoją. Teismas išteisinamajame nuosprendyje padarė teisingas išvadas dėl nukentėjusiojo parodymų vertinimo. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog jį pažino iš žiniasklaidos kaip asmenį, apie kurį buvo rašoma spaudoje. Išteisintojo nuomone, tokios aplinkybės sąlygojo nukentėjusiojo sąžiningą suklydimą dėl jo (išteisintojo) atpažinimo iš fotonuotraukų ar videotekos. Teigia nedalyvavęs nukentėjusiojo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl šios apklausos metu gauti duomenys nelaikytini įrodymais. Išteisintasis nurodo, kad nukentėjusiojo parodymų apie tai, kad būtent jis su kitais asmenimis prievartavo turtą, nepatvirtino jokie kiti duomenys – nei liudytojų parodymai, nei telefoninių pokalbių suvestinės, nei objektyvūs duomenys – pėdsakai įvykio vietoje ir pan. BPK 20 str. 4 d. nurodyta, jog įrodymais gali būti teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais. R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nėra jokios galimybės patikrinti jokiais teisėtais procesiniais veiksmais, todėl teismas pagrįstai nesirėmė šiais parodymais. Išteisintasis teigia, kad nukentėjusysis teisme tvirtino po bylos perdavimo į teismą matęs į jį panašų asmenį, tai nurodė ir prokurorui R.Pačebutui, ir tyrėjui S.Švagždžiui, tačiau šios aplinkybės nepagrįstai nebuvo tiriamos.

Apibendrindamas išteisintasis teigia, kad teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti prokurorės skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamojo kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 1 d., neįrodyta.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 str. 1 d.) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 str. 5 d.). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 d. 3 p.). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Prokurorė savo skunde kaip ir baigiamosiose kalbose pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje siūlo remtis ikiteisminio tyrimo surinktais duomenimis, kurie, jos manymu, patvirtina, kad S. V. prievartavo turtą iš R. Š.. Skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu. Tokiai išvadai negalima pritarti. Apylinkės teismas, vertindamas ištirtus įrodymus, išsamiai nurodė motyvus, kuriais remdamasis priėjo išvados, jog, nesant kitų įrodymų, ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo parodymų, jog turtą iš jo prievartavo S. V., nepakanka priimti apkaltinamajam nuosprendžiui. Skunde nurodoma, kad teismas neatsižvelgė, jog iš R. Š. buvo ne tik prievartaujamas turtas, bet buvo niokojamas ir jo turtas. Nors nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šios nusikalstamos veikos susijusios, tačiau apeliantė daro išvadą, kad nukentėjusysis pakeitė parodymus, būdamas įbaugintas ne tik turto prievartavimu, bet ir po to sekusių nusikalstamų veikų. Būtina atkreipti dėmesį, kad nukentėjusysis ne kategoriškai pakeitė savo parodymus, tvirtindamas, jog turtą prievartavo ne S. V., tačiau jis suabejojo savo parodymais, nurodydamas, jog nėra visiškai įsitikinęs savo ankstesnių parodymų teisingumu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atliekant įrodymų tyrimą, nukentėjusysis R. Š. patvirtino savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, bei nurodė kokiomis aplinkybėmis 2008 m. rugsėjo 30 d. matė iš jo turtą prievartavusius asmenis, apie kuriuos rašė prašymą vyriausiajam prokurorui. Be to, teisėjų kolegijai buvo pateikti duomenys apie telefoninius pokalbius bei policijos pareigūno tarnybinis pranešimas. Pastarajame dokumente nurodoma, kad, atlikus R. Š. ir jo šeimos narių turimų judriojo ryšio abonentų išeinančių ir įeinančių skambučių, SMS žinučių analizę laikotarpyje nuo 2008-09-24 iki 2008-10-03, nustatyta, kad minėtu laikotarpiu R. Š. bendravo su A. A., A. L., T. L., S. Š., D. S., kurie gali palaikyti ryšius su S. V. (3 t., 154 b. l.). Nukentėjusysis R. Š. paaiškino, kad S. Š. yra jo draugas, su juo dažnai bendrauja, santykiai geri. A. A. pažįsta, žino, kad jis taip pat turi verslą, susijusį su telefonais. Kitų asmenų jis nepažįsta. Nukentėjusysis nurodė, kad niekas jam ir jo šeimos nariams jokių grasinimų neišsakė. Išteisintasis S. V. nurodė, kad jis su paminėtais asmenimis nebendravo, nes nuo 2008 m. liepos 30 d. buvo suimtas. Bylos duomenimis S. V. buvo sulaikytas 2008 m. liepos 28 d., suimtas nuo 2008 m. liepos 30 d. iki 2008 m. spalio 24 d. (2 t., 137, 142-143 b. l., 3 t., 105-106 b. l.). Liudytojas S. Ž. parodė, kad jis neturėjo ir neturi jokių duomenų, kad, pabaigus ikiteisminį tyrimą, R. Š. ar jo artimiesiems būtų daromas poveikis. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiajam tiesiogiai ar per jo šeimos narius būtų buvęs daromas koks nors poveikis, ko pasekoje jis, nagrinėjant bylą teisme, nepatvirtino, jog iš jo turtą prievartavo S. V.. Teisėjų kolegija pateiktą policijos pareigūno tarnybinį pranešimą, kuriame iškelta hipotezė apie galimą poveikį nukentėjusiajam ar jo artimiesiems, vertina kaip niekuo neparemtą ir negalintį turėti kokios nors reikšmės vertinant nukentėjusiojo parodymus teisme.

Visuma aukščiau nurodytų bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių rodo, jog apylinkės teismui nepavyko pašalinti abejonių nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumu. Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte, kuriame nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu gauta informacija, daro išvadą, jog įrodymai, kuriais buvo grindžiama S. V. kaltė, neleidžia daryti neabejotinų išvadų apie jo kaltumą, todėl nėra pagrindo tvirtinimui, jog teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Apylinkės teismas nuosprendyje paminėjo, kad, ikiteisminio tyrimo teisėjai apklausiant R. Š., nebuvo tinkamai užtikrinta įtariamojo ir jo gynėjo teisė dalyvauti apklausoje bei pateikti nukentėjusiajam klausimų. Kartu nurodomi BPK straipsniai, kurie, teismo nuomone, buvo pažeisti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės motyvais, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato reikalavimo apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą nukentėjusiojo apklausą pranešti kitiems asmenims, išskyrus įtariamąjį ir jo gynėją (BPK 184 str. 4 d., 185 str.). BPK 21 str.2 d., 3 d. numato keturis atvejus, kada asmuo tampa įtariamuoju: 1) kai asmuo sulaikomas BPK 140 str. nustatyta tvarka; 2) kai asmuo apklausiamas BPK 188 str. ar 189 str. numatyta tvarka; 3) kai asmuo, kuriam surašytas pranešimas apie įtarimą, šaukiamas į apklausą; 4) kai priimami prokuroro nutarimas ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis dėl asmens pripažinimo įtariamuoju. Ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas (BPK 21 str. 2 d. numatytais atvejais – prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas), turėdamas pakankamai duomenų, kad konkretus asmuo padarė nusikalstamą veiką, surašo pranešimą apie įtarimą, kuris įteikiamas pasirašytinai (BPK 187 str. 1 d.).

Ikiteisminio tyrimo teisėja nukentėjusįjį R. Š. apklausė 2008 m. liepos 24 d. (1 t., 56-59 b. l.). S. V. sulaikytas, įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 2 d., 2008 m. liepos 28 d., o įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 str. 2 d. S. V. įteiktas ir jis apklaustas 2008 m. liepos 29 d. (2 t., 173-175 b. l.). Iš to seka, kad ikiteisminio tyrimo stadijos dalyviu – įtariamuoju – S. V. tapo jau po minėtos R. Š. apklausos, t. y. tik jį 2008 m. liepos 28 d. sulaikius.

Ikiteisminį tyrimą atliekantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra savarankiškas ikiteisminio tyrimo subjektas, kurio veiklą organizuoja, jam vadovauja, nurodymus duoda prokuroras. Šie asmenys gali savarankiškai nuspręsti, kada ir kokius tyrimo veiksmus reikia atlikti.

Nors apylinkės teismo motyvai apie įtariamojo ir jo gynėjo teisės dalyvauti nukentėjusiojo apklausoje pažeidimą bei netinkamą tyrimo veiksmų eiliškumą yra nepagrįsti, tačiau jie nuosprendžio esmės nekeičia ir neduoda pagrindo jį naikinti.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Panevėžio apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą atmesti.