- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-03-20
- Bylos Nr.
- I-146-4-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.), Virgilijus Valančius
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas, 38 punkto 1-oji lentelė ir 51 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 583 straipsnio 1 daliai, 609 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 daliai bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas - Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje nagrinėjo L.Š. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 28 d. nutarties, kuria teismas patenkino antstolio M. D. pareiškimą dėl išieškotojo Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo vykdymo išlaidų priteisimo iš skolininko - L.Š. individualios įmonės.
2007 m. rugsėjo 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas sustabdė civilinę bylą ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar nagrinėjant bylą taikytino norminio teisės akto - Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija) 34 punktas, 38 punkto 1-oji lentelė ir 51 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria numatytos bendrosios vykdymo išlaidos ir jų išieškojimas iš skolininko, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 583 straipsnio 1 daliai, 609 straipsnio 1 daliai, 1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo Nr. I-872 10 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
II.
Vilniaus apygardos teismas savo prašymą ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą grindžia šiais argumentais:
1. CPK 609 straipsnio 1 dalyje nurodyta kokios išlaidos priskirtinos vykdymo išlaidoms. Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas nustato kitokią negu įstatymas vykdymo išlaidų sudėtį, tarp jų - bendrąsias vykdymo išlaidas (Sprendimų vykdymo instrukcijos 34.1 punktas). Todėl teismui kilo abejonių, ar Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas neprieštarauja CPK 609 straipsnio 1 daliai.
2. CPK 583 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog vykdymo proceso normų taikymo tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Kadangi Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas numato, pareiškėjo nuomone, naują vykdymo išlaidų grupę - bendrąsias vykdymo išlaidas, nesusijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, iš to seka, jog Instrukcija nustato ne vykdymo proceso normų taikymo tvarką, o naują vykdymo proceso normą. Todėl teismui kilo abejonių dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto atitikties CPK 583 straipsnio 1 daliai.
3. 1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo Nr. I-872 10 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad teisės akto turinys būtų logiškas, glaustas ir aiškus. Įstatymų leidėjas CPK 609 straipsnio 1 dalyje pateikė detalų ir aiškų vykdymo išlaidų sąrašą, kurį konkretizuoti turėjo Sprendimų vykdymo instrukcija. Kokios išlaidos priskiriamos bendrosioms vykdymo išlaidoms Sprendimų vykdymo instrukcijoje nenurodyta. Todėl teismui kilo abejonių, ar Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 daliai.
4. Sprendimų vykdymo instrukcijos 35 punkte nurodyta, kad išieškotojas, pateikdamas vykdomąjį dokumentą, privalo sumokėti antstoliui bendrąsias vykdymo išlaidas. Ši nuostata, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, jog bendrosios vykdymo išlaidos yra preliminari suma, kurią antstolis turėtų panaudoti faktinėms vykdymo išlaidoms padengti. Tuo tarpu Sprendimų vykdymo instrukcijos 38 punkto I-je lentelėje nurodytos bendrosios vykdymo išlaidos (nurodyti konkretūs šių išlaidų dydžiai) susietos su išieškotinos sumos dydžiu, o ne su antstolio faktiškai atliktų veiksmų kiekiu ir jo darbo sąnaudomis.
Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktas nustato, kad skolininkui įvykdžius sprendimą per raginime arba siūlyme nustatytą terminą, iš skolininko išieškomos ne tik atskirų vykdymo veiksmų atlikimo, o ir bendrosios vykdymo išlaidos. Jei skolininkas sprendimą įvykdo geruoju per raginime nustatytą terminą, vykdymo išlaidas gali sudaryti patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą surašymas, registruotų laiškų siutimas ir kiti veiksmai, kuriuos antstolis faktiškai atliko. Pareiškėjo nuomone, negali būti išieškomos iš skolininko išlaidos, kurių antstolis faktiškai neturėjo, t.y. suma, kurią išieškotojas sumokėjo antstoliui kaip preliminarias vykdymo išlaidas.
Teismui kilo abejonių, ar teisinis reguliavimas, kuriuo Sprendimų vykdymo instrukcijos 38 punkto I-je lentelėje numatytų bendrųjų vykdymo išlaidų apibrėžtas dydis siejamas su išieškotinos sumos dydžiu, o ne su antstolio faktiškai atliktų veiksmų kiekių arba jo darbo sąnaudomis, taip pat 51 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad skolininkui įvykdžius sprendimą per raginime arba siūlyme nustatytą terminą, iš skolininko išieškomos ne tik atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos, o ir bendrosios vykdymo išlaidos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytam teisingo apmokėjimo už darbą principui.
Teismui taip pat kilo abejonių, ar Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad skolininkui įvykdžius sprendimą per raginime arba siūlyme nustatytą terminą, iš skolininko išieškomos ne tik atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos, o ir bendrosios išlaidos, neprieštarauja CPK 609 straipsnio 1 daliai, kadangi šioje įstatymo normoje bendrosios vykdymo išlaidos nenumatytos.
III.
Rengiant bylą nagrinėti teisme buvo gautas atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimas, kuriame pateikti argumentai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34, 38 ir 51 punktais nustatytas teisinis reglamentavimas Vilniaus apygardos teismo nurodytoms įstatymų nuostatoms neprieštarauja.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija savo poziciją dėl norminio akto teisėtumo grindžia šiais argumentais:
1. Byla dalyje dėl pareiškėjo prašymo ištirti Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto atitiktį CPK 609 straipsnio 1 daliai, turėtų būti nutraukta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 2 punktu.
Iki 2005 m. lapkričio 4 d. galiojusios Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432, 67 punkte buvo numatyta iš esmės ta pati vykdymo išlaidų struktūra, kaip ir Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (įsigaliojo 2005 m. lapkričio 4 d.), 34 punkte (pakeistas tik išlaidų pavadinimas vietoj bylos administravimo išlaidų numatant bendrąsias vykdymo išlaidas). Sąvokų „bylos administravimo išlaidos" ir „bendrosios vykdymo išlaidos" turinys ir paskirtis yra vienoda – šiomis sąvokomis apibrėžtos išlaidos turi padengti antstolių patiriamas faktines išlaidas, nesusijusias su konkrečių vykdymo veiksmų atlikimu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ištyręs Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432, 67 punkto, nustatančio atlyginimo mokėjimą antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą, atitiktį CPK 609 straipsniui, 2004 m. spalio 6 d. sprendimu pripažino, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 67 punkto 3 papunktis neprieštarauja CPK 609 straipsniui. Nors šiuo teismo sprendimu formaliai buvo nuspręsta tik dėl vienos Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos vykdymo išlaidų dalies - atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą - teisėtumo, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, kuria prašoma ištirti Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, 34 punkto atitiktį CPK 609 straipsniui, pateikiami tie patys argumentai, dėl kurių jau buvo nuspręsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 6 d. sprendimu. Tai, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl kitos Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatytos vykdymo išlaidų dalies - bendrųjų vykdymo išlaidų - atitikties CPK 609 straipsnio 1 daliai, atsakovo nuomone, esminės reikšmės neturi, nes pareiškėjas ginčija ne bendrųjų vykdymo išlaidų, kaip vykdymo išlaidų dalies, turinį ir esmę, o tik tai, kad jos nėra numatytos CPK 609 straipsnyje. Todėl, atsakovo nuomone, yra pagrindas taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir bylą dalyje dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto atitikties CPK 609 straipsnio 1 daliai nutraukti.
2. CPK 609 straipsnio 1 dalies 1-8 punktuose pateiktas vykdymo išlaidų sąrašas nėra išsamus (baigtinis). Šio Kodekso 609 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad vykdymo išlaidas sudaro kitos su sprendimų vykdymu susijusios ar šio Kodekso nustatyta tvarka atliekamų veiksmų atlikimo išlaidos. Pagal Civilinio proceso kodekse nustatytų teisės normų formuluotę vykdymo išlaidomis gali būti laikomos ir kitos išlaidos, kurios nors ir nėra susijusios su konkrečių antstolio procesinių veiksmų atlikimu, bet yra susijusios su visų sprendimų vykdymu (antstolio funkcijų vykdymu, vykdomųjų dokumentų vykdymu). CPK 609 straipsnio 1 dalies 1-7 punktuose nurodytos vykdymo išlaidų rūšys nėra aiškiai, konkrečiai ir išsamiai apibrėžtos (pav., ryšių išlaidos gali apimti telekomunikacijų paslaugų išlaidas, elektroninių ryšių išlaidas, pašto išlaidas). Atsižvelgiant į vykdomųjų dokumentų įvairovę, jų vykdymo specifiką, taip pat į antstolių patiriamų išlaidų įvairovę, Civilinio proceso kodekse pateikti išsamų vykdymo išlaidų sąrašą objektyviai neįmanoma. CPK 609 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Kadangi CPK 609 straipsnio 1 dalies 1-7 punktuose nurodytų vykdymo išlaidų sąvokos nėra apibrėžtos (šiuose punktuose nurodomas išlaidų turinys), vykdymo išlaidų sąrašas nėra išsamus (CPK 609 straipsnio 1 dalies 8 punktas), o įstatymų leidėjas pavedė vykdymo išlaidų dydį nustatyti Sprendimų vykdymo instrukcijoje (CPK 609 straipsnio 2 dalis), darytina išvada, kad Sprendimų vykdymo instrukcijoje grupuojant, suskirstant vykdymo išlaidas ir nustatant jų dydį, vartoti kitas sąvokas nedraudžiama. Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkte nurodytos vykdymo išlaidos pagal turinį naujų išlaidų, nenumatytų CPK 609 straipsnio 1 dalyje, nenustato, o tik jas apibendrina ir suskirsto į tris pagrindines grupes, atsižvelgiant į jų pobūdį (ar jos nuolatinės (patiriamos visose vykdomosiose bylose), ar kintamos (patiriamos tik kai kuriose vykdomosiose bylose). Mano, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas neprieštarauja CPK 609 straipsnio 1 daliai.
3. CPK 583 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio Kodekso VI dalyje nustatyto vykdymo proceso normų taikymo tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Šią instrukciją tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kadangi Sprendimų vykdymo instrukcijos 34.1 punkte nurodytos vykdymo išlaidos, pareiškėjo nuomone, Civilinio proceso kodekse nenumatytos, vertinant Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto atitiktį CPK 583 straipsnio 1 daliai, turi būti analizuojama bendrųjų vykdymo išlaidų samprata ir tikslas.
Rengiant Sprendimų vykdymo instrukciją buvo laikomasi nuomonės, kad bendrosios vykdymo išlaidos turi padengti šias antstolių realiai patiriamas faktines išlaidas:
- bendrąsias vykdomųjų bylų vedimo išlaidas - vykdomųjų bylų užvedimo, jų baigimo, archyvavimo, saugojimo, buhalterinės apskaitos tvarkymo, interesantų priėmimo sąnaudas;
- darbo užmokesčio išlaidas - antstolio, antstolio padėjėjų, buhalterio, kitų antstolių kontorų darbuotojų;
- bendrosios paskirties išlaidas - patalpų įsigijimo ar nuomos, patalpų eksploatavimo, turto nusidėvėjimo, antstolio kontoros veiklos organizavimo ir valdymo, transporto priemonių įsigijimo ir išlaikymo, kuro, kanceliarinių prekių įsigijimo sąnaudas, ryšių (telekomunikacijų) paslaugas, įmokas Lietuvos antstolių rūmams (antstolio narystės mokestis Lietuvos antstolių rūmams), atlyginimą už naudojimąsi duomenų bazėmis (VĮ Registrų centras, VĮ „Regitra" ir pan.), privalomąjį antstolio civilinės atsakomybės draudimą, banko išlaidas ir kt).
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bendrąsias vykdymo išlaidas, kurias realiai patiria kiekvienas sprendimus vykdantis antstolis, pareiškėjo teiginys, jog remiantis šia Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostata, antstolis reikalauja ne tik faktiškai turėtų vykdymo išlaidų atlyginimo, bet ir papildomų išlaidų, kurių jis neturėjo, yra klaidingas. Minėtos išlaidos yra susijusios su visų sprendimų vykdymu, yra visų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos, kaip tai numatyta CPK 609 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Todėl darytina išvada, jog ši vykdymo išlaidų grupė nėra nenumatyta Civilinio proceso kodekse, ir atitinkamai nelaikytina naujomis, Civilinio proceso kodekse nenumatytomis, vykdymo išlaidomis. Taigi, nėra teisinio pagrindo pripažinti Instrukcijos 34.1 punktą prieštaraujančiu CPK 583 straipsnio 1 daliai.
4. Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisės akto turinys turi būti logiškas, glaustas ir aiškus. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatos būtų nelogiškos ar neglaustos. Pareiškėjo manymu, neaiški yra bendrųjų vykdymo išlaidų sąvoka. Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 dalis nereikalauja, kad teisės akte būtų pateiktas visų teisės akte vartojamų sąvokų apibrėžimas.Teisės teorijoje visuotinai pripažįstama, kad nereikia apibrėžti sąvokų, kurios yra aiškios pačios savaime (per se). Sistemiškai aiškinant Sprendimų vykdymo instrukcijos 34.1 ir 34.2 punktus yra akivaizdu, kad bendrosios vykdymo išlaidos - išlaidos, susijusios su vykdomųjų dokumentų vykdymu, kurios nėra susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, t.y. patiriamos visose vykdomosiose bylose. Iš Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nutarties matyti, kad pareiškėjui Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto turinys - vykdymo išlaidų skirstymas į grupes - yra aiškus. Teigia, kad Instrukcijos 34.1 punktas neprieštarauja Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 daliai.
Žemesnės instancijos teismas
5. Iš Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartyje pateiktų argumentų matyti, kad keliama abejonė ne dėl viso Sprendimų vykdymo instrukcijos 38 punkto, o tik dėl 1-osios lentelės ta apimtimi, kuria bendrųjų vykdymo išlaidų ir atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą dydis siejamas su išieškotinos sumos dydžiu, o ne su faktiškai atliktų veiksmų kiekių arba darbo sąnaudomis, atitikties Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad šio Kodekso 1 straipsnyje nurodytiems santykiams reglamentuoti taikomas teisingo apmokėjimo už darbą principas. Antstolio ir skolininko, taip pat antstolio ir išieškotojo nei darbo santykiai, nei sutartiniai santykiai nesieja. Darbo kodeksas vykdymo proceso, antstolių ir proceso dalyvių tarpusavio santykių nereguliuoja. Sprendimo vykdymo instrukcija yra Civilinio proceso kodeksą, kuris reglamentuoja vykdymo procesą, įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas. Darbo kodekso ir Sprendimo vykdymo instrukcijos taikymo sritys ir reguliavimo dalykai yra skirtingi. Todėl Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyti vykdymo išlaidų dydžiai negali būti sutapatinti su antstolio atlyginimu. Antstolis yra savarankiškai veikiantis ir individualia profesine veikla užsiimantis asmuo. Antstolio kontora nėra civilinių teisinių santykių, įskaitant ūkinę komercinę veiklą, subjektas (Antstolių įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Antstolis nėra darbo santykiuose nei su kontora, nei su jokiu kitu juridiniu ar fiziniu asmeniu, neveikia pagal darbo sutartį ir negali būti prilyginamas darbuotojui. Užsiimdamas profesine veikla, antstolis siekia iš savo veiklos ne tik padengti išlaidas, bet ir uždirbti pelno, kuris priklauso nuo jo veiklos efektyvumo. Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas teisingo apmokėjimo už darbą principas taikytinas vertinant darbdavio mokamą pagal darbo sutartį atlyginimą už darbuotojo atliktą darbą. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 38 punktas prieštarauja Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
6. Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punkto galimo neatitikimo įstatymams atsakovas pažymėjo, jog nustačius, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas neprieštarauja įstatymams, remiantis tais pačiais argumentais turėtų būti pripažinta, kad šios Instrukcijos 51 punktas taip pat yra teisėtas.
IV.
Rengiant bylą nagrinėti teisme taip pat buvo gauta Lietuvos antstolių rūmų išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartyje nurodytos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto, 38 punkto I-osios lentelės ir 51 punkto nuostatos neprieštarauja teismo nurodytoms Civilinio proceso kodekso, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo bei Darbo kodekso nuostatoms. Išvadoje išdėstyti argumentai iš esmės atitinka atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime nurodytus motyvus.
Išvadoje pažymėta, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkte nurodytos bendrosios išlaidos pagal savo tyrinį ir esmę nereiškia naujų išlaidų. Tai yra tos pačios vykdymo išlaidos, kurios numatytos CPK 609 straipsnio 1 dalyje. Šių išlaidų suskirstymas Sprendimo vykdymo instrukcijos 34 punkte į tris konkrečias, apibrėžtas grupes, teisinės technikos prasme įtvirtinant jas atskiruose papunkčiuose yra logiškas, nuoseklus, nes tokiu būdu išlaikyta bendra vykdymo išlaidų sistema, tuo pačiu atribojant, išskiriant tam tikras, specifines šios sistemos kategorijas.
Lietuvos antstolių rūmų išvadoje taip pat nurodyta, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos I-oje lentelėje nustatyti bendrųjų vykdymo išlaidų ir atlyginimo antstoliui dydžiai. Minimi dydžiai įtvirtinti Sprendimų vykdymo instrukcijoje detalizuojant CPK 609 straipsnio 1 dalies 8 punktą. CPK 609 straipsnio 1 dalies 1-7 punktuose nurodytoms išlaidoms būdinga ir bendra tai, kad jos kompensuoja antstolio patirtas realias išlaidas, t.y. jos skirtos padengti faktinių veiksmų atlikimo, paslaugų suteikimo sąnaudas. Skiriamasis šių išlaidų požymis yra tas, jog jas įmanoma ir kiekvienu atveju būtina tiksliai apskaičiuoti. Tuo tarpu apibrėžtas bendrųjų vykdymo išlaidų mokestis nustatomas todėl, kad juo įgyvendinama iš esmės tapati funkcija – kompensuoti vykdymo procese patirtas išlaidas, tačiau juo dengiamų išlaidų tiksliai apskaičiuoti galimybių nėra, nors jos yra neišvengiamos (vykdomosios bylos užvedimo, jos tinkamo įforminimo, užregistravimo Vieningame vykdomųjų dokumentų archyve, archyvavimo sąnaudos, kanceliarinės išlaidos, kontoros išlaikymo išlaidos, darbuotojų darbo sąnaudos, procesinių dokumentų rengimas teismui, kelionės ir laiko sąnaudos vykstant į teismą, išieškotinų piniginių lėšų paskirstymas, finansininko darbo sąnaudos pervedant paskirstytas pinigines lėšas ir kt.). Dėl nurodytų priežasčių vykdymo išlaidų mokestis Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytas pagal išieškotinas sumas ir bylų kategorijas. Skirtingai nei bendrosios vykdymo išlaidos, ar išlaidos, susijusiuos su konkrečių vykdymo veiksmų atlikimu, antstolio atlyginimas neatlieka kompensacinės funkcijos, todėl logiška, kad antstolio atlyginimas prie pirmiau paminėtų išlaidų nepriskiriamas ir į jas neįskaitomas.
Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnį antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, paskirtas teisingumo ministro,o atlikdamas savo funkcijas yra nepriklausomas ir savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių etikos kodeksu. Antstolio veiklai Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbo apmokėjimą, netaikomos. Antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens darbo apmokėjimas yra reglamentuotas atskiru teisės aktu (Sprendimų vykdymo instrukcija), kuriame nustatyti paslaugų įkainiai. Antstolio ir išieškojimo dalyvių nesieja darbo santykiai, pagrįsti darbo sutartimi, todėl Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata Sprendimų vykdymo instrukcijos 38 punkto atžvilgiu negali būti taikoma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Dėl norminio teisės akto teisėtumo tyrimo apimties
Pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nutarties rezoliucinėje dalyje prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą suformuluotas apibendrintai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašoma patikrinti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34, 38 ir 51 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 583 straipsnio 1 daliai, 609 straipsnio 1 daliai, 1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo Nr. I-872 10 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punktui. Tačiau iš nutartyje išdėstytų argumentų matyti, kad pareiškėjo prašymo ištirti norminio teisės akto teisėtumą apimtis yra siauresnė. Teismui sukėlė abejones tik kai kurių Sprendimų vykdymo instrukcijos 34, 38 ir 51 punktų nuostatų atitiktis aukštesnės galios teisės aktų atitinkamoms normoms.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismui kilo abejonių:
- ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas, ta apimtimi, kuria nustatytas vykdymo išlaidų suskirstymas į rūšis, tarp jų numatant bendrąsias vykdymo išlaidas, neprieštarauja CPK 609 straipsnio 1 daliai ir 583 straipsnio 1 daliai, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 daliai;
- ar teisinis reguliavimas, kuriuo Sprendimų vykdymo instrukcijos 38 punkto I-ojoje lentelėje numatytų bendrųjų vykdymo išlaidų apibrėžtas dydis siejamas su išieškotinos sumos dydžiu, tačiau nesiejamas su antstolio realiai atliktų veiksmų kiekių arba jo darbo sąnaudomis, taip pat 51 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš skolininko išieškomos ne tik atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos, o ir bendrosios vykdymo išlaidos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytam teisingo apmokėjimo už darbą principui.
- ar Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kai skolininkas įvykdo sprendimą per raginime arba siūlyme nustatytą terminą, iš skolininko išieškomos bendrosios išlaidos ir atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos, neprieštarauja CPK 609 straipsnio 1 daliai.
Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje Sprendimų vykdymo instrukcijos 34, 38 ir 51 punktų nuostatų atitiktį pareiškėjo nurodytoms įstatymų nuostatoms tirs pirmiau minėta pareiškėjui faktiškai kilusių abejonių apimtimi.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčijamo norminio administracinio akto. Atsakovo nuomone, remiantis šia įstatymo nuostata byla dalyje dėl pareiškėjo prašymo ištirti Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto atitiktį CPK 609 straipsnio 1 daliai turėtų būti nutraukta.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog dėl ginčijamo norminio administracinio akto yra įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr.I17-11-2007. Šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija tyrė, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 3 punktas, kuriuo nustatyta, jog byloms, kurios yra priimtos vykdyti iki šio įsakymo įsigaliojimo, taikoma Sprendimų vykdymo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432, neprieštarauja Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 daliai. Norminėje administracinėje byloje Nr.I17-11-2007 Sprendimų vykdymo instrukcijos 34, 38 ir 51 punktų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams nebuvo tiriama. Atsakovo nurodytoje norminėje administracinėje byloje Nr. I7-07-2004 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tyrė kito norminio administracinio teisės akto - Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos Sprendimu vykdymo instrukcijos – teisėtumą. Dėl pareiškėjo prašymo ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto atitiktį CPK 609 straipsnio 1 daliai taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 2 nuostatas nėra pagrindo.
VI.
Dėl antstolio teisinio statuso ir antstolių veiklos teisinio reguliavimo
2003 m. sausio 1 d. įgyvendinta institucinė antstolių reforma, kurią numatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1484 patvirtinti Teismo antstolių institucinės reformos metmenys. Antstolis tapo nebe valstybės tarnautoju, o valstybės įgaliotu asmeniu, kuriam valstybė suteikė vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų numatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1 dalis). Tuo pačiu buvo atsisakyta iš valstybės biudžeto finansuoti antstolių administracines išlaidas, nustatyta, kad už sprendimo dėl ginčo tarp privačių asmenų vykdymą turi mokėti ginčo šalys (CPK 610 str., Metmenų 1.3 ir 3 punktai). Tačiau priverstinis sprendimų vykdymas ir toliau išlieka valstybės funkcija, nors ir perduota privatiems valstybės įgaliotiems asmenims. Antstolio reikalavimai vykdyti teismų bei kitų institucijų bei pareigūnų sprendimus, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai, privalomi visiems asmenims (CPK 584,585, 586,587 straipsniai). Vykdymo išlaidos (CPK 609 straipsnis) patenka į vykdymo proceso, kuris priskirtinas viešajai teisei, reglamentavimo rėmus. Kadangi vykdymo išlaidos turi būti apmokamos vykdymo proceso dalyvių (CPK 610, 611 straipsniai), šių išlaidų dydis, jų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka tiesiogiai įtakoja šių asmenų materialines teises ir pareigas. Valstybei tenka uždavinys vykdymo procesą tinkamai reglamentuoti, kad būtų užtikrintas tiek išieškotojo, tiek skolininko teisių balansas, kad vykdymo procese būtų laikomasi teisinės valstybės principų (teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kt.), o tuo pačiu kad vykdymo sistema būtų efektyvi ir užtikrinanti antstoliui sąlygas vykdyti valstybės pavestas funkcijas.
Antstolio įgaliojimų įgijimo, sustabdymo ir pasibaigimo tvarką, antstolių funkcijas, veiklos principus, profesines teises ir pareigas bei kitus su antstolių veikla susijusius santykius reglamentuoja 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas Nr.IX-876 (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr.IX-2537 redakcija). Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 4 dalį atlyginimo antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, tvarką ir dydžius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Vykdymo procesą reglamentuoja Civilinio proceso kodekso VI dalis. Šio Kodekso 609 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Šią instrukciją CPK 583 straipsnio 1 dalimi pavesta tvirtinti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. birželio 4 d. nutarimu Nr.816 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą“ įgaliojo Teisingumo ministeriją, suderinus su Finansų ministerija, parengti ir patvirtinti Sprendimų vykdymo instrukciją. Vykdydamas šį Vyriausybės nutarimą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtino Sprendimų vykdymo instrukciją. Ši instrukcija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (įsigaliojo 2005 m. lapkričio 4 d.) buvo pripažinta netekusia galios ir patvirtinta naujos redakcijos Sprendimų vykdymo instrukcija. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti šiuo įsakymu patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos kai kurių nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.
Rengiant bylą nagrinėti teisme buvo gauta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikta medžiaga, patvirtinanti, jog Teisingumo ministerijos 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija yra suderinta su Finansų ministerija, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimo Nr.816 1 punktas.
VII.
Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto atitikties Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 609 straipsnio 1 daliai
1. Civilinio proceso kodekso 609 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr.IX-743 redakcija) nustato:
Aprašomoji dalis
1) išlaidos, susijusios su turto apžiūra, areštu, įkainojimu, pervežimu, saugojimu ir realizavimu;
2) atlyginimas ekspertams, vertėjams ir kitiems asmenims, dalyvaujantiems vykdymo procese;
3) ryšių išlaidos;
skolininko, jo turto arba vaiko paieškos išlaidos;
5) antstolio kelionės ir komandiruotės išlaidos;
6) išlaidos skelbimams visuomenės informavimo priemonėse, internete;
išlaidos, susijusios su kuratoriaus paskyrimu;
8) kitos su sprendimų vykdymu susijusios ar šio Kodekso nustatyta tvarka atliekamų veiksmų atlikimo išlaidos.
2. Vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija.“
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas nustato:
34.1. bendrąsias vykdymo išlaidas;
34.2. vykdymo išlaidas, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu. Išieškojimuose, kuriuose išieškotina suma yra mažesnė nei 10 litų, šios vykdymo išlaidos ir pašto (kurjerių) bei transporto išlaidos neskaičiuojamos, o išieškojimuose, kuriuose išieškotina suma yra nuo 10 iki 50 litų, šiame punkte nurodytos vykdymo išlaidos ir pašto (kurjerių) bei transporto išlaidos negali viršyti 20 litų, o nuo 50 iki 200 litų – negali viršyti 50 litų;
34.3. atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą.“
CPK 609 straipsnio 1 dalies 1 – 7 punktai pateikia konkrečias vykdymo išlaidų rūšis. Šių išlaidų rūšių sąrašas nėra baigtinis, nes CPK 609 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad vykdymo išlaidas sudaro „kitos su sprendimų vykdymu susijusios ar šio Kodekso nustatyta tvarka atliekamų veiksmų atlikimo išlaidos“. Šioje formuluotėje įstatymų leidėjo pavartota disjunkcija „ar“ leidžia vykdymo išlaidomis pripažinti dvi išlaidų, neįvardytų CPK 609 straipsnio 1–7 punktuose, grupes: (1) kitas su sprendimų vykdymu susijusias išlaidas; (2) kitas CPK nustatyta tvarka atliekamų konkrečių vykdymo veiksmų atlikimo išlaidas. Todėl siekiant išsiaiškinti, ar Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktu nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytos vykdymo išlaidų rūšys, tarp jų numatant bendrąsias vykdymo išlaidas (Instrukcijos 34.1 punktas), neprieštarauja CPK 609 straipsnio 1 daliai, būtina nustatyti, kad šiomis išlaidų rūšimis arba padengiami konkretūs vykdymo veiksmai, arba jos kitaip yra susijusios su sprendimų vykdymu. Prieštaravimas tarp Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkte įvardytų vykdymo išlaidų rūšių ir CPK 609 straipsnio 1 dalies būtų nustatytas, jeigu būtų konstatuota, kad Sprendimų vykdymo instrukcija prie vykdymo išlaidų priskiria išlaidas, kurių CPK neleidžia priskirti vykdymo išlaidoms (išlaidas, nesusijusias su sprendimų vykdymu arba išlaidas ne už konkrečius CPK nustatyta tvarka atliekamus vykdymo veiksmus), arba nepriskiria vykdymo išlaidoms išlaidų, kurias CPK pripažįsta vykdymo išlaidomis.
Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto 2 papunktis išskiria vykdymo išlaidų grupę - išlaidas, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu. Nustato, kad išieškojimuose, kuriuose išieškotina suma yra mažesnė nei 10 litų, šios vykdymo išlaidos ir pašto (kurjerių) bei transporto išlaidos neskaičiuojamos. Taip pat numato vykdymo išlaidų ir pašto (kurjerių) bei transporto išlaidų maksimalius dydžius (išieškojimuose, kuriuose išieškotina suma yra nuo 10 iki 50 litų - negali viršyti 20 litų, o nuo 50 iki 200 litų – negali viršyti 50 litų). Instrukcijos 3-je lentelėje yra nustatytos sumos, kurios turi būti sumokamos už konkretaus vykdymo veiksmo atlikimą. Išlaidų, susijusių su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu išskyrimas Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto 2 papunktyje atitinka CPK 609 straipsnio 1-7 punktuose įstatymų leidėjo pasirinktą konstrukciją, išvardytas išlaidų už konkrečius vykdymo veiksmus rūšis, taip pat atitinka CPK 609 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą kitų išlaidų už CPK nustatyta tvarka atliekamus vykdymo veiksmus priskyrimą vykdymo išlaidoms. Todėl Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto 2 papunktyje numatymas vykdymo išlaidų, susijusių su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, atitinka CPK 609 straipsnio 1 daliai.
Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto 3 papunktis išskiria vykdymo išlaidų grupę - atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą. Vykdomieji dokumentai yra numatyti CPK 587 straipsnyje. CPK 609 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Ginčijamo norminio akto 2-je lentelėje yra numatyti atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą dydžiai pagal vykdomųjų dokumentų kategorijas. Minėta, kad CPK 609 straipsnio 8 punktas leidžia prie sprendimų vykdymo išlaidų priskirti kitas su sprendimų vykdymu susijusias išlaidas arba kitas CPK nustatyta tvarka atliekamų konkrečių vykdymo veiksmų atlikimo išlaidas. Atlyginimas antstoliui nekompensuoja CPK nustatyta tvarka atliekamų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidų, nes šios išlaidos kompensuojamos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34.2. punkte ir iš dalies 34.1. punkte numatytomis išlaidomis. Tačiau Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą išskyrimas ir nustatymas kitokiu būdu yra susijęs su sprendimų vykdymu. Sprendimų vykdymo instrukcijoje pasirinktas teisinio reguliavimo modelis ir vykdymo išlaidų grupavimas, atskirai išskiriant atlyginimą antstoliui „sėkmės mokesčio“ forma, o ne šį atlyginimą įtraukiant ir „paslepiant“ tarp vykdymo išlaidų, susijusių su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, skatina antstolius siekti vykdomojo dokumento realaus įvykdymo. Tuo remiantis darytina išvada, kad vykdymo išlaidų grupės - atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą – išskyrimas Sprendimo vykdymo Instrukcijos 34 punkto 3 papunktyje atitinka CPK 609 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą kitų išlaidų susijusių su sprendimų vykdymu sampratą. Todėl Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto 3 papunktis neprieštarauja CPK 609 straipsnio 1 daliai.
Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto 1 papunktyje numatyta vykdymo išlaidų grupė – bendrosios vykdymo išlaidos. Skirtingai nuo išlaidų, susijusių su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, bendrosios vykdymo išlaidos nėra konkrečiai įvardytos CPK 609 straipsnyje. CPK 609 straipsnio 1 dalies 8 punktas leidžia vykdymo išlaidoms priskirti ne tik CPK nustatyta tvarka atliekamų veiksmų atlikimo išlaidas, bet ir kitas su sprendimų vykdymu susijusias išlaidas. Todėl siekiant ištirti Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto 1 papunkčio teisėtumą, būtina nustatyti, ar bendrosios vykdymo išlaidos yra susijusios su sprendimų vykdymu.
Sprendimų vykdymo instrukcija nepateikia atsakymo į klausimą, kokia yra bendrųjų vykdymo išlaidų paskirtis. Sistemiškai aiškinant Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktą, matyti, kad bendrosiomis vykdymo išlaidomis nėra kompensuojama už atskirus vykdymo veiksmus (kompensacinis vykdymo išlaidų vaidmuo) ir nėra atlyginama antstoliui už jo darbą (atlygintinumo vaidmuo), nes šias išlaidas aiškiai išskiria Instrukcijos 34 punkto 2 ir 3 papunkčiai. Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei išvadą byloje pateikusių Lietuvos antstolių rūmų teigimu, bendrosios vykdymo išlaidos nustatomas siekiant kompensuoti kiekviename vykdymo procese antstolio patiriamas išlaidas, kurias tiksliai apskaičiuoti galimybių nėra.
Analizuojant Sprendimų vykdymo instrukcijos 3-ojoje lentelėje įvardytas atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidas, tampa aišku, jog šioje lentelėje yra numatyti įkainiai tik už tipines, dažniausiai pasitaikančiais ir konkrečiose vykdomosiose bylose atliekamų vykdymo veiksmų rūšis. Tačiau vykdymo procese susiduriama ir su kitomis išlaidomis, nesusijusiomis vykdymo procese atliekamais konkrečiais vykdymo veiksmais. Šios išlaidos nėra konkrečių vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos, tačiau jos yra susijusios su sprendimų vykdymu taip, kad, nesant jų, konkrečių vykdymo veiksmų atlikimas nebūtų užtikrinamas (kanceliarinės išlaidos, antstolio kontoros ir darbuotojų išlaikymo išlaidos ir kt.). Neabejotina, kad antstolis kiekviename vykdymo procese patiria bendro pobūdžio išlaidas (vykdomųjų bylų užvedimo, tvarkymo, užbaigimo, saugojimo archyve materialinės sąnaudos, įskaitant kanceliarines išlaidas; antstolio, antstolio padėjėjų, finansininko, kitų antstolių kontorų darbuotojų darbo sąnaudos; antstolio kontoros veiklos organizavimo išlaidos ir kt.). Valstybei nefinansuojant antstolių administracinės veiklos, tokios išlaidos turi būti padengtos vykdymo proceso dalyvių. Tokio pobūdžio išlaidos pripažintinos kitomis su sprendimų vykdymu susijusiomis išlaidomis, kurias numato CPK 609 str. 1 dalies 8 punktas. Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto 1 papunktyje ši vykdymo išlaidų grupė įvardyta bendrosiomis vykdymo išlaidomis. Bendrųjų vykdymo išlaidų išskyrimas Sprendimų vykdymo instrukcijoje atitinka CPK 609 straipsnio 1 dalies 8 punktą (kitos su sprendimų vykdymu susijusios išlaidos), todėl nėra prieštaravimo tarp CPK 609 straipsnio 1 dalies ir Sprendimų vykdymo Instrukcijos 34 punkto 1 papunkčio.
Vien tai, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkte vykdymo išlaidos suskirstytos į tris grupes: bendrąsias vykdymo išlaidas, vykdymo išlaidas, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu ir atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą, o CPK 609 straipsnio 1 dalyje toks suskirstymas tiesiogiai neįvardytas, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad tarp CPK 609 straipsnio 1 dalies ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto yra prieštaravimas. Minėta, kad visos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkte nurodytos vykdymo išlaidų rūšys skirtos arba konkretiems vykdymo veiksmams padengti, arba yra kitaip susijusios su sprendimų vykdymu, o išlaidos, nesusijusios su sprendimų vykdymu, vykdymo išlaidoms nėra priskirtos. Vien šių išlaidų grupavimas pagal skirtingus kriterijus, nei aukštesnės teisinės galios akte, nepagrindžia prieštaravimo tarp Sprendimų vykdymo Instrukcijos 34 punkto ir CPK 609 straipsnio 1 dalies nuostatų.
VIII.
Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto atitikties ta apimtimi, kuria numatytos bendrosios išlaidos, atitikties Lietuvos Respublikos civilinio proceso 583 straipsnio 1 daliai
Civilinio proceso kodekso 583 straipsnio „Vykdymo proceso teisinis reglamentavimas“ (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr.IX-743 redakcija) 1 dalyje nustatyta: “Šio Kodekso VI dalyje nustatyto vykdymo proceso normų taikymo tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Šią instrukciją tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“.
Nors pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartyje yra suformuluotas prašymas ištirti Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto ta apimti, kuria numatytos bendrosios išlaidos, atitiktį CPK 583 straipsnio 1 daliai, tačiau iš nutarties motyvų matyti, jog pareiškėjui abejonių sukėlė Instrukcijos 34 punkto atitiktis CPK 583 straipsnio 1 dalies 1 sakiniui: „Šio Kodekso VI dalyje nustatyto vykdymo proceso normų taikymo tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija“.
CPK 583 straipsnio 1 dalies 1 sakinys nustato įpareigojimą teisėkūros subjektams parengti Sprendimų vykdymo instrukciją, kuri nustatytų vykdymo proceso normų taikymo tvarką. Ši įstatymo formuluotė nereglamentuoja vykdymo išlaidų rūšių ar kitų su vykdymo išlaidomis susijusių klausimų. Kadangi CPK 583 straipsnio 1 dalies 1 sakinys ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas reglamentuoja skirtingus klausimus, prieštaravimo tarp šių teisės normų nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas (šiame punkte įvardytų vykdymo išlaidų rūšys) neprieštarauja CPK 583 straipsnio 1 daliai.
IX.
Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punkto, kuriuo numatytas bendrųjų išlaidų išieškojimas iš skolininko, atitikties CPK 609 straipsnio 1 daliai
Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktas nustato: „Kai skolininkas įvykdo sprendimą per raginime arba siūlyme nustatytą terminą, iš skolininko išieškomos bendrosios vykdymo išlaidos ir atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos. Atlyginimas antstoliui už sprendimo įvykdymą iš skolininko šiuo atveju neimamas“.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartyje keliama abejonė, ar Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš skolininko išieškomos ne tik atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos, o ir bendrosios vykdymo išlaidos, neprieštarauja CPK 609 straipsnio 1 daliai.
Pirmiau minėta, kad bendrosioms išlaidoms Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto 1 papunkčio prasme priskirtinos tos vykdymo išlaidos, kurios neišvengiamai susijusios su sprendimų vykdymo procesu (pagal CPK 609 str. 1 dalies 8 punktą tai kitos su sprendimų vykdymu susijusios išlaidos) ir jomis kompensuojamos kiekvienoje vykdomojoje byloje antstolio patiriamos išlaidos, kurios lieka nepadengtos atskirai apmokėjus už atskirų vykdymo veiksmų atlikimą. Net ir tuo atveju, jei skolininkas įvykdo sprendimą geruoju, antstolis patiria pirmiau aptartas bendrojo pobūdžio išlaidas. Iš Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punkto turinio matyti, kad į aplinkybę, jei skolininkas įvykdo sprendimą per raginime arba siūlyme nustatytą terminą, Instrukcijoje atsižvelgiama (skolininkas neturi mokėti atlyginimo antstoliui sprendimo įvykdymą). Nustačiusi, jog Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkte pateiktas vykdymo išlaidų suskirstymas į tris vykdymo išlaidų grupes, tarp jų numatant bendrąsias vykdymo išlaidas, neprieštarauja CPK 609 straipsnio 1 daliai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad prieštaravimo tarp Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punkto ir CPK 609 straipsnio 1 dalies taip pat nėra.
X.
Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto atitikties ta apimtimi, kuria numatytos bendrosios išlaidos, atitikties Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 daliai
Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 dalis nustato: „Teisės akto turinys turi būti logiškas, glaustas ir aiškus“. Minėta teisės norma reikalauja iš teisėkūros subjektų teisės aktuose vartoti aiškias, tarpusavyje neprieštaraujančias formuluotes. Imperatyvus įstatymų leidėjo reikalavimas teisės aktuose vartoti aiškias ir logiškas formuluotes be kita ko reiškia, kad jos turi būti tikslios bei nuoseklios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad teisės akto turinio aiškumas suponuoja ne vien reikalavimą, jog būtų aiškios žodinės teisės akto formuluotės, bet ir reikalavimą, kad remiantis teisės akto turiniu būtų aiškus nurodymas teisinio santykio dalyviams elgtis vienu ar kitu būdu. Aiškumo reikalavimas nereiškia draudimo teisės aktuose taikyti dispozityvų teisinio reguliavimo metodą, tačiau viešojoje teisėje normos, tiesiogiai įtakojančios asmenų teises ir pareigas, turi būti itin tikslios ir nepalikti vietos dviprasmiam interpretavimui.
Iš Vilniaus apygardos teismo 2007 m. 2007 m. rugsėjo 19 d. nutarties argumentų matyti, kad pareiškėjui abejonių Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto 1 papunkčio, kuriame numatytos bendrosios išlaidos, atitiktis Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas įžvelgia Instrukcijos 34 punkto 1 papunkčio neaiškumą, nes Instrukcijoje nėra reglamentuota, kas sudaro bendrąsias vykdymo išlaidas.
Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas pateikia vykdymo išlaidų skirstymą į rūšis, tačiau pačios rūšys šioje teisės normoje nėra detalizuojamos. Vien tai, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos vienoje normoje nėra apibrėžta kokios vykdymo išlaidos priskiriamos bendrųjų išlaidų grupei savaime nereiškia, jog nagrinėjamo norminio teisės akto turinys šiuo aspektu nėra aiškus. Sprendimų vykdymo instrukcija yra sisteminis teisės aktas. Todėl jo turinys turi būti aiškinamas sistemiškai. Ne visi teisės normos elementai privalo būti išdėstyti viename norminio teisės akto straipsnyje ar punkte, o gali atsispindėti ir kitose norminio akto sudedamosiose dalyse. Todėl Instrukcijos 34 punkto 1 papunkčio teisėtumas aiškumo požiūriu negali būti atskleistas, neįvertinus kitų Instrukcijos nuostatų, atskleidžiančių nurodytas vykdymo išlaidų rūšis. Tik nustačius, kad remiantis Sprendimų vykdymo instrukcija negalima konstatuoti, kokios išlaidos patenka į Instrukcijos 34 punkto 1 papunktyje išskirtą vykdymo išlaidų rūšį ir kokie jų dydžiai, būtų galima teigti, kad teisinis reglamentavimas yra neaiškus. Be to, Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatos, numatančios vykdymo išlaidas, turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai su CPK VI dalies normomis.
Sprendimų vykdymo instrukcijos 37 punkte nurodyta, kad bendrosios vykdymo išlaidos mokamos atsižvelgiant į vykdomajame dokumente nurodytą išieškotiną sumą (1 lentelė), o šios Instrukcijos nustatytais atvejais – į vykdomojo dokumento kategoriją (2 lentelė). 2- ios lentelės 1-14 eilutėse išvardytos konkrečių vykdomųjų dokumentų kategorijos. Pagal 2-osios lentelės 14 punktą šiame punkte nurodytas bendrųjų išlaidų įkainis gali būti taikomas kitų kategorijų (t.y. neišvardytų 1-13 eilutėse) vykdomiesiems dokumentams ir teismo pavedimams, nenurodytiems šioje ar 1-je lentelėje). Į klausimą kas yra vykdomieji dokumentai atsako CPK 587 straipsnis. Instrukcijos 3-ojoje lentelėje (1-20 punktai) įvardytos atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos (įkainiai). Sprendimų vykdymo instrukcijos 46 punktas nustato, kad Instrukcijos 3-je lentelėje nurodytos sumos, kai antstoliui apmokama už konkretų vykdymo veiksmo atlikimą, neapima išlaidų, nurodytų šios Instrukcijos 48 punkte. Pagal Instrukcijos 48 punktą kitoms, šios Instrukcijos 3-je lentelėje nenurodytoms išvadoms vykdymo išlaidoms priskiriama pašto ir kurjerių, areštuoto turto saugojimo, pervežimo, atlyginimo ekspertams, vertėjams ir kitiems vykdymo procese dalyvaujantiems asmenims, skelbimams visuomenės informavimo priemonėse, bankinių pavedimų, mokamų užklausimų ir kitos faktinės išlaidos, kurias antstolis privalo sumokėti tretiesiems asmenims vykdydamas antstolio funkcijas. Sisteminis minėtų Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatų aiškinimas leidžia konstatuoti, kad Instrukcijos III skyriaus „Vykdymo išlaidų rūšys ir dydžiai“ normų visuma nustato kokios išlaidos yra dengiamos kaip išlaidos, susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu (patenka į Instrukcijos 34.2 punktu apibrėžtą vykdymo išlaidų grupę), kaip apskaičiuojamas atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą (Instrukcijos 34.3 punkte numatytos vykdymo išlaidos). Taip pat nustato, kad visos likusios išlaidos, nepatenkančios į išlaidų, susijusių su atskirų vykdymo veiksmų kategoriją, priskiriamos bendrosioms vykdymo išlaidoms (Instrukcijos 34.1 punkte apibrėžta vykdymo išlaidų grupė), t.y. CPK 609 str. 1 dalies 8 punkto prasme priskiriamos kitoms su sprendimų vykdymu susijusiomis išlaidoms.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkto 1 papunktis Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 daliai neprieštarauja.
XI.
Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 38 punkto I-osios lentelės ir 51 punkto, kuriuose nustatytos bendrosios išlaidos ir atlyginimo antstoliui dydis, atitikties Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punktui
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartyje keliama abejonė, ar Sprendimų vykdymo instrukcijos 38 punkto I-ojojo lentelė, nustatanti bendrųjų išlaidų apibrėžtą dydį, kuris siejamas su išieškotinos sumos dydžiu, tačiau nesiejamas su antstolio realiai atliktų veiksmų kiekių arba jo darbo sąnaudomis, taip pat 51 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš skolininko išieškomos ne tik atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos, o ir bendrosios vykdymo išlaidos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytam teisingo apmokėjimo už darbą principui.
Pareiškėjo teigimu, atlyginimo nustatymas antstoliui yra apmokėjimo už jo atliktą darbą nustatymas, o atlyginimo dydžio nustatymas, neatsižvelgiant į konkrečiam darbui reikalingas darbo ir laiko sąnaudas, šį principą pažeidžia.
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su Darbo kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba (DK 1 straipsnio 1 dalis). Darbo teisinių santykių subjektai yra darbuotojas (DK 15 straipsnis) ir darbdavys (DK 16 straipsnis). Darbuotoju laikytinas fizinis asmuo, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą bei dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą (DK 15 straipsnis).
Nors antstolius skiria ir atleidžia Teisingumo ministras (Antstolių įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), nei jų, nei antstolio ir vykdymo proceso dalyvių nesieja darbo teisiniai santykiai. Antstoliai yra nepriklausomi nuo vykdymo proceso dalyvių, ir juos su vykdymo proceso dalyviais sieja ne paklusimas nustatytai darbo tvarkai (DK 93 straipsnis), o kooperavimosi, demokratiškumo ir kiti principai (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Antstolis negali būti pripažintas darbuotoju, jo veikla yra reglamentuota specialaus Antstolių įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Sprendimų vykdymo instrukcijos, o ne Darbo kodekso nuostatomis. Kadangi antstolio veikla vykdant sprendimus nepatenka į Darbo kodekso reglamentavimo sritį, jo santykiams su vykdymo proceso dalyviais Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimo už darbą principus, netaikytinos. Todėl Sprendimų vykdymo instrukcijos 38 punkto 1-oji lentelė ir 51 punktas neprieštarauja Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktas, 38 punkto I-oji lentelė ir 51 punktas ta apimtimi, kuria numatytos bendrosios vykdymo išlaidos ir jų išieškojimas iš skolininko, neprieštarauja CPK 609 straipsnio 1 daliai ir 583 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
Sprendimas neskundžiamas.