Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-05-28 · Civilinė byla Nr. 2A-865/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-04-11Panevėžio apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-05-28Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-28
Bylos Nr.
2A-865/2013
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00655-2011-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Poškus, Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas
Atsakovas
V. Č.
Kategorijos
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-865/2013Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00655-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1; 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-415-252/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transmanus“ ieškinį atsakovui V. Č. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas dėl žalos, padarytos bankrutavusios įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo.

Šalies argumentai

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 513 338,56 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vadovas jau nuo 2009 m. pabaigos turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą įmonė buvo nemoki. Atsakovui kaip įmonės vadovui buvo žinoma apie UAB „Transmanus“ nemokumą, kadangi finansinė atskaitomybė už 2009 m. patvirtinta atsakovo parašais, be to, tai rodė ir įmonės augantys įsiskolinimai įvairių paslaugų tiekėjams bei įmonės darbuotojams (bankroto bylos iškėlimo dieną įmonė buvo įsiskolinusi 12 pirmos eilės kreditorių bendrai 40 029,47 Lt sumai). Tačiau ieškovui bankroto byla iškelta tik 2010 m. liepos 19 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi, o bankroto bylos iškėlimą inicijavo kreditorius UAB „Autometas“. Nurodė, kad nuo 2010 m. liepos 7 d. iki 2010 m. liepos 30 d., t. y. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Transmanus“ dėl nežinomų priežasčių toliau vykdė veiklą, nors jau buvo inicijuota bankroto byla, pateiktas sutikimas dėl bankroto bylos iškėlimo, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, sudarė net 15 tarpusavio skolų užskaitymo aktų, kuriais nesąžiningai suteikė pirmenybę keliems įmonės kreditoriams taip pažeidžiant visų likusių kreditorių teises ir teisėtus interesus. Visi tarpusavio skolų užskaitymo aktai bei vienas tiesioginis atsiskaitymas su kreditoriumi sudaryti ir vienašališkai pasirašyti būtent UAB „Transmanus“, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms - viso turto areštui. Be to, minėtu laikotarpiu įmonė ir toliau išrašydavo sąskaitas – faktūras bei pirkdavo paslaugas, nors transporto priemonės, būtinos UAB „Transmanus“ veiklos vykdymui, jau buvo atiduotos lizingo bendrovei, išrašytas itin didelis kiekis sąskaitų bei surašyti kiti dokumentai, kurių pagrindu vėliau sudarinėti įskaitymai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo ieškovui 513 338,56 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų procesines palūkanas ir 9‘160 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Nurodė, kad atsakovas buvo vienasmeniu valdymo organu nuo įmonės įkūrimo. Konstatavo, kad jau 2009 m. gruodžio 31 d. atsakovo pasirašyto balanso duomenys rodo įmonės nemokumą, tačiau atsakovas nesiėmė veiksmų atkurti įmonės mokumą ir toliau tęsė ūkinę komercinę veiklą, mažino bendrovės turtą. Todėl neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms suteikė pirmenybę atskiriems kreditoriams atgauti kreditorinius reikalavimus, ir šiais veiksmais pažeidė bendrovės bei kitų jos kreditorių interesus. Iš viso neteisėtai išrašytų skolų užskaitymo aktų bendrai 513 338,56 Lt sumai, kuri ir sudaro įmonei padarytą žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas (toliau- apeliantas) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepagrįsti teiginiai, kad apeliantas jau nuo 2009 m. pabaigos žinojo apie ieškovo nemokumą, nes 2009 m. finansinė atskaitomybė turėjo būti pateikta iki 2010 m. birželio 1 d., todėl balansas sudarytas ir priduotas 2010 m. gegužės 28 d.

2. Teismas klaidingai įvertino pateiktus dokumentus. Pateikti užskaitymo aktai įrodo, kad apeliantas stengėsi visas įvykusias ūkines operacijas tinkamai įforminti, kad apskaita būtų perduota tvarkinga ir nereiktų teistis su skolininkais, kurie dar iki bankroto pranešė apie įskaitymus. Įskaitymai buvo atlikti iki bankroto bylos iškėlimo, dokumentai datuojami kompiuterinės programos liepos mėnesį, nes tuo metu buvo tvarkoma buhalterinė apskaita. Pažymėjo, kad didžiausias įskaitymas 381‘724 Lt sumai buvo atliktas VMI.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo kaip įmonės vadovo prieš pat įmonės bankroto bylos iškėlimą atliktais veiksmais padaryta žala konstatuota pagrįstai. Apeliantas nepateikė nė vieno jo argumentus pagrindžiančio įrodymo. Pažymėjo, kad apeliantas nedalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį ar kitų procesinių dokumentų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad apeliantas, būdamas vienasmeniu UAB „Transmanus“ valdymo organu ir žinodamas apie inicijuotą UAB „Transmanus“ bankroto bylą bei įmonės nemokumą, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, ir toliau išrašydavo sąskaitas-faktūras bei pirkdavo paslaugas, kurių pagrindu vėliau atliko tarpusavio skolų užskaitymus. Apeliantas neginčijo, kad UAB „Transmanus“ išrašė skolų užskaitymo aktus bendrai 513 338,56 Lt sumai. Tačiau mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes įskaitymai buvo atlikti gerokai iki bankroto bylos iškėlimo, o juos pagrindžiantys dokumentai datuoti liepos mėnesį kompiuterinės programos.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Įmonės vadovas turi ne tik teisę, tačiau tam tikrais atvejais ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Tokia pareiga nustatyta todėl, kad įmonės savininkas ir administracijos vadovas yra tie asmenys, kurie geriausiai žino ar privalo žinoti įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdami veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad jau 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės finansinių dokumentų duomenimis įmonė buvo nemoki (b. l. 16-17). Apeliantas tvirtina, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Transmanus“ nepažeidė, kadangi 2009 m. pabaigoje negalėjo žinoti apie ieškovo nemokumą, nes balansas sudarytas tik 2010 m. gegužės 28 d. Tačiau įmonės vadovas, nors pagal teisės aktų reikalavimus įmonės balansas turėjo būti sudarytas ir pateiktas Registrų centrui iki 2010 m. birželio 1 d., turi nuolat domėtis ir būti susipažinęs su įmonės finansine padėtimi ir jos galimybėmis vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, o iškilus finansiniams sunkumams spręsti, ar įmonė bus pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Kita vertus, nagrinėjamu atveju ieškovas žalą bankrutuojančiai įmonei grindžia ne tiek nesavalaikiu bankroto bylos inicijavimu, kiek tuo, kad apeliantas, esant jau inicijuotam bankroto procesui ir dėl to pritaikytoms laikinosios apsaugoms priemonėms, faktiniu įmonės nemokumo laikotarpiu sumažino bendrą įmonės turtą, atlikdamas su tam tikrais įmonės kreditoriais tarpusavio skolų įskaitymus.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad žala įmonei nepadaryta, nes įprasta ūkinė operacija, t.y. reikalavimų padengimas įsipareigojimais buvo atlikta iki bankroto bylos iškėlimo. Tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad, nors UAB „Transmanus“ pati bankroto byla iškelta 2010 m. liepos 19 d. nutartimi, pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo jau Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nutartimi įmonei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - turto areštas. Tuo tarpu byloje esantys dokumentai patvirtina, kad UAB „Transmanus“ ir kreditorių tarpusavio skolų užskaitymai bei kasos išlaidų orderis išrašyti laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 8- 30 d., t.y. jau galiojant teismo pritaikytoms laikinosios apsaugoms priemonėms inicijuotoje bankroto byloje ir, dar daugiau, netgi po nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo (b. l. 44-140). Kadangi ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo dalykas nėra konkrečios skolos kreditoriui priteisimas ir bankroto bylos iškėlimo atveju į kreditoriams dalytino turto masę pateks visas (su nedidelėmis išimtimis) bankrutuojančios įmonės turtas, tai laikinųjų apsaugos priemonių - arešto, pritaikyto visam įmonės turtui, paskirtis bankroto procese apsaugoti visų įmonės kreditorių interesus, sudarant galimybes visiems esantiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto. Bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl kuo daugiau turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Šiuo atveju apelianto vadovaujama įmonė, būdama faktiškai nemoki, esant inicijuotai bankroto bylai ir pritaikytoms laikinosios apsaugos priemonėms, sumažino bendrą įmonės turtą, suteikdama prioritetą tam tikriems kreditoriams, kurių reikalavimai buvo padengti tarpusavio skolų įskaitymu. Toks apelianto veikimas, atstovaujant įmonės interesus, pripažintinas neteisėtu, nes jis sumažino bendrą įmonės turtą. Atlikus tarpusavio skolų užskaitymą, bankrutuojanti įmonė prarado dalį debitorių, kurių skolos įskaitytos. Tuo tarpu bankrutuojančios įmonės debitoriniai reikalavimai yra įmonės turto dalis, kuri turėjo būti panaudota proporcingai visiems esantiems bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorių, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuo interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybės (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.

Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neužtikrino tinkamos įmonės veiklos, esant įmonei nemokiai, nesikreipė dėl bankroto bylos jai iškėlimo ir net jau esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms mažino įmonės bendro turto vertę atliktų tarpusavio skolų įskaitymų sumai, dėl ko kreditoriai prarado galimybę iš šios sumos proporcingai patenkinti savo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas pažeidė bendrovės bei kitų jos kreditorių interesus ir padarė jiems žalą.

Padarytos žalos dydis 513 338,56 Lt sumai pagrįstas įmonės pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais. Apeliantas neginčijo, o ir apeliaciniame skunde neginčija, kad įskaitymai buvo atlikti jo valia. Priešingai, apeliaciniame skunde net pažymėjo, kad po sužinojimo apie įmonės nemokumą ir keliamą bankroto bylą jis aktyviai ėmėsi sudarinėti finansinę atskaitomybę, pagal kurią reiktų perduoti įmonę administratoriui, o buhalterija tinkamai apskaitoje įformino visas ūkines operacijas, paruošė trūkstamus dokumentus. Nors apeliantas tvirtina, kad didžiausias įskaitymas 381 724 Lt sumai buvo atliktas VMI, tačiau ieškovo pateiktose tarpusavio užskaitymo aktuose ir kituose finansiniuose dokumentuose tokių duomenų nėra – tokiai sumai įskaitymas, kaip nurodė ieškovas ir matyti iš PVM sąskaitų faktūrų, yra atliktas su UAB „Autoiksai“ (b.l. 65-66, 67-130). Jokių įrodymų, jog įskaitymus, kaip teigia apeliantas, buvo atlikę jau anksčiau debitoriai, byloje nėra. Pats apeliantas nedalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą jis buvo tinkamai informuotas (b.l. 33, 37, 144), neteikė pirmosios instancijos teismui ne tik jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo reikalavimus, tačiau ir atsiliepimo į pareikštą ieškinį ar kitų procesinių dokumentų, taip pat jokių įrodymų jis nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialines, tiek proceso teisės normas, pagrįstai įvertino ir nustatė apelianto civilinės atsakomybės sąlygas, todėl naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto žemesnės instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už paduotą apeliacinį skundą CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Todėl jam grąžintinas sumokėtas 100 Lt dydžio žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą (b. l. 158), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šia teismo nutartimi (CPK 87 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n utaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti V. Č. (duomenys neskelbtini) jo sumokėtą 100 (vieną šimtą) Lt žyminį mokestį už paduotą apeliacinį skundą

Teisėjai Kazys KailiūnasAlvydas PoškusDonatas Šernas