Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus ir Arvydo Žibo, sekretoriaujant Daivai Danylienei ir Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovei D. S., jos atstovei advokatei Karinai Račkauskienei, atsakovei R. P., atsakovės atstovei adv. Kristinai Mikolaitei, vertėjai Veronikai Rybalčenko, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės D. S. ir atsakovės V. I. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-116-249/2009 pagal D. S. ieškinį atsakovams V. I., V. V., R. P., tretiesiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarei L. V. dėl pažeistų teisių gynimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė prašė įpareigoti atsakovę V. I. per teismo nustatytą terminą atnaujinti statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), statybos techninę dokumentaciją, atlikti statinio projekte numatytus darbus, priduoti baigtą statyti gyvenamąjį namą valstybinei statinių pripažinimo tinkamu naudoti komisijai; pripažinti negaliojančiomis 2006 m. liepos 21 d. dovanojimo sutarties, registro Nr. 2-2140, sudarytos tarp atsakovių V. I. ir V. V., ir 2006 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutarties, registro Nr. 2-2453, sudarytos tarp atsakovių V. V. ir R. P., dalis dėl 3/5 gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo; leisti ieškovei be atsakovės V. I. nekilnojamojo turto registrui kaip juridinį faktą pateikti įregistruoti Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 76, kuriuo V. I. leista statyti gyvenamąjį namą sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įpareigojant statytojus nevykdyti senojo namo perleidimo sutarčių.

Nurodė, kad 2000 m. kovo 27 d. iš B. R. nupirko 2/5 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Kitos 3/5 gyvenamojo namo dalys priklausė atsakovei V. I. Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 76 V. I. leista tame pačiame sklype statyti naują gyvenamąjį namą, įpareigojant statytojus nevykdyti senųjų namų perleidimo sutarčių. V. I. įsipareigojo, pasistačius naują gyvenamąjį namą, nugriauti savo dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra pastatytas, atsakovė V. I. šiame name gyvena su šeima, tačiau vengia priduoti ji valstybinei statinių pripažinimo tinkamu naudoti komisijai. Pažeisdama įsipareigojimą nevykdyti senųjų namų perleidimo sutarčių, atsakovė V. I. 2006 m. liepos 21 d. padovanojo atsakovei V. V. gyvenamojo namo dalį, kurią įsipareigojo nugriauti, o atsakovė V. V. 2006 m. rugpjūčio 11 d. šią gyvenamojo namo dalį padovanojo atsakovei R. P.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino. Pripažino negaliojančiomis 2006 m. liepos 21 d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp atsakovių V. I. ir V. V., ir 2006 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp atsakovių V. V. ir R. P., dalis dėl 3/5 gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo, leido ieškovei pateikti nekilnojamojo turto registrui įregistruoti kaip juridinį faktą Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 76 dėl leidimo V. I. statyti gyvenamąjį namą sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įpareigojant statytoją nevykdyti seno namo perleidimo sutarčių. Kitą ieškinio dalį atmetė, iš atsakovės V. I. ieškovei priteisė 2000 Lt atstovavimo išlaidų, valstybei – 981 Lt žyminio mokesčio, 16,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendė, kad atsakovė V. I., vengdama užbaigti jai priklausančio gyvenamojo namo statybą, vilkina gyvenamojo namo pridavimą eksploatacijai ir tuo pažeidžia ieškovės, kuri negali susitvarkyti ir laisvai disponuoti jai priklausančiu žemės sklypu, nes tikisi senojo gyvenamojo namo dalies nugriovimo, teises,. Laikė, kad atsakovė V. I. neturi lėšų, reikalingų atnaujinti statinio statybos techninę dokumentaciją, atlikti statinio projekte numatytus darbus. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes. Konstatavo, jog atsakovės V. I. nuosavybės teisė į jai priklausančio senojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį buvo apribota jos pačios valia (CK 4.39 straipsnio 1 dalis) ir galiojančiu Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 76. Dėl šios priežasties atsakovė V. I. neturėjo teisės perleisti 3/5 dalių senojo gyvenamojo namo atsakovei V. V., todėl 2006 m. liepos 21 d. dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia (CK 1.80 straipsnis). Atsakovės R. P. nelaikė sąžininga namo įgijėja (CK 6.67 straipsnis), konstatavęs, jog ji yra atsakovės V. I. anūkė, atsakovės V. V. dukra. 2006 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia kaip prieštaraujančią gerai moralei (CK 1.81 straipsnis).

Apeliacinius skundus pateikė ieškovė ir atsakovė V. I.

Atsakovės V. V. ir R. P. pateikė pareiškimus dėl prisidėjimo prie V. I. apeliacinio skundo.

Ieškovė nurodo, jog neteisėta ir nepagrįsta sprendimo dalis, kuria atmesti jos reikalavimai.

Neteisingai paskirstyta įrodinėjimo pareiga ir nepagrįstai nurodyta, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė V. I. turi realiais galimybes užbaigti statybos darbus (CPK 178 str.). Atsakovei V. I. statybos leidimas gyvenamojo namo statybai Nr. 146/88 išduotas 1988 m. gegužės 12 d. Jame nurodyta, kad statytojas privalo statybą pradėti ne vėliau kaip 1988 m. birželio 12 d., o užbaigti ir pateikti valstybinei komisijai iki 1991 m. gegužės 12 d. V. I. statybos leidimas buvo pratęstas 2000 m. gegužės 30 d. ir galiojo iki 2005 m. gegužės 30 d. Ji vengia baigti namo statybą. Šiuo metu statinio baigtumas yra 93 procentai. Jis yra tinkamas gyventi, trūksta projekte numatytų apdailos detalių. Atsakovė, pradėdama gyvenamojo namo statybą, prisiėmė pareigą ją pabaigti per statybos leidime nurodytą laikotarpį, bei įvertino tokios pareigos neįvykdymo riziką. Dėl to pareiga įrodyti teisės aktų reikalavimų nevykdymo priežastis tenka atsakovei V. I. Teismas, pripažinęs, kad atsakovė savo veiksmais pažeidžia ieškovės teises ir įvertinęs atsakovės galimybes užbaigti gyvenamojo namo statybos darbus, turėjo nustatyti terminą, per kurį atsakovė privalo atlikti nurodytus veiksmus. Atsakovė V. I. piktybiškai nevykdo Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus įspėjimų atnaujinti statinio techninę dokumentaciją ir priduoti baigtą statyti gyvenamąjį namą valstybinei statinių pripažinimo tinkamu naudoti komisijai, kadangi yra įsipareigojusi nugriauti seno gyvenamojo namo 1A1Ž 3/5 dalis, kai bus pripažintas tinkamu naudoti naujas gyvenamasis namas 5A2p.

Prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.

Atsakovė V. I. nurodo, kad neteisėta ir nepagrįsta sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas.

Neteisinga išvada, kad vengdama užbaigti gyvenamojo namo statybą, atsakovė pažeidžia ieškovės teises. Nėra pateikta tai pagrindžiančių įrodymų.

Dovanojimo sandoriai nepagrįstai pripažinti negaliojančiais. Viešame registre nebuvo įregistruotas atsakovės teisės disponuoti nuosavybe ribojimas. Notarė, patikrinusi dokumentus ir viešuosius registrus, leido sudaryti dovanojimo sandorį ir jį patvirtino. Pripažinus šį sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, nenurodyta, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo pažeista, sudarant dovanojimo sandorį.

Nepagrįstai ieškovei leista nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą, atsakovę įpareigojantį nevykdyti seno namo perleidimo sutarčių. Šiam ieškovės reikalavimui atsiliepime atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau teismas dėl šio prašymo sprendime nepasisakė.

Iš atsakovės priteisus 981 Lt žyminio mokesčio ir 16,78 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, pažeista Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 4 dalis. Atsakovei šioje byloje buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl teismas proporcingai patenkintiems ieškinio reikalavimams turėjo pagrindą priteisti iš atsakovės tik pusę visų priteistinų bylinėjimosi išlaidų.

Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Atsiliepimais į apeliacinius skundus ieškovė ir atsakovės V. I., R. P. prašo priešingos šalies skundo netenkinti.

Ieškovė nurodo, kad Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 76 yra individualus administracinis aktas, skirtas tiesiogiai atsakovei V. I., todėl jai šis aktas galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas. Vadovaujantis CK 1.75 straipsnio 1 dalies, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio nuostatomis daiktinės teisės suvaržymo įregistravimas nėra privalomas, todėl CK 1.75 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės - negalėjimas tokio suvaržymo panaudoti ir prieš trečiuosius asmenis - nagrinėjamu atveju netaikytinos. 1988 m. sprendimo priėmimo metu įstatymai nenumatė tokio sprendimo privalomo įregistravimo. Atsakovės paaiškinimai, jog ji neatsiminė, kad buvo įsipareigojusi nugriauti ginčo namo dalį ir vykdyti Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 76, prieštarauja rašytiniams įrodymams. Tokį įsipareigojimą atsakovė davė pati. Nesant savininko – atsakovės V. I. teisės disponuoti turtu, 2006 m. liepos 21 d. dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 4.37 straipsnio pagrindu. Teisės aktai nenumato specialaus senaties termino ieškinyje nurodyto juridinio fakto įregistravimui. CPK 93 straipsnio 1 d. nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo į valstybės biudžetą, todėl pagrįstai iš atsakovės priteistos ieškovės turėtos bylinėjimo išlaidos.

Atsakovė V. I. teigia, jog ieškovė nenurodo, kokios jos teisės pažeidžiamos dėl nebaigto statyti atsakovei priklausančio gyvenamojo namo. Pastarasis namas ir ieškovei priklausančio namo dalis nesiriboja. Žemės sklypo dydis yra nustatytas. Užbaigus atsakovei priklausančio gyvenamojo namo statybą, ieškovė papildomų teisių neįgis. 2005 m. gegužės 24 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius įspėjo atsakovę ir įpareigojo ją suremontuoti seno gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, bei negyventi name, kurio statyba neužbaigta. Gavusi tokį įpareigojimą, atsakovė visas lėšas investavo į seno namo dalies remontą, nebaigtame statyti name negyveno. Į jį buvo priversta keltis dėl konfliktiškų santykių su ieškove. Mirus sutuoktiniui, neliko lėšų naujo namo statybos užbaigimui, nes atsakovės pajamos šiuo metu yra 880,17 Lt per mėnesį.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys jose asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniuose skunduose nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų patenkinti atsakovės reikalavimą dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo (CPK 320 straipsnis).

Apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl t. 2 b.l. 161 išreikšto atsakovės atstovės prašymo atmesti ieškinį dėl juridinio fakto įregistravimo pasibaigus ieškininės senaties terminui, tačiau tai nesudaro pagrindo tokį prašymą patenkinti apeliacinės instancijos teisme.

Išnagrinėtos civilinės bylos, nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos duomenimis bei įsiteisėjusiu 2006 m. kovo 1 d. Kauno m. apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje nr. 2-375-713/2006 pagal V. I. ieškinį D. S. ir kauno apskrities viršininko administracijai nustatyta, kad iki 2000 m. kovo 27 d. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtės buvo B. R. ir atsakovė V. I. 1987 m. balandžio 8 d. V. I. Kauno m. Poželos rajono LDT vykdomajam komitetui pateikė pareiškimą, kuriuo dėl negalėjimo naudotis ir remontuoti labai susidėvėjusią namo dalį prašė leisti jos naudojamo sklypo dalyje pastatyti naują namą. Nurodo, kad jai priklausančią dalį namo, pastačiusi naują, pasižada nugriauti. Nurodomu laikotarpiu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 122 straipsnio pirmoji dalis nustatė, kad bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Vykdydamos šią nuostatą, 1987 m. birželio 15 d. namo bendraturtės susitarė dėl naudojimosi namu ir valstybei priklausančiu prie namų valdos suformuotu žemės sklypu tvarkos - B. R. sutiko naudotis 526 kv. m. sklypo dalimi, V. I. – 790 kv.m. sklypo dalimi pagal 1982 m. birželio 8 d. Žemės klypo parceliacijos projektą ( Kauno m. apylinkės teismo civilinės bylos nr. 2-375-713/2006 t. 1 b.l. 72, originalas – nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos 59-me lape). B. R. sutiko, kad V. I. jos naudojamo sklypo dalyje statys naują namą ir nugriaus senojo namo dalį. Kauno m. Poželos raj. LDT VK 1988 m. vasario 24 d. sprendimu nr. 76 leista naudojamuose žemės sklypuose nustatytąja tvarka statyti naujus gyvenamuosius namus, įpareigojant statytojus nevykdyti senųjų gyvenamųjų namų perleidimo sutarčių: V. I. - gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pranešant Kauno valstybinei notarinei kontorai, kad šio namo savininkė pasižadėjo nugriauti senąjį namą ( nevykdyti perleidimo sutarčių). Šis sprendimas, bendraturčių susitarimas ir vienašalis sandoris - V. I. pasižadėjimas – įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti, todėl teisėjų kolegija neanalizuoja apeliacinės instancijos teismo posėdyje išklausytų atsakovės ir atstovės paaiškinimų dėl minimų sandorių bei vykdomojo komiteto sprendimo motyvacijos ir jų neatitikimo dabartiniams įstatymams. Nurodytieji tebegaliojantys sandoriai atitiko 1964 m. CK 96 straipsnio pirmojoje dalyje numatytą savininko teisių turinį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus V. I. nuosavybės teisės į jai priklausančią senojo namo dalį apribojimą jos pačios valia ir galiojančiu vietos vykdomosios valdžios institucijos sprendimu ( 1964 m. CK 96 str. 1 d., CK 4.39 str. 1 d.).

Taigi, 1987-1988 metais sandorių ir administracinio akto pagrindu atsakovė V. I. įgijo prievolę nugriauti jai priklausančią namo (duomenys neskelbtini) dalį, pasistačius naują namą (duomenys neskelbtini) ( CK 4 str. 2 d. 1,2 punktai, 166 straipsnis).

2000 m. kovo 27 d. B. R. jai priklausančią pastato dalį pardavė K. S. ( šio asmens ir ieškovės D. S. santuokos nutraukimo byloje 2002 m. birželio 20 d. priimtu teismo sprendimu minima namo dalis nuosavybės teise buvo paskirta ieškovei). Į 2000 m. kovo 27 d. nusipirktą turtą naujoji savininkė įgijo tiek pat teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvusioji turto savininkė B. R. ( 1964 m. CK 124 straipsnio 1 d., CK 4.48 str. 2 d.).

1888 metais galioję įstatymai nenustatė pareigos registruoti vykdomosios valdžios priimamus sprendimus viešajame registre. Byloje nėra duomenų apie tai, kad 1988 m. vasario 24 d. sprendimą nr. 76 priėmusi institucija apie jį pranešė tuometinei Kauno m. notarų kontorai. Ieškovė pripažino, jog pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu apie bendraturtės įsipareigojimus ją informavo namo dalies pardavėja B. R. ir nekilnojamojo turto agentūra, per kurią suradę perkamą turtą. Iš to darytina išvada, kad trejų metų ieškinio senaties terminas nurodytajam reikalavimui pareikšti prasidėjo ir nepasibaigė iki 2000 m. liepos 18 d. įstatymu nr. VIII-1864 patvirtinto Civilinio kodekso įsigaliojimo. Pastarojo įstatymo 10 straipsnio pirmoji dalis įtvirtina, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai ( pagal CK 1.125 straipsnio pirmąją dalį - bendrasis 10 metų ieškininės senaties terminas) taikomi, jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo.

Išdėstytos aplinkybės rodo, jog ieškinys dėl juridinio fakto įregistravimo pareikštas, nepraleidus ieškininės senaties termino.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacine tvarka peržiūrimo sprendimo išvada, kad vengdama užbaigti gyvenamojo namo statybą, atsakovė V. I. pažeidžia ieškovės teises.

Aukščiau nurodytuoju įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, nustatyta, kad šalys tarpusavio susitarimu buvo nustačiusios naudojimosi tvarką namu ir prie jo esančiu žemės sklypu. Pastarojo susitarimo pagrindu buvo atmestas V. I. ieškininis reikalavimas panaikinti perkamos valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dydžius bendraturtėms nustatęs 2004 m. spalio 28 d. Kauno apskrities viršininko įsakymas nr. 02-01-9031. Ieškovė nurodė, jog jai nustatytą 531 kv.m. dydžio žemės sklypą yra nusipirkusi. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovei V. I. priklausantis naujasis namas yra jos naudojamoje žemės sklypo dalyje. Iš šalių paaiškinimų, nurodytų žemės sklypo dalių nustatymo duomenų, naudojimosi žemės sklypu projekto bei įrodymų apie administracinius teisės pažeidimus ( t. 2 b.l. 141-149) matyti, jog šalys nesutaria, įgyvendindamos bendraturčių teises į B. R. naudotis priklausiusią sklypo dalį, kurios riba yra ties bendraturčių naudojamo senojo namo dalimis bei apėjimu apie namą. Ieškovė nurodė, kad, turėdama tikslą rekonstruoti įsigyjamo seno namo dalį, jos nebūtų pirkusi, jei nebūtų buvusi informuota apie bendraturtės įsipareigojimą nugriauti seno mano dalį, pastačius naują. Nors ji nėra pateikusi namo dalies rekonstrukcijos projekto ar kitokio įrodymo, pagrindžiančio, jog esamu atveju rekonstrukcija nėra įmanoma, pastaroji aplinkybė neįrodinėtina kaip visuotinai žinoma aplinkybė dėl savininko teisių įgyvendinimo tvarkos, esant bendraturčiui, bei jo nebuvimo atveju. Senojo namo dydžio pokyčiai taip turėtų reikšmę, šalims sprendžiant klausimą dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu pakeitimo ar naujos naudojimosi tvarkos nustatymo.

Taigi, namo dalies nugriovimo aplinkybė ieškovės kaip bendraturtės teises įtakoja tiesiogiai. Minėtą aplinkybę aukščiau aptartais įsipareigojimais atsakovė V. I. susiejo su naujo namo statybos užbaigimu, todėl neteisingai teigia, kad, įstatymų nustatyta tvarka neužbaigdama naujo gyvenamojo namo statybos, ieškovės teisių nepažeidžia. Įsipareigojimo nugriauti senojo namo dalį realizavimo techninių galimybių vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad savo atsikirtimų į ieškinį atsakovė V. I. negrindžia įrodymais, jog minimas veiksmas pagal Statybos statymą ir jo įgyvendinimo tvarką nustatančius teisės aktus nėra įmanomas.

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 76 yra individualus administracinis aktas, skirtas tiesiogiai atsakovei V. I., todėl jai šis aktas galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas. Pagal CK 1.75 straipsnio 1 dalies, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio nuostatas daiktinės teisės suvaržymo įregistravimas nėra privalomas, todėl netaikytinos CK 1.75 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės – negalėjimas tokio suvaržymo panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta imperatyvi teisės norma – CK 4.39 straipsnis, kuriam dovanojimo sandoriai prieštarauja. Teisę disponuoti ginčo turtu jo savininkė atsakovė V. I. apribojo savo valia, šie apribojimai nėra nuginčyti. Abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo teismui nekilo. Sandorių ir administracinio akto pagrindu atsakovė V. I. įgijo prievolę neperleisti jai priklausančios namo (duomenys neskelbtini) dalies, todėl, savo nuožiūra įgyvendinusi disponavimo šiuo turtu teisę, ji pažeidė imperatyvų įstatymo reikalavimą nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų ( CK 4.37 str. 1 d., 1.81 str.).

CPK 93 straipsnio 1 dalims nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo į valstybės biudžetą, todėl iš atsakovės buvo pagrįstai priteistos ieškovės turėtos bylinėjimo išlaidos. Priteisdamas iš atsakovės valstybei visas bylinėjimosi išlaidas, teismas netinkamai pritaikė procesinės teisės normas - Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, 96 str. 3,4 dalis, todėl sprendime nurodyta žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma sumažintina pusiau.

Apygardos teismas iš dalies sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais dėl prieštaringų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, padarytų atmetant ieškinio reikalavimą dėl atsakovės įpareigojimo atnaujinti statinio statybos techninę dokumentaciją, atlikti statinio projekte numatytus darbus bei priduoti valstybinei statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijai baigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5A2p.

Visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, naujų statinių statybos, jų pripažinimo tinkamais naudoti, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo bei visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus nustato Statybos įstatymas. Šio įstatymo 12 straipsnio pirmosios dalies 8 punktas įpareigoja statybos užsakovą nustatyta tvarka organizuoti baigto statyti statinio pripažinimą tinkamu naudoti.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 1988 m. gegužės 12 d. V. I. išduotas gyvenamojo namo statybos leidimas, pratęstas 2000 m. gegužės 30 d., galiojo iki 2005 m. gegužės 30 d. ( t. 1 b.l. 83). 2006 m. birželio 27 d. Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštu nr. IS-G-544-201 ieškovei buvo pranešta apie atsakovės V. I. įspėjimą neeksploatuoti nebaigto statyti gyvenamojo namo bei, atnaujinus statybos techninę dokumentaciją, namą priduoti valstybinei komisijai. Asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, dėl CK 4.103 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų pažeidimų ( nagrinėjamu atveju – statybos, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus) turi teisę kreiptis į teismą.

Teismas pagrįstai pripažino, kad dėl ieškovės nurodytų priežasčių atsakovė vengia užbaigti namo statybą, vilkina jo pridavimą eksploatacijai, tuo pažeisdama bendraturtės teises, tačiau, neteisingai paskirstęs įrodinėjimo pareigą, nepagrįstai nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų apie realias finansines atsakovės V. I. galimybes užbaigti statybos darbus. Sutiktina su ieškovės skundo argumentu, jog, konstatavus jos teisių pažeidimą ir atsakovės pareigą įstatymo nustatyta tvarka pabaigti statybą, šios pareigos išvengimui nukreipti V. I. veiksmai negali būti pateisinami lėšų stygiumi

2006 m. gruodžio 8 d. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) esančio namo statybos baigtumas yra 91 procentas. Iš Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2007 m. vasario 1 d. pažymėjimo matyti, kad šis namas negali būti pripažįstamas tinkamu naudoti dėl neatliktų visų statinio projekte numatytų statybos darbų ( name nėra balkonų tvorelių, fasadų apdailos, neįrengta laiptinė). Ieškovė pagrįstai teigia, kad atsakovė, pradėdama gyvenamojo namo statybą, prisiėmė pareigą ją pabaigti per statybos leidime nurodytą laikotarpį, įvertino tokios pareigos neįvykdymo riziką, todėl pareiga įrodyti teisės aktų reikalavimų nevykdymo priežastis tenka atsakovei V. I. Jai nepateikus įrodymų apie objektyvias priežastis, dėl kurių neįmanoma atnaujinti statybos techninę dokumentaciją, pagal šios dokumentacijos nuostatas bei joje nurodytu laiku baigti statybos darbus ir priduoti namą valstybinei statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijai, darytina išvada apie apylinkės teismo netinkamai pritaikytas materialinės ir procesinės teisės normas ir tenkintinas ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas dėl aptariamos sprendimo dalies panaikinimo.

Nurodytas ieškininis reikalavimas tenkintinas iš dalies, nustatant terminą pateikti dokumentams statybos leidimo atnaujinimui. Pagal šio procesinio sprendimo priėmimo metu galiojančios Statybos įstatymo redakcijos 18 dalies 3 punktą, jei nuo statybos leidimo išdavimo dienos statinys nebuvo pradėtas statyti 3 metus arba nebuvo pripažintas tinkamu naudoti per 10 metų, iki šių terminų pabaigos statybos leidimas gali būti pratęstas Aplinkos ministerijos nustatyta supaprastinta tvarka. Statytojas (užsakovas), šiems terminams pasibaigus norėdamas pradėti ar tęsti statybą, turi kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių (jo įgaliotą savivaldybės administracijos valstybės tarnautoją) dėl naujo statybos leidimo išdavimo. Vykdydamas Statybos įstatymo 23 straipsnio šeštosios dalies reikalavimus, kad gautų statybos leidimą, statytojas (užsakovas) savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) turi pateikti nurodomoje normoje išvardintus dokumentus ( nustatytos formos prašymą; dokumentus, nurodytus šio Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose ir kt.). Tam atsakovei V. I. nustatytinas šešių mėnesių terminas. Iki statybos leidime nurodyto termino pabaigos atsakovė įpareigotina statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijai pateikti gyvenamojo namo pripažinimui tinkamu naudotis reikalingus dokumentus ( šiuo metu galiojančio statybos techninio reglamento 1.11.01:2002 „Statinio pripažinimo tinkamu naudotis tvarka“ 3 priedas). Nesant naujo statybos leidimo, teismas nėra kompetentingas nuspręsti dėl leidime nurodytino darbų atlikimo termino. Šio termino nustatymui LR Statybos įstatyme ir Statybos techniniame reglamente 1.07.01:2002 yra numatyta speciali tvarka.

Vadovaujantis tuo, kas pasakyta, sprendimas pakeistinas. Panaikintina jo dalis, kuria atmestas vienas ieškovės reikalavimų ir dėl jo priimtinas naujas sprendimas. Ieškinys dėl įpareigojimo baigti statybos darbus iš dalies tenkintinas Pakeistina sprendimo dalis dėl valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio ( CPK 329 str. 1 d., 330 str., 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas). Likusi sprendimo dalis nekeistina. Ieškovei iš atsakovės V. I. priteistina 132 Lt žyminio mokesčio, 1000 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų, valstybei – 7,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų ( CPK 93, 98 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinius skundus iš dalies patenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti jo dalį, kuria atmestas ieškininis reikalavimas dėl statybos techninės dokumentacijos atnaujinimo. Priimti naują sprendimą. Šį ieškininį reikalavimą iš dalies patenkinti.

Įpareigoti atsakovę V. I. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) per šešis mėnesius nuo sprendimo priėmimo pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) Statybos įstatyme nurodytus dokumentus gauti statybos leidimui, skirtam užbaigti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5A2p, statybą.

Įpareigoti atsakovę V. I. iki statybos leidime nurodyto termino pabaigos atlikti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5A2p, statybos baigimo darbus ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijai pateikti gyvenamojo namo pripažinimui tinkamu naudotis reikalingus dokumentus.

Sumažinti iš atsakovės valstybei priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 499 ( keturių šimtų devyniasdešimt devynių ) Lt.

Likusios sprendimo dalies nekeisti.

Priteisti iš atsakovės V. I. ieškovei D. S. 1132 ( vieną tūkstantį šimtą trisdešimt du ) Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės V. I. 7,25 ( septynis Lt 25 ct) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybei.