- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-09
- Bylos Nr.
- I-872-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02602-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- V. F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
į posėdį neatvykus pareiškėjui V. F. , atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui, trečiojo suinteresuotojo asmens - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas. V. F. skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 14670 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-15). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015-02-10 iki 2016-06-13, pažeidžiant nustatytus reikalavimus, buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Be to, kamerose nebuvo spintelių, lentynų, drabužių džiovyklos, netiekiamas šiltas vanduo, sienos apipelijusios, aptrupėjusios, kameros įrenginiai aprūdiję, naktinis apšvietimas per ryškus, o dieninis per blankus, kamerose veisėsi parazitai. Mechaninė ventiliacija keldavo didelį triukšmą. Nurodė, kad pasivaikščiojimo laikas buvo per trumpas, kiemeliai per maži, nešvarūs ir prišiukšlinti. Anot pareiškėjo, pagrindu neturtinei žalai atsirasti buvo ir neišduodamos higienos priemonės bei nesudaroma galimybė skalbti drabužius. Be to, dušų patalpos per mažos, negalima reguliuoti vandens temperatūros, grindys slidžios. Taip pat pažymėjo, kad kratos Kauno tardymo izoliatoriuje atliekamos netinkamai, daiktai išmėtomi, sulaužomi, suplėšomi. Dėl nurodytų veiksnių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą (b. l. 19-26) nurodė, kad pareiškėjui Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) ginčo laikotarpiu didžiąją laiko dalį tekdavo didesnis plotas, nei reglamentuojama teisės aktuose. Kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, jų plotas yra nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m. Šalto vandens tiekimas į kameras teisės aktuose nenumatytas. Sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro šalinimo sistema. Kamerų langai skaidraus stiklo, su ventiliacine anga. Naktinis apšvietimas kamerose įrengtas vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, siekiant užtikrinti nuolatinę įstaigoje laikomų asmenų kontrolę. Sanitariniuose mazguose įrengtos džiovyklos. Dienos metu, esant kalinamų asmenų prašymams, įjungiamas dieninis apšvietimas. Kauno TI įrengtos 5 dušų patalpos, jose yra 13 dušo kabinų. Pelėsį, jei toks atsirastų, privalo nuvalyti patys kameroje kalinami nuteistieji ar suimtieji. Įstaigoje periodiškai atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai. Kalinčiųjų asmenų drabužiai bei patalynė skalbiami centralizuotai. Pareiškėjas nekonkrečiai argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą, nurodo nepagrįstas aplinkybes, neįrodo kalinimo sąlygų poveikio pareiškėjo sveikatai, sąmoningai klaidina teismą. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno TI, neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Kauno TI, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Pagrindiniu skundo argumentu dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į kameras Nr. 241, Nr. 222, Nr. 344, Nr. 223, Nr. 227, Nr. 160, Nr. 129, Nr. 350, Nr. 205 (b. l. 28-38). Minėtose kamerose ginčo laikotarpiu gyveno nuo 1 iki 6 asmenų, o kamerų plotai buvo nuo 13,99 kv. m iki 21,50 kv. m. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas laikotarpiais nuo 2015-03-10 iki 2015-03-16, nuo 2015-09-04 iki 2015-09-23 ir nuo 2015-11-16 iki 2015-11-20, taigi, iš viso 32 dienas.
Šiame kontekste pažymėtina, jog įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 32 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko atitinkamai nuo 0,02 kv. m. iki 0,4 kv. m. ploto).
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose nebuvo spintelių, lentynų, drabužių džiovyklos, netiekiamas šiltas vanduo, sienos apipelijusios, aptrupėjusios, kameros įrenginiai aprūdiję, naktinis apšvietimas per ryškus, o dieninis per blankus, kamerose veisėsi parazitai, mechaninė ventiliacija keldavo didelį triukšmą.
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 56 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.). Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (64 p.). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 47 punkte nurodyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (47 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.) Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Abejose Higienos normose įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovo atstovas nurodo, kad kamerose, kuriose neatsidaro langai, yra įrengta mechaninė ventiliacija, kitos kameros vėdinamos natūraliai per langus, o sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro vėdinimo sistema (b. l. 20-21). Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 52, 54-55, 57, 59-60). Pažymėtina, jog minėtos Higienos normos nereglamentuoja mechaninio vėdinimo sistemos konstrukcinių ypatumų ir jų skleidžiamo garso intensyvumo. Iš minėtų fotonuotraukų taip pat matyti, kad kamerose yra įrengtos spintelės bei lentynos daiktams susidėti (b. l. 56, 53, 52), be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar pareigūnus dėl inventoriaus trūkumo sukeliamų nepatogumų ar išreiškęs prašymą suteikti trūkstamus baldus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl netinkamo kamerų vėdinimo ir inventoriaus trūkumo.
Byloje nėra duomenų apie kamerų apšvietimo atitikimą teisės aktų reikalavimams bei duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl aprūdijusių kameros įrenginių ir prastos sienų būklės. Vis dėlto, LVAT laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją ar Kauno visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus kameroje, kurioje gyveno. Nors atsakovas pažymi, kad gavus kalinčių asmenų prašymus, kamerose papildomai įjungiamas dirbtinis apšvietimas, nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas tokį prašymą būtų išreiškęs. Taip pat nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl pablogėjusio regėjimo arba kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su jo nurodytais veiksniais (b. l. 39-50). Nors pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl naktinio apšvietimo negalėjo miegoti, o jo sveikatos istorijoje užfiksuota, kad pareiškėjas yra skundęsis nemiga (b. l. 45), iš pareiškėjo sveikatos istorijos įrašų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad šį sveikatos sutrikimą nulėmė galimai netinkamas kameros apšvietimas. Be to, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3. punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtas ne tik dieninis, bet ir naktinis elektros apšvietimas. Pažymėtina, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neapibūdino konkrečios žalos, kurią patyrė dėl nepakankamo dieninio apšvietimo, apipelijusių sienų ir aprūdijusių kameros įrenginių, o tik abstrakčiai paminėjo, kad kamerose tamsu, sienos prastos būklės, o surūdiję įrenginiai kelia pavojų sveikatai, tačiau, kaip minėta, tokių duomenų pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra (b. l . 39-50). Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punkte bei Higienos normoje HN 134:2015 37 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Atsakovo atstovas pateikia Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą, kuriame nustatyta, kad rytinio patikrinimo metu būrio viršininkas paskiria suimtąjį ar nuteistąjį atsakingu už kameros tvarkymą; atsakingas už tvarkymą asmuo patikrinimų metu praneša, be kita ko, apie kameros techninį stovį, įvardija trūkumus ir gedimus (b. l. 67). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Kauno TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsakovo atstovas taip pat pateikia Sutarties Nr. 20-42/A-1178 su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ kopiją, iš kurios matyti, kad Kauno TI reguliariai yra teikiamos deratizacijos ir dezinfekcijos paslaugos (b. l. 90-92).
Dėl pareiškėjo argumentų apie šilto vandens tiekimą į kameras, pažymėtina, kad Higienos normoje HN 76:2010 numato karšto vandens tiekimą sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (27 p.), o Higienos norma HN 134:2015 - į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 p.), tačiau teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju, kamerose), išskyrus išvardintas, turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo, kamerų būklės, inventoriaus ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimo laikas buvo per trumpas, kiemeliai per maži, nešvarūs ir prišiukšlinti.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 11 punktą bei pagal Suėmimo vykdymo 29 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Atsakovo atstovas pateikia šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus (Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašą, b. l. 73-75; pasivaikščiojimo kiemų fotonuotraukas, b. l. 79, 76), iš kurių matyti, kad Kauno TI suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti kiemeliai su sporto įranga. Pareiškėjas neginčija, kad jam tokia teisė buvo suteikiama. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių duomenų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo nurodytas argumentas dėl per trumpo pasivaikščiojimo laiko, laikytinas nepagrįstu. Be to, kaip minėta, teisės aktai laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nustato pareigą patiems nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotas yra per mažas, o aplinka netvarkinga, laikytinas nepagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
Anot pareiškėjo, pagrindu neturtinei žalai atsirasti buvo ir nesudaroma galimybė skalbti bei džiovinti drabužius. Be to, dušų patalpos per mažos, negalima reguliuoti vandens temperatūros, grindys slidžios.
Atsakovo atstovas pateikė Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašą (b. l. 71- 72), kuriame numatyta, kad nuteistieji ir suimtieji turi teisę kartą per savaitę pasinaudoti skalbimo paslaugomis. Be to, iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengtos skalbinių džiovyklos (b .l. 56). Savo argumentams pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, skundo aplinkybes šioje dalyje grindė tik prielaidomis bei subjektyviais samprotavimais apie centralizuoto skalbimo nepatikimumą ir pan. Dėl pareiškėjo argumentų apie netinkamą dušų būklę, pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo įrenginių (ragelių, vandens įjungimo mygtukų ir kt.) konstrukcinių ypatumų, taip pat nėra reglamentuotas dušų patalpų plotas bei maksimalus skaičius asmenų, kuriems vienu metu leidžiama naudotis dušais. Nors pareiškėjas nurodo, kad dušo grindys buvo slidžios, pažymėtina, jog Higienos normos HN 76:2010 39.1. punkte nurodyta, kad dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms. Iš atsakovo atstovo pateiktų fotonuotraukų matyti, jog dušų patalpose yra guminiai kilimėliai, dušai tvarkingi, įrengti dušo rageliai ir vandens įjungimo mygtukai (b. l. 63-65). Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad dušai įrengti netinkamai, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybės, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad Kauno TI kratos kamerose vykdomos nuteistiesiems nedalyvaujant, kratų metu nuteistųjų daiktai išmėtomi, sulaužomi. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau –Instrukcija) 149 punktas nustato, kad kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Instrukcijos 158 punktas numato, kad bendroji krata vienu metu atliekama laisvės atėmimo vietos visos teritorijos, atskiros zonos, gyvenamojo pastato, korpuso, sektoriaus, skyriaus, kameros ar kitos patalpos ir suimtųjų bei nuteistųjų krata. Atliekant gyvenamosios (rėžiminės) zonos teritorijos ir patalpų kratas bei apžiūras yra apžiūrimos miegamosios vietos, lovos, patalynė, spintelės ir asmeniniai daiktai. Atliekant gyvenamosios patalpos bendrąją kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis (Instrukcijos 165.9 punktas). Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, dėl kokių vykdytų kratų jis skundžiasi, kada buvo rodoma nepagarba, mėtomi daiktai. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jam galimai padarytų pažeidimų metu ar nedelsiant po jų nesiskundus Kauno TI administracijai dėl galimo teisių pažeidimo (byloje nėra duomenų apie galimai pareiškėjo pateiktus skundus Kauno TI administracijai, tokios aplinkybės nenurodo ir pats pareiškėjas), atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga juos paneigti. Todėl teismas laiko šiuos pareiškėjo teiginius neįrodytais.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad Kauno TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdama minimalų kameros ploto reikalavimą, ir dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Kaip jau minėta, pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą, pareiškėjas buvo kalinamas Kauno TI 32 paras. Pažymėtina, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, todėl asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Kauno TI kamerose jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).
Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.
Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos Kauno TI buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Sprendžiant ginčą, akcentuotina, kad pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą gyvenamos patalpos plotą buvo pažeistos minimaliai, atskirais, labai trumpais laikotarpiais (7 dienas trūko 0,41 kv. m. ploto, 20 dienų – 0,02 kv. m. ploto, 5 dienas - 0,1 kv. m. ploto). Byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ar suimtųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos kalinimo sąlygos. Teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau, nei metams nuo tada, kai buvo pasukinį kartą kalintas netinkamomis sąlygomis (per mažo ploto patalpose), kas, pareiškėjo teigimu, sukėlė jam skunde nurodytas pasekmes. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba virš metų nuo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma. Atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjo charakteristikoje pažymima, jog pokalbio metu jis buvo ramus, neįvardijo jokių kalinimo metu jam kylančių problemų, nesiskundė sveikata, atsisakė psichologo pagalbos (b. l. 51). Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę minėtais laikotarpiais neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos - trūko atitinkamai 0,02, 0,1 ir 0,41 kv. m. ploto. Tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dirglumas ir pan.). Tačiau minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus, neintensyvus ir truko neilgą laikotarpį (epizodiškai tik 32 paras) suteikia pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.
16Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir L. A. Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje byloje Nr. A-869-556/2016 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo pripažinta, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas. Minėtoje byloje minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu kamerų tipo patalpose tęsėsi 18 parų, trūko nuo 0,6 kv. m. iki 0,7 kv. m. ploto. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tokias aplinkybes, kaip trumpalaikį pažeidimo pobūdį, sukeltą nedidelio laipsnio nepatogumą, nebuvimą skundų įkalinimo laikotarpiu, administracinę jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose. Kitoje administracinėje byloje Nr. A-2209-556/2016 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad pripažinimas, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Pastarojoje byloje minimalaus ploto pažeidimas kamerų tipo patalpose pareiškėjo atžvilgiu truko 7 paras, trūko 0,02 kv. m. ploto. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, itin nežymų minimalios ploto normos pažeidimą, nevientisą pažeidimo tąsą. Minėtose bylose nustatytos aplinkybės yra iš esmės panašios į nagrinėjamu atveju nustatytas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 32 paras, šis laikotarpis nebuvo tęstinis, o buvo įsiterpęs tarp ilgų intervalų, kurių metu pareiškėjui buvo užtikrinamas tinkamas kameros plotas, be to, ilgiausiu laikotarpiu, kurio metu minimalaus ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista (nuo 2015-09-04 iki 2015-09-23), pažeidimas buvo itin nežymus – pareiškėjui trūko tik 0,02 kv. m. ploto. Kitais laikotarpiais pareiškėjui trūko nuo 0,1 kv. m. iki 0,4 kv. m. ploto, t.y. mažiau, nei minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-869-556/2016.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes ir vadovaudamasis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kauno TI sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėja
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista V. F. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.