- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-08
- Bylos Nr.
- 1A-715-383-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-98-1-00317-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Kęstutis Dargužis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- M. Z.
- Nukentėjusysis
- L. B.
- Advokatai
- Giedrė Kazakevičienė
- Kategorijos
Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-715-383-2013
Teisėja Jūratė Lukšienė Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00317-2010-3
2013 m. spalio 8 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Evaldo Gražio ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Valentinui Jakščiui, gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Z. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. Z. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį, ir paskirta bausmė – 7 (septyneri) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš M. Z. priteista 20000 litų nukentėjusiosios L. B. naudai neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. Z. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. gegužės 21 d., ne mažiau kaip du kartus per savaitę, vakarais, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, dirbdamas (duomenys neskelbtini) specialiosios mokyklos naktine aukle, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) specialiosios mokyklos bendrabutyje, pasinaudodamas bejėgiška nepilnametės nukentėjusiosios L. B., gim. (duomenys neskelbtini) m. būkle, t. y. tuo, kad L. B. yra pripažinta vidutinio neįgalumo asmeniu, panaudodamas psichologinį smurtą, t. y. tuo, kad demonstruodavo L. B. šaunamąjį ginklą ir tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis, prieš L. B. valią lytiškai santykiavo su ja įvesdamas savo varpą jai į makštį, t. y. žagino nepilnametę L. B..
Šalies argumentai
Nuteistasis M. Z. apeliaciniu skundu skundžia Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį bei palikti nukentėjusiosios L. B. civilinį ieškinį nenagrinėtą. Skunde nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas neteisingai analizavo ir vertino ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus ir padarė klaidingą išvadą, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė nusikaltimą. Apelianto manymu, teismas netinkamai vertindamas įrodymus padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apelianto teigimu, Jurbarko rajono apylinkės teismas savo nuosprendį pagrindė spėjimais ir prielaidomis, o teismo padarytų išvadų nepatvirtina byloje esanti medžiaga.
Apeliantas skunde nurodo, kad įrodymų nuosprendyje aptarimas yra padrikas, daugeliu atveju nesuprantamas (ypač liudytojų parodymų), todėl skaitant nuosprendį dažnai lieka neaišku, ką konkrečiai vienas ar kitas liudytojas teismui paaiškino dėl nagrinėjamų svarbių aplinkybių. Be to, nuosprendyje analizuojant byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymai apskritai neanalizuojami (išskyrus frazę: „liudytoja D. S. nurodė, kad L. B. patalynė, jai išėjus iš mokyklos 2010-05-21, birželio mėnesį galėjo būti dar nepriduota“, kuri nuosprendyje taip pat liko neįvertinta ir nepaaiškinta, kokią aplinkybę įrodinėdamas teismas ja rėmėsi). Todėl, apelianto teigimu, darytina išvada, kad nuosprendyje visiškai nepagrįstai teigiama, kad jo kaltė įrodyta remiantis liudytojų parodymais. Taigi akivaizdu, jog teismas nuosprendyje iš esmės nesirėmė byloje apklaustų liudytojų parodymais, nors iš visų teisme apklaustų nesuinteresuotų liudytojų (J. Ž., R. S., L. K., R. G., R. D., O. N., L. R., A. P.) parodymų matyti, jog jie nepatvirtina teismo nurodytų M. Z. kaltinančių aplinkybių: nei dėl lytinių santykių su nukentėjusiąją, nei dėl ginklo turėjimo darbo vietoje, nei dėl neva daryto poveikio nukentėjusiajai atsisakyti savo parodymų. Nuteistojo manymu, iš šių liudytojų parodymų teisme kaip tik galima daryti priešingą išvadą, kad nukentėjusioji L. B. buvo permainingo charakterio, rodė padidintą dėmesį vyriškos lyties asmenims ir neslėpė, jog ne su vienu iš bendraamžių, ir ne tik mokykloje, yra turėjusi lytinių santykių. Tai, nuteistojo teigimu, netiesiogiai patvirtina jo teismui nurodytą L. B. turėtą „stiprų“ motyvą jį apkalbėti – kerštavimą už tai, kad budėdamas nakties metu neleisdavo jai eiti į berniukų kambarius, ir dėl šios priežasties su ja kofliktavo. Kad L. B. sakė ant M. Z. už tai pykusi, apelianto teigimu, teismui nurodė ir liudytojos R. G., O. N.. Teisme liudytojos J. Ž., L. K., O. N. patvirtino, kad L. B. prašė jų nuteistąjį apkalbėti, t. y. pasakyti, kad jis lindo prie jos. Tačiau, apelianto teigimu, teismas šių liudytojų parodymų neanalizavo ir nepateikė motyvų, kodėl atmeta liudytojų nurodytas jį teisinančias aplinkybes.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje kaip kaltės įrodymas pateikiamas faktas, kad kaltinamasis teismui negalėjo paaiškinti, kaip ant L. B. patalynės galėjo likti jo spermos. Nuteistasis sutinka, kad negalėjo teismui pateikti neginčijamų įrodymų, kaip tai atsitiko, tačiau teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl jo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu nurodytų eilės su patalynės keitimais susijusių aplinkybių, bei aplinkybių susijusių su jo sveikatos būkle, kurios nepaneigia, kad tai galėjo atsitikti, bei nenurodė jokių tokią galimybę paneigiančių aplinkybių. Byloje esančiame įvykio vietos apžiūros protokole nėra nurodyta, kam priklausė patalynė, kas ją ir kada sudėjo, kam priklauso rasti rūbai, nėra aprašyta paklodė. Užduotis atlikti ekspertizę paskirta tik 2010-10-13 ir nėra duomenų kur nuo 2010-06-10 iki 2010-10-13 buvo laikomi išimti daiktai.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad visiškai nepagrista yra ir nuosprendyje išdėstyta teismo išvada, kad specialistas nustatė, jog „M. Z. lytinį aktą atlikti gali“. Eksperto išvados formuluotė, kurioje panaudotas aptakus sąlyginis išsireiškimas neprieštarauja tam, kad jis galėtų atlikti tikrai nesuponuoja tokios kategoriškos, kaip nuosprendyje pateikta, teismo išvados, jog specialistas vienareikšmiškai nustatė, kad M. Z. gali atlikti lytinį aktą. Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad specialistas išvadoje nurodo, jog tokią nekategorišką išvadą jis davė, be kitų duomenų (nebuvimo ryškiai išreikštų susirgimų), „priimdamas dėmesin apklausos ir objektyvaus tyrimo duomenis“. Tačiau neaišku, ar ekspertas pagrįstai davė net ir tokią tik tikėtiną išvadą, kadangi iš Specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, jog apklausiamas M. Z. jam nurodė, jog paskutinius lytinius santykius turėjo prieš 3 metus su žmona, kadangi neįvyksta pilna erekcija, būna tik lytinio organo paburkimas, kad dėl to, kad yra nepajėgus, kreipėsi pas urologą Jurbarke, Tauragėje, Kaune. Juo labiau, kad tyrimo metu, į kurio duomenis specialistas taip pat atsižvelgė priimdamas minėtą išvadą, jis tik apžiūrėjo ir išmatavo M. Z. lytinius organus, esančius ramybės būklėje, ir daugiau jokių medicininių tyrimų neatliko. Nuteistojo teigimu, byloje yra objektyvių ir subjektyvių duomenų, kad jis nepajėgus atlikti lytinį aktą, jo parodymus apie tai teisme patvirtino ir jo žmona R. G., taip pat parodydama, kad yra vedę 15 metų, ir bendrų vaikų neturi, tačiau nuosprendyje šios svarbios aplinkybės nėra net nurodytos.
Apeliantas skunde teigia, kad visiškai nepagrįsta yra ir nuosprendyje išdėstyta teismo išvada kad neva žagindamas nukentėjusiąją jis grasino šaunamuoju ginklu. Šiuo atveju vėlgi teismas rėmėsi vien nukentėjusiosios subjektyviais įrodymais, kuriuos, pasak teismo, patvirtino tas faktas, jog M. Z. apskritai turėjo ginklą. Nuteistasis pažymi, kad neneigė turėjęs dujinį pistoletą, tačiau nei vienas šioje byloje apklaustas liudytojas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino matęs, jog jis tą ginklą būtų nešiojęsis savo darbo, o tuo pačiu ir jam inkriminuoto nusikaltimo įvykdymo vietoje. Be to, jo turėtas dujinis pistoletas nebuvo net parodytas L. B. atpažinti.
Skunde taip pat nurodoma, jog visiškai nepagrįstai teismas nuosprendyje konstatavo, kad L. B. parodymai, atsižvelgiant į jos vystymosi lygį, yra nuoseklūs ir konkretūs. Šių parodymų iš esmės nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai (priešingai, byloje yra daug įrodymų, kurie L. B. parodymus paneigia), tikrai nepakanka pagrįstai pripažinti žmogų padarius sunkų nusikaltimą. Tačiau teismas nukentėjusiosios parodymus nuosprendyje vertino labai tendencingai.
Nuteistasis pažymi, kad teismas, skirdamas jam labai griežtą 7 metų laisvės bausmę visiškai sutiko su prokuroro paprašyta skirti bausme, t. y. paskyrė aiškiai per didelę (didesnę nei inkriminuoto BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis) bausmę, tačiau visiškai nepateikė tokio savo sprendimo motyvų, nors ir nurodė, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. Z. apeliacinis skundas atmestinas.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė teisės normas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistojo M. Z. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog M. Z. kaltė dėl L. B. išžaginimo yra įrodyta. Nors nuteistasis M. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę neigė. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad jo kaltė įrodyta, ir ši išvada pagrįsta nukentėjusiosios L. B., liudytojų J. B., R. G., R. D., A. P., iš dalies ir liudytojų D. S., A. P. parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą, nė vieniems iš ištirtų įrodymų nesuteikiant pranašumo prieš kitus įrodymus. Išvadai, kad M. Z. kaltumas nustatytas nesilaikant BPK 301 straipsnio nuostatų, nėra pagrindo.
Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios L. B. parodymai, atsižvelgiant į jos vystymosi lygį, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu yra nuoseklūs bei konkretūs. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad L. B. galėjo ir gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas aplinkybes bei duoti apie tai parodymus (t. 1, b. l. 77-80), todėl nėra pagrindo abejoti jos duotais parodymais. L. B. nurodytas aplinkybes, kad ji buvo žaginama M. Z., visų pirma, patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad ant paklodės, paimtos iš įvykio vietos, rasta sperma, kurią ištyrus gautas M. Z. DNR profilis su 99,9999999999 % tikimybe; ant kelnaičių, paimtų iš įvykio vietos, rastas sperminis skystis, kurį ištyrus gautas haplotipas, kuris sutapo su M. Z. haplotipu su ne mažesne kaip 99,9 % tikimybe tarp giminystės ryšiais pagal vyrišką liniją nesusijusių su M. Z. asmenų (t. 1, b. l. 54-58). L. B. parodymus taip pat patvirtina liudytojos J. B., nukentėjusiosios motinos, parodymai, jog L. B. nenorėdavo važiuoti į mokyklą, vėliau užsiminė, kad naktinė auklė prie jos kabinėjasi, kad naktį ateina ir ją užsigula. Liudytoja R. G. taip pat parodė, kad L. B. jai pasakojo apie M. Z. prievartą jos atžvilgiu, analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytoja R. D.. Liudytoja A. P. nurodė, kad L. B. jai pasakojusi ne tik apie M. Z. veiksmus („M. kišo lytinį organą į tą vietą“), bet ir apie prievartą, patirtą iš kitų mokyklos auklėtinių.
Nors tiesioginiai įrodymai nagrinėjamoje byloje yra tik nukentėjusiosios parodymai ir specialisto išvada (duomenys neskelbtini), tačiau šiuos įrodymus patvirtina netiesioginiai įrodymai – liudytojų parodymai apie tai, kad nukentėjusioji jiems pasakojusi apie M. Z. prievartą jos atžvilgiu, todėl darytina išvada, jog aptartų įrodymų visuma patvirtina M. Z. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad specialisto išvada dėl spermos radimo ant paklodės ir nukentėjusios kelnaičių visiškai patvirtina nukentėjusios L. B. parodymų objektyvumą.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad paklodė, ant kurios rasta jo spermos, buvo ant nukentėjusiosios lovos nusikaltimo padarymo metu, be to, paklodės galėjo būti sukeistos. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, jog iš tarp įvykio vietos paimtų daiktų yra paklodė (t. 1, b. l. 24-25). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodyta, jog tirti perduoti daiktai, tarp jų paklodė, paimti iš įvykio vietos – (duomenys neskelbtini) specialiosios mokyklos. Liudytoja D. S., dirbusi sandėlininke, teismo posėdyje patvirtino, jog galėjo būti, kad L. B. patalynė birželio mėnesį nebuvo priduota skalbimui. Remiantis šiomis aplinkybėmis atmestina nuteistojo versija, kad paklodės galėjo būti sukeistos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog specialisto išvadoje konstatuota, kad M. Z. sperminio skysčio buvo rasta ir ant tyrimui pateiktų kelnaičių, kurias ištyrus buvo rasta ir L. B. priklausantis DNR (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 60-61)). Taigi netgi suabejojus tyrimui pateiktos paklodės paėmimo iš įvykio vietos aplinkybėmis arba pasitvirtinus nuteistojo versijai, jog paklodės galėjo būti sukeistos, byloje esančių duomenų pakaktų konstatuoti M. Z. kaltei, kadangi jo sperminio skysčio rasta ant neabejotinai L. B. priklausiusių kelnaičių.
Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad nepaneigta nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad jis negali atlikti lytinio akto. Visų pirma, teismo medicinos ekspertas specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad M. Z. amžius bei sveikatos būklė, atsižvelgiant į apklausos bei objektyvaus tyrimo duomenis, neprieštarauja tam, kad jis galėtų atlikti lytinį aktą (t. 1, b. l. 43-44). Nors, kaip teigia nuteistasis, jo lytinį nepajėgumą patvirtino žmona R. G., tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja R. G. patvirtino tik tai, kad yra su M. Z. 15 metų susituokusi ir neturi bendrų vaikų. Tačiau ši aplinkybė, ypač atsižvelgiant į M. Z. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir R. G. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) amžių bei galimybę tokio amžiaus asmenims susilaukti vaikų, jokiu būdu nepatvirtina M. Z. versijos, jog jis lytinio akto atlikti negali. Šiame kontekste taip pat atsižvelgtina į tai, kad M. Z. negalėjo paaiškinti, kaip jo spermos atsirado ant L. B. paklodės bei kelnaičių, jokios objektyviais duomenimis pagrįstos versijos nuteistasis nepateikė ir apeliaciniame skunde, todėl skundo argumentai, susiję su šiomis aplinkybėmis, atmestini kaip nepagrįsti.
Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija jam inkriminuotą aplinkybę, jog jis demonstravo L. B. šaunamąjį ginklą, teigdamas, kad teismas, nustatydamas šią aplinkybę rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats M. Z. neneigė, jog nešdavosi dujinį pistoletą į darbą bei nurodė, kad nė vienam iš vaikų ginklo nerodė, laikydavo jį taip, kad jo nesimatė. Tuo tarpu nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuosekliai laikėsi savo parodymų, kad M. Z. jai grasino pistoletu, ji taip pat žinojo, kad pistoletą M. Z. laiko namuose. Abejoti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, kadangi jų nepaneigia byloje esantys objektyvūs duomenys, o tai, kad M. Z. nurodė niekam iš vaikų pistoleto nerodęs, tik patvirtina, kad šiuo pistoletu grasino L. B., kadangi ji niekaip kitaip negalėjo apie jį sužinoti.
Nuteistais skunde taip pat teigia, kad teismas jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka ir konstatuoja, kad skirdamas bausmę M. Z., baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, apylinkės teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Nei atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas nepilnametės, kuriai nustatytas vidutinis protinis atsilikimas, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, nusikalstami veiksmai vyko nuolat ir pakankamai ilgą laiko tarpą – beveik devynis mėnesius, kaltinamojo asmenybę (anksčiau teistas, bet teistumas išnykęs, darbo vietoje charakterizuojamas teigiamai, serga psichikos liga – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį; priklausomybės sindromas), teisėjų kolegija daro išvadą, kad artima straipsnio sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo ją keisti. Tik griežta realiai pataisos namuose atliekama laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti M. Z., bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo M. Z. apeliacinį skundą atmesti.