Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Rimanto Giedraičio, kolegijos teisėjų Dainos Kukalienės ir Janinos Vitunskienės, sekretoriaujant Neringai Musinienei, dalyvaujant Kauno rajono savivaldybės atstovui adv. p. Vytautui Breimeliui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Neringai Pėtnyčytei, J. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno rajono savivaldybės patikslintą skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo J. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovė prašė skundą atmesti. Ji paaiškino, kad įstatymo nustatytu laiku E. B. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 1998-11-14 sprendimu Nr. 52/8553 atkūrė E. B. nuosavybės teises į 2,27 ha žemės grąžinant ją natūra ir nurodant, jog nuosavybės teisės į 1,06 ha žemės bus atkurta vėliau. Kauno apskrities viršininkas 2001-10-31 sprendimu Nr. 52/14453 atkūrė E. B. nuosavybės teises 1,06 ha, atlyginant pinigais. Šis sprendimas Kauno apskrities viršininko 2009-09-24 įsakymu Nr. 02-05-9447 buvo pripažintas netekusiu galios. Vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą Nacionalinė žemės tarnyba ginčijamu 2013-07-02 sprendimu Nr. 7S-(14.7.3)-104 atkūrė nuosavybės teises E. B. grąžinant natūra 0,0936 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Nors Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantis pastatas-siurblinė registruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau pastatas šiuo metu nėra eksploatuojamas pagal paskirtį, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad šio pastato būklė -fiziškai pažeista, baigtumo procentas - 40, fizinio nusidėvėjimo procentas - 43, pastatas nėra naudojamas, apgriuvęs bei apleistas. Šie faktai yra nustatyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-492-2957/2012, todėl vadovaujantis ABTĮ 58 str. 2 d., kur numatyta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, iš naujo neįrodinėjami. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013-01-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-492-2957/2012 konstatavus, jog nėra jokių įrodymų jog pastatą ketinama naudoti pagal paskirtį ir įpareigojus Nacionalinę žemės tarnybą per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į A. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, pareiškėjo skundo argumentai apie pažeistas pareiškėjo teises ir interesus yra atmestini. Be to, ginčijamas administracinis aktas neužkerta pareiškėjui kelio dėl servituto nustatymo prie jos nuosavybės teise turimo pastato-siurblinės kreiptis į E. B. turto paveldėtoją J. R.. Pažymėjo, kad pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą ginčijamo Nacionalinės žemės tarnybos 2013-07-02 sprendimo Nr. 7S (14.7.3)-104 pagrindu J. R. registruotos nuosavybės teisės į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), todėl įpareigojant nustatyti naujus servitutus būtų pažeidžiama servitutų nustatymo privačiam žemės sklypui tvarka, įtvirtinta Žemės įstatymo 23 str. 2 d. 3 ir 4 p. reglamentuotais atvejais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčijamu administraciniu aktu, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-492-2957-2012, Nacionalinė žemės tarnyba atkūrė nuosavybės teises E. B. grąžinant natūra 0,0936 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) (b.l. 16-20, 25). Grąžintame natūra 0,0936 ha žemės sklype randasi Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantis pastatas – siurblinė (b.l. 12), todėl pareiškėjas siekia panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013-07-02 sprendimą Nr. 7S (14.7.3)-104 dėl to, kad Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato - siurblinės naudojimui nebuvo nustatytas servitutas.

Tokiu būdu, ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsisakymo nustatyti statinių servitutą (0,0936 ha) prie Kauno rajono savivaldybės nuosavybės teise turimo pastato - siurblinės, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš pareiškėjo veiksmų akivaizdu, kad jis siekė servituto nustatymo visam natūra grąžintam 0,0936 ha žemės sklypo plotui (b.l. 23).

Servitutas yra daiktinė teisė, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalies nuostatas servituto nustatymo pagrindai yra 1) įstatymas, 2) sandoriai, 3) teismo sprendimai, 4) įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai (CK 4.124 str. 1 ir 2 d.).

Servitutų nustatymo administraciniais aktais procedūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 23 straipsnis ir jį detalizuojančios Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-10-14 nutarimu Nr. 1289 (toliau –Taisyklės). Administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu (23 str. 1 d.). Vadovaujantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi: 1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti; 2) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis; 3) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; 4) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti; 5) valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypams, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą.

Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia Nacionalinei žemės tarnybai pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto nustatymo pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą. Taisyklių 12 punkte numatyta, kad jeigu su prašymu pateikti visi tam tikram servitutui suprojektuoti reikalingi šių taisyklių 9 punkte nurodyti dokumentai ir Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas nusprendžia, kad tikslinga jį nustatyti, ši institucija per 15 darbo dienų nuo prašymo ir visų dokumentų gavimo dienos praneša prašymą nustatyti siūlomą žemės servitutą pagal teritorijų planavimo dokumentą pateikusiam asmeniui apie servituto nustatymo tikslingumą. Taisyklių 13 ir 14 punktuose numatyta, kad teritorijų planavimo dokumentas, kuriame projektuojamas žemės servitutas, rengiamas, derinamas, viešai svarstomas ir tvirtinamas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) nustatyta tvarka; teritorijų planavimo dokumentas, kuriame projektuojamas žemės servitutas, nurodytas šių taisyklių 2.3 ir 2.4 punktuose, taip pat pagal šį teritorijų planavimo dokumentą - žemės sklypo planas rengiami prašymą nustatyti siūlomą žemės servitutą pagal teritorijų planavimo dokumentą pateikusio asmens lėšomis. Taisyklių 16 punkte nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas priima sprendimą nustatyti žemės servitutą per 20 darbo dienų nuo žemės sklypo plano, kuriame įbraižomas žemės servitutas, parengimo.

Iš šių teisės aktų analizės darytina išvada, kad pareiškėjo valia nustatyti servitutą turi būti išreikšta Nacionalinei žemės tarnybai pateikiant prašymą dėl siūlomo servituto nustatymo pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą, o žemės sklypo plane įbraižomas žemės servitutas pagal teritorijų planavimo dokumentą. Tokiu būdu, servitutu gali būti apribota (suvaržyta) nuosavybės teisė ir tai galima padaryti pagal patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą. Teismo posėdžio metu neginčijamai nustatyta, kad jokiame teritorijų planavimo dokumente nebuvo numatytas servitutas pareiškėjo valios išreiškimo metu (b.l. 23), todėl 936 kv.m. žemės sklypo plane įbraižytas servitutas statinių savininkui naudotis žemės sklypu ir 2013-06-17 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte nustatytas toks pats servitutas, teismo nuomone, pagrįstai buvo atšaukti (b.l. 5-6, nuosavybės teisių atkūrimo byla).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad 2013-01-07 sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nustatė, jog „byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pastatas – siurblinė šiuo metu nėra eksploatuojama pagal paskirtį. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad šio pastato būklė – fiziškai pažeistas, baigtumo procentas – 40, fizinio nusidėvėjimo procentas – 43 (I t., b. l. 54). Kad ginčo pastatas nėra naudojamas, yra apgriuvęs bei apleistas patvirtina byloje esančios fotonuotraukos (I t., b. l. 98–100) bei Mitkūnų ir aplinkinių kaimų gyventojų bendruomenės 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškimas, kuriame papildomai akcentuojama, kad bendruomenei nėra žinoma, kad kada nors ši siurblinė būtų buvusi naudojama pagal paskirtį, bendruomenė mano, kad yra išnykęs tokio statinio funkcinis poreikis. Akcentuotina ir tai, kad ilgą laiką ginčo pastatas buvo bešeimininkis turtas – tik 2009 m. gruodžio 2 d. teismo sprendimu jis buvo pripažintas Kauno rajono savivaldybės nuosavybe (I t., b. l. 54). Atsakovai į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad šį pastatą ketinama naudoti pagal paskirtį. Atsakovai taip pat įrodymais nepagrindė, kad šį pastatą realiai ketinama naudoti kitiems visuomeniniams tikslams ateityje tenkinti. Teisėjų kolegija vertina, kad bendro pobūdžio atsakovų bei trečiųjų asmenų pamastymai apie tai, kokiam tikslui šis pastatas galėtų būti pritaikytas, nepagrindžia ginčo statinio bei greta jo esančios teritorijos visuomeninio pobūdžio, todėl ji ginčijamu žemės reformos žemėtvarkos projektu nepagrįstai suformuota pastato – siurblinės eksploatacijai, taip pažeidžiant pareiškėjos pirmumo teisę atkurti nuosavybės teises natūra (Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d.)“.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Be to, skunde nebuvo pateikta jokių naujų įrodymų, kad siurblinė naudojama ar ją ketinama realiai naudoti ateityje, t. y. nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad situacija po 2013-01-07 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija priimto sprendimo pasikeitė. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą atkurti nuosavybės teises E. B. grąžinant natūra 0,0936 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo nustatyti statinių servitutą (0,0936 ha) prie Kauno rajono savivaldybės nuosavybės teise turimo pastato - siurblinės, visam natūra grąžintam 0,0936 ha žemės sklypo plotui, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 3 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą nustatyti servitutą Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato-siurblinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimui. Tačiau byloje nustatyta, jog grąžintas natūra 0,0936 ha žemės sklypas, kuriame randasi Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantis pastatas – siurblinė, nuosavybės teise priklauso J. R. civilinių aktų pagrindu (b.l. 62). Tai reiškia, kad net ir nuginčijus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013-07-02 sprendimą Nr. 7S (14.7.3)-104, J. R. liktų 0,0936 ha žemės sklypo savininke.

Galimybė nustatyti servitutus Nacionalinės žemės tarnybos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu privatiems žemės sklypams numatyta Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose. Šiuose punktuose numatyta, jog administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog J. R. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, administraciniu aktu servituto nustatymas negalimas, nes nagrinėjamoje byloje esanti situacija neatitinka Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose numatytiems atvejams, todėl ir šioje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.