Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Danutė Matiukienė Baudž. bylos Nr. 1A-367-154/2008

Teisėjas Laisvydas Zederštremas Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.; 1.2.29.3.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. lapkričio 26 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės, teisėjų Vaclovo Iždono ir Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. B., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. B. nuteistas pagal LR BK 302 str. 1 dalį 10 MGL (1300 litų) dydžio bauda.

Ž. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 23 d., apie 13.50 val., bei, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. gegužės 23 d., apie 15 val., Pakruojo mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Pakruojo rajono policijos komisariato viešosios policijos viešosios tvarkos skyriaus viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patruliams dokumentų patikrai sustabdžius jo vairuojamą automobilį „Audi A8“, prekybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), ir pareikalavus pateikti vairuotojo pažymėjimą bei automobilio dokumentus, neturėdamas teisėto pagrindo, t.y. neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, tyčia pateikė policijos patruliams V. A. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) kaip savo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. B. prašė Pakruojo rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį panaikinti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei nuosprendyje išdėstytų duomenų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas skunde nurodė, kad apylinkės teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai vadovavosi bei aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147/2008, nes LR BK 302 straipsnio norma privalo būti aiškinama ne siaurinamai, o neatskiriant visos normos esmės. Ši teisės norma įstatymų leidėjo suformuluota taip, kad įvertinti draudimą ne tik grobti antspaudą, spaudą ar dokumentą, bet ir tokiu būdu netekto dokumento panaudojimo galimybei, t.y. neteisėtam įgijimui, laikymui, gabenimui, siuntimui, panaudojimui ar realizavimui. Minėtos baudžiamosios teisės normos prasmė yra suformuota jos pavadinime – „Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas“. Todėl, nesant vieno iš esminių normos sudėties elementų – nustatyto pagrobimo fakto, negalimas ir kitų sudėties elementų inkriminavimas. Be to, teisės norma turi būti taikoma visa apimtimi, o ne interpretuojama.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147/2008, nes minėtos bylos dalykas yra neteisėtu būdu netektas asmens dokumentas – LR piliečio pasas, t.y. kitos kategorijos nei vairuotojo pažymėjimas, dokumentas, nes LR piliečio paso nuosavybės teisė priklauso ne fiziniam asmeniui, o Lietuvos Respublikai. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad apylinkės teismas neturėjo savo nuosprendžio grįsti minėta nutartimi.

Apeliantas taip pat teigia, jog byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad policijos pareigūnai jį būtų sulaikę 2008 m. gegužės 23 d. apie 13.50 val., nes tuo metu jis buvo perdavęs automobilį vairuoti savo pažįstamam M., o pats tuo metu valgė šašlykinėje kartu su broliais A.. Policijos pareigūnams sustabdžius automobilį, jis pastariesiems padavė pluoštą dokumentų, nekreipdamas dėmesio į jų turinį. Be to, nė vienam policijos pareigūnui jis neprisistatė ne savo pavarde, pristatytas į Pakruojo rajono PK nurodė, kad neturi teisės vairuoti transporto priemonės dėl ko jam buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Mano, jog teismo išvados, kad jo kaltė įvykdžius nusikalstamą veiką yra įrodyta, nepagrįstos.

Teismo posėdyje nuteistojo Ž. B. gynėja adv. S.Šulcaitė prašė apeliacinį skundą patenkinti skunde nurodytais motyvais, o prokuroras Z.Gricius prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nuteistojo Ž. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus ir jam teisingai paskyrė bausmę.

Spręsdamas nuteistojo Ž. B. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų K. A., R. J., D. Š., D. A. parodymais, kitais ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, motyvuotai įvertino įrodymų visumą, kaip to reikalauja LR BPK 20 str. 5 dalies nuostatos.

Iš liudytojo Pakruojo rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo K. A. parodymų matyti, kad 2008 m. gegužės mėnesio pabaigoje jam paskambinęs žmogus, kuris neprisistatė, pasakė, jog iš Pasvalio į Pakruojį automobiliu „Audi A8“ tranzitiniais ar prekybiniais numeriais atvažiuoja pilietis, neturintis teisės vairuoti transporto priemones. Skambinęs asmuo pasakė atvažiuosiančio asmens pavardę – B., sakė, kad pastarasis keletą kartų laikė vairavimo egzaminą, tačiau jo neišlaikė. Maždaug po valandos ar pusantros budėtojas jį informavo, kad policijos patruliai buvo sustabdę nurodytą automobilį, tačiau automobilį vairavęs asmuo pateikė vairuotojo pažymėjimą išduotą ne B., bet kito asmens vardu. Kadangi jam telefonu skambinęs žmogus buvo konkrečiai nurodęs, jog automobilį vairuos asmuo pavarde B., jam kilo įtarimas, kad buvo pateiktas suklastotas vairuotojo pažymėjimas, dėl ko jis budėtojui dar kartą nurodė informuoti patrulių ekipažą, kad pastebėjus minėtą automobilį, jį sustabdytų ir vairuotoją pristatytų į policijos komisariatą. Apie 15 val. budėtojas jį informavo, kad automobilis buvo sustabdytas antrą kartą ir vairuotojas vėl pateikė tą patį vairuotojo pažymėjimą. Pristačius automobilį vairavusį asmenį į policijos komisariatą, paaiškėjo, kad tai – Ž. B. (b.l. 139). Iš esmės analogiškus parodymus (b.l. 18-19) liudytojas K. A. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (parodymai buvo ištirti apylinkės teisme), juos patvirtina ir kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, dėl to netikėti šiais parodymais nėra pagrindo.

Iš liudytojo R. J. parodymų matyti, kad jam vasaros pradžioje su kolega D. Š. patruliuojant Pakruojo mieste, iš budinčiojo buvo gautas pranešimas, jog iš Pasvalio į Pakruojį važiuojantį automobilį „Audi A8“ prekybiniais numeriais vairuoja asmuo, neturintis teisės vairuoti transporto priemones, buvo nurodyta ir minėto asmens pavardė – B.. Netrukus automobilį jis sustabdė (duomenys neskelbtini) gatvėje prie degalinės. Jam paprašius pateikti automobilio dokumentus, draudimo polisą ir vairuotojo pažymėjimą, vairuotojas pirmiausia iš automobilio daiktinės išėmė ir pateikė automobilio dokumentus, o po to iš rankinės, nešiojamos ant peties, ištraukė vairuotojo pažymėjimą. Pamena, jog vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas ne B., o kito asmens vardu. Apžiūrėjus minėtą dokumentą, nei jam, nei D. Š. įtarimas, kad dokumentas gali būti suklastotas, nekilo, todėl jie vairuotoją paleido ir apie tai pranešė budėtojui. Po kurio laiko budėtojas nurodė dar kartą sustabdyti tą patį automobilį ir dar kartą patikrinti vairuotojo dokumentus. Jie dar kartą sustabdė tą patį automobilį, važiuojantį nuo šašlykinės link miesto centro. Tąkart automobiliu važiavo jau trys asmenys, tačiau vairavo tas pats asmuo kaip ir pirmąjį kartą. Jam (R. J.) paprašius dokumentų, vairuotojas visus dokumentus paėmė iš daiktinės. D. Š. paklausus automobilį vairavusį asmenį, ar tikrai jam priklauso vairuotojo pažymėjimas, pastarasis atsakė, kad tai yra jo vairuotojo pažymėjimas. D. Š. pasakius, kad jis (Ž. B.) neturi teisės vairuoti transporto priemones, vyriškis prisipažino, jog vairuotojo pažymėjimas priklauso ne jam. Automobilį vairavusį asmenį jie pristatė į policijos komisariatą, kur pastarasis nurodė savo tikruosius vardą ir pavardę – Ž. B. – ir jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (b.l. 139-140). Minėtus liudytojo R. J. parodymus patvirtina ir jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (jie buvo ištirti teisme), akistatos tarp R. J. ir Ž. B. protokolas (b.l. 27-31), liudytojo D. Š. parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai.

Teisiamajame posėdyje liudytojas D. Š. nurodė tas pačias įvykio aplinkybes kaip ir liudytojas R. J. (b.l. 140), patvirtindamas, jog to paties asmens, kaip vėliau sužinojo, Ž. B., vairuojamą automobilį jie su kolega R. J. stabdė du kartus. Taip pat nurodė, kad pristatytas į policijos komisariatą Ž. B. neigė vairavęs automobilį, sakė, kad jį vairavo D. A.. Analogiškus parodymus liudytojas D. Š. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), taip pat ir akistatos su Ž. B. metu (b.l. 30-31), todėl abejoti jais nėra pagrindo. Aplinkybę, kad važiuojant iš šašlykinės automobilį „Audi A8“ vairavo Ž. B., o jis sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė ir liudytojas D. A. (b.l. 20-21, 140).

Nors byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog pirmą kartą Ž. B. policijos pareigūnų D. Š. ir R. J. tą pačią dieną buvo sustabdytas maždaug 13.50 val., tačiau šią aplinkybę patvirtina nuoseklūs liudytojų policijos pareigūnų K. A., D. Š., R. J. parodymai, kuriuos minėti asmenys davė būdami įspėti apie atsakomybę už žinomai melagingų parodymų davimą. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog šie liudytojai būtų turėję kokį nors pagrindą apkalbėti jiems pirmą kartą matomą asmenį.

Apelianto skunde nurodytą aplinkybę, jog kitam asmeniui priklausantį vairuotojo pažymėjimą policijos pareigūnams jis pateikė netyčia, nes šis dokumentas buvo padėtas tarp pluošto kitų dokumentų, paneigia liudytojo R. J. parodymai, kad Ž. B., sustabdytas pirmąjį kartą ir paprašytas pateikti automobilio dokumentus, draudimo polisą ir vairuotojo pažymėjimą, pirmiausia iš automobilio daiktinės išėmė ir pateikė automobilio dokumentus ir tik po to iš rankinės išėmė vairuotojo pažymėjimą. Tai, jog sustabdytas antrąkart Ž. B. ne jam priklausantį vairuotojo pažymėjimą pareigūnams pateikė taip pat neatsitiktinai, patvirtina liudytojų R. J. ir D. Š. parodymai, kad jiems pirmą kartą apžiūrėjus Ž. B. pateiktus dokumentus, tame tarpe ir vairuotojo pažymėjimą, visi minėti dokumentai Ž. B. buvo grąžinti kartu, be to, vairuotojo pažymėjimas buvo apžiūrimas matant pačiam Ž. B.. Todėl pagrįsta apylinkės teismo išvada, kad sustabdytas antrą kartą dokumentus policijos pareigūnams Ž. B. pateikė žinodamas, jog tarp jų yra ir V. A. vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegijai nekyla abejonių dėl Ž. B. kaltės neturint teisėto pagrindo panaudojus svetimą vairuotojo pažymėjimą.

Nuteistasis skunde nurodė, kad jis policijos pareigūnams svetima pavarde neprisistatė, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje to ir nenustatė. Tai, jog pristatytas į policijos komisariatą Ž. B. teigė, kad automobilį vairavo ne jis, o D. A., įrodyta ne tik liudytojo D. Š. parodymais, bet ir administracinio teisės pažeidimo protokolu, kuriame Ž. B. paaiškindamas dėl pažeidimo nurodė: „nevairavau jokio automobilio, <............>, automobilį vairavo D. A.“ (b.l. 110).

LR BK 302 str. 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, kuris pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Dokumentu baudžiamojoje teisėje paprastai laikomas kiekvienas rašytinis aktas, kuriuo fizinis ar juridinis asmuo liudija teisinį faktą, turintį teisinę reikšmę. Kadangi byloje nustatyta, jog Ž. B. neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones ir neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, tyčia, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą neturint tam teisės, jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams pateikė svetimą dokumentą – V. A. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, nuteistojo Ž. B. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 302 str. 1 d.

Apelianto skundo argumentas, kad LR BK 302 straipsnio normos prasmė yra suformuota jos pavadinime – „Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas“, dėl ko, nenustačius vieno iš esminių normos sudėties elementų – nustatyto pagrobimo fakto, minėta norma buvo pritaikyta netinkamai, nepagrįstas. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai aprašomi Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių dispozicijose, o ne straipsnių pavadinimuose.

Tai, jog apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje paminėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147/2008, reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Ž. B. apeliacinį skundą atmesti.