Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. :

pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų.pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

LR BK 63 str. 5 d. 2 p. pagrindu subendrinus paskirtas bausmes, griežtesne bausme apimant švelnesnę, I. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš I. S. priteista 3609 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo M. T. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. S. nuteistas už tai, kad 2004 m. birželio 9 d., nenustatytą valandą, name, esančiame Mankūniškių kaime, Akmenynės sen., Šalčininkų rajone, suduodamas ne mažiau kaip tris smūgius rankomis ir kojomis M. T. į įvairias jo kūno vietas, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis veide ir apatinio žandikaulio kairiojo kampo lūžiu, daugybiniais dešinės pusės (IV, V, VI, VIII, IX, X) šonkaulių užpakalinių dalių lūžiais, oru bei krauju dešinėje krūtinplėvės ertmėje.

Be to, I. S. nuteistas už tai, kad 2004 m. liepos 22 d., tarp 8.00 - 17.00 val., name, esančiame Mankūniškių kaime, Akmenynės sen., Šalčininkų rajone, suduodamas ne mažiau 80 smūgių rankomis ir kojomis M. T. į įvairias kūno vietas, pastarajam padarė daugybinius viso kūno sužalojimus: galvos, krūtinės, nugaros, juosmens, dubens, rankų ir kojų odos nubrozdinimus, daugybines veido, krūtinės, nugaros, juosmens, rankų ir kojų poodines kraujosruvas, skeveldrinį kairio žastikaulio viršutinio galo ir V, VI, VII, VIII, XII dešinės pusės bei II, III, IV, V (dvigubus), VI, XI, XII kairės pusės šonkaulių lūžius, nežymų kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju ir minkštaisiais dangalais ir į smegenų skilvelį, nuo ko M. T. mirė, t.y. tyčia jį nužudė.

Byloje dalyvaujantis nuteistasis I. S. bei jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

I. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byla konstatuoja, kad nuteistasis I. S. apeliaciniame skunde teigdamas, kad nepadarė nusikaltimo už kurį yra nuteistas, t.y. M. T. nesumušė ir nenužudė, iš esmės laikosi tos pačios pozicijos, kurios laikėsi ir ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis savo versiją, jog jis nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, iš esmės grindžia dviem aplinkybėm: nurodo, kad nukentėjusysis M. T. sunkiai vaikščiojo ir dažnai griūvinėdavo, todėl taip atsitiko ir nagrinėjamuoju atveju, t.y. nukentėjusysis susižalojo pats dažnai griūdamas ir nuo šių sužalojimų mirė; kita aplinkybė, kurią nuteistasis nurodo, kaip jo nekaltumą įrodančia, yra tai, kad, pasak apelianto, nukentėjusįjį M. T. galėjo sumušti ir nužudyti jo paties sūnus M. T. , kadangi pastarasis palaikė artimus santykius su savo tėvo sugyventine ir nuteistojo motina S. T. , be to, nukentėjusysis, pasak apelianto, būtent už tai savo sūnaus M. T. ir nemėgo.

Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus.

Apygardos teismas savo nuosprendyje išsamiai motyvavo, kodėl atmeta aukščiau minėtą I. S. versiją ir remiantis kuriais byloje surinktais duomenimis jis daro išvadą dėl I. S. kaltės įvykdžius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas įrodytumo.

Pagrįsdamas savo išvadą dėl I. S. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., t.y. 2004 m. birželio 9 d. suduodant ne mažiau, kaip tris smūgius rankomis ir kojomis M. T. ir taip jam padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pats nukentėjusysis M. T. jį apžiūrėjusiems gydytojams, kurie padarė atitinkamus įrašus jo ligos istorijoje, bei savo dukrai L. K. skundėsi, kad jį 2004-06-09 sumušė nuteistasis I. S. . Tai Akmenynės seniūnui J. M. , prašydama pastarojo pagalbos dėl šio fakto iškviečiant į jos namus policiją, bei policijos pareigūnui G. M. , buvo pasakiusi ir I. S. motina - S. T. (t.2, b.l. 90–92). Faktą, jog 2004-06-09 M. T. buvo sumuštas, patvirtino gydytoja G. T. , teikusi pastarajam medicininę pagalbą, tai konstatuota ir teismo specialisto išvadoje (t 1, b.l. 90–92). Aukščiau išdėstyti duomenys leidžia daryti išvadą dėl I. S. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d. įrodytumo bei atmesti kaip nepagrįstą nuteistojo versiją, jog nukentėjusysis susižalojo pats, griūdamas.

Šie nuteistojo I. S. parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tą pačią versiją, kad nukentėjusysis susižalojo pats, visų pirma paneigia specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad visi M. T. mirtį sukėlę kūno sužalojimai, buvo padaryti smūginiais kietų bukų, daugumoje riboto paviršiaus, daiktų poveikiais ir būdingi „įprastiniams“ smūgiams, suduodamiems ranka ir koja. Šią išvadą patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo med. ekspertas J.M.Paliulis, kategoriškai atmesdamas kaltinamojo keliamą nukentėjusiojo M. T. susižalojimo, pastarajam krentant, versiją. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, jog sužalojimai nukentėjusiajam padaryti ne mažiau, kaip 80 smūginių poveikių, kas taip pat įrodo, jog griūnant taip susižaloti neįmanoma. Be to, iš baudžiamosios bylos matyti, kad 2004-07-22, ryte, tarp 8.00 – 9.00 val., I. S. namuose sukėlė triukšmą, kurį girdėjo netoliese nuo tų namų buvęs kaimynas M. K. . Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusioji S. T. , nurodydama, kad konfliktą jos sūnus sukėlė reikalaudamas degtinės. Namuose, kaip matyti iš nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymų, tuo metu buvo tik I. S. , nukentėjusysis ir nuteistojo motina S. T. .

Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, apeliacinio teismo teisėjų kolegija ir antruoju atveju atmeta I. S. apeliacinio skundo teiginį, kad nukentėjusysis M. T. ir 2004 m. liepos 22 d. susižalojo pats, griūdamas.

Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje atmesdamas antrąją I. S. iškeltą versiją, jog nukentėjusįjį 2004 m. liepos 22 d. galėjo sumušti kiti asmenys, iš esmės paneigė ir apeliaciniame skunde I. S. keliamą versiją, jog tai padarė paties nukentėjusiojo sūnus M. T. .

Pagal I. S. parodymus, tai, kad pas M. T. nubrozdinti šonai, jis pastebėjo tik 2004-07-22, apie 17.00 val., pastarąjį trečiąjį kartą įkeldamas į lovą. Iki tol, nagrinėjamo įvykio dieną, jis jokių stebimų sužalojimų nei ant nukentėjusiojo veido, nei ant pastarojo kūno, nepastebėjo. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal liudytojos L. S. , įvykio vietoje konstatavusios M. T. mirtį, parodymus, sužalojimai ant nukentėjusiojo veido, buvo akivaizdūs, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, jų nepastebėti buvo neįmanoma. Be to, pagal specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis, visi, M. T. mirtį sukėlę kūno sužalojimai buvo padaryti maždaug vienu metu, keletos valandų prieš mirtį laikotarpiu. Pastarasis mirė prieš 6 – 10 valandų iki jo lavono apžiūros įvykio vietoje (t. 1, b.l. 98 – 110). Iš apžiūros protokole esančių įrašų matyti, kad M. T. lavonas įvykio vietoje buvo apžiūrėtas 2004-07-22, nuo 23.50 iki 24.00 val. (t.1, b.l. 15 – 19). Taigi, darytina išvada, kad M. T. mirė 2004-07-22, laikotarpyje tarp 13.50 – 18.00 val., o sumuštas jis buvo prieš keletą valandų iki mirties. Tokiu būdu, įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, sugretinus šiuos specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis su aukščiau minėtais duomenimis apie tai, kad 2004-07-22 ryte, apie 8.00 – 9.00 val., I. S. sukėlė konfliktą, atkreipiant dėmesį į tai, kad pats I. S. parodė, jog tuo metu, kai jis su M. T. namuose buvo likę dviese, niekas daugiau atėjęs nebuvo (šią aplinkybę nurodė ir liudytojais apklausti kaltinamojo kaimynai M. B. ir M. K. ), atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, nukentėjusysis pats susižaloti negalėjo, darytina išvada, kad nukentėjusįjį M. T. mirtinai sumušė būtent I. S. .

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliaciniame skunde nuteistasis I. S. teigia, kad motyvą nužudyti savo tėvą turėjo jo sūnus M. T. , kadangi pastarasis palaikė artimus santykius su savo tėvo sugyventine ir nuteistojo motina S. T. , už ką, pasak apelianto, nukentėjusysis M. T. sūnaus nemėgo, šiuos skundo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai: tiek paties nuteistojo parodymai, tiek ir liudytojo M. T. parodymai. I. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad nėra niekada matęs, jog M. T. muštų savo tėvą nukentėjusįjį M. T. , teigė, kad santykiai tarp jų buvo normalūs (t.1, b.l. 26, t.2, b.l. 82). Be to, I. S. parodė, kad nei 2004-06-09, nei 2004-07-22 nukentėjusiojo sūnus M. T. pas tėvą į namus atėjęs nebuvo (t.2, b.l. 81, 82). Šiuos nuteistojo parodymus patvirtino ir pats nukentėjusiojo sūnus M. T. .

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visus aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetą, sugretinęs vienus bylos duomenis su kitais, padarė pagrįstą išvadą dėl I. S. kaltės, padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus, įrodytumo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apygardos teismas, skirdamas I. S. bausmę, BK 54 str. nurodytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl Į.Savickij skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skirdamas I. S. bausmę, atsižvelgė ir į jo sveikatos būklę. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę I. S. , apeliantas nenurodė.

Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti I. S. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

I. S. apeliacinį skundą atmesti.