Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL atstovas, apie teismo posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. sausio 13 d. jį gydant LAVL, pažeidžiant reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, taip pat pažeidžiant higienos bei nuteistųjų buitinio aprūpinimo normų reikalavimus.

Atsakovo atstovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. sausio 13 d. (b. l. 35).

Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas laikotarpio už kurį yra kildinama buvimo LAVL netinkamomis sąlygomis jam padaryta neturtinė žala nepatikslino, atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie šį laikotarpį neginčijo, todėl byloje nagrinėtinos pareiškėjo kalinimo sąlygos LAVL nurodytu laikotarpiu – t.y. nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. sausio 13 d.

Atsakovo atstovo teismui pateiktais duomenimis ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 29 ir Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, šių duomenų pareiškėjas neginčijo, todėl byloje analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nurodytose gyvenamosiose patalpose.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodę, jog pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kiek asmenų vertinamuoju laikotarpiu buvo laikoma kartu su pareiškėju ginčo patalpose, todėl pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma byloje apskaičiuotina ginčo patalpos gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų lovų skaičiaus.

Atsakovo atstovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad vertinamuoju laikotarpiu LAVL Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpos Nr. 29 gyvenamasis plotas buvo 15,45 kv. m., joje įrengtos 4 dviejų aukštų lovos (b. l. 13), todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 1,9 kv. m. gyvenamojo ploto.

LAVL Vidaus ligų skyriaus palatos Nr. 3 gyvenamasis plotas 19,80 kv. m., joje buvo įrengtos 6 vieno aukšto lovos, todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 3,3 kv. m.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kalėdamas LAVL, kreipėsi į jos administraciją bei Kriminalinės žvalgybos pareigūnus, rašė skundą dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo, tačiau jam buvo paaiškinta, jog bausmę LAVL jis atlikinės taip, kaip nuspręs LAVL administracija, o skundas nebuvo registruotas ir dingo, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kreipimosi į LAVL administraciją, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, rašyto skundo yra hipotetinio pobūdžio, nes jis konkrečiai ir aiškiai nenurodė kada, kokiu būdu ir į kokį konkretų pareigūną kreipėsi, kada rašė skundą, kam jį įteikė ir pan., t.y. pareiškėjas nepateikė kreipimosi į LAVL administraciją ar kitus LAVL pareigūnus faktą patvirtinančių įrodymų, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti teiginiai nesudaro pagrindo tikėti pareiškėjo tvirtinimu, kad jis, kalėdamas LAVL, yra kreipęsis į LAVL administraciją ar kitus LAVL pareigūnus dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų vėdinimo, oro temperatūros, oro drėgmės.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo metu) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pareiškėjas neginčijo fakto, kad gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus, todėl Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimas negali būti nustatytas. Pareiškėjas teigė, kad negalėjo tinkamai išsivėdinti gyvenamųjų patalpų dėl nepakankamai atsidarančių langų. Šiuo atveju, svarbus yra ginčo gyvenamųjų patalpų oro judėjimo greičio parametras. Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio atitiktį aukščiau nurodytos higienos normos reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu. Tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į LAVL pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl nurodytų galimų pažeidimų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, drėgmės, pareiškėjo buvimo jose metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl jo argumentai dėl netinkamos ginčo gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei oro judėjimo greičio yra nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Jam padarytą neturtinę žalą pareiškėjas siejo su nešvariomis gyvenamosiomis patalpomis (jose buvusiu pelėsiu, dulkėmis) bei dušinių būkle (dėl pelėsio, gličių sienų, surūdijusių santechnikos įrenginių).

Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.).

Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 76:2010 58 p.) Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) (Higienos normos HN 76:2010 59 p.).

Dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 39.4. p.).

Atsakovo atstovas į bylą pateikė LAVL patalpų valymo procedūrą, patvirtintą LAVL direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 (toliau – ir Procedūra) (b.l.14-20), reglamentuojančią LAVL patalpų, jose esančių paviršių valymo, plovimo ir dezinfekcijos tvarką, kurios 4.1 punkte nurodyta, jog palatas kasdien valo patys suimtieji ir nuteistieji. Valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas. Palatų pagrindinį valymą atlieka palatų sanitarai (Procedūros 4.2. p.). Grindys ir sienos palatose valomos kasdien, grindys, dušinių sienos ir lubos valomos kasdien, dušai ir vonios – kaskart po naudojimo (b. l. 20).

Duomenų apie tai, kad šios Procedūros LAVL yra nesilaikoma, į bylą nėra pateikta. Šios aplinkybės jam prieinamomis įrodinėjimo priemonėmis (t.y. kartu su juo kalėjusių asmenų parodymais, rašytiniais paaiškinimais ir pan.) neįrodinėjo ir pareiškėjas.

Taigi, akivaizdu, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietos gyvenamųjų patalpų švarą turėjo užtikrinti patys nuteistieji, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl nešvarių, netvarkingų gyvenamųjų ir dušo patalpų buvo sąlygoti pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytos teisės normos reikalavimų.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl pelėsio, dulkių, nešvarių ir netvarkingų dušinių, dėl nekokybiškai ar ne laiku atliekamų jų valymo darbų, pareiškėjui sukeltų nepatogumų jis būtų kreipęsis į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus nereagavęs. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar LAVL, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant tokių duomenų, pareiškėjo pretenzijos dėl pelėsio, dulkių bei netvarkingų, nešvarių dušinių ir jų įrenginių atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su kamerose (ginčui aktuali kamera Nr. 29) netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, tvirtindamas, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskiroje patalpoje, nuo gyvenamosios patalpos jis buvo atskirtas 40 cm aukščio sienele. Sanitariniame mazge nebuvo spintelės asmeniniams daiktams, parfumerijai susidėti, veidrodžio.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Reikalavimai pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5.punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Nors LAVL atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerų tipo patalpose sanitarinio mazgo vietos buvo įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų, tačiau, turėdamas nustatytą įrodinėjimo pareigą, atsakovo atstovas teismo reikalautų duomenų apie kameros Nr. 29 sanitarinio mazgo įrengimą nepateikė, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo lieka nepaneigti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo stalo, todėl teko rankose laikyti karštus metalinius indus su maistu.

Pagal Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 47:2011) 2 punktą palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Reikalavimo įrengti kameroje stalą ir kėdes šioje teisės normoje nėra įtvirtinta. Tačiau iš į bylą pateiktų LAVL pažymų apie kamerų/patalpų plotą ir inventorių ginčui aktualiose patalpose (b. l. 12-13) bei šių patalpų nuotraukų (b. l. 30) matyti, kad ginčo patalpose stalai buvo, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl stalo nebuvimo.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl specifinio čiužinio kvapo.

Kalinamiems asmenims išduodamas minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) privalo būti dezinfekuotas (Higienos normos HN 76:2010 65 punktas). Taigi, akivaizdu, kad specifinis kvapas galėjo būti dėl dezinfekcijai naudojamų medžiagų.

Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog čiužinys buvo nedezinfekuotas, sudėvėtas, netinkamas naudoti, todėl šiame kontekste atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad atvykus į LAVL buvo daromos asmens ir jo daiktų kratos, kurių metu reikėdavo nusirengti, nekreipiant dėmesio į oro temperatūrą, asmeniniai daiktai buvo mėtomi ant grindinio, buvo šalta ir drėgna, kratų patalpoje taip pat buvo tuberkulioze sergančių asmenų, kurie kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kratas ir apžiūras pareigūnai atliko operatyviai, nepažeidžiant Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130l, reikalavimų. Laikino sulaikymo kameros, kuriose buvo atliekamos nuteistųjų (suimtųjų) kratos, atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Šią aplinkybę grindžia Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktu Nr. 13(15.3)-PA-2866 (b. l. 27-29). Taip pat pažymėjo, kad paciento, kuriam diagnozuota aktyvi tuberkuliozė, asmens bylos pažymoje nurodoma diagnozė, todėl, atvykęs į LAVL, jis laikomas izoliuotai nuo kitų asmenų ir privalomai dėvi medicininę kaukę.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su per mažais pasivaikščiojimo kiemais. Tvirtino, kad šiuose pasivaikščiojimo kiemeliuose vaikščiodavo ir tuberkulioze sergantys asmenys, taip buvo sukeltas pavojus jo sveikatai ir gyvybei.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 232 punkte nurodyta, kad nuteistieji, sergantys aktyvia tuberkulioze, pasivaikščioti vedami į atskirus pasivaikščiojimo kiemus. Ne rečiau kaip kartą per savaitę juose atliekama baigiamoji dezinfekcija. Nuteistieji, sergantys kitomis užkrečiamosiomis lašeliniu keliu plintančiomis ligomis, pasivaikščioti vedami atskirai nuo kitų asmenų. Šiems sergantiesiems pasivaikščiojus tą pačią dieną į pasivaikščiojimo kiemus kiti nuteistieji neleidžiami. Šių kiemų baigiamoji dezinfekcija atliekama kasdien.

Atsakovo atstovas nurodė, kad LAVL imperatyviai buvo laikomasi pacientų, sergančių aktyvia tuberkulioze, izoliacijos reikalavimų, šia liga sergantys pacientai buvo vedami į atskirą pasivaikščiojimo kiemelį, kasdien buvo atliekama baigiamoji dezinfekcija (b. l. 32-34).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl naudojimosi tais pačiais kiemeliais su tuberkulioze sergančiais asmenimis yra pernelyg abstraktūs, neindividualizuoti, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių kiemelių, į kuriuos tariamai buvo vedamas jis ir tuberkulioze sergantys asmenys, nekonkretizavo, ar minėta liga sergantys asmenys buvo vedami pasivaikščioti kartu su juo, ar ne kartu, o tik naudojosi tais pačiais kiemeliais, nenurodė konkrečių minėta liga sergančių asmenų, nedetalizavo dėl to jam kilusių neigiamų pasekmių, o tik abstrakčiai paminėjo, kad dėl to kilo grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose jo sveikatai ar gyvybei kilusios grėsmės.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai bei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių , patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 21 - 22 punktai reglamentuoja pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Teismas pažymi, kad šiuose teisės aktuose reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl maudymosi trukmės ribojimo, tvirtindamas, kad nusiprausti jam buvo skiriama tik 15 minučių.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos 76:2010 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip viena kartą per savaitę.

Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad pastato konstrukcijoje manomai esantis asbestas kenkia žmogaus organizmui, jo pasekmės gali būti tragiškos.