- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-05
- Bylos Nr.
- TA-858-62-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00835-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- J. G.
- Atsakovas
- Neįgalumo
- Trečiasis asmuo
- Neįgalumo
- Kategorijos
- 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. G. (J. G.) prašymą atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių I teritorinis skyrius) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 1), patikslintu skundu (t. I, b. l. 7-8, 141-142) (toliau – ir skundas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) 2011 m. kovo 24 d. Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. S-211 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NDNT, atsakovas) Sprendimų kontrolės skyriaus 2010 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. SS-322 „Dėl J. G. pakartotinio darbingumo lygio“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas); 3) Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių I teritorinio skyriaus (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Teritorinis skyrius) 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. DL-4818 (toliau – ir Teritorinio skyriaus sprendimas), bei palikti pareiškėjo turėtą neįgalumą 50 proc. iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 20 d. sprendimu (t. II, b. l. 145-147) pareiškėjo J. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. G. 2011 m. rugpjūčio 4 d. pateikė teismui apeliacinį skundą (t. II, b. l. 150), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – palikti pareiškėjo turėtą nedarbingumą 50% iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos. Taip pat pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti (t. II, b. l. 152). Pareiškėjas pažymi, jog jis pirmosios instancijos teismo nutartį 2011 m. liepos 23 d. rado pašto dėžutėje ir ši nutartis nebuvo įteikta jam pasirašytinai. Dėl šių priežasčių J. G. praleido įstatymų nustatytą terminą pirmosios instancijos teismo nutarties apskundimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Prašymas netenkinamas, terminas apeliaciniam skundui paduoti neatnaujinamas.
Nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar pareiškėjo J. G. nurodomos apeliacinio skundo praleidimo priežastys gali būti pripažintinos svarbiomis ir leidžiančiomis atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą.
Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 1 dalis numato, jog apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Pareiškėjo skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas 2011 m. liepos 20 d. (t. II, b. l. 145-147). Terminas apeliaciniam skundui dėl šio sprendimo paduoti baigėsi 2011 m. rugpjūčio 3 d., o apeliacinis skundas buvo pateiktas 2011 m. rugpjūčio 4 d., t. y. praleidus ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (t. II, b. l. 150-152).
Teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis numato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis ABTĮ 127 straipsnio prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008).
Pažymėtina, kad nors skelbiant pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjas nedalyvavo, jis dalyvavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 13 d. teismo posėdyje (t. II, b. l. 142-143) ir jam buvo žinoma apie tai, jog pirmosios instancijos teismo priėmimas ir paskelbimas atidedamas 2011 m. liepos 20 d. Todėl, pareiškėjui aiškiai žinant sprendimo skelbimo laiką, jam nebuvo jokių kliūčių domėtis sprendimo rezultatu. Iš byloje pateikto lydraščio matyti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorašas pareiškėjui buvo išsiųstas nepažeidžiant ABTĮ 93 straipsnio reikalavimų (t. II, b. l. 148). Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos administracinio teismo laiškas adresatą pasiekė terminui pateikti apeliacinį skundą dar nepasibaigus (2011 m. liepos 23 d., t. II, b. l. 153). Taigi, pareiškėjas turėjo visas galimybes pateikti apeliacinį skundą teismui laiku.
Nagrinėjamu atveju prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jis apeliacinio skundo padavimo terminą pradėjo skaičiuoti nuo teismo sprendimo įteikimo dienos (t. II, b. l. 152). Teisėjų kolegija akcentuoja, jog termino apeliaciniam skundui paduoti pradžia yra siejama ne su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo įteikimo proceso šaliai momentu, o su šio sprendimo priėmimo (paskelbimo) momentu, t. y. su 2011 m. liepos 20 d. Tai buvo nurodyta ir pareiškėjo skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime (t. II, b. l. 145-147). Atsižvelgus į tai, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti, ir maža termino praleidimo trukmė (tai pagal teismų praktiką nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių). Pabrėžtina, jog priešingas traktavimas neleistų pasiekti atitinkamų terminų nustatymu siekiamų tikslų – įtvirtinti stabilumą ir užtikrinti teisinį tikrumą.
Teisėjų kolegija mano, kad pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus, turėjo skundžiamame teismo sprendime nustatyta tvarka ir terminais jį apskųsti. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 20 d. sprendimo paduoti praleido dėl svarbios priežasties, nėra, todėl prašymas atnaujinti terminą netenkintinas (ABTĮ 127 str. 2 d.), o apeliacinį skundą atsisakytina priimti ir skundas grąžintinas jį padavusiam asmeniui (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p.). Pareiškėjui taip pat grąžintinas 2011 m. rugpjūčio 4 d. pagal mokėjimo nurodymą pervesti grynuosius pinigus sumokėtas 50 litų žyminis mokestis (t. II, b. l. 151) (ABTĮ 42 str. 1 d. 7 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. G. (J. G.) prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 20 d. sprendimo padavimo terminą netenkinti.
Atsisakyti priimti pareiškėjo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Grąžinti pareiškėjui J. G. (J. G.) 2011 m. rugpjūčio 4 d. pagal mokėjimo nurodymą pervesti grynuosius pinigus sumokėtą 50 litų žyminį mokestį.
Nutartis neskundžiama.