Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Igoriui Janavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Kasinta“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2014-10-23 skundą (b. l. 1–4), kurį 2014-11-10 patikslino (b. l. 50–54), ir prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir KAVMĮ) 2014-04-01 sprendimą Nr. (04.1)-FR0682-170; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014-07-10 sprendimą Nr.69-81; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014-09-29 sprendimo Nr. S-195 (7-152/2014) dalį dėl 11 690 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 1695 Lt GPM delspinigių, 3507 Lt GPM baudos, 11 410 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 1746 Lt PVM delspinigių, 3423 Lt PVM baudos, 21 Lt įmokos į Garantinį fondą, 1382,37 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 691,19 Lt VSD įmokų baudos, 244,08 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų ir 122,04 Lt PSD įmokų baudos.

Pareiškėja skunde nurodė, kad KAVMI 2014-02-26 priėmė pareiškėjos mokestinio patikrinimo aktą Nr. (04.1)-AU16-29 (toliau – ir Patikrino aktas), kurį KAVMI patvirtino 2014-04-01 sprendimu Nr. (04.1)-FR0682-170 (toliau – ir KAVMI Sprendimas). VMI 2014-07-10 sprendimu Nr. 69-81 (toliau – ir VMI Sprendimas) patvirtino KAVMI Sprendimą. MGK 2014-09-29 sprendimu Nr. S-195 (7-152/2014) (toliau – ir MGK Sprendimas) VMI Sprendimo dalį panaikino, dalį patvirtino ir dalį grąžino nagrinėti iš naujo. Pareiškėja nesutinka su MGK sprendimo dalimi, kuria buvo patvirtintas VMI Sprendimas.

Pareiškėja teigia, kad mokestinio patikrinimo metu pateikė juridinę galią turinčius pirminius buhalterinius dokumentus, pagrindžiančius išlaidas reprezentacijai. VMI nenurodė, kokie dokumentai nebuvo pateikti. Mano, kad VMI turi pagristi savo poziciją ir jos pagrindu apskaičiuotas mokesčio sumas. Nurodė, kad reprezentacinės išlaidos negali būti paneigtos remiantis formaliais dokumentų trūkumais. Mano, kad jeigu tam tikros prekės ir paslaugos nėra priskirtinos įmonės reprezentacinėms išlaidoms, tai automatiškai jos netampa įmonės direktoriaus, buhalterės ar kito pareiškėjos darbuotojo pajamomis natūra.

Taip pat nurodė, kad nesutinka su MGK Sprendime pateiktais argumentais dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbiami), panaudos ir remonto. Pažymėjo, kad minėtos patalpos buvo ir yra vienintelė pareiškėjos veiklos buveinė. Nesutinka su MGK Sprendime pateiktais motyvais, kad patalpų panaudos sutarties neįregistravimas VĮ Registrų centras ir buveinės nedeklaravimas atitinkamu adresu yra pagrindas paneigti naudojimosi minėtomis patalpomis faktą ir poreikį. Pažymėjo, kad KAVMI prarado dalį mokestiniame ginče pareiškėjos pateiktų dokumentų, todėl pareiškėja vėliau VMI pateikė patalpų, esančių (duomenys neskelbiami), nuomos ir panaudos sutartį bei pareiškėjos teiktų paskolų sutartis. Teigia, kad minėtos patalpos nepriklauso pareiškėjos direktoriui, todėl bet koks jų pagerinimas negalėtų būti pripažintas pareiškėjos direktoriaus asmenine nauda ir jo pajamomis.

Pareiškėja taip pat nesutinka su MGK Sprendime pateiktu paskolų sutarčių tarp pareiškėjos ir pareiškėjos direktoriaus bei G. M. įvertinimu. Pažymėjo, kad paskolų sutartyse tarp minėtų asmenų yra nustatytos mokėtinos 1 % metinės palūkanos, taigi, skirtingai nei nurodyta KAVMI Sprendime, paskolos sutartys yra atlygintinės. Pažymėjo, kad paskolos sutartis tarp pareiškėjos ir K. M. sudaryta 2012-09-01.

Atsakovė VMI pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 78–87). Atsiliepime VMI nurodė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja vykdė paruošiamųjų žemės kasimo darbų tiesiant kelius, žemės darbų statybos aikštelėse veiklą bei atvirų, uždarų teniso kortų statybos veiklą. Mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja už 55 487 Lt (neskaičiuojant PVM) įsigijo prekes ir paslaugas, kurios nebuvo naudojamos pareiškėjos veikloje. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių, kad patirtos išlaidos atitinka reprezentacines sąnaudas apibrėžiančius kriterijus. Teigia, kad minėtomis išlaidomis buvo tenkinami pareiškėjos direktoriaus ar jo artimųjų asmenų privatūs poreikiai.

Taip pat nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu VMI nustatė, kad pareiškėja savo akcininkui ir direktoriui teikė paskolas, neapskaičiuodama paskolų palūkanų, todėl tokios paskolų sąlygos neatitiko ištiestosios rankos principo. Teigia, kad pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos pajamos turi būti didinamos papildomai apskaičiuota menamų palūkanų 15 114 Lt suma. VMI atsiliepime teigia, kad pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nepateikė nei vieno VMI išvadas paneigiančio įrodymo, todėl vien pareiškėjos įrodymais nepagrįsti skundo teiginiai negali paneigti mokesčių administratoriaus byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų išvadų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo KAVMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

Teismo posėdžio metu VMI atstovas Igoris Janavičius nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad VMI priėmė skundžiamą sprendimą, vadovaudamasi mokestinio patikrinimo metu surinktais duomenimis. Iš mokestinio patikrinimo metu surinktų duomenų nustatė, kad pareiškėja į sąnaudas įtraukė kasdieninio vartojimo prekes ir paslaugas, kurios yra nesietinos su pareiškėjos veikla. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad minėtos prekės ir paslaugos buvo įsigytos įmonės reprezentacinei veiklai. Mokestinio patikrinimo metu VMI taip pat nustatė, kad pareiškėjos direktoriui buvo teikiamos paskolos be palūkanų – ne rinkos sąlygomis. Nustatė, kad įmonė daugiau niekam paskolų neteikė ir paskolų iš kitų asmenų neėmė. Mano, kad paskolos sutartys su pareiškėjos direktoriumi nebuvo sudarytos, nes patikrinimo metu pareiškėja nepateikė minėtų sutarčių.

Skundas atmestinas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja 2013-09-06 KAVMI pranešimu Nr. AU15-14 buvo pranešta apie pradėtą mokestinį patikrinimą (MGK byla, t. 2, b. l. 1). Atlikusi mokestinį patikrinimą, KAVMI 2013-12-27 surašė patikrinimo aktą Nr. (04.1)-AS16-29, kuriame nustatė pažeidimus, susijusius su pareiškėjos įsigytomis prekėmis ir jai suteiktomis paslaugomis, nesusijusiomis su pareiškėjos vykdoma ekonomine veikla, taip pat nustatė pažeidimus dėl pareiškėjos teiktų paskolų asocijuotiems asmenims ir dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių. Patikrinimo akte iš viso konstatuota 11 pažeidimų, jų pagrindu papildomai apskaičiuota 108 502,28 Lt įmokų į valstybės biudžetą (MGK byla, t. 1, b. l. 43–62). KAVMI 2014-04-01 sprendimu Nr. (04.1)FR0682-170 patvirtino Patikrinimo aktą ir įpareigojo pareiškėją sumokėti priskaičiuotas sumas į Sprendime nurodytas sąskaitas (MGK byla, t. 1, b. l. 36–42). Pareiškėja, nesutikdama su KAVMI Sprendimu, pateikė VMI 2014-04-29 skundą (MGK byla, t. 1, b. l. 19–24). VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014-04-29 skundą, priėmė 2014-07-10 sprendimą Nr. 69-81, kuriame nurodė, kad patirtos išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra susijusios su privačių poreikių tenkinimu ir nelaikomos pareiškėjos leidžiamais atskaitymais, pareiškėja neturėjo teisės minėtų prekių įsigijimo atsiskaitymus įtraukti į PVM atskaitą, pareiškėjos patirtos išlaidos laikomos pareiškėjos direktoriaus K. M. pajamomis natūra. VMI Sprendime tai pat nustatė, kad pareiškėjos sudarytos paskolos sutartys asocijuotiems asmenims neatitiko ištiestosios rankos principo. Atsižvelgusi į tai, VMI Sprendime nusprendė patvirtinti KAVMI Sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI Sprendimu, pateikė 2014-07-25 skundą MGK, kuriame prašė panaikinti VMI Sprendimą (t. 1, b. l. 1–6). MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014-07-25 skundą, nustatė iš esmės tas pačias aplinkybes, kad pareiškėja nepagrindė, jog įsigytos prekės bei paslaugos buvo naudojamos įmonės reprezentacijai ir konstatavo, kad minėtos prekės ir paslaugos buvo įsigytos pareiškėjos direktoriaus asmeniniams poreikiams tenkinti. Taip pat MGK, nagrinėdama pareiškėjos 2014-07-25 skundą, nustatė, kad įmonės teiktos paskolos asocijuotiems asmenims buvo neatlygintinos ir neatitiko rinkos sąlygų (MGK byla, t, 1. b. l. 53–72). MGK Sprendimu panaikinta VMI Sprendimo dalis, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 23 990,30 Lt VSD įmokas, 11 995,15 Lt VSD įmokų baudą, 4 236,10 Lt PSD įmokas ir 2 118,05 Lt PSD įmokų baudą. MGK Sprendimu taip pat panaikino VMI sprendimo dalį, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 40 271 Lt pelno mokesčio, 1 671 Lt pelno mokesčio delspinigius, 12 081 Lt pelno mokesčio baudą, ir šią pareiškėjos 2014-07-25 skundo dalį perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Taigi, iš ginčijamų KAVMI Sprendimo, VMI Sprendimo, MGK Sprendimo ir pareiškėjos skundo teismui turnio matyti, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar pareiškėja 55 487 Lt išlaidas pagrįstai priskyrė reprezentacinėms išlaidoms, ir dėl to, ar pareiškėjos sudaryti sandoriai tarp asocijuotų asmenų atitiko ištiestosios rankos principą.

Dėl pareiškėjos reprezentacinių išlaidų

Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu už 55 487 Lt (be PVM) įsigijo maitinimo paslaugas, bilietus į kino teatrą ir kitus renginius, alkoholinius gėrimus, albumus, grožinės literatūros knygas, žaislus, rūbus ir avalynę moterims, vyrams bei vaikams, baldus, buitinę techniką, statybines medžiagas. Šias prekes pareiškėja deklaravo kaip jos reprezentacines išlaidas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja faktiškai šias prekes įsigijo. Patikrinimo akte nustatyta, kad įmonė turėjo 55 487 Lt (be PVM) išlaidų, kurias deklaravo kaip reprezentacines išlaidas (MGK byla, t. 1, b. l. 78–95, 104–108). Ginčas byloje kilo dėl to, ar minėtos išlaidos gali būti priskirtos pareiškėjos reprezentacinėms išlaidoms. VMI teigimu, minėtos išlaidos nebuvo naudojamos pareiškėjos veikloje, neskirtos pareiškėjos reprezentacinei veiklai, o pareiškėjos direktoriaus asmeniniams poreikiams tenkinti. VMI pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog prekės ir paslaugos buvo skirtos įmonės reprezentacijai.

Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 22 str. nustatyta, kad reprezentacinės sąnaudos – vieneto lėšos, kurias skiria naujiems verslo ryšiams su kitais vienetais arba fiziniais asmenimis, išskyrus vieneto darbuotojus, akcininkus, savininkus bei kontroliuojamuosius ar kontroliuojančius vienetus ar kontroliuojančius nuolatinius gyventojus, užmegzti arba esamiems pagerinti. Reprezentacinės sąnaudos patiriamos konkrečių asmenų naudai. Pagal PMĮ 11 str. 4 d. nuostatas išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Reprezentacinės sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tuo atveju, jeigu jos pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais.

Pareiškėja skunde nurodė, kad VMI sprendimas neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 str. įtvirtinto turinio viršenybės prieš formą principo. Teigia, kad reprezentacinės išlaidos negali būti paneigtos remiantis formaliais dokumentų trūkumais ir formalūs dokumentų trūkumai negali tapti mokesčių administratoriaus pozicijos pagrindu, apskaičiuojant mokesčius ir susijusias sumas (b. l. 51). Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad ginčijamais veiksmais yra pažeidžiamas viršenybės prieš formą principas. MAĮ 10 str. nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Šį teisės principą detalizuoja MAĮ 69 str. 1 ir 2 d., nustatančios, jog tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A145-602/2016). Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 str. 2 d.). Iš pareiškėjos įstatų matyti, kad pareiškėjos veiklos sritys yra statyba, didmeninė prekyba, krovinių vėžimas, nekilnojamojo turto plėtra ir nuoma (b. l. 6–7). Pareiškėjos įsigytos prekės ir paslaugos neatitinka įmonės veiklos sričių. Taip pat pažymėtina, kad, vertinant, ar minėtos prekės ir paslaugos galėjo būti naudojamos įmonės reprezentacijai, svarbu atsižvelgti ir į prekių bei paslaugų savybes. Iš mokestinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja įsigijo maitinimo paslaugas, alkoholinių gėrimus, albumus, grožinės literatūros knygas, žaislus, rūbus ir avalynę moterims, vyrams ir vaikams, baldus. Pareiškėja mokestinio patikrinimo metu iš esmės nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad minėtos prekes ir paslaugos buvo skirtos būtent įmonei reprezentuoti, buvo naudojamos pajamoms uždirbti ar kitokiai ekonominiai naudai gauti. Taip pat nenurodė, kaip minėtos prekės ar paslaugos reprezentavo pareiškėją. Teismo vertinimu, pareiškėjos įsigytos prekės bei paslaugos iš esmės neturi įmonės reprezentuojamojo pobūdžio, yra skirtos tenkinti asmeninius poreikius. Teismas pabrėžia, kad pareiškėja turi pagrįsti savo teiginius leistinais įrodymais, kad minėtos prekės ir paslaugos buvo naudojamos įmonės reprezentacijai. Pažymėtina, kad PMĮ 22 str. imperatyviai nustatyta, jog reprezentacinės sąnaudos - tai lėšos, kurias įmonė skiria naujiems verslo ryšiams su kitais vienetais arba fiziniais asmenimis užmegzti arba esamiems pagerinti. Iš pareiškėjos operacijų turinio nenustatyta, kad, įsigydama minėtas prekes ir paslauga,s ji reprezentavo pareiškėją.

Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad dalis įsigytų prekių buvo naudojamos įmonės buveinės vietai, t. y. butui adresu: (duomenys neskelbiami) remontuoti ir įrengti. Pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė patalpų panaudos sutartį, kurioje nurodyta, kad A. B. jai išnuomojo butą adresu: (duomenys neskelbiami) (MGK byla, t. 1, b. l. 27–28). Pažymėtina, kad minėta patalpų panaudos sutartis mokesčių administratoriui buvo pateikta tik 2014-06-26, tuo tarpu KAVMI Patikrinimo aktą patvirtino 2014-04-01. Taip pat pažymėtina, kad minėta sutartis buvo sudaryta tarp susijusių asmenų, t. y. pareiškėjos direktoriaus K. M. ir A. B. (K. M. dukters motinos), patalpų nuomos sutartis nebuvo įregistruota VĮ Registrų centras, todėl teismas šios sutarties nelaiko objektyviu įrodymu siekiant pagrįsti realią įmonės buveinės vietą. Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos patirtos 55 487 Lt (be PVM) išlaidos buvo skirtos įmonės reprezentacijai.

Pareiškėja skunde nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu pateikė mokesčių administratoriui buhalterinius dokumentus, pagrindžiančius išlaidas reprezentacijai, tuo tarpu mokesčių administratorius nunurodė, kokie dokumentai nebuvo pateikti, be kurių nėra galimos išlaidos reprezentacijai. Pažymėtina, kad pažeidimas šiuo atveju nustatytas ne dėl to, kad pareiškėja nepateikė jos išlaidas patvirtinančių dokumentų, o dėl to kad pareiškėjos patirtos išlaidos negali būti laikomos išlaidomis, skirtomis reprezentacinei veiklai, ir buvo iš esmės skirtos pareiškėjos dirketoriaus asmeniniams poreikiams tenkinti. MAĮ 10 str. ir jį detalizuojantis MAĮ 69 str. negali būti aiškintini taip, kad reprezentacinėms išlaidoms pagrįsti pakanka pateikti vien tik išlaidas patvirtinančius įrodymus. Patirtų išlaidų pagrįstumas turi būti siejamas su tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, tokių aplinkybių nenustatė ir iš esmės sutinka su Patikrinimo akte nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjos deklaruotos išlaidos reprezentacijai faktiškai buvo naudojamos pareiškėjos direktoriaus asmeniniams poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė, kad faktiškai patyrė reprezentacines išlaidas, t. y. išlaidas, kurios buvo susijusios su pareiškėjos veikla, skirta pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, todėl darytina išvada, kad 55 487 Lt suma pagrįstai priskirta neleidžiamiems atskaitymams.

Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad minetos išlaidos buvo nepagrįstai priskirtos pareiškėjos direktoriaus pajamomis natūra. Pažymėtina, kad MGK sprendime pripažino, jog mokesčių administratoriaus pozicija, jog pareiškėjos direktoriaus iš pareiškėjos gauta nauda natūra realiai buvo pareiškėjos direktoriui mokėtas papildomas darbo užmokestis, yra nepagrįsta, patenkino šią pareiškėjo skundo dalį ir panaikino ši VMI sprendimo atitinkamą dalį, todėl teismas dėl jos papildomai nepasisako.

Dėl kontroliuojamų transakcijų

Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja teikė paskolas asocijuotiems asmenims. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji 2012-09-01 sudarė paskolos sutartį su G. M., kuris, kaip nurodo pareiškėja, yra verslo partnerio UAB „Megatenis“ akcininkas, taigi, asocijuotas asmuo (b. l. 53). Taip pat nurodė, kad 2013-01-01 sudarė paskolos sutartį su pareiškėjos direktoriumi K. M.. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja teikė paskolas asocijuotiems asmenimis, pareiškėja iš esmės nesutinka su tuo, kad teiktos paskolos neatitiko rinkos sąlygų.

Pagal PMĮ 40 str. 2 d., jei asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei tokių sąlygų nebūtų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų, bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas. Šią įstatymo nuostatą įgyvendinančiose Lietuvos Repsublikos finansų ministro 2004-04-09 įsakymu Nr. 1K-123 patvirtintose Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisyklėse (ginčo metu galiojusi redakcija iki 2015-01-01) (toliau – ir Taisyklės) nurodyta, jog, nustatant kontroliuojamosios transakcijos (transakcija tarp neasocijuotų asmenų) kainas, turi būti laikomasi ištiestosios rankos principo (Taisyklių 5 p.). Šiose Taisyklėse ištiestosios rankos principas aiškinamas kaip principas, pagal kurį kontroliuojamųjų transakcijų kainos neturi skirtis nuo tikrosios rinkos kainos, o pelnas, uždirbtas arba pajamos, gautos atlikus kontroliuojamąsias transakcijas, neturi skirtis nuo pelno (pajamų), kuris būtų uždirbtas, atlikus transakciją tikrąja rinkos kaina. Ištiestosios rankos principas grindžiamas kontroliuojamosios transakcijos sąlygų palyginimu su palyginamąja transakcija ar transakcijomis (Taisyklių 3 p.). Pažymėtina, kad pareiga taikyti kainodaros metodus, nustatytus Taisyklėse, tenka mokesčių mokėtojui (20 p.). Taisyklių 21 p. tiesiogiai nurodo mokesčių mokėtojo pareigą įrodyti mokesčių administratoriui, kad transakcijos kaina atitinka ištiestosios rankos principą, tai reiškia, kad ji atitinka kainą, kuri tokiomis sąlygomis būtų ir sandoriuose tarp nesusijusių asmenų.

Iš bylos duomenų matyti, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėja neasocijuotiems asmenims paskolų neteikė, mokestinio patikrinimo byloje tai paneigiančių duomenų nėra. Pareiškėja teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėja teikė paskolas neasocijuotiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad, nesant galimybių palyginti pareiškėjos teiktas paskolas asocijuotiems asmenims su teiktomis neasocijuotiems asmenims, mokesčių administratorius pagrįstai lygino pareiškėjos teiktų paskolų sąlygas su Lietuvos banko skelbiama pinigų finansinių institucijų suteiktų naujų paskolų namų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams ir jų palūkanų statistika. Iš minėtos statistikos matyti, kad 2013 m. sausio mėnesį, teikiant paskolas litais, neasocijuotiems asmenims buvo taikomos 4 % metinės palūkanos (Lietuvos banko duomenys).

Pareiškėja skunde nurodė, kad pareiškėjos sudarytose paskolų sutartyse tarp asocijuotų asmenų buvo nustatytos 1% metinės palūkanos, todėl teigia, kad paskolos sutartys yra atlygintinos, taigi atitinka ištiestosios rankos principą. Pažymėtina, kad iš pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu surinktų duomenų nenustatyta, kad už suteiktas paskolas buvo mokamos palūkanos. Pareiškėja pateikė 2012-09-01 ir 2013-01-01 paskolų sutartis tik 2014-06-26 (MGK byla, t. 1, b. l. 26, 29–34), t. y. KAVMI jau patvirtinus Patikrinimo aktą 2014-04-01 KAVMI Sprendimu. Pareiškėja skunde nurodė, kad KAVMI prarado dalį pareiškėjos teiktų apskaitos dokumentų, todėl teigia, kad visus reikšmingus dokumentus pareiškėja pateikė VMI. Pažymėtina, kad jokių įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti pareiškėja teismui nepateikė. Pagal MAĮ 40 str. mokesčių mokėtojas privalo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi bei pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjos direktorius 2014-04-25 išsiuntė el. laišką A. O., kuriame prašė kuo skubiau pateikti visus turimus pareiškėjos dokumentus (MGK byla, t. 1, b. l. 64). Taigi pareiškėjai užteko vienos dienos minėtiems dokumentams gauti, tačiau minėtus dokumentus mokestinio patikrinimo metu, kuris buvo pradėtas 2013-09-06 (MGK byla, t. 2, b. l. 1), pateikė tik 2014-04-26. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėja įgyvendino jos pareigas bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi. Teismas taip pat pažymi, kad sutartys sudarytos tarp asocijuotų asmenų, todėl, atsižvelgus į jų pateikimo momentą, teismas jas vertina kritiškai. Pažymėtina, kad bendrovė jokių gautų palūkanų savo apskaitoje neatvaizdavo ir neapskaičiavo, todėl paskolos sutartyse nurodoma 1 proc. palūkanų norma, kuri būtų buvusi mokama 2015 metais, neįtakoja mokesčių administratoriaus skaičiavimų. Minėtos paskolos tarp asocijuotų asmenų nebuvo padengtos jokiomis garantijomis, už paskolas nebuvo laiduota, netaikytos kitokios paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonės, todėl nėra pagrindo manyti, kad sudarytos paskolų sutartys pareiškėjai buvo finansiškai naudingos, jomis buvo siekiama gauti pelno. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad VMI tinkamai vadovavosi teisės aktais ir nustatė tikrąją kontroliuojamos transakcijos kainą, kurios pareiškėjas nepaneigė.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius, atlikęs tinkamą faktinių aplinkybių vertinimą ir remdamasis pakankamais byloje esančiais įrodymais, pagrįstai nustatė ginčijamus pareiškėjos pažeidimus. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo naikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-04-01 sprendimą Nr. (04.1)-FR0682-170, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-07-10 sprendimą Nr.69-81 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-09-29 sprendimą Nr. S-195 (7-152/2014) dalyje dėl 11 690 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 1695 Lt GPM delspinigių, 3507 Lt GPM baudos, 11 410 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 1746 Lt PVM delspinigių, 3423 Lt PVM baudos, 21 Lt įmokos į Garantinį fondą, 1382,37 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 691,19 Lt VSD įmokų baudos, 244,08 privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 122,04 PSD įmokų baudos. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB ,,Kasinta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.