- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-19
- Bylos Nr.
- ATP-1002-383/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-05351-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valdas Vitunskas
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Vitunskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. nutarimo A. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apylinkės teismas nustatęs, kad A. P. 2014-06-21 apie 18.15 val., prie (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Rover 75, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, manevruodamas kieme nesuvaldė savo vairuojamos transporto priemonės ir kliudė stovintį automobilį, įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės, o neesant nukentėjusiojo asmens įvykio vietoje, nekvietė policijos į įvykio vietą ir iš jos pasišalino, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133, 234 punktų reikalavimus, 2014 m. liepos 30 d. nutarimu A. P. pripažino padarius administracinius teisės pažeidimus ir nubaudė: pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. – 150 litų bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 3100 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d. paskirtas nuobaudas subendrino ir skyrė galutinę subendrintą nuobaudą – 3100 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
Šalies argumentai
A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2014 m. liepos 30 d. Kauno apylinkės teismo nutarimo dalį, kuria jam paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams. Skunde nurodo, kad jis iš eismo įvykio nepasišalino, nes dėl automobilyje grojusios muzikos ir dėl automobilio langų užtamsinimo, negirdėjo ir nematė, kad kliudė kitą automobilį. Iš eismo įvykio nepasišalino, o užrakinęs automobilį nėjo pas draugą. Policijos pareigūnai neteisingai nurodė, jog jis automobilį pasiėmė nežinant jo savininkei B. J.. Turi tik ką gimusį kūdikį, neįgalią motiną, todėl vairuotojo pažymėjimas jam labai reikalingas.
Atsiliepimas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas atsiliepime į A. P. apeliacinį skundą nurodo, kad nėra pagrindo netaikyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, todėl prašo Kauno apylinkės teismo 2014-07-30 nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
A. P. apeliacinis skundas atmetamas.
A. P. apeliaciniame skunde tvirtina, jog jis iš eismo įvykio nepasišalino, o tiesiog negirdėjo ir nematė, kad apgadino kitą transporto priemonės, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus, nes jie yra nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atsižvelgdamas į šią nuostatas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. P. kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., padarymo. Priimdamas skundžiamą nutarimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į liudytojų paaiškinimus, byloje surinktus įrodymus ir tinkamai juos įvertino, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą spendimą.
Kelių eismo taisyklių 234 p. nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia; sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.
Iš eismo įvykio vietos schemos, iš automobilių foro nuotraukų, kuriose užfiksuoti tiek automobilio Audi 80, tiek automobilio Rover 75 apgadinimai, liudytojos L. R. paaiškinimo matyti, kad būtent A. P. vairuojamas automobilis Rover 75 apgadino automobilį Audi 80. Apgadinimų mastas ir pobūdis paneigia A. P. aiškinimą, kad jis negirdėjo ir nejautė, jog kliudė kitą transporto priemonę. Eimo įvykį mačiusi L. R. nenurodė aplinkybės, kad iš automobilio Rover 75, būtų garsiai sklidusi muzika. A. P. apgadinęs kitą transporto priemonę neiškvietė policijos pareigūnų, kaip tai numatyta Kelių eismo taisyklių 234 p., o iš eismo įvykio pasišalino.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai A. P. veiksmus kvalifikavo pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.
Apeliaciniu skundu taip pat prašoma skirti švelnesnę nei ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą, neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad švelnesnės, nei ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos skyrimas galimas tik vadovaujantis ATPK 30¹ str. nuostatomis.
ATPK 30¹ str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.
Remiantis vieningai formuojama teismų praktika, administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai.
Vieną iš pagrindų, kodėl skiriant administracinę nuobaudą apeliantui turėtų būti taikomos ATPK 30¹ str. nuostatos, A. P. nurodo tai, kad jis turi tik ką gimusį vaiką, neįgalią motiną, kurią dažnai reikia nuvežti į gydymo įstaigas, todėl jam būtinai reikalingas vairuotojo pažymėjimas. Į šį apelianto skundo argumentą atsakytina, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens šeimyninės aplinkybės siejamos su poreikiu vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstama ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad neturėjimas teisės vairuoti transporto priemonės nepaneigia galimybės rūpintis kitais asmenimis, t. y. teikti jiems pagalbą, priežiūrą ir pan. A. P. padarė vieną iš pavojingiausių administracinės teisės pažeidimų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtus motyvus, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad A. P. administracinė nuobauda individualizuota tinkamai, paskirta administracinė nuobauda yra teisinga, atitinka ATPK 20 str. numatytus administracinės nuobaudos tikslus, todėl ją švelninti nėra pagrindo. Skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. nutarimą nepakeistą ir A. P. apeliacinio skundą atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiamą.