Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

trečiojo asmens Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei, vertėjai Olgai Boguševičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Laurimeta“ ieškinį atsakovams A. P. ir S. B., dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui, dėl skolos bei palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas S. B. su ieškiniu sutiko iš dalies, t.y. sutiko su reikalavimu dėl 180,00 Lt atlyginimo už Automobilio transportavimą ir 15,00 Lt - už Automobilio saugojimą saugojimo aikštelėje 1 dieną, iš viso dėl 195,00 Lt atlyginimo, kitoje dalyje prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįst. Paaiškino, kad 2009-07-12, apie 22.00 val. Anglininkų k., Trakų r. vairavo asmens vardu A., kurio nei pavardės, nei gyvenamosios vietos adreso, nei telefono numerio nežino, Automobilį. Su A. susipažino tą pačią dieną, kai vėliau padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimus – vairavo neblaivus, neturėdamas teisės vairuoti ir padarė eismo įvykį, už ką vėliau buvo nubaustas 5500 Lt bauda. Nurodė, kad, kadangi jis (S. B.) vairavo Automobilį išgėręs, atsitrenkė į kitą automobilį, kurio savininkas iškvietė policiją, ir policijos pareigūnai nušalino jį (S. B.) nuo transporto priemonės vairavimo, o Automobilį nuvežė į ieškovo valdomą saugojimo aikštelę. Automobilio priverstinio nuvežimo aktą jis pasirašė. Po dviejų ar trijų dienų jis su Andriumi nuvažiavo į UAB „Laurimeta“ saugojimo aikštelę atsiimti Automobilio, tačiau aikštelės darbuotojai jiems nurodė, kad Automobilį gali atsiimti tik jo savininkas. A. nebuvo Automobilio savininkas, todėl Automobilio jiems neatidavė. Tą pačią dieną su A. buvo nuvažiavę į Trakų r. PK, tačiau budėtojas jiems taip pat paaiškino, kad Automobilį iš saugojimo aikštelės galima atsiimti tik su Automobilio savininku. Jam atrodo, kad Automobilio savininkas buvo V. F.. Paaiškino, kad nei iš UAB „Laurimeta“, nei iš antstolio jokių dokumentų dėl susidariusios skolos negavo, apie ją sužinojo tik gavęs teismo įsakymą.

Atsakovas A. P. į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdį pranešta įstatymo nustatyta tvarka – viešo paskelbimo būdu, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

2009-07-12 surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, pagal kurį priverstinai nuvežta transporto priemonė Mitsubishi Colt, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės vairuotojui S. B. pažeidus Kelių eismo taisykles (b.l. 30, 70).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-11-27 nutarimu Nr. 1426 patvirtintos Transporto priemonės nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos 12 punktas nustato, kad priverstinai nuvežta transporto priemonė laikoma teritorinės policijos įstaigos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento ar jam pavaldžios įstaigos saugomoje vietoje arba ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelėje.

2008-04-21 ieškovas ir Trakų rajono policijos komisariatas pasirašė sutartį Nr. 87-ST2-34, pagal kurią Trakų rajono policijos komisariatas, nustatęs, kad kelių transporto priemonės palikimas gatvėje keltų pavojų kitiems eismo dalyviams ar pažeistų kelių eismo taisykles ir kelių transporto priemonės savininkas ar valdytojas negali pasirūpinti šia kelių transporto priemone, imasi priemonių priimdamas sprendimą šią kelių transporto priemonę išgabenti, o UAB „Laurimeta“ transportuoja Trakų rajono policijos komisariato nurodytą kelių transporto priemonę į saugojimo aikštelę, esančią Trakų r., Užukampio k., ir teikia šių transporto priemonių būtinosios pasaugos paslaugas (b.l. 41-42, 77-79).

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 33 str. 1 d. nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę <...>. Pagal Įstatymo 33 str. 6 d., išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai <...>.

Taigi, pagal nurodytas Įstatymo nuostatas pareiga atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla tiek transporto priemonės valdytojui, t.y. asmeniui, vairavusiam transporto priemonę ir pažeidusiam Kelių eismo taisykles ar kitų teisės aktų reikalavimus, tiek transporto priemonės savininkui. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą atmestini kaip nepagrįsti atsakovo S. B. atstovo argumentai, kad Automobilio teisėtu valdytoju S. B. buvo tik vieną dieną, todėl jis privalo apmokėti tik išlaidas už Automobilio priverstinį nuvežimą ir išlaidas už vieną Automobilio saugojimą saugojimo aikštelėje dieną. Būtent dėl S. B. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo vairuojant Automobilį, Automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir patalpintas saugojimui į UAB „Laurimeta“ saugojimo aikštelę, todėl, pagal Įstatymo 33 str. 6 d., atsakovas S. B. solidariai su transporto priemonės savininku A. P. privalo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir saugojimą transporto priemonės stovėjimo aikštelėje už laikotarpį nuo transporto priemonės pastatymo į saugojimo aikštelę dienos t.y. nuo 2009-07-12, iki ieškovo prašymu, 2012-12-13, t.y. iki ieškinio parengimo dienos.

Atsakovas S. B. nurodė, kad jam pareigos atlyginti visas Automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas nekilo dėl to, kad jis po 2-3 dienų su A., kuris jam buvo davęs Automobilį, buvo nuvažiavę tiek į UAB „Laurimeta“ saugojimo aikštelę, tiek į VA VPK Trakų r. PK dėl Automobilio atsiėmimo, kur jiems buvo atsakyta, kad Automobilį galės atsiimti tik jo savininkas, o A. nebuvo Automobilio savininkas, todėl Automobilio jiems neatidavė. Šie atsakovo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti, neįrodyti (CPK 12, 178 str. str.), nes jis nepateikė jokių šias jo nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas pareiškė, kad nesutinka su ieškiniu ir dėl to, kad jis pranešė Automobilio savininkui, kur yra jo Automobilis, informavo, kiek kainuos pasaugos paslaugos, grąžino Automobilio savininkui visus dokumentus, todėl jis (S. B.) nustojo būti Automobilio valdytoju. Šis atsakovo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, neįrodytas: pats S. B. teismo posėdyje paaiškino, kad jis Automobilio dokumentus po įvykio atidavė asmeniui vardu A., kuris jam davė Automobilį pasinaudoti; pats atsakovas taip pat paaiškino, kad Andrius nebuvo Automobilio savininkas, o savininkas buvo, kaip jam atrodo, V. F. Atsakovas S. B. taip pat nurodė, kad nesutinka su skola, nes apie šią skolą jis sužinojo tik gavęs teismo įsakymą, iki to nei iš ieškovo, nei iš antstolio jokių pranešimų negavo, nors praėjo daug laiko. Šie atsakovo argumentai taip pat atmestini, kaip nepagrįsti, nes apie tai, kad Automobilis paimtas ir nuvežtas saugojimui į UAB „Laurimeta“ saugojimo aikštelę S. B. sužinojo tą pačią dieną, kai Automobilis buvo paimtas, nes jis buvo paimtas būtent dėl S. B. neteisėtų veiksmų, dėl ko ginčo tarp šalių nėra, ir paimtas Automobilis buvo būtent iš paties S. B., kuris ir pasirašė transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, todėl nesiimti jokių veiksmų automobiliui atsiimti ir apmokėti jo transportavimo bei saugojimo išlaidas ir tikėtis, kad šiuos veiksmus atliks už jį ir jam nedalyvaujant koks nors kitas asmuo, S. B. neturėjo pagrindo.

Ginčo dėl transporto priemonės savininko byloje nėra. Nors kaip matyti iš VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro 2012-12-13 ir 2013-05-22 išrašų Automobilio savininku nurodytas V. F. (b.l. 31, 101), tačiau nuosavybės teisė į konkretų daiktą, šiuo atveju į transporto priemonę, tiek atsiranda, tiek pasibaigia ne teisinės registracijos viešajame registre pagrindu, bet konkretaus sandorio pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, kad jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais –V. F. paaiškinimu bei jo paaiškinimo vertimu (b.l. 33, 88-90), 2007-12-29 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties kopija (b.l. 34), 2013-03-15 Informacija apie kelių transporto priemones, pateikta iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės Informatikos ir ryšių departamento prie VRM programinėmis priemonėmis, kurioje nurodyta, kad 2007-12-29 pranešta apie TP (Automobilio) pardavimą, naujas savininkas nuo 2007-12-29 – A. P. (b.l. 105), - nustatyta, kad 2007-12-29 buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu V. F. Automobilį pardavė A. P. Vadinasi, surašant transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą 2009-07-12 V. F. Automobilio savininku nebuvo, nors jo nuosavybės teisės į automobilį ir buvo įregistruotos VĮ „Regitra“ (pažymėtina, kad pagal 2013-03-15 Informaciją apie kelių transporto priemones, pateiktą iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės Informatikos ir ryšių departamento prie VRM programinėmis priemonėmis, naujas Automobilio savininkas - A. P. - įregistruotas jau nuo 2007-12-29 (b.l. 105)), todėl V. F. pareigos atlyginti Automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas nekyla.

Įstatymo 33 str. 4 d. nustatyta, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Taigi, pagal šią Įstatymo normą, Kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas.

Automobilio valdytojas S. B. apie Automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą UAB „Laurimeta“ saugojimo aikštelėje buvo informuotas pasirašytinai, jam pasirašant 2009-07-12 transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, šios aplinkybės neginčijo ir pats atsakovas S. B.. Automobilio savininkui A. P. apie Automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą UAB „Laurimeta“ saugojimo aikštelėje pranešta išsiunčiant jam pranešimus paštu. Kaip nurodė trečiojo asmens Vilniaus apskrities VPK atstovė teismo posėdyje bei pateikė tai patvirtinantį įrodymą (b.l. 104), VA VPK Trakų r. PK pareigūnai, siekdami, kad transporto priemonė būtų atsiimta iš saugojimo aikštelės, 2010-12-17 raštu Nr. 10-87-S-13255 „Dėl automobilio“ pakartotinai paragino transporto priemonės savininką A. P. atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, tačiau savininkas į raginimą neatsiliepė ir leidimo atsiimti transporto priemonę į VA VPK Trakų r. PK neatvyko (pažymėtina, kad trečiasis asmuo nenurodė ir nepateikė įrodymų, kada A. P. buvo informuotas apie skolą pirmą kartą). Ieškovas nurodė, kad A. P. pranešimas, remiantis AB „Lietuvos paštas“ duomenimis, įteiktas 2011-06-15 11.13 val., ką patvirtina ieškovo į bylą pateikti AB „Lietuvos pašto“ registruotos siuntos A. P. išrašai (b.l. 36-38).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, atsakovai S. B. ir A. P. privalo atlyginti Automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, jos turi būti priteisiamos iš atsakovų solidariai, vadovaujantis Įstatymo 33 str. 6 d.

Ieškovo prašomas priteisti įsiskolinimas yra 4712,50 Lt už laikotarpį nuo 2009-07-12 (nuo Automobilio pastatymo į saugojimo aikštelę dienos) iki 2012-12-13 (iki ieškinio surašymo teismui dienos) (b.l. 29); pažymėtina, kad pagal į bylą pateiktą paskaičiavimą įsiskolinimas už nurodytą laikotarpį sudarė 6655,00 Lt, tačiau, kaip nurodė ieškovas ieškinyje bei palaikė reikalavimą teismo posėdyje, ieškovas, nenurodydamas argumentų, sumažino reikalaujamo įsiskolinimo dydį iki 4712,50 Lt.

Nustatant ieškovui atlygintiną sumą už Automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą svarbi yra aplinkybė, kad saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu saugoti buvo perduotas automobilis, ilgą laiką nesiėmė priemonių, kad praneštų transporto priemonės valdytojui ar savininkui apie susidariusį įsiskolinimą, nors pareiga pranešti savininkui apie jo saugojamą automobilį kyla ir iš CK 6.229 str. 3 d. normos, kurioje nustatyta, kad apie viską, ką yra atlikęs, asmuo, tvarkantis kito asmens reikalus, privalo pastarajam kaip įmanoma greičiau pranešti, kai tai tampa galima, ir pateikti raštu išsamią gautų pajamų, išlaidų bei nuostolių ataskaitą. Bylos duomenimis nustatyta, kad Automobilis į UAB „Laurimeta“ saugojimo aikštelę perduotas 2009-07-12, tačiau tik 2010-12-17, t.y. praėjus daugiau nei metams nuo Automobilio priverstinio nuvežimo ir patalpinimo į UAB „Laurimeta“ saugojimo aikštelę, trečiojo asmens raštu Nr. 10-87-S-13255 A. P. buvo informuotas, jog jam priklausantis automobilis priverstinai nuvežtas į UAB „Laurimeta“ priklausančią automobilių saugojimo aikštelę (b.l. 104), o ieškovas pradėjo ieškoti skolos, kaip nurodė ieškovo atstovė, apskritai tik 2011-04-08, kai sudarė sutartį su antstoliais (b.l. 93-99); raštas dėl įsiskolinimo apmokėjimo Nr. T/11/24 (L-1-104) tuo metu VĮ “Regitra” duomenų bazėje įregistruotam Automobilio savininkui V. F. antstolių Brigitos Palavinskienės, Armino Naujokaičio kontoros išsiųstas 2011-05-19 (b.l. 32), o paaiškėjus, kad V. F. nėra Automobilio savininkas, raštas dėl įsiskolinimų apmokėjimo Nr. T/11/24 (L-1-104) antstolių Brigitos Palavinskienės, Armino Naujokaičio kontoros A. P. išsiųstas 2011-06-13 (b.l. 35), t.y. raštai tiek V. F., tiek A. P. išsiųsti praėjus beveik dvejiems metams nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir patalpinimo į UAB „Laurimeta“ aikštelę. Pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, išieškant išlaidas iš atsakovų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, ieškovas į teismą kreipėsi tik 2012-11-08, tuo nepagrįstai didinant CK 6.229 str. ir CK 6.233 str. pagrindu atsirandančias išlaidas (CK 6.229 str. 3 d.).

Dėl nurodytų aplinkybių, teismas laiko protinga prašomas atlyginti išlaidas už Automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą mažinti iki 3000,00 Lt, įvertinant tai, kad UAB „Laurimeta“ yra verslo subjektas, užsiimantis policijos pareigūnų sulaikytų ir perduotų transporto priemonių saugojimu, todėl jam taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas.

CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant ieškovui solidariai iš atsakovų 3000,00 Lt skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą už laikotarpį nuo 2009-07-12 iki 2012-12-13 ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t.y. už 3000,00 Lt, nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2012-11-09, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitoje dalyje ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Visi kiti byloje esantys ir teismo posėdyje aptarti įrodymai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant šį ginčą, todėl priimant sprendimą teismo neanalizuojami ir nevertinami.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

Ieškovas šioje byloje turėjo 352,70 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų (141,00 Lt žyminis mokestis (b.l. 3, 108), 193,60 Lt už procesinių dokumentų parengimą (b.l. 10, 11, 44, 45) ir 18,10 Lt kitų išlaidų (b.l. 91, 92)). Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovų ieškovui lygiomis dalimis priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.), t. y. iš kiekvieno atsakovo ieškovui priteistina lygiomis dalimis po 112,26 Lt (352,70 Lt x 63,66 proc. : 2 ) bylinėjimosi išlaidų.

Atmetus 36,34 proc. ieškovo reikalavimų, iš ieškovo priteistina 10,03 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 96 str.).

Likusi bylinėjimosi išlaidų valstybei, t.y. išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dalis - 17,58 Lt, iš atsakovų, t.y. po 8,79 Lt iš kiekvieno, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011-11-07 įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nepriteistina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 5, 12, 13, 88, 92, 93, 96, 176-178, 259-260, 265, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti solidariai iš A. P. ir S. B. 3000 Lt 00 ct skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą už laikotarpį nuo 2009-07-12 iki 2012-12-13, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t.y. už 3000 Lt 00 ct, nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2012-11-09, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš kiekvieno lygiomis dalimis po 112 Lt 26 ct bylinėjimosi išlaidų UAB „Laurimeta“.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš UAB „Laurimeta“ 10 Lt 03 ct bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.