Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarimo R. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. K. Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK; redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 126 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas 650 Eur (šešių šimtų penkiasdešimties eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams už tai, kad jis 2016 m. rugsėjo 18 d., apie 0.30 val., (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. 7, vairavo transporto priemonę – automobilį „Audi Coupe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, nustatytas 1,69 promilės girtumas. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.Apeliaciniame skunde R. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarimą ir bylą nutraukti. Skunde apeliantas nurodo, kad nutarimas priimtas pažeidžiant ATPK normas, rungimosi, objektyvumo ir nešališkumo principus. Teismas, tirdamas bylos aplinkybes, o būtent, vertindamas liudytojų parodymus, akivaizdžiai pažeidė objektyvumo principą. Apeliantui nesuprantama, kodėl teismas vienos pusės liudytojų parodymus laikė tinkamesniais ir patikimesniais nei kitos pusės, t. y. jo parodymus. Liudytojų A. K., K. B., J. J. parodymai yra klaidinantys, o pareigūnų D. K., M. V. bei P. Š. parodymai yra neobjektyvūs. Minėti liudytojai bei policijos pareigūnai turėjo aiškų priešišką nusistatymą jo atžvilgiu. Teismas sąmoningai palaikė kitos šalies liudytojų duotus parodymus, kadangi kiekiniu atžvilgiu jų buvo kur kas daugiau nei jo pusėje buvusių liudytojų. Skunde pažymima, kad apeliantas teisme atpažino A. K. kaip asmenį, kuris jį sumušė, todėl A. K. kaip liudytojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Policijos pareigūnus iškvietė būtent ta liudytojų kompanija, iš kurios vienas asmuo sumušė apeliantą, nors iki šiol nėra nustatytas konkretus nusikalstamus veiksmus atlikęs asmuo. Galima daryti pagrįstą prielaidą, jog liudytojas A. K., žinodamas, jog R. K. yra įvardijamas kaip jį sumušęs asmuo, tyčia siekia apkaltinti apeliantą dėl vairavimo neblaiviam, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kyla pagrįstų abejonių dėl A. K. parodymų patikimumo. Teismas skundžiamame nutarime argumentavo, jog liudytojai policijos pareigūnai, duodami parodymus, nurodė, jog atvykus į Kauno pilies aikštelę, liudytojai K. B. ir J. J. papasakojo, kad matė, kaip neblaivus pilietis vairavo automobilį. Taigi, pareigūnai asmeniškai vairavimo fakto nematė. Apelianto nuomone, vien neblaivumo fakto nustatymas nesuteikia pagrindo teigti, jog asmuo padarė administracinį teisės pažeidimą. Jo parodymus teismas nepagrįstai vertino kaip gynybinę versiją, t. y. buvo neobjektyvus. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir rungimosi principą, kadangi jo pateiktus prašymus dėl įrodymų išreikalavimo atmetė kaip nepagrįstus. Administracinė byla nebuvo tinkamai parengta teisminiam nagrinėjimui, nes filmuota įvykio vietos medžiaga buvo prarasta, kas rodo bylą rengusio asmens aplaidumą, pareigų nevykdymą ir neišsamumą renkant įrodymus. Skunde atkreipiamas dėmesys į byloje esančią apelianto automobilio nuotrauką, padarytą įvykio vietoje. Ant automobilio kapoto užrašyta: „IŠMOK PARKUOTI KAIMIETI“. Šis užrašas įrodo aplinkybę, jog konfliktas tarp asmenų galimai kilo ne dėl vairavimo, bet dėl automobilio stovėjimo. R. K. nuomone, jį „pamokyti“ buvo suplanuota iš anksto. A. K., K. B. ir J. J., pamatę blogai pastatytą (stovintį) automobilį bei užrašę ant jo kapoto užrašą, nutarė palaukti, kol ateis automobilio vairuotojas, ir jį tinkamai „paauklėti“. Taigi, pirmieji konfliktą inicijavo minėti asmenys, kurie melagingai apkaltino apeliantą vairavus automobilį neblaiviam, todėl šių asmenų parodymai turėjo būti vertinami itin kritiškai, kadangi jie iš esmės neatitiko tikrovės. Dėl netinkamai priparkuoto automobilio ir palikto užrašo tarp R. K., A. K., K. B. bei J. J. ir kitų nenustatytų asmenų kilo konfliktas, kurio metu R. K. buvo sumuštas A. K.. R. K. teikė prašymą, kuriuo prašė teismo išreikalauti duomenis iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-44317-16 medžiagos, kadangi šie gali būti svarbūs ir administracinėje byloje, tačiau teismas prašymą atmetė. Teismas, neišreikalaudamas prašomos medžiagos, pasielgė šališkai, o ikiteisminio tyrimo medžiaga turi glaudų ryšį su administracine byla, kadangi išreikalavus tam tikrus duomenis, o būtent, liudytojų parodymus ir kitus dokumentus, būtų galima juos palyginti ir įvertinti su šioje administracinėje byloje esančiais duomenimis. Teismas įrodymų rinkimo bei vertinimo tinkamai neatliko, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nutarimas. Atkreipiamas dėmesys, jog kai policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą, jis jau buvo stipriai sužalotas, jam buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, o vairavimo faktas neužfiksuotas, todėl pareigūnų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Pažymima ir tai, jog policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, tikrino tik apelianto blaivumą, nors jis buvo tuo metu sužalotas, sunkiai orientavosi aplinkoje, nieko tinkamai paaiškinti negalėjo, tačiau kitų asmenų, liudijusių prieš jį, blaivumo policijos pareigūnai netikrino ir jų neapklausinėjo. Taigi, policijos pareigūnai tinkamai neatliko jiems priskirtų pareigų, t. y. įrodymų rinkimo įvykio vietoje pareigos. Skunde įvertinamas ir R. K. paskirtos bausmės pagrįstumas, pažymint, jog tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese sprendžiama dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo prieš tai nustačius, kad buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu ir būtent šiuo kaltinimu yra apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui reiškiamas kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, o svarbiausia, kad būtų laikomasi procesinių normų iškeliant, nagrinėjant bylą ir skiriant nuobaudą. Šiuo atveju policijos pareigūnai įvykio vietoje ir vėliau neatliko visų būtinų procesinių veiksmų renkant R. K. kaltę pagrindžiančius įrodymus. Teismo paskirta bausmė yra nepagrįsta bei neteisėta, kadangi nėra įrodytos aplinkybės, patvirtinančios, kad jis, būdamas neblaivus, vairavo automobilį.Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus viršininkas prašo R. K. skundo netenkinti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarimą nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

R. K. apeliacinis skundas netenkinamas.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3¹ straipsniu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo perkvalifikuoti R. K. padarytą administracinį teisės pažeidimą pagal 2017 metų sausio 1 d. įsigaliojusį Administracinių nusižengimų kodeksą, nes už iki 2017 m. sausio 1 d. padarytas ATPK numatytų administracinių teisės pažeidimų požymių turinčias veikas, už kurias nuo 2017 m. sausio 1 d. atsakomybė nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, skiriamos ATPK nustatytos nuobaudos ATPK nustatyta tvarka. Todėl, vadovaujantis aukščiau minėto įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, administracinio teisės pažeidimo byla aukštesniojo teismo nagrinėjama pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK.Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, R. K. neneigia, jog įvykio metu buvo neblaivus, tačiau neigia, jog vairavo automobilį „Audi Coupe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. ginčija padaręs ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, teigdamas, jog buvo netinkamai, šališkai bei neobjektyviai įvertinti byloje surinkti įrodymai, kurie nepatvirtina, jog jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Taigi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas pateikto apeliacinio skundo ribose (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis).ATPK 257 straipsnyje numatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas pažeidėjo R. K. kaltę, vadovavosi liudytojų K. B., A. K., P. Š., M. V. parodymais, paties pažeidėjo parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Apylinkės teismas argumentuotai pasisakė, kuriuos parodymus laiko patikimais ir kuriuos vertina kritiškai. Esminių nepašalintų prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų byloje nėra užfiksuota, todėl atmetamas apelianto skundo teiginys, jog buvo vadovautasi tik vienos konflikte dalyvavusios pusės parodymais. Įvertinus visą bylos medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino ir pagrįstai nubaudė R. K. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį.Nors apeliantas teigia, kad įvykio metu jis šventė su draugais savo gimtadienį ir iki stovėjimo aikštelėje palikto automobilio nuėjo tik tam, kad pasiimtų daugiau pinigų ir galėtų su draugais eiti į kitą barą, t. y. automobilio nevairavo ir neketino to daryti, tačiau šią versiją paneigia nuosekli apylinkės teismo aptarta įrodymų grandinė. Nors į įvykio vietą atvykę pareigūnai tiesiogiai nestebėjo, kaip R. K. vairavo automobilį, tačiau jie paėmė paaiškinimus iš įvykio vietoje buvusių ir betarpiškai pažeidimą mačiusių asmenų. J. J. paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo 18 d., apie 00.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje kartu su draugais pastebėjo ne pagal taisykles pastatytą automobilį, į kurį po kiek laiko atėjo iš pažiūros akivaizdžiai neblaivus vaikinas, kuris įsėdęs į automobilį pradėjo važiuoti, tačiau sustojo, nes nebuvo pravažiavimo. Kažkas iš aplinkinių žmonių pažeidėją išlaipino iš mašinos (b. l. 8). Tas pačias aplinkybes nurodė ir K. B., t. y. jis matė, kaip prie transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priėjo neblaivus vairuotojas, įsėdo į šį automobilį ir pradėjo važiuoti, tačiau kito automobilio vairuotojas išlipęs sustabdė girtą vairuotoją. Neblaivus asmuo išlipęs pradėjo keiktis ir susimušė. Jis iškvietė policiją (b. l. 9). J. J. pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas (dirba užsienyje ir jo atvesdinti nepavyko), tačiau K. B. davė nuoseklius ir neprieštaringus pirminiam paaiškinimui parodymus. Šis liudytojas patvirtino savo teiginius apie tai, kad R. K. automobilis Pilies stovėjimo aikštelėje, A. J. gatvėje, buvo pastatytas ne pagal taisykles, ta mašina daugeliui asmenų kliudė pravažiuoti. Jis su draugų kompanija stovėjo aikštelėje ir laukė, kas ateis prie automobilio. Prie netvarkingai palikto automobilio po kiek laiko atėjo būtent apeliantas, tuomet K. B. draugas A. K. paklausė: „kodėl tu taip mašiną pastatei?“, tačiau sulaukė tik necenzūrinių žodžių savo atžvilgiu. R. K. nereagavo į raginimus nevairuoti transporto priemonės esant neblaiviam, įsėjo į savo automobilį, jį užkūrė ir bandė išvažiuoti, tačiau jam sutrukdė kita mašina, kuri užstojo pravažiavimą. Šios mašinos vairuotojas išlipo ir trenkė pažeidėjui, tokiu būdu šis buvo sužalotas. Kartu su K. B. atvykęs A. K. davė analogiškus parodymus, patvirtino, jog tiesiogiai stebėjo, kaip R. K. judino savo automobilį pirmyn ir atgal, bandydamas išvažiuoti iš aikštelės, tačiau to jam padaryti nepavyko, nes privažiavo kita mašina, kurios vairuotojas sukonfliktavo su apeliantu. Šių liudytojų parodymus iš dalies patvirtina ir paties pažeidėjo parodymai pirmosios instancijos teisme, kur jis patvirtino, kad eidamas link savo automobilio matė keletą diskutuojančių žmonių, savo automobilį rado aprašinėtą, buvo priklijuota visokių lapukų. Kai jis atsidarė automobilio dureles, privažiavo dar vienas automobilis, užstatydamas jo automobilį skersai, prasidėjo diskusija dėl netinkamai pastatyto jo automobilio. Taigi, be aukščiau minėtų liudytojų įvykio vietoje buvo ir kitas konflikte sudalyvavęs asmuo, kurio tapatybė tyrimo metu nenustatyta. Būtent šis asmuo sukonfliktavo su apeliantu ir galimai jį sužalojo, tačiau ši aplinkybė nekeičia fakto, jog R. K. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus.Skunde apeliantas prašo jo pažeidimo padarymo faktą mačiusių liudytojų parodymus vertinti kritiškai, nes A. K. jis atpažino kaip jį sumušusį asmenį, o K. B. ir J. J. yra A. K. draugai, todėl neva stengiasi šiam padėti. Su tokiu vertinimu aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Nors šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas dėl R. K. sveikatos sutrikdymo, tačiau šis tyrimas nėra reikšmingas analizuojamam įvykiui, kadangi skiriasi pažeisti objektai, todėl ir įrodinėtinos aplinkybės yra skirtingos. Atkreiptinas dėmesys, kad A. K. R. K. kaip jį galimai sumušusį asmenį atpažino tik teismo posėdžio metu, liudytojui jau davus išsamius parodymus. Po atpažinimo jokių papildomų parodymų A. K. nedavė, todėl atmestina apelianto versija, jog A. K. jį apkalba, siekdamas pats nebūti nubaustas baudžiamąja tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog šis liudytojas atvyko savanoriškai, jis nebuvo kviestas teismo, tačiau atvyko kartu su K. B. ir papasakojo tai, ką tiesiogiai matė įvykio vietoje, t. y. atvyko jausdamas pilietinę pareigą paliudyti jam žinomas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad nei vienas iš apklaustų liudytojų su apeliantu nėra pažįstami, jokių priešiškumų, ankstesnių konfliktų nėra turėję, todėl nelaikytina, jog minėti asmenys yra suinteresuoti šios administracinio teisės pažeidimo bylos baigtimi. Nors ikiteisminis tyrimas dėl R. K. galimo sumušimo tęsiamas, tačiau nei vienas iš šioje byloje apklaustų asmenų nėra pripažintas įtariamuoju, tai, jog apeliantas A. K. kaltina fizinio skausmo sukėlimu, pastarasis, jau minėta, sužinojo tik teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, todėl neatmestina versija, kad šis atpažinimas įvyko tik tam, kad būtų galima bandyti kelti abejones dėl minėto liudytojo parodymų patikimumo ir pan. R. K. vertinimu, apylinkės teismas nepakankamai įvertino kartu su juo šventusių draugų parodymus, t. y. rėmėsi tik vienos kompanijos parodymais, o jo ir jo draugų parodymus nepagrįstai atmetė. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad J. G. ir P. G. įvykio vietoje nebuvo, todėl jų parodymai nėra reikšmingi įrodomąja prasme, kadangi jie paliudijo tik tai, ką jiems perpasakojo pats apeliantas. P. G. patvirtino, kad R. K. tuo metu, kai ėjo į automobilį pasiimti piniginės, buvo neblaivus, analogiškai paliudijo ir J. G., kas vyko automobilių stovėjimo aikštelėje, jie nematė. Taigi, šių liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia R. K. kaltės įrodytumą, todėl jų platesnė analizė netikslinga.Skunde apeliantas kelia į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų duotų parodymų galimo neobjektyvumo klausimą, teigia, kad jie pačio vairavimo fakto nematė, be to, elgėsi šališkai, nes jo blaivumą tikrino, o kitų įvykio vietoje buvusių asmenų blaivumo netikrino. Tokie argumentai aukštesnės instancijos teismo vertinami kritiškai, netikėti policijos pareigūnų parodymais bei jų tarnybiniais pranešimais, surašytais tą pačią įvykio dieną, nėra jokio pagrindo. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nėra pažįstami nei su apeliantu, nei su juos pasitikusiais asmenimis, t. y. pagrindiniais liudytojais šioje byloje, todėl nepagrįsta teigti, jog pareigūnai galėtų turėti išankstinį neigiamą nusistatymą R. K. atžvilgiu. Įvykio metu vienintelis akivaizdžiai neblaivus asmuo buvo apeliantas, būtent jį liudytojai nurodė kaip KET pažeidėją, todėl jo neblaivumo laipsnis ir buvo nustatinėjamas, tikrinti įvykio liudytojų galimą neblaivumą pareigūnai neturėjo pagrindo, kadangi jie elgėsi adekvačiai, sąmoningai ir jokio konflikto nekėlė. Policijos pareigūnų šališkumo ar jų turimų pareigų nevykdymo aukštesnysis teismas nenustatė, kadangi pareigūnai atliko visus būtinus veiksmus įvykio vietoje: apklausė liudytojus, paėmė iš jų rašytinius paaiškinimus, surašė pažeidėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą, iškvietė pažeidėjui greitąją medicinos pagalbą, nes šis buvo sužalotas, o automobilio nutransportavimui iškvietė tralą. Taigi, pareigūnai elgėsi pagal jiems nustatytas taisykles, todėl nesivadovauti jų parodymais nėra pagrindo. Nors šie parodymai yra išvestiniai, tačiau jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tiek P. Š., tiek M. V. bei D. K. paliudijo, kad R. K. automobilių stovėjimo aikštelėje buvusių jaunuolių buvo sulaikytas vairuojantis automobilį neblaivus, asmuo, kuris sumušė apeliantą, jiems atvykus jau buvo galimai pasišalinęs iš įvykio vietos. Sutiktina, jog vaizdo įrašo buvimas šioje situacijoje palengvintų asmens kaltės ar nekaltumo įrodytumą, tačiau įvykio vietos vaizdo įrašas nėra išlikęs. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariatą dėl šio įrašo pateikimo, tačiau gautas atsakymas, kad dėl techninių galimybių vaizdo įrašas nėra išlikęs (b. l. 62). Darytina išvada, jog įrašas yra neišlikęs dėl objektyvių priežasčių, todėl teigti, kad apylinkės teismas nesiėmė veiksmų įrašui išreikalauti, ar policija neišsaugojo šio įrašo, nėra pagrindo. Rungimosi principas dėl to nebuvo pažeistas.Nustatinėti, kas ant apelianto automobilio užrašė užrašą: „IŠMOK PARKUOTI KAIMIETI“, šiam administraciniam teisės pažeidimui reikšmės neturi, nes R. K. yra nubaustas ne dėl netinkamo parkavimo, o dėl vairavimo esant neblaiviam. Konflikto, kurio metu apeliantui buvo sutrikdyta sveikata, aplinkybių nustatymas yra ikiteisminio tyrimo dalykas, todėl kas inicijavo konfliktą, apylinkės teismo pagrįstai nebuvo aiškinamasi. Remiantis išdėstytu, R. K. kaltės įrodytumas aukštesniajam teismui abejonių nekelia. Bausmė apeliantui paskirta pažeisto ATPK straipsnio sankcijos ribose, atsižvelgiant į nustatytą neblaivumo laipsnį, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, ankstesnį baustumą administracine tvarka (b. l. 17-19), kas rodo, jog apeliantas nėra itin drausmingas vairuotojas. Paskirtoji administracinė nuobauda - 650 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams, laikytina proporcinga padarytam pažeidimui nuobauda, ji nėra aiškiai per griežta ar ribojanti pažeidėjo teises labiau nei to reikia nuobaudos tikslams pasiekti. Todėl R. K. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nutarimas paliekamas galioti be pakeitimų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.