- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-07
- Bylos Nr.
- I-5826-644/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01330-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. (E. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. S. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2017-12-07 iki šios dienos yra laikomas Alytaus pataisos namų kameroje Nr. 17 netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad yra laikomas ankštoje kameroje, kurioje jam tenka apie 2,83 kv. m ploto. Patalpoje yra pelėsis, nuo lubų byra tinkas, langas išdaužytas, o dėl prie lango pritvirtintų grotų nėra galimybės jį atidaryti. Patalpoje nėra drabužių džiovyklos, todėl drabužius džiovino ant lovos. Sanitarinio mazgo durys be rankenos, dėl ko naudodamasis sanitariniu mazgu neturėjo privatumo. Naudodamasis kameroje įrengtu tupimu tualetu patyrė nepatogumų. Lovos buvo kreivos, surūdijusios, nepritvirtintos prie grindų, dėl to negalėjo išsimiegoti. Nusiprausti po šiltu dušu buvo leidžiama kartą per savaitę po 15 min., tačiau šio laiko nepakako, pareiškėjas jautėsi nešvarus. Dėl minėtų aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, diskomfortą, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 49) nurodė, kad jo dėstomus argumentus patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-08-06 kameroje Nr. 17 atlikto patikrinimo duomenys. Pažymėjo, kad netinkamos kalinimo sąlygos pataisos namuose neigiamai įtakojo sveikatą, pareiškėjas vartojo raminamuosius ir migdomuosius vaistus.
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 7-11) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui kameroje Nr. 17 minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Paaiškino, kad Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpose 2009-2010 metais buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu buvo pakeisti baldai, langai, durys, naujai įrengtas tualetas su ištraukiamąja ventiliacija, elektros instaliacija, apšvietimas. Kameros Nr. 17 sanitarinio mazgo durys yra su rankena ir tvarkingai užsidaro. Langai kamerose taip pat yra tvarkingi, turi rankenas ir atsidaro iš vidinės pusės. Tinkas nuo lubų nebyra. Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas juose laikomiems asmenims. Patalpas valo patys jose laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio atmestini. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namų kameroje Nr. 17 netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017-12-07 iki skundo padavimo teismui dienos (2018-06-26) (b. l. 4).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 17, kurios plotas 11,25 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui kameroje teko 3,75 kv. m (11,25/3) ploto (b. l. 12-14, 18). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpoje Nr. 17 buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas pažymėjo, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma kameroje nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl blogos kameros būklės (langas išdaužytas, nėra galimybės jo atidaryti, patalpoje yra pelėsis, byra tinkas).
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908. Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.) Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.4 punktą, kameros grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. Kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos (16.9 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus apie netinkamą kameros Nr. 17 lango techninę būklę patvirtina į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-08-13 raštas „Dėl E. S. 2018-07-30 skundo“ (b. l. 50-51), iš kurio matyti, kad 2018-08-06 atliekant operatyviąją konktrolę pagal pareiškėjo skundą šioje kameroje, be kita ko, buvo konstatuoti pažeidimai dėl techniškai netvarkingo lango (lango stiklas išimtas), pelėsio, netinkamos grindų būklės. Nors Nacionalinio visuomenės sveikatos centro operatyvioji kontrolė buvo atlikta ne ginčo laikotarpiu (pareiškėjas dėl kameros Nr. 17 būklės pirmiau kreipėsi į teismą, o vėliau – į Nacionalinį visuomenės sveikstos centrą), tačiau įvertinus pareiškėjo skundo turinį teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo nurodomi neatitikimai dėl kameros lango būklės, pelėsio buvo aktualūs ir ginčo laikotarpiu.
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-08-13 rašto (b. l. 50-51) matyti, kad kamera Nr. 17 vėdinama per atveriamą langą, todėl pareiškėjo argumentai, jog jis dėl grotų negalėjo atidaryti lango atmetami kaip nepagrįsti. Be to, kaip jau buvo minėta, apsauginių grotų įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamos kameros lubų būklės (byrėjo tinkas), tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Alytaus pataisos namų Statinio techninės priežiūros žurnalo įrašai (b. l. 45-48) patvirtina, kad kamerų tipo patalpų apžiūra atliekama reguliariai, o pastebėti defektai šalinami.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo durų rankenos).
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo su rankena, be to, iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad kameros Nr. 17 sanitarinio mazgo durys užsidaro. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atskyrimas sienele ir durimis yra pakankamas asmenų privatumui užtikrinti, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo (atskyrimo) nekonstatuotini. Kita vertus, jei kameros sanitarinio mazgo durys tinkamai neužsidarė, pareiškėjas galėjo kreiptis į atsakovą (pareigūnus) dėl šių aplinkybių, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos 10.4 punktu, drausmės grupės sanitarinio mazgo tualetas gali būti tupimas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pagal Alytaus pataisos namų direktoriaus patvirtintą Nuteistųjų maudymosi duše grafiką, uždarojoje zonoje laikomų asmenų maudymosi trukmė – 15 min. (b. l. 19). Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę po 15 min., todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini. Pareiškėjas pažymi, kad maudymosi laikas buvo per trumpas, tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas atsakovui būtų reiškęs pretenzijas dėl maudymosi laiko trukmės, todėl konkrečiu atveju teismas sprendžia, kad galimybės vieną kartą per savaitę 15 min. išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, o atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl to nenustatyti.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat grindė aplinkybėmis dėl netinkamų lovų (kreivos, surūdijusios, nepatogios). Atsakovo atstovas atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus pažymėjo, kad bendrabučio tipo patalpose miegamieji aprūpinti geros kokybės baldais, tačiau konkrečių duomenų apie lovų būklę kamerų tipo patalpose atsakovo atstovas į bylą nepateikė.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nepateikus ginčo laikotarpiui aktualių duomenų apie lovų būklę kamerų tipo patalpose, teismas remiasi pareiškėjo argumentais ir konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo skirtos netinkamos lovos.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir E. Ž. Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (E. Ž. Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 199-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namai ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis dėl techniškai netvarkingo lango, netinkamos lovos ir pelėsio patalpoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, pažeminimu, diskomfortu, sveikatos pablogėjimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę patvirtina, kad pareiškėjas vartojo (duomenys neskelbtini), buvo nuo jų priklausomas (b. l. 15-17, 32-33). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti ir dėl šių medžiagų poveikio ar abstinencijos po jų vartojimo, todėl nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo dėl konstatuoto pažeidimo.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės) pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
E. Ž. Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., E. Ž. Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., E. Ž. Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo E. S. (E. S.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.